Kažkokia diskusija su kažkokiais Seimo nariais, finansistais ir pan. (Glaveckas, Arlauskas, Buivydas) Lietuvos Radijuje. Nugirsta mintis: smulkusis verslas Lietuvoje sumoka nuo savo pajamų dvigubai daugiau mokesčių, nei didžiosios korporacijos, o Kubilo numatytos reformos tą skirtumą dar labiau gilina.
Kubilo gi šiandienos pareiškimas, kad Lietuvos būsena priklausys tik nuo situacijos Rusijoje ir Latvijoje (t.y., Lietuva savo situacijos nevaldo). Prieš porą dienų Kubilas sakė, kad neįmanoma pasiskolinti ir kad nesiskolins. Šiandien – kad greičiausiai skolinsis.
Kas dar gero… Diskusijose apie devalvaciją jau sakiau, kad yra tik dvi galimybės reguliuoti prekybos balansą: arba devalvuoti litą, arba piginti darbo jėgą. Ar pastebite mažinamus atlyginimus ir atleidimus iš darbo? Kaip manote, kas geriau?
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
> kad yra tik dvi galimybės
+ į eksportą orientuotos investicijos į gamybą
Na, šitai tai jau bet kuriuo atveju reikia daryt. Bėda tik, kad „reikia“ ir „daryt“ yra skirtingi (nesuderinami?) žodžiai :-/
Devalvuoti litą arba piginti darbo jėgą -- praktiškai yra tas pats.
Tik kad tos jėgos gali nebelikti.
Pagal galutinį rezultatą -- maždaug tas pats. Bet procesas vyksta visai skirtingai ir su visai skirtingomis žmonių problemomis. Darbo užmokesčių mažėjimas -- lėtas procesas. Ir kainų mažėjimas nuo jo visada atsilieka, t.y., praktinė gyventojų perkamoji galia vietinėms prekėms nukrenta smarkiau, nei devalvacijos atveju. Žodžiu, bijau, kad tai skausmingesnis reikalas.
O dėl emigracijos -- jau dabar yra toks vambzdec (keli šimtai tūkstančių žmonių, daugiausiai -- darbingo amžiaus, išvyko per paskutinius 10 metų), kad jau pats savaime tas reiškinys yra vadintinas krize.
>O dėl emigracijos -- jau dabar yra toks vambzdec (keli šimtai tūkstančių žmonių, daugiausiai -- darbingo amžiaus, išvyko per paskutinius 10 metų), kad jau pats savaime tas reiškinys yra vadintinas krize.
Vat niekaip nesuprantu kuom ta emigracija toks jau vamzdiec? Na niekaip nesuprantu. Taigi emigracija brangina darbo jėgą, o tamsta labai graužies dėl darbo jėgos pigimo… Aš tai taip vadinamą „emigraciją“ skatinčiau visais įmanomais būdais, ypač jaunų žmonių. Tegul važiuoja žmonės po pasaulį pasidairyti ir patirties pasisemti. Kaip sako paterlė „už vieną muštą du nemuštus duoda“.
Tamsta verčiat viską aukštyn kojomis taip, kad man kyla klausimas, ar tikrai perskaitot, ką parašau 🙂
Brangi darbo jėga yra kardinali Lietuvos problema. Ir jei koks ketvirtis darbingų žmonių pabėga, tai mokesčiai persikelia ant likusių žmonių, darbo jėga dar labiau pabrangsta, perkamoji galia -- dar labiau nukrenta, o pagaminamas produktas -- dar labiau sumažėja.
Kad paaiškinti vaizdžiai, imkim absoliučiai kraštutinį atvejį: kas bus Lietuvos ekonomikai, jei emigruos MILIJONAS darbingo amžiaus gyventojų?
emigravus milijonui lietuvių darbo jėga dar labiau pabrangs, ko pasekoje imigruos koks pusmilijonis britų ar kitokių ten eurosojuszinių piliečių. Tie imigravusieji susižers atlygius tokius, kad emigravusieji paprasčiausiai liks „su nosimi“. Šventa vieta tuščia gi nebūna 😉
HAHAHAH :-DDDDD
Manau, toliau tęsti diskusijos neverta 🙂 Pasakysiu jums tiesiai: įvykus staigiai milijono darbingų žmonių emigracijai, Lietuvą ištiktų toks ekonomikos kolapsas, kad visas pasaulis mus pradėtų vadinti Europos Zimbabve. Paskaičiuokit mokesčių sumas, tenkančias gyventojų produktyvumui ir atsižvelkite į tai, kokią dalį Lietuvos gyventojų sudaro nedarbingi piliečiai. Ir pažiūrėkite, kaip keisis skaičiai, reikalingi nedarbingų piliečių bei mokesčių stabilumui palaikyti toje pačioje būsenoje, dingus milijonui darbuotojų. 🙂
Būtent kad HAHAHAHA, nes tai neįmanoma dėl mano aprašytų priežasčių -- šventa vieta laisva nebūna. Jei čia yra ką veikti ir išvyksta darbo jėga, tai į vietą būtinai atvyks nauja jėga, o jei nėra ką veikti, tai jiems neišvykus visvien bus ŽOPA ir dar didesnė -- mažai dirbantys ir atitinkamai uždirbantys nepajėgūs mokėti didelių mokesčių, o dar reikia išlaikyti didelį kiekį žmonių dirbančių ir nedirbančių. Viskas reguliuojasi natūraliai.
Aiškinu ant pirštų:
gyventojų skaičius Lietuvoje -- ~3,5 mln.
dirbančiųjų skaičius Lietuvoje -- ~2 mln.
nedirbančių skaičius Lietuvoje -- ~1,5 mln.
Labai grubiai skaičiuojant (nežiūrint smulkių mokesčių), kiekvienas dirbantis gyventojas moka 18 proc. PVM, 24 proc. pajamų mokesčio ir (per darbdavį) 33 proc. sodros mokestį. Sumoje (neveliant į vatą, kur kas moka), jei gauni pvz., 1000 litų ant popieriaus, tai reiškia, kad darbdavys tau moka 1500, iš kurių 500 sodrai, tada tau lieka tasai popierinis 1000, iš kurio sumokama 240 pajamų mokesčio ir tau lieka 760 litų. Tada tu ką nors už juos perki ir sumoki 137 PVM. Taigi, tau lieka 623 litai. Bendras sumokėtas mokesčių dydis per tą laikotarpį sudaro 500+240+137=877 litai.
Tarkim, milijonas emigruoja, bet nedarbingų gyventojų skaičius bei valstybės išlaidos nesikeičia. Tai reiškia, kad mokesčių kiekis, tenkantis darbingam gyventojui, turi būti padvigubintas. Kitaip tariant, jei iš 1500 sumos bendras mokestis sudarė 877 litų, t.y., apie 58 procentus, tai dabar turės sudaryti 1754 litus, t.y., 116 procentų. Kas, kaip pats gali suprasti, yra neįmanoma.
Ką dar galim pastebėti -- tą 116 procento gavome, neatsižvelgdami į realų uždarbio dydį -- jis vienodai keičiasi, esant bet kokio dydžio uždarbiui.
Aišku, galim kalbėti apie tai, kad milijonui žmonių emigravus, kažkiek sumažės socialinės išlaidos, etc., bet akivaizdu, kad tas sumažėjimas bus neesminis (didžioji dalis socialinių išlaidų visvien teks tam 1,5 milijono pasilikusių nedarbingų žmonių).
Taigi, kaip matome, skaičiai rodo liūdną tiesą.
Galime tą patį rezultatą ir kitaip aprašyti -- tie du milijonai dirbančiųjų išlaiko pusantro milijono nedirbančių ir dar visokias valstybines įstaigas. Jei dirbančiųjų pasidaro du kartus mažiau, t.y., milijonas emigruoja, likusiam milijonui tenka tokia mokestinė našta, kurios dėka emigruoja ir likęs milijonas. O šalyje prasideda badas.
Aha, kaip sako yra melas, žiaurus melas ir statistika, t. y. skaičių ekvilibristika 😉
Kad atsakyt į klausimą apie emigraciją, užtenka atsakyt į klausimą ar emigracija yra blogos padėties priežastis ar pasekmė? O šnekant apie skaičius, tai 1Lt uždirbantį tu gali apmokestint kad ir 1000%, o 10.000Lt uždirbantį atitinkamai 10% ir įplaukų į biudžetą gausi vienodai. Na gal tik skirtumas tame, kad pirmasis tiesiog bus nepajėgus jų sumokėti 😉
Gerbiamasis, ekonomikoje nėra tokio dalyko, kaip „priežastis negali būti pasekmė“, nes procesai yra cikliniai, o ne tiesiniai. Priežastys tampa pasekmėmis, o pasekmės -- priežastimis. Visi ekonominiai procesai sukasi ratu, t.y., iš to paties taško (priežasties) sugrįžtama į tą patį tašką (jau kaip pasekmę). Klausimas būna paprastas -- ar toksai ciklinis procesas yra augantis, ar silpnėjantis, ir pagal kokią funkciją jis silpnėja ar auga?
Kad įsivaizduotumėte tai, palyginkite su paprastu investavimo modeliu (investavai, po mėnesio gavai atgal su 10 procentų prieaugiu):
investuojate 1 litą, gaunate 1,10 lito.
Juos investuojate ir gaunate 1,21 lito.
Kuriuos investuojate ir gaunate 1,33 lito.
Kuriuos investuojate ir gaunate 1,46 lito.
Kuriuos investuojate ir gaunate 1,61 lito.
Kuriuos investuojate ir gaunate 1,77 lito.
Kuriuos investuojate ir gaunate 1,95 lito.
Kuriuos investuojate ir gaunate 2,14 lito.
Ir t.t..
Dabar esminis klausimas: ar jūsų pajamos yra išlaidų pasekmė, ar jūsų išlaidos yra pajamų pasekmė? O gal jūsų išlaidos yra pajamų priežastis, ar jūsų pajamos yra išlaidų priežastis? 🙂
Su emigracija gauname tokį patį ciklinį procesą, tik atvirkščią: kuo daugiau žmonių emigruoja, tuo didesnė likusiems tenka mokestinė našta, o dėl to jau likę vėlgi labiau emigruoja. Ir t.t..
Akivaizdu, kad tokių ciklinių procesų būna daug ir jie eina skirtingomis kryptimis (pvz., kuo didesnis BVP vienam gyventojui, tuo labiau galima didinti BVP vienam gyventojui ir t.t.), daugelis tokių ciklų kompensuojasi (maitinasi vieni iš kitų) tačiau gerinti juos reikia visus.
O tamstos minėtas pavyzdys su 1 lito apmoketinimu 1000 procentų ir 10000 apkomestinimu 10 procentų -- jis netinkamas, nes mokesčiai pas mus nėra 1000 procentų mažai uždirbantiems, o 10 procentų daug uždirbantiems. Esmė tame, kad visi žmonės yra apmokestinami maždaug vienoda procentine dalimi. Ir emigravus milijonui gyventojų, 1 litą uždirbantis turės sumokėti litą su viršum, o 10000 uždirbantis turės sumokėti daugiau, kaip 10000 litų.
Ir jokios skaičių ekvilibristikos čia nėra -- tiesiog paprasčiausia matematika 🙂
Labai daug žodžių ir mažai tiesos. Tamsta, deja kaip ir mūsų vyriausybė, linkęs remtis aritmetiniu metodu, kas savaime yra juokinga gyvame procese. Didėjant emigracijai mažėja bedarbystė, didėja darbo užmokestis (taigi ir apmokestinama suma) ir t.t. ir t.t. Pasėkmė negali būti priežastimi, o tik geriausiu atveju skatinančiu veiksniu. Jei pasėkmė taptų priežastimi, mes išrastume amžinąjį variklį.
Gerbiamasis, nagi, pasakykite, kur klaida? Ar tiesiog mano aiškinimas pakerta jūsų tikėjimą? 🙂
O dėl didejančių atlyginimų -- pagaminamo produkto vertė nuo to neauga. Kyla tik darbo jėgos deficitas, kuris didina darbo jėgos kainą ir kerta per ekonomiką. O kuo labiau pakertama ekonomika, tuo blogiau visiems gyvent.
Beje, tai ar atsakysit į klausimą, kas yra kieno priežastis, o kas -- pasekmė: investicijos iš pajamų ar pajamos iš investicijų? 🙂
>Beje, tai ar atsakysit į klausimą, kas yra kieno priežastis, o kas -- pasekmė: investicijos iš pajamų ar pajamos iš investicijų?
Ir manot,kad čia jau „amžinasis variklis“? Ne, čia tik pasilkydimas tarp dviejų pušų. Jei tamstai neaišku, tai aiškinu -- didesnės pajamos yra investicijos pasėkmė. Ir tos pajamos niekaip negali būti investicijos (net ir naujos) priežastimi, nes investuoti ar ne nusprendžia pats investuotojas, t.y. jo valia yra priežastimi. Pajamos gal tik viena iš palankių sąlygų. Taip pat sėkmingai galima investuoti ir negavus pajamų, o tarkim pasiskolinus pinigų…
>O dėl didejančių atlyginimų -- pagaminamo produkto vertė nuo to neauga.
Na aš sunkiai įsivaizduoju didelį atlygį gaunantį darbuotoją, kuris gamina menkavertį produktą. Čia tiesus kelias link bankroto 🙂
O dėl emigracijos, tai nepainiokit darbingų žmonių skaičiaus su darbo vietų skaičiumi. Jei nėra darbo vietų, tai Lietuvoj gali būti kad ir 10 mln. darbingų žmonių, situacija nuo to nepagerės. Reikia kurti naujas darbo vietas, o ne stengtis bet kokia kaina sulaikyti emigruojančius. Emigracijos baubas -- tai lygiai toks pats burbulas, kaip ir „butai brangz“, tas baubas naudingas tik visokiems VP ir lubiams, kuriuos beje ir atstovauja mūsų valdžia.
Gerai, su pirmu viskas aišku. Tamsta manote, kad turimos lėšos niekaip neįtakoja investicijų. Kitaip tariant, ar Vasia iš gatvės, ar koks Sorošas -- abu labu vienodai gali investuot. Ok 🙂 Vadinasi, kiaušinis yra vištos priežastimi, o višta niekaip negali būti kiaušinio priežastimi, nes dėti kiaušinį ar ne, nusprendžia pati višta, t.y., jos valia yra priežastimi, taip pat sėkmingai galima padėti kiaušinį ir be vištos, o tarkim ją pasiskolinus 🙂
Su antrąja dalimi -- tamstos nuomonę irgi supratau: „padvigubinkit atlyginimą ir pagaminsiu dvigubai daugiau“ 🙂 Ir be to, „yra tik vienas būdas didinti BVP -- tai atlyginimų didinimas“, o visa kita -- „tai baubas ir burbulas“ 🙂 Ok 🙂 Reiškia, padidinkim atlyginimus iki didžiausių pasaulyje ir visos problemos išsispręs 🙂
Na matau, kad tamstai visiškai neaišku ir kad tamsta neskiriate elementarių žodžių reikšmių (gal lietuvių nėra jūsų gimtoji kalba?) Priežastis -- tai sąlygos nulemiančios vieną ar kitą veiksmą, ne įtakojančios, bet nulemiančios. Jei tamsta gavęs pajamų iš investicijų nieko kito negalėtum daryt, kaip tik investuot (čia net netinka žodis daryt, nes jis įvardina patį kaip subjektą), tada pajamos -- investicijų priežastis. Dabar gi -- tik palanki sąlyga. Pasakykit iš kur tas pradinis 1Lt jūsų uždavinyje?
O logikos „padvigubinkit atlyginimą ir pagaminsiu dvigubai daugiau“ man galit nepiešti, nes jei dar nesupratot aš kaip tik ir pasisakau prieš aritmetinį metodą ekonomikoje. Ta logika kiek matau labiau tinka jums 😉
Taigi tamsta teigėte, esą padidėjus atlyginimams, produktyvumas padidėja 🙂 Tai kaip gi ten tas produktyvumas padidėja nuo padidėjusio atlyginimo? 🙂
O dėl pajamų investavimo -- arba verslas investuoja, arba investuoja. Pinigų pravalgymo procesas versle nenagrinėjamas, kaip investicija. Tad jei mes kalbam apie investavimą, tai ir kalbam apie investavimą -- pajamos yra, reiškia, reikia dėti jas į pajamų generavimą. O dėl to 1 lito -- tai kaip pats manote, iš kur tas 1 litas galėjo atsirasti? 🙂
Produktyvumas nėra tiesiogiai proporcingai susijęs su atlyginimo dydžiu, bet netiesiogiai yra -- per vartojimą. Paslaugų sfera irgi kuria BVP, o brangesnės paslaugos = didesnis BVP.
O dėl investavimų-neinvestavimų, tai pažvelkit keletą atsakymų aukščiau ir pažiūrėkit kame ginčo esmė. Dar kartą kartoju, kad niekur pasėkmė negali būti priežastimi, nes vadovaujantis tokia logika, Žemės traukos priežastis ne kas kita, o obuoliai… 😉
Gerbiamasis, jei obuolio masė būtų sulyginama su Žemės mase, tai patikėkit manim, jums toli gražu neatrodytų, jog tik Žemė traukia obuolį 🙂 Nors ir šiaip, priminsiu tamstai, kad ekonomika -- tai ne fizikinė, o informacinė sistema. Ir joje vietoj antrojo termodinamikos dėsnio (stochastizacija auga) galioja priešingas dėsnis -- pinigai traukia pinigus 🙂
Tarp kitko, grįžtant prie priežasčių ir pasekmių 🙂 Tamsta teigiate, kad atlyginimų augimas didina produktyvumą. O ar produktyvumo augimas didina atlyginimus? 🙂
jei bobutė būtų su kiaušiais, būtų diedukas…
Tik tiek ir galite pasakyti? 🙂
Tada tiesiai klausiu: kiek kartų skiriasi tipinio obuolio masė nuo Žemės masės ir kiek kartų skiriasi tipinė investicija nuo jos grąžos? Taigi, jei bent pats sau atsakysite, tai gal suprasite, kad palyginimai turi būti panašūs. Ir jei jau investicijas ir jų grąžą lyginam su Žemės bei obuolio gravitacine sąveika, tai palyginime masių skirtumą irgi imkim atitinkamą, pvz., nuo 0,5 iki 1,5 ar pan., o ne kelių kvadrilijonų kartų (tarp kitko, kelių kvadrilijonų kartų paklaidą padarantis ekonomistas -- tai išskirtinis reiškinys, sveikinu) 🙂
tamsta ir vėl į smulkmenas, esminis klausimas ar pasėkmė gali būti jos pačios priežastimi.
Na gerai, jei jums atrodo, kad kažkiek tai kvadrilijonų kartų paklaida tampa smulkmena, tai tiek to, užmirškim tą klausimą 🙂
Gerai, kitas klausimas jums, apie priežastis ir pasekmes (nuostabus atvejis, visgi -- šviesti žmones elementariausios ekonomikos): ar jūs naudojate pinigus todėl, kad juos išleidžia kažkoks valstybinis bankas, ar kažkoks valstybinis bankas pinigus išleidžia todėl, kad jūs juos naudojate? 🙂
Ar žinot kas yra demagogija?
Sakykim tiesiai. Tamsta pirmą kart akivaizdžiai susidūrėte su tuo, kad cikliniai procesai yra, ir niekur be jų nedingsi. Jie išties gali atrodyti keistai, bet gamtoje jie irgi paplitę, įskaitant ir fizikinį pasaulį. Tad šitai tikrai nėra demagogija -- tai tiesiog pavyzdys, kai sistema, neigianti ciklus, tampa nepilna ir negali paaiškinti ciklinių reiškinių (pingų naudotojo santykis su pinigų leidėju -- būtent toks).
Klasikinis ciklinio proceso pavyzdys iš fizikos pasaulio -- sūkūrys: iš kažkur atsiradęs, jis susiurbia į save aplinkos energiją, taip išaugdamas ir net „prieštaraudamas“ kažkokiems paprastiems „dėsniams“ -- upėje neretai sūkūrys gali netgi plaukti prieš srovę 🙂 Sūkūrio esmė yra labai paprasta: jame skystis jame sukasi ratu, (giliai kabinant -- ne vienoje plokštumoje, kaip galima būtų pagalvoti, o tūriškai, kaip toroidas). Ir bet kokia tiesi srovė, pataikiusi į sūkūrį, jį tik dar labiau įsuka (nebent būtų pakankamai stipri, jog tą sūkūrį tiesiog išsklaidytų). Priežasčių-pasekmių santykis sūkurio atveju irgi toks pat „nerišlus“ -- ar sūkūrys sukasi todėl, kad jo kairė pusė stumia dešinę pusę, ar todėl, kad dešinė pusė stumia kairę pusę? 🙂
Ekonominėse sistemose (kaip ir sūkūriuose) irgi reiškiasi ciklai. Klasikinis (ir svarbiausias visoje ekonomikoje) atvejis -- tai pridėtinės vertės procesas -- http://www.itsm.lt/index.php/Main/kapitalistinis_verslo_modelis . Taip, priežastingumas bet kurioje sistemoje išlieka, reikia tik neužmiršti, kad priežastis tampa pasekme, pasekmė gi -- priežastimi, o atvirų galų (pradžios ir pabaigos) yra ne tiek jau ir daug.
Tarp kitko, pora klausimų tamstai: jei Lietuvos BVP vis auga, kaip manote, kodėl vyriausybė priversta didinti mokesčius, įskaitant ir tą liūdnai pagarsėjusį sodros mokesčio didinimą? 🙂
Na čia klausimas vyriausybei, bet mano manymu dėl to,kad jie kaip ir tamsta linkę viską apskaičiuoti aritmetikos pagalba 😉
Klausimas buvo jums. Kaip manote, kodėl vyriausybė didina mokesčius, nors BVP augantis?
Taigi aš jau atsakiau -- dėl to, kad vadovaujasi aritmetiniais metodais
Aritmetiniais? 🙂 Tai kaip sakant, jei tamstai buhalterė suskaičiuos, kad tamstos verslas įsiskolinęs, tai sakysit, jog ji durna, tiesa? Nes pinigų negalima skaičiuoti? 🙂
Na jei ji į pasiūlymą išleist kokius porą šimtų tūkstančių įrengimams pirkti atsakys, kad gal geriau perkam automobilį, nes jis kainuoja mažiau, aš tikrai atsakysiu, kad ji durna.
Aš neneigiu aritmetikos ir nesakau, kad ji pati klaidinga. Tik sakau, kad ne viską galima apskaičiuoti vien aritmetinkos pagalba, ypač kalbant apie ateitį, o ne praeitį.
O čia atleiskit, kokia tokia buhalterė jus konsultuoja, ką jums pirkti, o ko nepirkti? Ir beje, kaip jūs apskaičiuosite pinigus be aritmetikos? Ir kokių čia tokių pinigų jūs negalite paskaičiuoti matematiškai?
O kur aš sakiau, kad pinigų negalima skaičiuoti?
Pasiskaitykite savo ankstesnius pasisakymus, kuriuose neigiate elementarius dalykus vien todėl, kad jie apskaičiuojami 🙂
Jei tamsta manot, kad ekonominiame procese galima pasikliauti VIEN TIK aritmetika, na pvz. kad 2% padidintas koks nor mokestis garantuoja lygiai 2% didesnes įplaukas į biudžetą, mes toliau nebeturim apie ką šnekėt.
Mielasai, jei dar nepastebėjote, būtent tiesiogines priklausomybes ir neigiu. Kita vertus, pačios priklausomybės dažnai akivaizdžios. Bet deja, pastebiu, kad tamsta truputį iš diskusijos nukrypstate į projekcijas, savo susigalvotus teiginius priskirdamas man. Tarp kitko, čia jau ne pirmas kartas. Taigi, atleiskit, bet prašau atidumo, nes vietoj diskusijos šitaip gausime makaronus.
O dėl aritmetikos -- būtent _aritmetiką_ įsikandot būtent tamsta. Matematikoje yra ne vien aritmetika (o tarp kitko, tiesinė proporcija -- ne vienintelė, kurią galim aprašyti aritmetiškai). Žinoma, ekonominiams reiškiniams tiksliai vertinti labiau tinka Markovo sekos, o ne vien pliusavimai ir minusavimai. Ir juolab, nagrinėjant sąveikas, taikytinos sudėtingesnės, algebrinės funkcijos. Kita vertus, elementarus aritmetinis modeliavimas, suvedant balansus -- puiki priemonė sąveikoms įvertinti. Taigi, gal nepradėkim neigti galimybės vertinti skaičiais. Nes pinigai, kurių negali skaičiuoti -- tai jau būtų toks fenomenas, kad atleiskit, neturiu žodžių.
tamstos nuomone mano pavyzdėlis vienu atsakymu aukščiau aritmetika ar koks nors matematinis modeliavimas?
P.S. tai konkrečiai citatą, kur aš neigiu galimybę skaičiuoti pinigus.
„Aha, kaip sako yra melas, žiaurus melas ir statistika, t. y. skaičių ekvilibristika“, „ne viską galima apskaičiuoti“ -- tai pora citatų iš tamstos pasisakymų (pirmąjame tamsta netgi statistikos nuo modeliavimo neskiriate).
Taigi, tamsta neigėte netgi elementarų modeliavimą. Vietoj to, kad bandyti pateikti alternatyvinį matematinį modelį. Ir tarp kitko, įsikandote „aritmetiką“, lyg visi skaičiavimai į ją ir susivestų 🙂
Na tai kur citata, kad negalima skaičiuoti pinigų? Jei jūs matote tik tai ką norite matyti, bent jau tuo nekaltinkite kitų 😉
Girdėjau, kad vienas rodiklis jau gerėja. Sumažėjus vartojimui, sumažėjo užsienio prekybos deficitas. Dėl situacijos Rusijoje grėsmės mūsų ekonomikai nieko nesuprantamo nematau. Nafta pinga, žemės ūkio produkcijos patys vis daugiau pasigamina (bijau, greitai mus užvers).
Kubilius irgi nėra pasaulio pabaiga. Kas nors turi būti ministru pirmininku ant Lietuvos. Niekas neina į politiką, tai iš kur premjerus imti? Galvoju viskas atsitiks savaime mūsų ekonomikoje. Žmonės neliks nedirbę, todėl uždirbs. Kas prie biznio gudrus, irgi išeitis atras. Dirba verslas net Kuboje ir Šiaurės Korėjoje. Ten verslo sąlygos dar blogesnės.
Guostis, esą „būna ir blogiau“ -- tai jau beviltiškumo požymis.
O dėl prekybos deficito mažėjimo -- mums reiks 10 metų, kad į nulį išeitume, net jei jis tokiais tempais ir toliau mažės. O paskui -- reiks galvoti, kaip skolas atiduoti. Na, sumažėjo deficitas nuo kokių nors 20 milijardų iki kokių nors 18 per metus? Ir ką?
Sutinku, kad ekonomikoje gali suveikti savireguliaciniai mechanizmai. Bet ar bus mažiau skausminga, jei per 2-3 metus atlyginimai nukris 2-3 kartus, bedarbių skaičius pasieks 20 procentų, o trečdalis įmonių subankrutuos?
Užmiršau paprieštarauti lito devalvavimui. Tai būtų Lietuvos pakasynos. Jei bus teisinga valstybės politika, tokio veiksmo neprireiks. Atlyginimai, atitinkantys darbo našumą, susiformuos natūraliai. Bedarbių daugėja. Reikia kuo greičiau pasiekti euro įvedimo. Čia bus išsigelbėjimas.
Nei ten būtų Lietuvos pakasynos, nei ten ką. Nėra jokių priežasčių teigti, esą devalvacija sukeltų kažkokias pasekmes, kokių savaime nekiltų. Juolab, kad ji greičiausiai dar ir būtų apvilkta į gražų „lito atrišimo nuo euro“ pavidalą.
Aš puikiai suprantu, kad daugybei žmonių lito devalvacija būtų labai skaudi. Bet alternatyva yra tik viena -- įmonių bankrotai, daugybės žmonių atleidimas iš darbo ir atlyginimų mažinimas. Ir vargu, ar pastarasis procesas (kuriam prireiks bent 2-3 metų) yra malonesnis.
O vat euro įvedimas -- šiuo metu jis neduotų visiškai nieko. Nes prekybos balansą visvien tektų gerinti (tie patys įmonių bankrotai, žmonių atleidimai, atlyginimų mažinimas), o galimybę devalvuoti litą, taip greitai aptvarkant prekybos balansą -- atimtų. T.y., vietoj dviejų pasirinkimų liktų išvis tik vienas. Tarp kitko, jei giliau kabinsim, tai de facto euras Lietuvoje yra nuo 2001 metų, kai buvo perrištas lito kursas, tik tiek, kad Lietuvai neleidžiama vykdyti eurų leidybos, t.y., gauti iš pinigų leidybos paskolas.
Devalvavus litą, būtų daug nelaimingų žmonių, kurie yra pasiėmę paskolą eurais. O tokių tikrai daug.
Taigi klausimas kas geriau: žmonės, neišgalintys išmokėti paskolos, nes euro vertė pasidarė lygi ne 3,45 lt, o 5-6 lt; ar žmonės, kurie dėl sumažėjusio atlyginimo mažina nereikalingas išlaidas pramogoms, drabužiams, liaujasi pietauti viešo maitinimo įstaigose, gal atsisako gyvybės draudimo ir pan., bet kiekvieną mėnesį sąžiningai laiku sumoka paskolos įmoką, kuri nekito ir liko tokia pati, kokią žmogus sutarė su banku?
Dabar situacija tokia: mes žinome, kiek išleidžiame ir išleisime paskolai, ir mums neramu, kiek ateity uždirbsime. O jei devalvuos litą, tai bus taip: mums neramu, kiek mes uždirbsime ir dar neramiau, kiek turėsime išleisti paskolai. Mano kukliu supratimu. Ne ekonomistė juk.
Dabar pats laikas laimėti tą nelemtą Teleloto aukso puodą 🙂
Abiem atvejais bendras rezultatas (vidutinis perkamosios galios pasikeitimas) gaunasi tas pats, tą jau tamsta ir įvardinote:
Tarkim, gaunate 1000 litų atlyginimo. Ir jis devalvavosi dvigubai. Taigi, galit už tai nusipirkti tiek, lyg tai būtų ankstesni 500 litų.
Tarkim, gaunate 1000 litų atlyginimo. Ir jis sumažėjo dvigubai. Taigi, ir galit nusipirkti už 500 litų.
Skiriasi tik tai, kaip vienas ar kitas dalykas vyksta. Natūraliai -- pasikeitimas vyktų per du galus: viena vertus, vyktų lito infliacija, kita vertus -- atlyginimo mažėjimas. Pvz., litas nuvertėja kokiu ketvirtadaliu ir dar ketvirtadalį atlyginimo nubraukia darbdavys.
Esminis skirtumas tarp abiejų procesų paprasto žmogaus (mano ar jūsų) požiūriu yra tas, kad devalvacija (ar infliacija) kerta tiems, kas ėmė paskolas eurais, o atlyginimų mažėjimas -- kerta tiems, kas dirba mažesnės pridėtinės vertės gamyboje. Visgi, abiem atvejais nukentėję pasiskirsto labai netolygiai: kaip kažkas tampa bankrotu dėl dvigubai padidėjusios faktinės paskolos, taip kažkas tampa tiesiog bedarbiu dėl darbo jėgos pigimo.
Na, va dėl to žmonės ir panikuoja -- jau prasidėjo darbuotojų atleidinėjimas ir algų mažinimas. O jei dar ir litą devalvuos, tai bus kone dvigubas smūgis..
Tarkim, dabar darbdavys sumažino algą dvigubai -- vietoj 2000 lt darbuotojas gauna 1000 lt, o tada po mėnesio ar kelių oplia dviguba lito devalvacija -- ir žmogui lieka vietoj 1000 lt tik 500 lt perkamosios galios.
Pažiūrėjus į skirtumą, kur buvo 2000 lt, ir kur 500 lt, belieka eiti į ūkinių prekių krautuvę ir nusipirkti ašutinę virvę.
Jei vyksta devalvacija, tokiu atveju algų mažinimas ir atleidimai iš darbo gaunasi gerokai silpnesni. Nes bendroji priežastis ir devalvacijai, ir atlyginimų mažinimui, ir pan. yra tik viena -- neigiamas užsienio prekybos balansas. Neigiamas prekybos balansas atsiranda daugiausiai todėl, kad vietinės gamybos prekės yra brangios, t.y., užsieninės jas nukonkuruoja ir vietinėje, ir užsienio rinkoje. Bet vos tik prekybos balansas tampa nuliniu, priežasčių toliau mažėti atlyginimams ar kristi lito vertei nelieka.
Sukėlėt man vieną mintį.
Kadangi socialiai nukentėję nuo devalvacijos pasiskirsto pagal kitą dėsnį, nei nukentėję dėl atlyginimų mažinimo ir atleidimų, socialiai geriausia kombinacija gali būti kombinacija iš atlyginimų mažinimo ir mažesnės devalvacijos. Bet kadangi atlyginimai po devalvacijos mažėtų lėtai, reikia, kad pirma būtų sumažinti atlyginimai, o devalvacija įvykdyta paskui.
Ar tai reiškia, kad toks ir yra Kubiliaus planas?
Kaip ,sakoma, mums totoriams visvien: ar degtinė ar kulkosvaidis -- svarbiausia, kad iš kojų verstų. Abi galimybės tokios geros, kad sulauktumėme sinergijos efekto -- reikėtų naudoti abi.