Rokiškis Rabinovičius

Vyr. leitenantas… Ne, tiesiog Vytautas. Apsirengęs civiliais rūbais, savo "golfuku" atvažiavo į kvadratą A14. Kvadratas D12 buvo gana netoli. Truputį paėjėti. Vytautas išsitraukė iš bagažinės pintą krepšį, užrakino mašinos dureles ir ėmė vaikštinėti po mišką. Grybų buvo nedaug, bet viena kita sukirmijusi ūmėdė pasitaikydavo. Vokietukų buvo daugiau. Pavyko aptikti ir keletą voveruškų. Ir porą lepšių. Porą valandų pasisukinėjęs po mišką ir pririnkęs kelis kilogramus, Vytautas pasuko link upelio. Po kiek laiko pasirodė alksniai. Paėjęs kelis šimtus metrų, vyriškis aptiko gerokai ištryptą takelį, kuriuo greit išėjo į pažįstamą pievutę. Žolė joje jau buvo atsitiesusi, nors kariai ją buvo smarkiai ištrypę. Iš žemės kyšojo pagalys, šalia kurio matėsi žemių kauburėlis, atrodantis, kaip vargingas kapelis…

Vytautas apsižvalgė, nusileido prie vandens, pasidėjo krepšį ir nusirengė. Dar kartą apsižvalgė ir pūkštelėjo į upelį. Nuplaukė pasroviui. Praplaukė pro vietą, kur kažkada rado lavoną. Paplaukė už vingio. Dar truputį žemiau. Praplaukė pažįstamą akmenį, bet nepasuko link jo, o nuplaukė toliau. Už dar vieno vingio pastebėjo keistą, iš šakų sukrautą palapinę, stovinčią ant gan aukšto kranto. Aplink palapinę skraidė ir čirškė paukščiai. Vytautas priplaukė arčiau, išlipo iš vandens ir ant kranto, nubaidydamas būrį paukštelių – keli purptelėjo tiesiai iš palapinės vidaus. Šalia matėsi laužavietė, didelis plastmasinis butelis, bidonas, kažkokie skudurai. Iš palapinės dvokė dvėseliena. Vytautas apėjo aplink, pasilenkė prie laužavietės ir pauostė – sprendžiant iš kvapo, laužas užgeso mažiausiai prieš parą. Pažvelgė į palapinę ir pamatė lavoną. Tiksliau – smarkiai apgraužto kūno likučius, nusėstus baltų, judančių kirmėlių. Šalia kūno likučių gulėjo kirvis. Vytautas atsitraukė. Dar kartą apsižvalgė. Priėjo prie bidono ir pauostė – kvepėjo namine. Nieko neliesdamas, atsitraukė toliau, surado šakelę, ja užtrynė savo pėdsakus ir nuėjo prie vandens. Įmetė šakelę į vandenį ir tyliai, stengdamasis nekelti purslų, nubrido prieš srovę.

Pakišęs ranką po akmeniu, išgraibė laikrodį ir piniginę. Laikrodis ėjo. Nukratė piniginę ir atvertė – viduje buvo sausa. Vėl uždarė. Piniginę ir laikrodį susikišo sau į kelnaites ir tyliai nubrido aukštyn. Pasukęs už vingio, kur jau matėsi jo drabužiai, pastebėjo, kad kažkas ne taip. Ten kažkas judėjo. Vytautas sustingo. Kadangi iki vietos, kur įlipo į vandenį, buvo tolokai, įžiūrėti tų padarų nepavyko. Jų buvo ne vienas – du, o gal trys. Vytautui sumaudė paširdžius ir jis tyliai, stengdamasis netriukšmauti ir niekaip neatkreipti padarų dėmesio, nuslinko link kranto. Išlipo, palypėjo aukščiau , basomis kojomis, tyliai kęsdamas skausmą, prasibrovė pro dilgėles ir greitai nutipeno link miško. Išsitraukė iš apatinių laikrodį ir piniginę, apsižvalgė, pamatė keisčiau atrodančią išvartą ir pakišo po ja. Susirado storą šaką, nulaužė, nuvalė galus ir nutipeno link vietos, kur į paupio laukymę ėjo miško takelis. Pažvelgė į savo drabužius – jokių gyvių nebuvo. Visiškai nejudėdamas, Vytautas išstovėjo kokias 10 minučių, bet padarai nesirodė. Jokių įtartinų garsų irgi nebuvo. Vytautas greitai nubėgo pusę kelio iki rūbų ir vėl sustingo. Prastovėjo taip dar 5 minutes. Tada tyliai, vis stabteldamas nusėlino link savo daiktų.

Drabužiai buvo išmėtyti. Krepšys su grybais – išverstas. Pačių grybų nesimatė. Visa kita buvo tvarkoje. Vytautas apsižvalgė vėl, nepaleisdamas iš dešinės rankos pagalio, kairiąja greit suvertė visus daiktus į krepšį, užsimovė krepšį ant rankos ir, abiem rankom laikydamas pagalį, žengė link miško. Šalimai esančiame krūme kažkas sušlamėjo. Vytautas pagaliu, kaip kardu, mostelėjo į krūmo pusę ir sustingo. Iš krūmo į jį žvelgė kažkieno akys. Minutę laiko Vytautas ir padaras žiūrėjo viens į kitą. Kažkas sušlamėjo už nugaros. Padaro akys išsiplėtė ir Vytautas šoko į šoną. Padaras stabtelėjo, o Vytautas didžiuliais šuoliais nulėkė takeliu aukštyn. Pasiekęs šlaito viršų, sustojo, apsisukdamas atgal, švystelėjo pagaliu aplink save. Gyvių nebuvo. Viskas buvo ramu. Vytautas nervingai pabėgėjo takeliu į miško gilumą, greitai apsiavė batus, kitus daiktus palikdamas krepšy. Tada greita ristele nubėgo link išvartos. Išsitraukė laikrodį ir piniginę. Vėl tokia pat greita ristele, nesustodamas apsirengti ir vis dar nepaleisdamas iš rankų pagalio, nubėgo mišku į mašinos pusę.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

• Web
|
• Twitter
|
• Facebook
|
• Google+
|
• More Posts (1489)