Kiek pastebėjau, laiks nuo laiko būna diskusijų apie pinigus. Tai vat, truputį apsišvietimui visuotiniam, pablevyzgosiu aš čia jums. Prašau skaityti rimtai, nors aš ir nerimtas. Šaltiniais bei faktais nesiremsiu, nes prirašyti žadu labai daug – užsiknisiu, jeigu ieškosiu. Todėl prašau kritikuoti ir taisyti (žinau, kad daugelis čia domisi istorija). Tačiau turiu viltį, kad mano grafomanijos priepolis kažkam suteiks malonumo. Iš anksto įspėju: raidžių – labai daug. Tačiau kiekvienam perskaičiusiam ir parašiusiam komentarą, pažadu sumokėti po 10 litelių.
Patsai straipsnis
Pinigai. Istorinis diskursas į globalaus sąmokslo ištakas.
Visi mes naudojam pinigus. Vaizdžiai tariant – banknotus. Kuo skiriasi tie banknotai nuo paprasto popieriaus? Ogi niekuo. Galim prisiminti, kad kai kuriais paskirų šalių periodais (artimiausios tai pergyvenusios kaimyninės šalys – Rusija, Lenkija, Vokietija, Vengrija) žmonės banknotais netgi tapetuodavo sienas ar kūrendavo krosnis. Kur gi šių popierių tikroji vertė? Kuriems galams mes tuos banknotus kaupiame, vertiname ir branginame? Ar išties tie popieriaus gabalai yra universali prekė? Ir kokiu jie turtu padengti? Lyg ir akivaizdūs atsakymai nėra tokie jau paprasti.
Pirmosios senovės gentys, sugalvojusios pinigus, vietoj banknotų naudojo paprasčiausias kriaukleles. Tos kriauklelės buvo ne pernelyg dažnos, tačiau gražios ir tvirtos – tinkamos ir papuošalams, ir gremžtukams bei primityviems peiliams gaminti. Kitaip tariant, tai buvo tiesiog eilinė prekė. Iš kitų prekių kriauklelės išsiskyrė tik dviem bruožais – jos buvo ilgaamžės (užkasęs žemėje, galėjai kitąmet išsikasti – o to juk nepadarytum su, pvz., maišu grūdų ar pasigauta laukine ožka), be to, jos buvo lengvos ir mažos – patogios prekeiviams. Kitaip tariant, kriauklelės leido patogiai kaupti kapitalą. Laikui einant ši jų savybė tapo labai svarbia: žmonės ėmė vertinti netgi negražias, mažas, niekam netinkamas kriaukleles – jos irgi tapo pinigais. Vėlesniais laikais panašias pinigines funkcijas daugeliui tautelių atlikdavo ir kiti dalykai – veidrodėliai, stiklo karoliukai, gražūs akmenukai ir pan.. Visus juos vienijo vienas esminis bruožas – jie nebuvo jokia būtina preke, tačiau buvo naudingi antraeiliams tikslams – kaip papuošalai ar pan., o jų kiekiai buvo pakankamai dideli, kad kiekvienas žmogus gautų bent kelis tokius "pinigėlius".
Visgi, kriauklelės netapo universalia valiuta – jų neužteko visoms tautoms, o ir savaiminės vertės jos turėjo pernelyg mažai. Padėtis kardinaliai pasikeitė, kai žmonija atrado svarbiausius metalus – varį (ir jo lydinį – bronzą), sidabrą, auksą, o vėliau – ir geležį. Metalai buvo labai sunkiai išgaunami, tad jų vertė būdavo didžiulė. Už mažą gabalėlį bronzos, tinkamą ieties antgaliui, buvo galima ilgai pragyventi. Bet bronza eikvojosi – toms pačioms ietims, šarvams ir pan.. Gerokai vėliau atrasta geležis buvo dar brangesnė, nors ir tinkamesnė ginklams, bet turėjo ir baisų trūkumą – rūdijo. Bet… Neužmirškime, kad buvo ir dar viena sritis, kur reikėjo metalų – tai moterų bei turtuolių papuošalai. Paklausa buvo didelė, bet jiems bronza tiko mažiau – menkai blizgėjo, buvo sunkiai apdirbama, o svarbiausia – visada būdavo sunaudojama. Netikę metalai – auksas ir sidabras – tapo žymiai patogesniais. Tie metalai buvo minkšti, tad iš jų nesunkiai pavykdavo pagaminti įvairias monetas – naująjį kriauklelių atitikmenį. Nuo paprastų aukso ir sidabro gabalų monetos tesiskyrė tuo, kad visada būdavo pagamintos iš to paties metalo kiekio.
Bet… Auksas ir sidabras, tapę žymiai geresniais pinigais, tapo ir žymiai geidžiamesniais. Ir nors šie metalai buvo visai nenaudingi, jų kaina greitai pralenkė vertingos bronzos kainą. Istorikams žinoma, kad dar kažkoks Senovės Romos imperatorius, pritrūkęs pinigų, sugalvojo pagudrauti – pirma sumažino monetų masę, o paskui auksinių monetų lydinį ėmė prastinti, į jį pridėdamas sidabro bei vario. O vėliau pradėjo kaldinti netgi monetas iš vario. Keista, bet šios monetos beveik neprarado savo vertės – jos visvien buvo pinigai. Nors sukčiauti, jas pigindami bandė ir karaliai, ir eiliniai vertelgos. Aišku, padirbėjus visi gaudydavo. Švininių monetų gamintojus pagaudi būdavo lengva – švino pinigai neskamba, be to, juos galima nesunkiai perkąsti (o kaip galvojote, kodėl pinigų tikrumas tikrinamas dantimis?). Aukso ir sidabro lydinį, kaip ir sidabro bei vario lydinį atpažinti būdavo sunkiau – bet ir tuos susekdavo – tokie metalai linkę juoduoti, žalsvėti. Anekdotiška istorija pasakojama apie kažkokius ispanų prekeivius, kurie, atradę platiną, nustebo, jog toji puikiai tirpsta aukse, nei kiek to aukso nejuodindama – taip kuriam laikui prasidėjo naujas – aukso ir platinos lydinio monetų padirbinėjimo etapas. Šiais laikais tokios monetos kainuotų daug brangiau, o tada, ispanų valdžia, perėmusi milžinišką (kelių tonų) platinos siuntą, įsakė visą ją supilti į jūrą – kad auksinių pinigų nieks neprastintų.
Ir vėlgi, viskas būtų vykę taip, kaip vyko, jei ne gudrūs kiniečiai. Tiksliau, netgi ne kiniečiai, o Kiniją užkariavęs chanas Čengizas, dar žinomas Tamerlano vardu. Tasai pastebėjo, kad kinų valdovai vietoj aukso savo pavaldiniams duodavo popierinius raštelius, kuriuose būdavo įrašyta monetų suma. Kitose vietose, pas išdininkus, tuos lapelius būdavo galima pakeisti pinigais. Tačiau daugelis prekeivių, o ir šiaip turtuolių, mieliau nešiodavosi imperatoriaus raštelius, nei pinigus – tiesiog popieriaus gabalėlis sverdavo daug mažiau, buvo lengviau paslepiamas. Štai tada totorių chanui ir šovė į galvą mintis, kuri vėliau išvirto 200 metų pragaru pusei senojo pasaulio. Mintis buvo paprasta: kuriems galams mokėti kareiviams algas auksu, jei galima mokėti niekuo nekainuojančiais lapeliais? Kad idėja suveiktų, Tamerlanas visiems savo kariams uždraudė imtis bet kokį auksą ar brangenybes – visas sugrobtas turtas buvo priduodamas totorių vadui, kuris, savo ruožtu, jį padalindavo. Ir padalindavo taip, kad niekam nei minties nekilo apie neteisybę – padalindavo popierianiais lapeliais, kuriuos būdavo galima išsikeisti į tą patį auksą pagal griežtą kursą. Savaime aišku, kariai už lapelius pradėjo mainyti viską, kas papuola – ir ginklus, ir kailius, ir moteris. O pačius lapelius dažnai pamesdavo. Arba perduodavo mainais į prekes kokiems nors pirkliams – pastarieji irgi susižavėjo šia idėja. Dabar įsivaizduokite, kokio dydžio armiją Tamerlanas galėjo pasamdyti už šiuos popieriukus.
Laimei ar nelaimei, Vakarų pasaulis anais laikais taip ir nesuprato genialios Tamerlano idėjos. Markas Polas, aprašęs, kokie gerbiami yra kinų valdovai, kad už popierėlį su jų antspaudu bet kur galima gauti aukso, irgi nesuprato anei truputėlio. Visgi, ilgainiui kažkas panašaus į popierinius pinigus atsirado ir Europoje – tai buvo tiesiog skoliniai įsipareigojimai, išrašomi bankų, karalių iždinių ir pan.. Bet Europa tokio finansų genijaus, kaip Tamerlanas, nepagimdė – popierėliai buvo vertinami tik kaip kelinėse patogesnis aukso ekvivalentas. Padėtis pasikeitė, kai buvo nuverstas Prancūzijos karalius – revoliucionieriams visos aplinkinės šalys paskelbė ekonominę blokadą. Sunkioje padėtyje atsidūrę maištininkai negalėjo atsiskaityti su tiekėjais bei kariais auksu, todėl nutarė išparceliuoti valstybės svarbiausią turtą – žemes. O kadangi šalyje buvo suirutė, tai pardavinėjo žemę paprastai – pasižadėjimais, kad bus suteikta žemės už tiek ir tiek pinigų. Popieriukai su tais nieko vertais pažadais buvo pavadinti asignacijomis – taip iki šiol vadinami visi popieriniai pinigai. Savaime aišku, populistinė Prancūzų vyriausybė savo pažadų įvykdyti negalėjo, bet pinigų jai trūko nuolat. Taigi, popieriukai buvo spausdinami didžiuliais kiekiais, vis didesniais nominalais. O kad kam nors nekiltų noras šių "pinigų" atsisakyti, buvo netgi įvesta mirties bausmė – už bet kokių kitų pinigų naudojimą. Nors finansine prasme ši valiuta tapo visiška nesėkme – jos nuvertėjimas žinomas, kaip pirmoji pasaulio hiperinfliacija, prancūzų valdžia iš šių banknotų leidybos pragyveno keliasdešimt metų ir susikaupė labai nemažus turtus. Panašią aferą atkartoti bandė ir Kosciuškos sukilėliai – tada ir buvo išleisti pirmieji Lietuvoje naudoti banknotai. Kaip ir prancūziški, jie greitai prarado vertę.
Revolucinės asignacijos ilgam suteršė popieriaus garbę. Gandai apie tokias suktybes paplito po visą pasaulį – verta paminėti faktą, kad carinėje Rusijoje, kur išleistus banknotus buvo galima be kliūčių išsikeisti į auksines monetas, turguje už "popieriukus" buvo galima nusipirkti pusantro karto mažiau. Šiaip ar anaip, prancūzų aferistų sėkmė daugeliui nedavė ramybės: juk taip paprasta – paimi popierių, atspausdini pinigą, paleidi į apyvartą – štai tau ir turtas. Ir jokio aukso ar sidabro nereikia. Vis dėl to, tuometiniai ekonomistai rėmėsi buka idėja – jei tik žmonės negalės išsikeisti banknotų į auksą, tai tų banknotų ir nevertins. O paprasti žmonės tuo tarpu rėmėsi labai protinga patirtimi – jei tik neišsikeisi tų banknotų į auksą, tai turtą ir prarasi. Gal truputį kitaip viskas ėjosi JAV – ta keista šalis, visokių kolonijinių respublikų konfederacija, sudariusi savo vyriausybę, taip ir nesusiprato išleisti savo pinigų. Vietoj to, monetas pagal apibrėžtus reikalavimus galėjo kaldintis kiekvienas norintis, taip pat – kiekvienas norintis galėjo spausdinti ir pinigus. Tiesa, reikia pripažinti, kad vėliau tie bankai apsijungė, pinigus ėmė leisti kartu, pagal vieną pavyzdį, o paskui su tais pinigais nusipirko žlungančios Britų Imperijos likučius. Bet apie tai – truputį vėliau.
Taigi, valstybės gamino auksines, sidabrines bei varines monetas, nedideliais kiekiais vis spausdino banknotus ir visa ši idilė tęsėsi iki tol, kol neatėjo Pasaulinis karas. Per kelias savaites į karą įsivėlus beveik visai Europai, o paskui – dar ir JAV, kilo tokia suirutė, kad galingų šalių vyriausybėms pinigų pritrūko ne mažiau, kaip seniai primirštiems revoliucionieriams. Auksas dingo, o banknotai buvo spausdinami vis didesniais kiekiais. Visišką civilizacijos krachą sukėlė vokiečių povandeniniai laivai, užblokavę pasaulio bambą – Londono uostą. Pusę Žemės valdžiusi Britų imperija per kelis mėnesius patyrė ekonominį krachą. Tuo pačiu krachą patyrė ir Prancūzija bei Rusija. O kai tik atėjo krachas, valdžia nusispjovė į auksą ir ėmė spausdinti popieriukus tokiais tiražais, kokiais tik išgali. Karui pasibaigus, paaiškėjo, kad turto visai nepadaugėjo, todėl tuos popieriukus teko spausdinti vėl ir vėl. Itin pasisekė Vokietijai – tenykštė pinigų pramonė keliems metams tapo bene vienintele klestinčia gamybos šaka, užvertusią banknotų pavidalo tapetais, kuru bei šiukšlėmis visą šalį. Vokiški hiperinfliaciniai vaizdeliai tapo tokiu gražiu fonu Remarko romanams. Vat čia ir išlošė amerikiečiai – karo metu laikinai į Niu Jorką perbėgę Londono biržos prekeiviai taip atgal į Angliją ir nesugrįžo. Didžiuliai kiekiai sandorių, vykdomų, naudojant vietinę valiutą – dolerius, staiga eilinius popierėlius pavertė puikiu, aukso nereikalaujančiu deficitu.
JAV suklestėjo taip, kaip dar neklestėjo nei iki tol, nei po to – dolerio kursas kilo, nors dolerių buvo spausdinama vis daugiau ir daugiau. Ir kaip visada, įvyko vienas "bet": anglai nutarė atsigriebti. 1929 Britanijos vyriausybė paskelbė, kad grįžta prie ikikarinio aukso standarto, kai visi svarai būsią vėl pilnai dengiami auksu. Supanikavę JAV Iždo biurokratai, iki tol rėmęsi europine patirtimi, staiga nusprendė, kad vyksta kažkas negero. Buvo imtasi skubių priemonių ir pinigų gamyba pristabdyta. Tai išvirto į grandiozinę Niu Jorko biržos griūtį, pinigų istorijoje žinomą, kaip Juodasis Antradienis. Kadangi pritrūko pinigų, visi puolė pardavinėti ką tik turi, o tai sukėlė naują griūtį, o tada visi dar labiau pradėjo pardavinėti viską, ką papuola, kol galų gale paaiškėjo, kad pardavinėti nėra ką, o pirkti – irgi nėra už ką. Ir kas įdomiausia, net ir stabilusis auksas staiga kažkodėl neteko paklausos. Taip ir prasidėjo Didžioji Depresija – krizė, kuri tęsėsi 10 metų. Per tą laiką pasaulio valiutos buvo sustiprintos, vėl padengtos auksu, bet… Bet Europoje vėl pasikartojo Pasaulinis Karas. Ir vėl vos ne taip pat, kaip ir pirmą kartą – visi ėmė kariauti su visais, pasaulio bambos vardą vis dar mėginantis atgauti Londonas – vėl užblokuotas, visoms vyriausybėms – pinigų trūkumas. Ir ką jūs manote? JAV biurokratai, nusprendę, kad jei jau vėl karas, tai vėl reikia spausdinti banknotus, ėmėsi darbo. Ir kaip jie nustebo, kai nepaisant karo, vos per porą metų JAV išlipo iš chroniškos, dešimtmetį kamavusios krizės. Galų gale pasidarė aišku.
Pinigų idėjos esmė – tai ne vykdyti mainus, ne būti preke. Esminė mintis – labai paprasta: duoti valstybei paskolą, kurią ana kuo skubiau iššvaistytų patiems kvailiausiems tikslams (kad ir karui), taip duodama darbo vikresnėms firmoms. Valstybė, išleisdama banknotą, iš tiesų nesuteikia jam jokios vertės – tai tėra popieriaus gabalas. Bet pagalvokite, kokia klasta – tai popieriaus gabalas, už kurį valstybė gauna darbą, turtą, paslaugas iš daugybės žmonių bei įmonių. Ir visiems tiems žmonėms bei įmonėms valstybė įsipareigoja tas paslaugas apmokėti. Bet, su vien išlyga – kad paslaugos bus apmokėtos "kažkada". Kitaip tariant, valstybė gyvena skolon, iš įsipareigojimų, o pinigai – ne kas kita, kaip prasto patikimumo skolos rašteliai. Bet tuo dar viskas nesibaigia – valstybė uždraudžia naudoti kitus pinigus, todėl jos kredituotojai, negalėdami gauti iš valstybės turto, kiša tuos lapelius visiems savo tiekėjams. O anie – saviems. Ir taip toliau. Ir visi už tuos skolos raštelius atsiskaito turtu, paslaugomis, darbu. Gaunasi paradoksali padėtis: valstybė skolinasi, o jos skolas padengia jos pačios kredituotojai. Tam gi, kad skolų nereiktų padengti ateityje, valstybė daro paprastą dalyką: reikalauja, kad dalis skolos būtų panaikinta, t.y., kad visi jos kredituotojai sumokėtų už tą suteiktą paskolą mokesčius. O ko nepavyksta padengti tokiu iškreiptu būdu, valstybė tiesiog nuvertina, sukurdama infliaciją – "Ką, jūs sakote, kad prieš metus mums davėte toną aukso, o dabar norite, kad mes ją grąžintumėm? Na, gerai… Grąžinsim… Bet patys suprantate, tie skolos rašteliai nieko verti – imkite 90 procentų". Taigi. Infliacija galutinai panaikina skolas.
Bene paskutiniu stebuklu čia tampa valstybės obligacijos – tos, kaip žinia, yra valstybei suteikta paskola – už ją galima sumokėti pinigais. Pala, pala… Aš suteikiu valstybei paskolą, už kurią gaunu iš jos skolos lapelį, pažymintį, kad ji man skolinga 10 litų. Ir už tuos 10 litų valstybės skolos aš nusiperku 10 litų valstybės skolos… Ir… Bingo! Jūs teisūs! Nusiperku 10 litų skolos už 10 litų skolos Ir lieku dvigubu durnium!
Visgi, nėra taip jau blogai, kaip čia atrodo. Taip ar anaip, rinkoje visada yra tam tikras laisvų prekių kiekis. Ir valstybė, leisdama savo beverčius popierius, to prekių kiekio nei padidina, nei sumažina. Kita vertus, imdama tas prekes, ji puikiai paima visokius nelikvidus, perteklinę produkciją, etc., šitaip paspartindama gamybą, ekonomikos vystymąsi. Svarbiausia – neperlenkti lazdos: perteklinė infliacija rinkos dalyviams gali sukelti sandorių problemas – šiaip ar anaip, pinigai yra universali prekė, kurios staigus nuvertėjimas verslą gali sužlugdyti verslą. Pertekliniai mokesčiai irgi gali būti pavojingi – jau matėme, kuo JAV pasibaigė pinigų deficitas. Kaip ir visose gyvenimo srityse, pinigų leidyboje irgi reikalingas balansas.
—————————————————————————-
Taigi, reziumuosiu. Jei jau perskaitėte iki galo, tai suprasite, kodėl mano leidybos litai per tą laiką buvo devalvuoti 200 procentų. Todėl, pasitikėdamas jūsų įgautomis žiniomis apie monetarinę sistemą, laukiu iš kiekvieno, kad man sumokėtumėte sutartą sumą – 10 litų. Ačiū.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
O vienok painioti Čingizchano su Tamerlanu (Timūru) nederėtų :{)
Jo, ačiū už pastabą. Esu gan žioplas, o ir istorijos žinios mano ribotas. Ir šiaip mano naktinėje galvoje viskas susipainiojo. Taip ar anaip, pataisysiu. Ačiū 🙂 Jei dar pastebėsit nusišnekėjimų -- parašykit 🙂
O gal reikėjo tiesiog visus pasiūsti Zeitgeist žiūrėt? 😉
Žilos kumelės sapnas tas zeitgeist.
Kas yra Zetgeist?
http://www.google.com/intl/en/press/zeitgeist/index.html
Ėėėė… Ir kuo tai siejasi su pinigais? :-/
Aš turėjau mintyje „dokumentinį“ konspiracijos teorijomis prifarširuotą filmą Zeitgeist: Addendum http://www.zeitgeistmovie.com/ , kuriama irgi apie tai pasakojama. Nors turbūt susipainiojau. Tavo tekstas labiau atitinka „Money As Debt“ turinį http://video.google.com/videoplay?docid=-9050474362583451279
Na, kur čia pas mane konspiracijos teorijos, tai nežinau 🙂 Čia tik šiaip nutariau šviečiamąjį straipsnį parašyti apie tai, kas yra pinigai. Nes nors mikroekonomikoje jie yra turto (kapitalo) forma, pati likvidžiausia prekių rūšis, tuo tarpu makroekonomikoje yra greičiau priešingai. Tačiau daugelis tai labai painioja, dėl to neretai atsiranda visokių niekuo nepagrįstų nuomonių 🙂
Nu ne apie tai ką parašei gi kalbėjau. 🙂
Pažiūrėjau tą „Money as Debt“. Iš esmės, teisingas filmukas, jei neskaitysim svaigimo apie kažkokią idealią monetarinę sistemą, kurią reikėtų diegti. Vėlgi, autoriai pamiršta truputį, kad skolos yra daugiau ar mažiau padengtos turtu -- ne kieno kito, o skolininkų turtu. Ir nieko blogo toje pinigų sistemoje, kokia yra dabar, nematau -- ji taip egzistavo tūkstančius metų, tiesiog dabar tapo labiau optimizuota.
Kita vertus, vartotojiškumo pagrindimas, esantis filmuke, tiesiog neabejotinas -- kuo daugiau vartojimo, kuo greičiau sukasi pinigai, tuo daugiau gaunasi pinigų, o kuo daugiau pinigų, tuo daugiau vartotojiškumo, etc..
Būtent dėl to galiu tik dar kartą pasikartoti, kad ekonomikai reikalingas išorinis reguliavimas 🙂
Labai įdomu buvo perskaityti, ačiū
Ačiū jums 🙂
Apie Amerikos suklestėjimą čia -- http://en.wikipedia.org/wiki/The_Century_of_the_Self. mindfuck tėra tik mindfuck.
Kur čia yra mindfuck, tai truputį nesupratau, kaip ir to, kuo čia dėtas filmas apie psichoanalizę. Gal galite truputį plačiau apie tai?
Pinigai kaip paskola valstybei?
Vis galvojau, ką čia tau atsakyti praeitam mūsų ginče, bet taip ir nesumojau.
Bendrai paėmus, tai savo pažiūromis esi antiestablišmento hipis, bet matyt nieko čia nepadarysi :-).
Dėl pinigų esmės- tai, leisk paklaust, kuo būtent tu duodi valstybei paskolą, iš jos gaudamas tų pačių pinigų? Duodi pinigų?
Pinigai vertingi tik todėl, kad jie vertingi kitiems žmonėms, o kitiems žmonėms jie vertingi todėl, kad jie vertingi dar kitiems žmonėms. Skamba kvailokai, žinau, bet prisiminkim „šveicariškų“ Irako dinarų istoriją, kuri paneigia tavo „valstybinio sąmokslo piliečiams apgauti“ teoriją iš pašaknų.
Irake nuo senų laikų cirkuliavo dinarai, kuriuos jiems atspausdino kažkokia Šveicarijos spaustuvė. O paskui buvo įvestos sankcijos, ir dinarus teko spausdinti Irake. Jie buvo praminti „Irako dinarais“, tuo tarpu senesni Šveicarijoj spausdinti dinarai buvo pavadinti „šveicariškais dinarais“. Huseinas, norėdamas suduoti ekonominį smurtą kurdams šalies šiaurėje, paskelbė pinigų reformą, kur per kelias dienas visi (seni) šveicariški dinarai turėjo būti pakeisti į Irako dinarus, bet „probleminiame“ šiaurės regione pinigai keiiami nebuvo. Oficialiai šveicariški dinarai tapo beverčiais popieriais.
Ir kas atsitiko? Ogi nieko, kurdai toliau naudojo šveicariškus dinarus pinigams. Kadangi nebuvo kam vykdyti infliacijos politikos (kitaip nei pagrindiniame Irake), dėl sankcijų ir kitų ekonominių sunkumų Irako dinarai buvo kokį 100 kartų mažiau verti nei oficialiai beverčiai šveicariški Irako dinarai.
Pasakos esmė: pinigai yra toks patogus išradimas, kad žmonės linkę juos naudoti, jei net tam ir nėra „rimto padengimo“ garantijų. O sutrikus pinigų sistemai ekonomika smunka KARTAIS, ne procentais (kas nesupranta kodėl, tegul pabando įsivaizduot barterinį atsiskaitymą tarp chirurgo ir interneto tiekėjo). Tam pavyzdžiu galėtų būti Zimbabvė: didžiausias smūgis šaliai buvo ne tik žemės reforma, bet taip pat ir hiperinfliacija, kuri padaro bet kokią aukštos organizacijos veiklą (kaip gamybą, didmeninę prekybą ir pan) neįmanoma, ar bent jau siaubingai neefektyvia.
Re: Pinigai kaip paskola valstybei?
Gerbiamasai, noriu tamstos labai rimtai paklausti. Ar jūs tikrai galvojate, kad man čia prieštaraujate? 🙂 Visi tamstos pavyzdžiai -- ir apie „pinigai vertingi žmonėms, nes jie vertingi kitiems žmonėms“, ir istorija apie Iraką, etc. -- visa tai puikios iliustracijos šiam straipsniui 🙂 Irako istorija -- išvis įspūdinga: kadangi pinigų leidėjo skolą padengia pinigų naudotojai, tai leidėjui nustojus leisti vis naujas porcijas pinigų, nominalinė pinigų masė nustoja augti, tuo tarpu turto kiekis -- po truputį auga ir toliau. Skirtingai nuo atvejo, kai pinigų leidėjas ir toliau didina savo skolą 🙂 Kai kursiu kitą straipsnio versiją, būtinai tuo papildysiu. Būtų gerai, jei nuorodą kokią duotumėt, kur daugiau detalių apie tai, nes išties nuostabus pavyzdys 🙂
O dėl to, kuo duodu valstybei paskolą -- ogi kai dirbu valstybinėje įstaigoje ar šiaip atlieku kokį valstybinį užsakymą, aš suteikiu valstybei paslaugą -- t.y., sukuriu jai tam tikrą kapitalą. O man už tai duoda skolinius raštelius, vadinamus pinigais 🙂 Jeigu jums tų skolos raštelių neduoda, tai nustebinsiu jus -- tokiu atveju tamsta dirbate už dyką 🙂 Šiaip, rekomenduoju pažiūrėti tą gerb. Mototarkos minėtą filmuką -- „Money as Debt“ -- dauguma efektų ten kaip ant pirštų paaiškinta, tegul ir vaikiškai.
Re: Pinigai kaip paskola valstybei?
Dėl „šveicariškų“ Irako dinarų- nebepamenu, kur skaičiau, bet yra ir wikipedijoj:
http://en.wikipedia.org/wiki/Fiat_money
Dėl darbo valstybei ir skolos raštelių: tai pasakyk, ar tu šimtaprocentiniu lito padengimu eurais netiki ir manai kad centrinis bankas bei vyriausybė mus apgaudinėja, ar tiesiog nesupranti kas tas yr? Nes dabar valstybė (kol laikosi įstatymų, žinoma) atspausdinti 1000 litų iš nieko gali ne ką labiau, nei paversti kilogramą geležies kilogramu aukso.
Re: Pinigai kaip paskola valstybei?
Lito padengimas eurais nepakeičia situacijos -- litai visvien lieka padengti jų vartotojų (valstybės kredituotojų) kapitalu. Kaip, beje, ir eurai. Tik tiek, kad įstatymas sako „jei valstybė įsiskolina, tai ji turi paimti to paties dydžio įsiskolinimą“.
Tai yra idiotizmas. Dvigubas, atleiskit, idiotizmas.
Apie filmuką: dėl vieno dalyko- sutiksiu. Jei jau žmonės rimtu veidu kuria tokius filmukus, o kiti juos rimtu veidu cituoja, iš tiesų apie finansus ir ekonomiką mokyklose mokoma beviltiškai per mažai. Pvz, kuo skiriasi centrinis bankas nuo komercinio. Ir koks skirtumas tarp komercinio banko, ir finansinės piramidės.
Nesąmonių šaltinis- esminė klaida (nors ne vienintelė): komerciniai bankai negali tiesiog išduoti paskolos iš niekur, ar išduoti 9 kartus didesnės paskolos nei patys turi pinigų. Nes jie neturi teisės nei spausdinti popierinių pinigų, nei iš niekur sukurti elektroninių. Tas tiesa, kad bankų rezervų ir išduotų paskolų santykis yra 1:9 (dažniausiai), bet tam prieš tai dar reikia surinkti depozitus. Autoriai iš esmės tą santykį panaudojo du kartus, pirmą kartą (kažkodėl) daugindami iš 9, kitą kartą iš 10. Todėl ir išejo, kad bankas turėdamas 1111.11 dolerių gali paskolinti 100,000. Realybė- sudėtingesnė: turėdamas 1111.11 bankas gali paimti indėlių už 10,000 ir paskolinti 11,111.11.
Ach tie auditoriai…
Tuo labiau, kad patikėjus tuo filmuku turėjo kilt bent keletas klausimų, pvz „jei viskas yra taip, kaip jie rodo, tai kodėl bankai iš viso bankrutuoja?“ „Kodėl iš niekur sukuriant pinigus o prekių kiekiui didėjant tik iš lėto, infliacija yra palyginti nedidelė?“ „Ar Kanados gerovė padidėjo dešimt kartų, po to kai ji nacionalizavo Centrinį Banką?“
Iš esmės visi postringavimai apie tai, kad pinigai yra tik popierius neįvertina vieno esminio fakto. Vienas iš dviejų: arba pinigų nespausdinam kiekvieną kartą užsimanę, ir tada jie turi vertę, arba spausdinam, ir tada jie vertės netenka. Bet neįmanoma spausdint spausdint bet kokiais kiekiais vertingų pinigų. Kaip sako anglų patarlė, tu negali pyragėlio ir suvalgyti, ir turėti.
>Lito padengimas eurais nepakeičia situacijos --
>litai visvien lieka padengti jų vartotojų
>(valstybės kredituotojų) kapitalu. Kaip,
>beje, ir eurai. Tik tiek, kad įstatymas sako
>“jei valstybė įsiskolina, tai ji turi
>paimti to paties dydžio įsiskolinimą“.
Aha, kurgi ne. Čia tas pats, kas sakyti:
R: „Turiu stebuklingą kišenę, iš jos galiu ištraukti pinigų kiek tik noriu“
G: „Neturi, ten tik tiek pinigų, kiek idėjai“
R: „tai situacijos nepakeičia, iš kišenės galiu ištraukti kiek noriu pinigų, bet ten tą sumą į kišenę prieš tai reikia įdėti“.
Atleiskit, nebesiginčysiu.
Re: Tai yra idiotizmas. Dvigubas, atleiskit, idiotizmas.
1. Filmukas yra apie JAV. Pasidomėkite, kas JAV leidžia pinigus, neabejoju, kad jums tai sukels klaikų šoką 🙂 Tiesa, mane stebina, kad į tokį vaikišką, į 10-mečius moksleivius orientuotą filmuką jūs taip baisiai reaguojate 🙂
2. Jei bankas turi 1,000 litų, pasiskolina 10,000 litų ir duoda paskolų už 11,000 litų, tai jo balansas žinoma, kad yra 0. Tačiau kokia dalis to balanso yra banko skolos kažkam, ir kokia dalis yra kažkieno skolos bankui? 🙂 Tame visa bankinės sistemos esmė: pinigai yra perskirstomi -- bankas skolina svetimus pinigus.
3. Visi postringavimai, esą pinigai patys savaime turi vertę, neįvertina to fakto, kad negyvenamoje saloje pinigais sotus nebūsi. Kitaip tariant, visi pinigai, kokie jie bebūtų, yra padengiami jų vartotojų turtu, kitaip piniginė sistema žlunga. Visgi, tamsta teisingai pastebit, nors ir nesuformuluojate to aiškiai: visada yra kapitalas ir nesvarbu, kiek pinigų beprispausdintum, kapitalo vertė nuo to nepakinta -- pasikeičia tik pinigų nominalinė suma.
4. Tamsta, piktinatės, bet pažvelkim į aukščiau tamstos pateiktą teiginį, pasinaudodami tiksliomis formuluotėmis, gal tiesiog lengviau bus suprasti: kapitalo vertė nepakinta, pakitus pinigų masei. Tai reiškia, kad jei pinigų masė nepakinta, jos nominalinis santykis su kapitalo verte išlieka tas pats. Kitaip tariant, nepriklausomai nuo to, ar pinigai bus padengti išorine valiuta, ar nebus, už juos bus galima nusipirkti lygiai tiek pat turto, tiesa? 🙂 Taigi, tokiu atveju matome, kad padengimas išorine valiuta reikalingas tik kaip stabilizacinis rezervas.
4b. Gal truputį daugiau paaiškins jums tas pats pavyzdys su kišenėmis: esmė tame, kad kišenės, kur laikomi litai ir kur laikoma užsienio valiuta -- _skirtingos_. Tai nėra viena kišenė, tai tik reikalavimas, kad kitoje kišenėje turėtum atitinkamą sumą pinigų. Ką tai duoda? Kažkokį gal pasitikėjimą savimi. Ir kartu apribotas galimybes naudotis savo pinigais 🙂 Tačiau nei vienu, nei kitu atveju, nuo turimų litų kiekio nepasikeičia prekių kiekis lentynoje, tiesa? 🙂
Re: Tai yra idiotizmas. Dvigubas, atleiskit, idiotizmas.
1. Nelaikykit idiotu, žinau. Taip pat, turint omeny tai, kad infliacija JAV retai kada viršija 5 procentus, pinigai leidžiami bent jau „95 procentais atsakingai“, jei taip galima pasakyt ir net nelabai svarbu, kas tai daro. Britanijoj, bėje, centrinis bankas buvo specialiai atskirtas nuo valstybės, kad valdžiai nekiltų pagundų atspausdinti papildomai pinigų prieš rinkimus ir pan.
2. Viskas teisingai, bankas gyvena iš procentinių palūkanų skirtumo. Na, bet ką padarysi, aš auditų negarbinu, bet skaičius gerbiu. 10,000 ir 100,000 man ne tas pats net ir teoriniam modely.
3. Nesigilinnat į pseudo-teorinius svaičiojimus, esminė išvada- labai svarbi ir lygiai priešinga: pinigai- tai ne bankų samokslas žmonėms apgauti, o labai patogi jų teikiama paslauga, užtikrinanti sklandžius mainus, skaidrią kainodarą ir t.t.
4. Ne, nes už išorinę valiutą galima atsivežti prekių iš išorės. Bėje, panašią loginę klaidą darė Šustauskas, kuris aiškino kažkokioj TV laidoj prieš keletą metų, kad įvedus eurą Lietuvoj kainos pakils, nes kainos yra prekių ir pinigų santykis. Suprask, prekių Lietuvoj bus tiek pat, o eurų Europos Sąjungoj yra žumiai daugiau nei Lietuvoj litų, reiškia kainų kilimas neišvengiamas.
b: dėl ko mes ginčijamės? Dėl litų padengimo tik litų vartotojų kapitalu? Atsakymą jau daviau: prekėms dingus Lietuvoje vistiek būtų galima litus pakeisti eurais ir atsivežti naujų prekių. Kas paneigia tavo teiginį iš esmės.
Re: Tai yra idiotizmas. Dvigubas, atleiskit, idiotizmas.
1. Klausimas išspręstas.
2. 9:1 tą ir reiškia -- 10 tūkstančių savo kapitalo gali paimti 9 tūkstančius indėlių ir suteikti 100 tūkstančių paskolų. Tiesa?
3. Jei nesišvaistysim nieko neargumentuojančiom frazėm apie „pseudoteorinius“ (ar pats supratote save?) ir „svaičiojimus“, paaiškės, kad realybė yra dar paprastesnė -- tai nei paslauga, nei sąmokslas, o tiesiog reiškinys. Aš pinigus įvardinčiau, kaip labai įdomią priemonę sandėrių vertės įkūnijimui ir tuo paremtam apmokestinimui. O dėl kainų kilimo pavyzdžio -- jei tai turėjo sukurti įeinantį pinigų srautą, tai atitinkamai -- ir išvežamą prekių srautą, tai kodėl prekybos balansas pablogėjo ir kokią čia funkciją atlieka įsiskolinimas (galgi įvardinkim tą srautą iš išorės)? 🙂
4. Mielas Geraširdi. Padarykim švarų eksperimentą, neveldami čia trečiųjų šalių (kurias mums reiktų irgi nagrinėti, jei jau jas įveltume) 🙂 Turime du atvejus: pirmuoju dingsta visos prekės, bet lieka pinigai. Antruoju -- dingsta visi pinigai, bet lieka prekės. Taigi, ar pirmuoju pinigai sugebės prekes materializuoti iš nieko? Ir ar antruoju atveju prekės galės iš nieko sukurti pinigus?
4b. Ginčijamės dėl to, kad jūs padarote nešvarų (trečiuosius veiksnius įveliantį) teorinį eksperimentą, gaunate nepagrindžiamus rezultatus ir tai naudojate, kaip pagrindą švaraus (trečiųjų veiksnių neturinčioo) eksperimento neigimui 🙂 Apsibrėžkit aksiomatiką, po galais 🙂 Pradėkit nuo pinigų sąvokos -- kas tai yra ir kuo tai skiriasi nuo kitų prekių? 🙂 Ir negalvokite, kad čia aš tyčiojuosi -- jei mes abu turime skirtingas pinigų sąvokas, mes niekad nesusišnekėsim.
Auditas ir pan
>2. 9:1 tą ir reiškia -- 10 tūkstančių
>savo kapitalo gali paimti 9 tūkstančius
>indėlių ir suteikti 100 tūkstančių
>paskolų. Tiesa?
Pasikartosiu- dėl vieno filmu kurėjai teisūs: finansine prasme žmonės- siaubingi beraščiai, ir gali patikėti bet kuo. Iš dalies ir todėl, kad iš viso nesupranta skaičių. Kur 1111.12, kur 10.000, o kur 100.000- viskas smegenyse užima vieną ir tą pačią kertelę „didelis, tipo, skaičius“.
Klausimas tik: jei jau bankas iš tiesų turėdamas tik devyniolika tūkstančių (dešimt tūkstančių savo kapitalo ir devynis tūkstančius indėlių) gali paskolinti šimtą tūkstančių, tai kodėl, turėdami tokias galias bankai iš viso bankrutuoja? Ai tiesa, čia turbūt irgi kažkoks didelių skaičių sąmokslas?..
Pastebėsiu: taip mąstančių žmonių bankams neaugaudinėti tiesiog nuodėmė :-).
Kur man pažadėtus pinigus atsiimti?
Dėl savo skolos apmokėjimo kreipkitės į mane telefonu.
Tamsta įsipareigojote sumokėti 10 litų. Aš neįsipareigojau nieko mokėti. Esate skolingas man. Kadangi tie pažadėti 10 Lt, kiek supratau, nuvertėjo dar ir 200 proc., tai mielai paimsiu diskontuotus 2000 Lt.
Tekstas nuo pasižadėjimo iki galutinių išvadų -- visiškai nesusijęs ir įsipareigojimo nekeičia. Bet čia mano nuomonė ir tamstos skola man 10 Lt! 🙂
Kaip savo virtualių pinigų „litelių“ leidėjas, tariu galutinį žodį, kuris neginčijamas: tamsta man skolingas 10 litų. Tą įsipareigojimą tamsta gavot, įsipareigodamas gauti iš manęs 10 litelių. Ir jei dar ginčysitės, tai dar labiau tą skolą padidinsiu 😛
Jei ir toliau neketinsite man sumokėti pažadėtų 2000 Lt, tai ant tamstos nuvirs medis, ir bebrai čia bus niekuo dėti! 😛
Eksperimentas pavyko 🙂
Taigi, kaip matome, pinigų esmę demonstruojantis eksperimentas pavyko (nors galvojau, kad daugiau žmonių dalyvaus) 🙂
Pinigų leidėjas su pinigais daro, ką tik nori, įsiskolina ir negrąžina, o pinigų vartotojas tegali skųstis, kartu neįstengdamas imtis jokių priemonių, kurios priverstų legaliai grąžinti skolą. Bene vienintelė pinigų vartotojo paguoda -- tai, kad pinigų leidėjas negali iš jo atimti dar daugiau, nei pats yra įsiskolinęs.
Kas ten su manimi ginčijosi apie tai, kad pinigai nėra kapitalo skolintojo kapitalu padengtas skolos įsipareigojimas? Geraširdi, tu? Gal norėtum sudalyvauti realistiniame eksperimente? 🙂
Re: Eksperimentas pavyko 🙂
Labai storas medis virs. Ir šalmas tamstai nebepadės!… 🙂
Re: Eksperimentas pavyko 🙂
Tai dar piketą ir demonstraciją surenkit, jei norite. Tiesa, jūsų kailis visai tinkamas jūsų skolos apmokėjimui.
Re: Eksperimentas pavyko 🙂
Lieki skolingas.
Re: Eksperimentas pavyko 🙂
Ne. Tu lieki skolingas. Tu pats galėjai suprasti, kad net virtualiai imdamas iš manęs pinigus, įsiskolini man.
Re: Eksperimentas pavyko 🙂
Aš neimu pinigų virtualiai. Aš imu tik grynais. Susitiksim -- pasiimsiu pats, kas man priklauso! 🙂
Re: Eksperimentas pavyko 🙂
Pakeliu tamstos įsiskolinimą dvigubai.
Re: Eksperimentas pavyko 🙂
Galėjau paprasčiausia atsiimti skolą, bet panašu, kad dar ir kojomis teks paspardyti… 🙂
Re: Eksperimentas pavyko 🙂
Skelbimas: keičiu jūsų turimą valiutą į neolitelius. Valiuta yra padengta Žalio_bebro skola, kursas augantis.
Nebus
Pinigų nebus, nes rokiskis nemoka skaičiuot infliacijos.
>litai per tą laiką buvo devalvuoti 200 procentų. Todėl,
>pasitikėdamas jūsų įgautomis žiniomis apie monetarinę
>sistemą, laukiu iš kiekvieno, kad man sumokėtumėte
>sutartą sumą -- 10 litų.
Tipo, suprask, dėl 200 procentų infliacijos 10 litų tavo rokiskio skloka tau pavirto į 10 litų skolą rokiskiui. Nes 10 -- 200% = (- 10)
Tačiau toks skaičiavimas- iš principo neteisingas. Net ir Zimbabvėj, kur infliacija skaičiuojama trilijonais procentų, indėliai nevirsta skolomis (gal iš čia tas rokiskio noras devalvuoti litą?..).
Re: Nebus
Žiūrėk paprastai: aš suteikiu tau 10 vienetų mano išleistos valiutos -- litelių. Tu juos gauni kaip paskolą. Nes tai atbula valiuta -- prieštaraujanti straipsnio teiginiams. O aš tau tada sakau, kad tavo kapitalas (liteliai) devalvavosi dvigubai -- tavo paskola sudaro 200 procentų litelinės sumos. Todėl tau reikia grąžinti dvigubai. T.y., tu tapai papildomai skolingas man 10 litų.
Ar pastebi, kad tai veikia tik su viena sąlyga, jei tavo turimi liteliai -- tai ne mano skolinis įsipareigojimas, kuris padengtas tavo turtu, o tavo skolinis įsipareigojimas, kuris padengtas mano turtu? Na, argi tokia valiuta ne absurdas? 🙂
Valiuta- ne absurdas
>Ar pastebi, kad tai veikia tik su viena sąlyga,
Pastebiu, kad sąlygą pats pakeitei- „sumokėti“ po to virto „paskolinau“. O taip pat
„devalvavosi dvigubai -- tavo paskola sudaro 200 procentų litelinės sumos. Todėl tau reikia grąžinti dvigubai.“
irgi yra loginis nesekvitorius (ar kaip ten išverst logical non sequitur, paprastai šnekant nesąmonė). Devalvacija dvigubai dar nereiškia 100% palūkanų. Atvirai pasakius, nežinau, kaip tos 100+ procentų infliacijos skaičiuojamos, bet įtariu, kad išlaikydamas sąlygą turėtum visiems padalint po 3.33Lt, bet gal ir ne.
Ai, bet žinai- bet jei tiki, kad bankai atrado pasaulio sandaroj plyšį, ir pro tą plyšį iš mūsų kišenių į bankų kišenes nepaliaujamai byra pinigai, gali taip manyti ir toliau :-).
>Na, argi tokia valiuta ne absurdas? 🙂
Kepuraitė iš folijos sako padeda, o kibiras ant galvos dar geriau. Ir pabandyk turguj už bulves atsiskaityt barteriu, mokėdamas savo darbo vaisiais. Antras žaidimo lygis- apsipirkt maksimoj, trečias- sumokėt už elektrą.
Re: Valiuta- ne absurdas
Žiūrėk, paprastai ant pirštų:
1. Atvejis: tu duodi bankui kapitalą, o bankas duoda tau skolos raštelį. Skolos raštelio vertė nukrenta dvigubai. Tu už raštelį atgauni pusę savo kapitalo. Tai ir yra pinigai -- skolos raštelis, padengtas tavo kapitalu.
2. Atvejis: bankas tau duoda kapitalą, o tu bankui duodi skolos raštelį. Skolos raštelio vertė nukrenta dvigubai. Bankas už tai atgauna pusę savo kapitalo. Tai yra pinigų priešingybė -- skolos raštelis, padengtas banko kapitalu.
Kaip matai, jei pirmu atveju iš devalvacijos išlošia bankas, antru atveju išlošia klientas. Visa šio eksperimento esmė -- tiesiog pademonstruoti, kad atvejis, kada vietoj pinigų naudojami antro tipo skolos rašteliai (t.y., juos gauna klientas, o ne bankas) -- yra išvis absurdiškas. Kadangi mėgstate lotynų kalbą, tai priminsiu jums, kaip tai vadinasi -- reductio ad absurdum.
Pastebėsiu tik, kad tamstos minėtas non sequitur -- tai reiškia, kad išvados neišplaukia iš prielaidų, kitaip tariant, samprotavime yra logininis išvadų ir prielaidų nesusiejimas, t.y., visai kita opera.
Galų gale apie „pasaulio plyšius“: bankai pasaulio sandaroje neatrado plyšio -- pinigai yra normalus ekonominis reiškinys: bet kurio sandėrio metu atsiranda tą sandėrį atitinkantis vertės ekvivalentas, kuris kažkiek laiko egzistuoja to sandėrio atžvilgiu -- tai ir vadinama pinigais. Pvz., tu mainai vištą į antį. Mainų metu atsiranda tam tikras skirtingus dalykus sulyginanti sąvoka -- vertė. Jei ta vertė „materializuojama“ pinigų pavidalu (t.y., vietoj to, kad mainyti tiesiogiai, tu parduodi vištą, gauni pinigus, o paskui juos išleidi, pirkdamas antį), ji gali būti panaudota tolimesniems sandėriams 🙂 Pinigų leidėjas, kaip tos sandėrio vertės materializuotojas, iš esmės ir gauna kapitalą „iš niekur“ 🙂
Galų gale apie tamstos kai kuriuos pasažus -- manau, kad pats truputį nepatogiai pasijusite, kai ryt skaitysite juos 🙂
Re: Valiuta- ne absurdas
Sutarkime dėl sąvokų: kapitalas -- tai nuosavybė ir įsipareigojimai. Kitaip tariant, rodo disponuojamo turto nuosavybinį priklausomumą. Tad bankui neduodi kapitalo -- duodi savo turtą (aktyvus), kurie virsta banko pasyvu (įsipareigojimais) tau. Tiesa, banke tas indėlis virsta jau jo disponuojamu aktyvu perskolinant, bet nuo to banko įsipareigojimai to aktyvo tikram sąvininkui nesumažėja.
Skolos raštelio (vekselis, asignacija -- ne tiek ir svarbu, ką konkrečiai turėjai omeny) vertė nenukrenta -- nukrenta tik už jį atgaunamų pinigų (pirkimo priemonės -- angl. legal tender) perkamoji galia laiko atžvilgiu (dabar turimi pinigai vertesni už turėsimus ateityje -- tam ir yra visas diskontavimo mokslas sukurtas).
Kad ta vertė smarkiai nekristų ir paskatintų aktyvo turėtoją paskolinti šį bankui, bankas prideda palūkanas, kurios nustatomos pagal rinką ir bendrą “bench margin“ (tai yra dar žemiau tarpbankinių palūkanų, rodančių pinigų kainą) -- tai yra centrinis bankas dengia savo aktyvais išleidžiamų banknotų vertę, kurie tarnauja kaip atspirties taškas skaičiuojant prekių ir paslaugų, tame tarpe ir apmokėjimo už darbą, vertę šalyje (plg. -- koordinačių sistema). Kuo mažiau aktyvais (t.y. CB disponuojamu turtu, ne kapitalu!) padengiami banknotai, tuo tai labiau įtakoja ir infliaciją (kuri, savo ruožtu, yra iššaukta ne tik pinigų masės didėjimo, bet ir atsako į tai -- kainų kilimu).
Turint omeny šiek tiek bendros teorijos, matosi, kad tekste ne tik suvelta ir klaidingai išdėstyta principai dėl “kas kam skolingas“, bet ir išdėstytas ekskursas po istoriją yra nepilnas: Ispanijos “aukso amžius“ (tame tarpe ir tiesiogine prasme) po Rekonkistos iš tikro buvo lydimas milžiniškos infliacijos, nors popierinių pinigų ir nebuvo -- krito pati aukso, kaip mainų priemonės, vertė dėl didelio jo kiekio, atgabenamo iš Amerikų. Tas pats buvo stebima ir po Tvano (1656m.), kuomet prisiplėšti iš Vilniaus ir LDK aukso ir sidabro dirbiniai Maskvos turguose buvo išmainomi “dempinguotai“- žemiau metalo savikainos. Tai nepaneigia ekonomikos dėsnių, o tik patvirtina -- nepaisant tekste pastebimo, nors gal tik aš tokį įspūdį susidariau, sąmokslo teorijos apie pinigus (labai logiškas tad ir pasiūlymas pažiūrėti “Zeitgeist“).
Pinigai, arba mainų dalyvių nekvestionuojamai pripažįstama tarpinė mainų priemonė (man patinka trumpesnis ir tikslesnis angliškas -- legal tender), yra civilizacijos viena sudedamųjų dalių. Netgi subsociumuose, pvz., kalėjime, tokie mainai vyksta, ir mokėjimo priemone galima pasirinkti nebūtinai banknotus, kuriuos, neva, išleidžia sąmokslą rezgiantys piktieji bankai -- tam dažnai tinka cigaretės arba arbata, ir šios mainų priemonės pasirinkimas nėra susijęs su įsipareigojimais CB, kaip ir nėra priklausomas nuo pačių sistemos dalyvių. Mainų sistemą lengva sugriauti -- užtenka nemokamai ir neribotai pradėti dalinti cigaretes ir arbatą, tad kalėjimuose Vakaruose nesuprantami Rytuose esančių kalėjimų papročiai ir “valiuta“. Čia šiaip, pavyzdys, kad nieko nekeičia, ar yra “sąmokslininkai“ toje sitemoje, ar jų nėra, o principai sistemoje lieka tokie patys, tad gal tie CB ir nėra didelis ar esminis veiksnys?
Tad tamstos tekstas ir argumentai visiškai neįtikino. Tai tiesiog mintys, ištrauktos iš konteksto, ignoruojant visą sistemą arba jos tiesiog nežinant.
Naudingiau būtų ne sensacijų ir skandalų ieškoti, o kaip esamas sąlygas paversti pelnu. Tokį tekstą skaityčiau su malonumu. Ir dėl tokio teksto vertėtų diskutuoti bei nagrinėti argumentus. O dabar?
“Dangus griūva!“ -- na, ir kas? Diskutuosime, griūva jis, ar ne? Ką tai keičia? Va, jei iš to “griuvimo“ kokią materialinę apčiuopiamą naudą galima būtų išpešti -- kitas reikalas.
Bet čia vėl kalba mano godumas, nes esu ne bebras-ekologas, o “bjauri kapitalistinė kiaulė“. 🙂
Geriau jau Tu man parekomenduok žvitraus proto ir nebrangininką buhalterį nedidelei įmonei.
Re: Valiuta- ne absurdas
Ale vat gi -- pakako paminėti vieną žodį -- „sąmokslas“ ir visi dabar tuo ir remiasi. Kitą kartą būsiu atsargesnis 🙂
Nėra čia sąmokslo 🙂 Įkišau tą žodį dėl grožio. Kitą kartą -- nekišiu. Nes iškart labai daug įtarumo sukelia 🙂
O tai, ką tu parašei -- tai lygiai tas pats, tik kitais žodžiais (kapitalas=turtas), tiesa, patikslinimas dėl to, kad auksas ir atsiradus popieriniams pinigams, visvien lieka valiuta -- labai teisingas 🙂
Ghrmz… O mintis apie tai, kaip esamas sąlygas paversti pelnu -- gera. Iš pinigų sistemos savybių (infliacijos) kyla neabejotinas dalykas: apsimoka skolintis pinigus, kaip ir žaisti iš kursų skirtumo.
O dėl buhalterės -- galiu pasiūlyti porą, kurių darbas patiko. Parašyk kontaktus, kaip su tavim susisiekti.
Re: Valiuta- ne absurdas
Sąmokslo teorija tiesiog sunkiasi pro tekstą -- nereikia ir to žodžio pamatyti, kaip pajauti iki to… 🙂
Kapitalas ir turtas -- ne tas pats. Priekabiavau ir priekabiausiu, nes esu studijavęs auditą pas Lietuvos audito tėvą prof. Joną Mackevičių! Jau kažkaip skiriu aktyvus nuo pasyvų, o gerb. profesorius sąvokas painiojantiems plevėsoms ir neatsakingiems tinginiams netgi fizinėmis bausmėmis grasinosi! 🙂
Skolintis pinigus -- tai didinti įsipareigojimus. Ne visada apsimoka, nes aktyvai lengvai iššvaistomi (arba debitorinis įsipareigojimas “užlinksta“), o kapitalo dalis balanse (pasyvai) nesumažėja dėl to. Taip iškyla bankroto grėsmė. Taip kad skolintis -- “it depends“… Žaisti iš kursų skirtumo? Na, arbitražas ne visuomet greitai realizuojamas, o ir didelių sumų reikia, kad generuoti didesnes pajamas -- tai didelis trūkumas.
Kad jų darbas patiko, tai dar ne esminis kriterijus, nes ir turimiems kontaktams iš šalies žiūrint pretenzijų neturiu -- mane domina pradžioje kainininkas ir teikiamos paslaugos, nes kol kas mokėti nelabai yra iš ko, viskas dar tik startuoja, todėl neįperku geriausių. Sumesk man, prašau, į Inbox skaičiukus, jei jos negodžios pinigų… 🙂 O spręsiu ne aš vienas, kaip supratai. Ačiū!
Re: Valiuta- ne absurdas
Nepainiokit makroekonomikos sąvokų (kapitalo) su mikroekonominėmis (turtas, įstatinis kapitalas, etc.). Ir nėr čia ko gilintis.
O dėl skolinimosi ir apsimokėjimo -- tai sąlyginiai dalykai. Kad tamsta žinotumėt, kaip apsimoka skolintis, kai vyksta hiperinfliacija!!!
O apie buhalteres -- nežinau, pro kur čia parašyt. Savo telefoną daviau, skambtelk man, kartu ir šiaip papezėsim, alaus gal susitarsim 🙂 O tų mergaičių kaina būtų apie 400-600lt/mėn (priklausomai nuo apimčių). Sutvarkyti įdomius specifinius dalykus, kurių taip dažnai prireikia, jos moka.
Re: Valiuta- ne absurdas
Ačiū, rinksimės! 🙂
Re: Nebus
Negaliu nepritarti.
Straipsnis buvo naudingas. Iki šiol maniau, kad povandeniniai laivai -- tai antrojo pasaulinio karo išmislas 🙂
O dėl 10 Lt, tai prisidedu prie zalio bebro („Susitiksim -- pasiimsiu pats, kas man priklauso“). Žodžiu mes surinksim chebrą ir atsiimsim savo litus 😉
Jo… Sakyčiau, tai iliustraccija, kaip monetarinė politika ilgainiui gali sukelti revoliuciją…
Pingback: Kam reikia uždrausti grynuosius « Rokiškis