Rokiškis Rabinovičius

Kaip tik Vasario 16 išvakarėse pasimatė vėl naujos propagandos bangelės. Ir šįsyk kai kurios buvo žymiai keistesnės, jau ir nematytas formas įgaunančios – gal netgi tai būtų ir smagu dėl absurdiškumo, bet nesmagu dėl to, kad iš to jau galima daryti kai kokius spėjimus apie būsimus propagandos metodus.

Štai ima ir atsiranda pas tokį Marių Jonaitį, tokio keisto judėjimo „Nacionalinis interesas“ pirmininką, toks keistas įrašas, kuris lyg ir toks, kad nei čia kur kreiptis dėl šmeižimo (nes tiesiog kažkoks briedas), nei nereaguot. Žodžiu, atseit lyg ir ne jo (ir gal ir ne jo) sukurtas, bet aišku kaip platinamas fake skrynšotas, kur ateina kaltinimai tiesiog kriminaline veikla – bandymais įsilaužinėti į serverius.

Dar nuostabiau, kad tokį feiką paleidžiantis Marius Jonaitis sugeba ir retoriškai paklausti, apie teisines pasekmes, kurias žmogui, apie kurį sukurtas feikas, gali sukelti tas pats Jonaičio paskleistas feikas.

Ir žinoma, aš galėčiau čia pasakyti, kad laukiu viešo paneigimo ir atsiprašymo, bet kažkodėl galvoju, kad tai beprasmiška, ir kažkaip manau, kad tas beprasmiškumas akivaizdus.

Taip, žinoma, gal ir išties Marius Jonaitis gavo tokį feikinį skrynšotą iš kokio nors feikinio anonimo elektroniniu paštu, nes pats nemoka. Ir jam kažkas galvoje susisiejo ir jis gal šiaip tiesiog skelbia feikus, kuriuos gauna iš visur, nes tai tokia teisibės (su „i“ trumpąja) paieška. Gal netgi kas nors išties bandė į tą jo Kūlgrindą laužtis, o todėl gi visur aplink sąmokslas. Ir taip toliau, ir taip toliau. Viską visaip galima paaiškinti ir pasiteisinti. Ir netgi gali būti, kad pats Marius Jonaitis išties buvo apgautas.

Ir tiesą sakant, feikinių skrynšotų kūryba – irgi nenaujas reikalas. Tiesiog feikiniai skrynšotai anksčiau nebūdavo bent kiek plačiau naudojami panašiems tikslams.

Beje, kiek pateisindamas poną Jonaitį, pasakysiu, kad visai neturėtų būti keista, kad kas nors į tą Kūlgrindą bandė laužtis – šiais laikais kuriami didžiuliai botnetai, kurie tiesiog skanuoja ir laužia viską iš eilės, o paskui palaužtus serverius naudoja spamo siuntimui. Neįtikinamai man atrodo viskas iš kitos pusės: kad esą į Mariaus Jonaičio Kūlgrindą tie botnetai nesilaužė metų metais, o staiga tik ėmė ir pradėjo laužtis baisiai smarkiai nei iš šio, nei iš to, o kaip tik iš kažkur stebuklingai gavus kažkokius anoniminius feikinius skrynšotus. Nors gal taip ir būna, nežinau.

Tačiau jo, žinoma, Marius Jonaitis niekuo nekaltas, jis tik šiaip gavo kažkokį feiką ir jį paskelbė. Jis teisybės tiktai norėjo. Ir dar Laurynas Ragelskis savo šleikščiame portaliuke irgi tą paskelbė. Nes juk ne, jie tiesiog buvo suklaidinti, o išties tik teisybės ieškojo.

Šiaip gal ir jo, gal netgi išties taip ir yra – jie tiesiog suklydo. Ir gal aš tiesiog darau klaidingą prielaidą apie tai, kad tokius fufelius skleidžiantys žmonės turėtų bent vos vos pamąstyti, prieš skleisdami ką papuola?

Beje, prieš kažkiek laiko jau buvo keliama viena kažkuo panašių feikų bangelė – tąsyk daugybė žmonių gavo falsifikuotus elektroninio pašto laiškus su visokiomis nesąmonėmis, esą siunčiamomis iš kitų žmonių. Bet tai buvo senokai, o dabar jau viskas daroma kiek kitaip. Tiktai kaip matome, dar bukiau.

Mane labiau neramina kitas pastebėjimas: elementarus melas ir šmeižimas jau pilstomas visiškai nesivaržant, falsifikacijos savo grubumu tiesiog ignoruoja bet kokią realybę. Greitai pareis kaltinimai dar baisesniais dalykais, ir greitai sužinosim, kad visi, kas už NATO – tai prievartautojai ir smurtautojai… Oh, wait… Taigi jau spėjo kažkas paleisti ir feiką apie tai, kaip kažkokie vokiečių kareiviai miniomis susirinkę, prievartauja vaikų namų globotines…

Atvejis labai tipiškas: kažkokie anonimai pasiunčia neaiškius laiškus apie išprievartautą mergaitę. Visokios baisybės, kurios išsyk sukelia emocines žmonių reakcijas, o tik paskui suveikia mąstymas. Žmonės reaguoja dėl emocinių priežasčių ir propaganda pramuša. Kartais tokie veiksmai įstengia apgauti netgi nemažai mačiusius rimtų portalų redaktorius.

Čia galime prisiminti, kaip prieš kažkiek laiko vyko panaši istorija Vokietijoje, tiesa, geriau parengta – buvo paskleistas analogiškas pranešimas apie imigrantų išprievartautą nepilnametę. Nepaisant to, kad paaiškėjo, jog nieko nebuvo, nemažai žiniasklaidos ir žmonių tai priėmė kaip tikrą įvykį.

Galime numanyti, kad čia galima ir tokia versija: įvairiems žmonėms siunčiami pranešimai su turiniu, kuris juos gali kaip nors užkabinti. Ir paradoksas, bet aš čia vėl netgi pabandysiu įvertinti kitą Mariaus Jonaičio versiją: įsivaizduokim, kad jis tiesiog gauna pranešimą, kuris parengtas taip, kad jį užkabintų. Ir užkabina – rezultate paplavas paskleidžia netgi kitas, realus žmogus, patikėjęs, kad čia kažkas tikro.

Galim spėti, kad po kiek laiko bus ir pranešimų apie tai, kaip NATO kareiviai Lietuvoje žudo ir valgo pagrobtus vaikus (prisiminkim, kad iki panašaus lygio Kremliaus propaganda priėjo Ukrainoje), o įvairūs žiniasklaidos ar politikos dalyviai, pvz., plėšikauja tarpuvartėse. Ir įvairius panašius falsifikuotus pranešimus gali gauti labai daugelis. Kartais netgi pvz., iš kokio nors Facebook pažįstamo, kuris matytas tik Facebook (ir realybėje gal netgi neegzistuojantis), bet kažkaip niekaip neigiamai nepasireiškęs.

Propaganda niekad nepasižymi suvaržymais, kuriuos žiniasklaidai nustato noras pateikti tiesą. Tuo ji skiriasi nuo realios informacijos, kurią skleidžia reali žiniasklaida. Propaganda tiesiog įvairiausiais būdais falsifikuoja ir pila purvą, o propagandos skleidėjai tiesiog remiasi prielaida, kad koks skirtumas – tiesa ar melas, visvien kam nors sukels abejones ar įtarimus, ir visvien kas nors patikės.

Yra labai paprastas esminis skirtumas tarp informavimo ir melo:

• Žiniasklaida skleidžia svarbią informaciją, tikrindama faktus. Žiniasklaidos tikslas – informuoti apie realius įvykius, apie tiesą, todėl faktai būna tikrinami, o melas – atmetamas. Tai yra esminis žiniasklaidos kriterijus: teisingas informavimas, kalbant apie patikrinamus faktus.
• Propaganda skleidžia tiesiog melą, kuris skirtas vienaip ar kitaip paveikti propagandos gavėją. Melagingumas ar teisingumas čia nesvarbus – svarbu tik kaip nors ką nors įtikinti tuo, ko nori propagandos skleidėjai. Jei melas atrodo įtikinamiau ar tiesiog baisiau – tai kam tada tiesa?

Nesunku suprasti, kad būtent dėl tokių skirtumų propagandos skleidėjai visada bando aiškinti, kad esą melas – tai irgi nuomonė, o faktai – tai irgi tik nuomonė, bet iš kitos pusės. Taip niveliuojant skirtumus tarp tiesos ir melo, galų gale melas prilyginamas tiesai, o pati propaganda – žiniasklaidai. Išties tokio niveliavimo neturi būti.

Mes jau matėme krūvas visokių feikinių naujienų. Jų daugėja ir daugėja. Ir jos įvairėja, darosi vis keistesnės ir kartu vis labiau pritaikytos lokaliai informacinei erdvei. Būtent dėl smulkumo (menamo nereikšmingumo) tokios feikinės naujienos daliai žmonių atrodo labiau įtikinamos – dauguma nepagalvoja, kad išlaidos tokiems feikinimams yra irgi labai mažos: pvz., kokią nors padirbtą ekrano nuotrauką galima padaryti per kelias minutes.

Ponai ir ponios, manau, kad ateina laikas, kai su įvairiais šlykščiais purvais susidursime vis dažniau ir dažniau. Greitai sužinosite, kad visi, kalbantys apie Rusijos grėsmę ir Kremliaus agresiją Ukrainoje – tai žmogžudžiai ir reptilijanai. Gali būti, kad net ir video medžiagos gausite – o prisiminus, kiek video feikų Rusija kūrė invazijos į Ukrainą pradžioje (jau ko verti vien tie interviu su „liudininkais“ apie nukryžiuotus berniukus Slovianske), galime spėti, kad maža nepasirodys.

Galime ir kitką numanyti: feikinio purvo taikiniais vis dažniau taps žmonės, kurie šiaip net pagalvoti negalėtų apie tai, kad bus apipilti kažkokiu šmeižtu. Pagalvokit paprastai: skrynšotus ar Facebook susirašinėjimus sugeneruoti galima per kelias minutes. Ir dabar įsivaizduokite, kad kažkas ima generuoti tokius dalykus apie ką papuola. Galima tokių feikų prikurti apie šimtus ar tūkstančius žmonių, o kai viskas daroma dar ir anonimiškai – tai išvis paprasta.

Pvz., įsivaizduokite, kad jūs, tarkim, Vardenis Pavardenis (ar Vardenė Pavardenė), savo Facebook sienoje vieną kitą įrašą parašote ir pakomentuojate laikas nuo laiko. Ir kadangi darote tai kiek per dažnai, į jus dėmesį atkreipia kokie nors veikėjai, kurie sukuria skrynšotus apie tai, kad jūs vagiate iš parduotuvių ar žiūrite gėjų porno, paskleidžia visą tai kažkur Facebook, o kitą dieną jūs šitai pamatote ir turite kažkam įrodinėti, kad tai netiesa. Tačiau daugelis žmonių jūsų aiškinimų taip ir nepamato – jie lieka tik pastebėję, kad Vardenis Pavardenis (ar Vardenė Pavardenė) kažkur kažką kažkam pridirbo.

Nesunku suprasti, kad tokiais melavimais nemažą kiekį žmonių galima ir užčiaupti, ir diskredituoti, nes paprastai nėra malonu, kai ant tavęs ima pilti purvo srautą. Ir dar didesniam kiekiui žmonių galima sukelti baimę, nepasitikėjimą ir mintis, kad gal visa tai tiesa, jei taip šnekama.

Prieš eilę metų tokio tipo šmeižtai buvo skelbiami apie daugelį Rusijos blogerių, bandžiusių oponuoti Putino režimui – jei dar atsimenate tą triukšmą, kuris anuomet vyko LiveJournal, tai kažką pažįstamo tame pamatysite. Prieš kai kuriuos buvo surengtos tiesiog tikslingos akcijos, skleidžiant kalbas apie išprievartavimus, homoseksualumą, apsivogimus ir taip toliau. Ir liudininkai atsirasdavo. Tiesa, paskui paaiškėdavo, kad liudininkai išties nieko nei nematė.

Panašu, kad prie tokio susmulkinto, drastiškai įžūlaus, į konkrečius žmones ar jų grupes nukreipto melavimo ir falsifikavimo lygmens Kremliaus propaganda vis labiau pereina ir Lietuvoje. Sakyčiau, tai gana nemažas metodinis poslinkis. Ir geriau pradėkime apie tai kalbėti anksčiau, nei jie tokius metodus ims naudoti sistemingai. Tiesiog kad nebūtų netikėtumų, kai kokia nors propaganda paleis eilinę antį.