Dažnas posovietinis šiukšlė ima ir pareiškia – „kas tam Rokiškiui Rabinovičiui leido taip šnekėti?“ Dabar jau, aišku, šitaip klausinėjančių durnių yra gerokai mažiau, nes visi žino, kad aš pats sau leidžiu tai, ką noriu. O tokiems vat durniams, kuriems kažkas turi leisti arba neleisti – aš arba leidžiu, arba neleidžiu.
Totalitarizmo esmė – kad draudžiama viskas, kas nėra atskirai leista. Todėl visai jau totalitariniuose režimuose valdžia reguliuoja netgi tai, kaip žmonėms leidžiama rengtis ar kokias šukuosenas turėti. Taip, Šiaurės Korėjoje netgi tas reguliuojama. Ir yra minios valdininkų kurie sako, kad jei jų nebus, tai kas gi reguliuos, kas leidimus išdavinės?
Tiesiog jei koks nors durnius yra toksai durnas, kad galvoja, jog kažkas gali leisti ar neleisti, tai reiškia, kad jis pats negali spręsti, o atitinkamai – už jį sprendžia tie, kas gali spręsti. O aš galiu spręsti, todėl ir galiu nuspręsti už tokį durnių, ar jis gali šnekėti, ar negali šnekėti.
Atitinkamiems durniams aš uždedu baną ir tada jau niekada jie negali šnekėti pas mane ko nereikia. Nes banai yra labai gera demokratijos įgyvendinimo priemonė. Nes aš galiu sau tai leisti. Ir be to, kaip tik tokiems durniams to ir reikia – tvirtos rankos, kuri už juos nuspręstų.
O dabar kiek rimčiau, nes aš apie tai, kad ponia Lidžita užkabino mane su savo postu apie idealizmą ir vietoje jo besirandantį nihilizmą.
Ko gero, yra tiktai vienas kardinalus, atsietas nuo konkretybių skirtumas tarp demokratijos ir diktatūros – tai paprasta sisteminė leidimo ar draudimo prezumpcija. Vienu atveju leidžiama viskas, kas nėra uždrausta, t.y., remiamasi prielaida, jog visi yra laisvi ir gali daryti ką tik nori, o apribojimai yra kuriami tik tam, kad būtų užtikrintos ir kitų žmonių teisės būti laisvais – tai ir yra demokratija. Kitu atveju draudžiama viskas, kas nėra leista, t.y., remiamasi prielaida, jog viskas yra uždrausta, o leidžiama tiktai tai, ką atskirais sprendimais nurodė kažkas, kas visus valdo – tai ir yra totalitarizmas.
Mes perėjome iš sovietinės sistemos į kažkokią kitokią, ilgai ėjome, stengėmės, bet vienas skirtumas, kuris dažnai net nematomas, liko iki šiol – tai išplitusi prielaida apie tai, kad tik valdžia gali nuspręsti ką kas gali daryti, o niekas kitas negali nuspręsti. Nes valdžia esą geriau žino, o jei neleido – reiškia, kad negalima.
Daugelis taip ir nesuprato, kad pokytis turi būti baziniuose principuose – kad leidžiama viskas. O tik paskui ribojama. Bukiau mąstantiems kažkodėl susišvietė, kad skirtumas tarp demokratijos ir totalitarizmo esąs tiktai tame, kad demokratijoje leidžiama daugiau.
Paradoksas, bet kuriam laikui ta pseudodemokratinė prielaida suveikė – leidimų padarius daugiau, tiek, kad jie daugiau mažiau atitiktų tai, kas leidžiama Vakaruose, kažkam ėmė atrodyti, jog viskas tvarkoje, o dabar vėl galima riboti viską. Žinote gi tuos veikėjus, kurie sugalvoja, kad reikia uždrausti viską, kas tik negerai, o tada viskas bus gerai? Pvz., uždrausti daryti avarijas ir tada nebus avarijų. Arba išvis administracinį teisės pažeidimų kodeksą perkelti į baudžiamąjį kodeksą, o civilinį kodeksą – perkelti į administracinį. Taip, yra tokių tipų.
Kai kuriems sunku suprasti, kad nors funkcija (leista viskas)-(kažkas uždrausta) kažkuriose ribose gali duoti panašų rezultatą, kaip (uždrausta viskas)+(kažkas leista), išties remiamasi absoliučiai skirtingais pagrindais.
Ponia Lidžita mini, kad kažkas ten iš teisininkų sako, jog vat Vakaruose 200 metų teisinei sistemai, o pas mus tik 25, todėl esą ir neveikia, nes tradicijų kažkokių nėra. Bet išties gali būti ir 1000 metų kokiai nors teisinei sistemai, ir ji gali taip pat kreivai veikti. O gali būti ir visiškai šviežutėlė sistema, ir viskas gali veikti teisingai. Tik su viena sąlyga – kad bus remiamasi teisingomis prielaidomis, t.y., pats giluminis teisinės sistemos pagrindas bus teisingas. Jei bus teisingas – tai ir veiks. O jei bus neteisingas – tai ir bus problemos.
Dėl to neteisingo, totalitarinio, iš sovietmečio išlikusio draudiminio pagrindo ir atsiranda kažkoks absurdiškas visos sistemos veikimas – jei nori ką nors daryti, tau neleidžiama daryti tol, kol negavai kokių nors leidimų, net jei tie leidimai išvis su sveiku protu nesisieja (pvz., reikia leidimo, kad pasodintum kur nors kažkokį krūmą ar tvorą pasistatytum). Ne uždraudžiama kažką daryti, o neleidžiama pagal nutylėjimą. Ir dėl to visiems reikia vaikščioti po įstaigas, rinktis visokius leidimus, pažymas ir kitokius įrodymus, kad kažką kažkas tau leido.
Ne taip seniai buvo kuriozas Vilniuje su „Loftas Fest“, kur savivaldybė leido organizuotis visokius renginius be kažkokių leidimų, o pakako tik kad renginių organizatoriai praneštų savivaldybei. Ir ką jūs manote? Atsirado kažkokie pareigūnai, kurie tą renginį bandė užraukti ir visus nubausti, nes suprantate, negalite daryti renginių, jeigu kažkas neleido, nes jei nėra kažkokių leidimų – tai reiškia, kad uždrausta.
Tokie draudiminiai absurdai kartais vėl legitimizuojami – kadaise, po sovietmečio, buvo atsisakyta normos, kad susirinkimų laisvė yra apribota pagal nutylėjimą – valdžios įstaigos tegalėjo imtis priemonių tvarkos užtikrinimui. Paskui tos normos buvo apribotos iki to, kad leista be apribojimų organizuoti tiktai piketus, o galų gale baigėsi tuo, kad ir piketus leista organizuoti tik iš anksto informavus kažkokias valdiškas įstaigas. Labai patogu, beje – kol žmonės susiorganizuos protestuoti prieš kokį nors valdišką briedą, kol gaus leidimus – galima suspėti padaryti viską, ką tik nori. Ir tada jau jokių ten netinkamų protestų prieš nieką nebus. BTW, įdomiai tą nagrinėjo ponas Tomas Chochrin.
Man gal didžiausiu teisinio absurdo pavyzdžiu tapo kitas atvejis – berods 2005 kažkoksai Kauno teisėjas nuteisė žurnalistą už tai, kad šis komunistinį kolaborantą pavadino kolaborantu. Nes negalima gi neigiamai vertinti visokių komunistinių šiukšlių. Ir išvis, koks dar sveikas protas? Reikia vadovautis tuo, kad jei kažkas nėra leista ir nurodyta, tai reiškia, kad draudžiama. Todėl jei kompetentingi organai nenurodė kažko vadinti kolaborantu, tai neteisėta, nes nesvarbu, kad kolaborantas yra kolaborantas. Na, jūs supratote, apie ką čia aš – apie tą patį sovietinį draudimo prezumpcijos paveldėjimą. Nedavė žurnalistui kažkas kažkokio leidimo – tai ir negalima. Ir viskas.
Beje, kiek nukrypstant – tasai teisėjas su tokiais kliedesiais visgi galų gale buvo išspirtas lauk iš teismų sistemos. Kad daugiau neskleistų tokių sovietizmu paremtų fokusų.
Sovietizmo pati esmė ir yra, kad tvarka lagerinė, uždrausta viskas ir jei kažkas nėra tyčia leista – reiškia, kad uždrausta. Todėl pagal nutylėjimą skaitoma, kad pažeidėjai yra visi, kas neturi kokio nors formalaus teisinio pagrindo – t.y., kokio nors leidimo kažkam. Niekas neturi teisės nieko daryti, nes uždrausta ir viskas.
Prieš kelerius metus buvo dar vienas ryškus atvejis – kažkoks jaunimėlis susigalvojo kažkur Vilniuje, netoli Baltojo tilto pažaisti sniego mūšį – tiesiog pasimėtyti sniegu, nes taip linksma. Ir žinote, ką? Ogi pasirodo, kad irgi neleidžiama, nes jei vyksta kažkas – reiškia, kad reikia leidimo. Nėra leidimo – vadinasi uždrausta. Kaip sovietmečiu, kai bet kam kažką norint daryti, reikdavo leidimo. Berods baudė tuos jaunuolius. Kaune irgi po kažkiek laiko pasikartojo panašus atvejis – nubausti nutarė jaunuolius, kurie per Rugsėjo 1 darė kažką, kas buvo nesuderinta ir atskiru kažkokiu leidimu neleista daryti kažkur VDU šventėje. Nes suprantate, jei nėra leista – vadinasi uždrausta.
Bet čia yra niekai. Tai tiesiog absurdiškiausios apraiškos viso to, kas vyksta su tais leidimais.
Realus baisumas yra tame, kad būtent tokia draudimo prezumpcija yra pagrindas visai biurokratinei sistemai augti. Nes jei skaitoma, kad uždrausta viskas, o leidžiama tik tai, ką leido biurokratai, tai ir atsiranda visas tas totalitarinės biurokratijos poreikis.
Kaip tik dėl tos draudimo prezumpcijos visiškai neveiksmingais tampa ir precedentų taikymas teisinėje ir bendrai valdiškoje praktikoje, ir išvis koks nors sveikas protas – ir viena ir kita tetampa vėlgi pagrindu papildomiems ribojimams ir komplikavimams. T.y., tiems patiems dalykams, kur draudžiama viskas, o leidžiama tik tai, ką leido kažkokie kompetentingi organai.
Štai čia ir gauname tą pačią gilią esmę: ir sovietinė sistema buvo virtusi į totalinę biurokratinę sistemą, kur viską sprendė ta pati nomenklatūrinė leidimų mašina. Ir dabar mes ir vėl turime tokią sistemą, kur pagal nutylėjimą viskas darosi draudžiama, nes juk nėra leista. Kiekvienas suknistas valdininkas jums į veidą gali pasakyti drąsiai, pilnai tikėdamas tuo, ką sako – „jei valdininkų nebus, tai kas tada leidimus išdavinės?“
Būtent per tą draudimo prezumpciją atsiranda netgi tokios absurdiškos įstaigos, kaip Lietuvių kalbos inspekcija ar Valstybinė lietuvių kalbos komisija, kuri ima spręsti netgi apie tai, kaip kas gali kalbėti ar mąstyti. Nes be kompetentingų organų žmonės patys negali nuspręsti, ką jie gali kalbėti ir ką jie gali mąstyti.
Ponai ir ponios, išties čia nėra apie ką net kalbėt. Jeigu valdininkai reikalingi tik leidimams išdavinėti, jie išties nafig nereikalingi ir tai yra pagrindas juos atleisti. Ir viskas. Nes tiesiog jų nereikia niekam. Nes jie tik sovietinės sistemos palikimas, kur remiamasi totalinio draudimo prezumpcija. Ir ta prezumpcija jiems yra kritiškai būtina – nes tada jie yra reikalingi, nes be jų negali vykti niekas. Ir būtent ta draudžiamumo prezumpcija yra absoliučiai nereikalinga visiems kitiems, nes kitiems iš to vieni nepatogumai.
Taip, ponai ir ponios, visi senos ir naujos kartų sovietžmogiai remiasi draudimo prezumpcija. Tame ir yra visas skirtumas nuo vakarietiškų suvokimų, kur remiamasi leidimo prezumpcija. Ir būtent sovietinį mąstymą turintys veikėjai sako apie mane, kad „o kas jam leido taip kalbėti?“
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
O čia su šitais dalykais aš mėgstu šviesoforo pavyzdį. Štai pas mus vien sekcijos egzistavimas reiškia, kad tau neleidžiama sukti ten kur ta sekcija rodo. Nesvarbu, kad tiesiai dega žalia -- yra sekcija ir negalima, nes nėra vat tau tokio leidimo sukti. Kartą Airijoj sustojau pamatęs sekciją, o vietinis kolega sako „wtf? Taigi dega tiesiai žalia, o tau nedega raudona -- o jei neuždrausta, reiškias važiuok“.
Net neįtariau, kad ten tokie skirtumai. Labai geras pavyzyds čia pas jus.
:su šviesoforais Danuose tas pats. Kadaise atvairavus į LT, degant žaliai tiesiai, priešais stovinčiam (nes anas nori sukti bei laukia sekcijos) pyptelėjau. Už tai- kol užsižiebė sekcija- pirštų kombinacijomis buvau nešvankiai koliojamas.
Šauni įžvalga. Tik pridėčiau, kad „kitų žmonių teisės būti laisvais“ užtikrinimas nėra vienintelė sąlyga, kai demokratiškai galima apriboti žmonių veiksmus, nes žmonės turi daugiau teisių nei būti laisvi. Be to, tam tikrais atvejais apribojimai taikomi apsaugant bendrąjį gėrį. Kita vertus, kaip trumpa formuluotė – aukščiau esanti citata daili. Laisvė – platus dalykas.
Laisvės sąvoka (jei nesumenkinsim jos iki teisinės formuluotės) savyje turi pakankamai daug -- tai ir laisvė gyventi, ir laisvė gyventi oriai, ir laisvė turėti gyvenimo perspektyvas, tad bendrai imant, tasai bendrasis gėris į tą įeina. Šiaip čia galim tarti, kad atsiremiam į prigimtinės teisės dalykus.
Labas.
Puikus straipsnis Ričardai, labai gera įzvalga apie demokratijos pamatus. Tik visame šitame mano galva yra viena “ nedidelė“ smulkmena, visuomenės ugdymas, pamatinių moralinių principų formavimas, šeimose. Be šito betkokia demokratinė visuomenė yra tik mentaliniu luošių, o kaikuriais atvejais ir degradu krūva. Ir apmaudu tai, kad vos keletas demokratija jaučiančių ir gyvenanciu pagal demokratiškus principus istirpsta, musu nedidlės valstybės, degradu sriutose.
Na, mes vis dar turime pusės šimtmečio trukmės sovietinį palikimą, kuris yra suluošinęs didžiąją dalį mūsų visuomenės. Ir negana to, per klaikią švietimo sistemą perduodamas dar ir naujai kartai. Labai ilgai tokie dalykai gyja.
Tai absoliuciai essential tinkamam socialiniui suopraciui. Grazu kaip tokia talentinga apsvietos ideju interpretacija gali labiau stebint nei pacios idejos. Jus padejot vienam paaugliui zymiai geriau suprasti reikalus. Aciu. Bet, nepaisant to, negaliu sugalvoti gersnes administracines sistemos, nei tradicine biurokratine, kai valdzia ir igaliojimai „nuleidziami is virsaus“. Juk vykdomoji valdzia, tokia kaip biurokratine, tik leidzia istatymams veikti, nepaisant kokie jie ar kuo pagristi. Kaip cia yra?
Vykdomoji valdžia ne leidžia įstatymams veikti, o vykdo -- todėl ji ir vykdomoji. Nepaisant to, vykdymas turi būti teisėtas, t.y., nepažeidžiantis bendrų teisės principų, įskaitant ir sveiko proto. Kitaip tariant, jei įstatymas toksai durnas ar neteisingas, kad sveiko proto neatitinka iš principo, jo vykdyti yra neprivalu. Negana to, jei jo vykdymas sukelia neigiamas pasekmes, kurios didesnės nei teigiamos, jo vykdymas gali būti dar ir nusikalstamas (plg. su nacių formaliai esą teisėtu, t.y., pozityvistiniu teisės taikymu, vykdant Holokaustą ar sovietų vėlgi formaliai (pagal pozityvistinę teisę) teisėtu, tačiau irgi nusikalstamu teisės taikymu, vykdant represijas Lietuvoje).
BTW, čia susiduriame ir su dar vienu niuansu -- katastrofiškai atsilikusia, postsovietine teisine sistema, kurioje remiamasi formalizmu ir sveikas protas banaliai ignoruojamas. Istoriškai žvelgiant, tai susiję su tuo, kad SSRS savo laiku tapo kaip tik ta šalimi, kurioje po Niurnbergo proceso nepasikeitė teisės normų taikymas ir sveikas protas neatsirado -- taip ir liko formalistiškas ir bukas teisinis pozityvizmas.
Bandžiau suprasti, ką tu parašei, bet tiek prieštaravimų 5 sakiniuose man pasirodė per daug sudėtinga nagrinėti.
„…visi yra laisvi ir gali daryti ką tik nori, o apribojimai yra kuriami tik tam, kad būtų užtikrintos ir kitų žmonių teisės būti laisvais – tai ir yra demokratija“
Tai kad nieko panašaus. Demokratija pagal apibrėžimą yra „daugumos valdžia“. Taigi, jei dauguma nutars, kad viskas yra draudžiama išskyrus tai kas leidžiama, tai bus demokratinis sprendimas.
Aha, jei dauguma nutars, kad nori sėdėti konclageryje, tai bus demokratija, nes taip dauguma nutarė. Labą dieną.
Demokratija būtent todėl ir tampa daugumos valdžia, kad joje laikomasi to principo -- kad viskas, kas neuždrausta, yra leidžiama. T.y., visos laisvės daugumai suteikiamos pagal nutylėjimą, o ribojamos tik tiek, kiek reikia bendriems interesams įgyvendinti. Jei to principo nesilaikoma, demokratija tampa nedemokratiška, t.y., daugumos interesai yra pažeidžiami.
Žodžiu, vietoje to, kad kartoti apibrėžimus, verta truputį sistemiškiau pažiūrėti, tiesa? 🙂
Is patirties sakau, senieji sovietiniai biurokratai lygi siol sedi ivairiausiuose istaigose lygi siol kvieciasi i komanda pazistamu vaikus, o naujai atejes jaunimas greitai prisitaiko prie sovietines darbo sistemos (pagrindinis kontroliuojancios istaigos gero darbo rodiklis, surase daugiau protokolu nei praejusiais metais, i pastaba, kad kai kuriais atvejais, del pasenusio visomis prasmemis istatymo sie protokolai yra absurdas ir i pasiulyma gal reiktu uzsiimti prevencija ar inicijuoti pataisas, nes matom problemas, atsakymas mes ne istatymu leidziamoji, mes vykdancioji, ala vykdyk absurdiskus nurodymus, nors pries zmones geda). Man is tiesu pavyzdys yra Estija, kurios valstybinis aparatas dirba visuomeniniam interesui, taciau ka padare Estija mes jau pavelavom padaryti, t.y. liustracija, teks letai, labai letai transformuotis, sekme negarantuota.
Ponas Rokiskis uzaugo ir tampa Anarchistu, bus idomu skaityti.
Šiaip tai demokratineje valstybeje, pilieciui yra leidziama viskas, kas neuzdrausta. O va valdininkui leidziama tik tai tas, kas leidziama. Todel valdininkai baisiai nelaimingi ir ta pacia taisykle bando taikyti pilieciams. Todel ir gaunasi absurdas.
Valdininkui bendri ribojimai neleidžia kurti ir taikyti perteklinių inspektavimų ar dar kokios nors veiklos, kuri sukurtų papildomą, nenumatytą krūvį prižiūrimiems subjektams. Tačiau tiesioginio ribojimo užsiimti naudinga veikla nėra. Čia irgi truputį toks valdininkiškas makaronas būna -- esą jiems kažko negalima ir neleidžiama, nes kaip nors nenurodyta, kad jie kaip nors kažką privalo daryti.
iš kur tiek pykčio
nereikia painioti valstybės santvarkos rūšies t.y., demokratijos (visuotinio dalyvavimo valstybės valdyme) su politinėmis -- socialinėmis idėjomis ar teisės principais (leidimų -- draudimų sistema). pilnai gali gyventi demokratija su principu: uždrausta kas nėra leidžiama ir autoritarizmas su principu: leidžiama kas neuždrausta. pavyzdys: ankstyvasis III Reichas (demokratija) ir I Lietuvos Respublika (autoritarizmas). tik istoriškai susiklostė taip, kad demokratinės valstybės vadovaujasi daug maž liberaliu principu. nors ir ne faktas.
dar įdomus pavyzdys Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistema: formaliai niekas neuždrausta, bet tradicija (t.y. valdininkų sukurta praktika) sako, kad bet kokie „nukrypimai“ drastiškai baudžiami.
taigi amžinas -- codex v. libertatem
Lendant giliau pradeda atrodyti, kad demokratiškiausia ir humaniškiausia yra grynoji paprotinė teisė (Common law), pagrįsta precedentais ir teisėjų sprendimu pagal sveiką protą ir nusistovėjusias visuomenės normas.
Kuo toliau einama link įstatyminės teisės (kuri yra ir pas mus), tuo labiau artėjama prie biurokratiškumo ir absurdiškų sprendimų, nes čia jau reikia vadovautis įstatymo raide, o ne sveiku protu, o įstatymas gali būti surašytas ir prieštaraujantis sveikam protui. 🙂
na siap pazvelkimi istorija kas ta demokratija- tai valdymo forma kai valdyme nedalyvauja moterys ir vergai. O jei tu nepriklausai valdziai tai tu siuolaikinis vergas ir neturi teises kistis i tai ka valdzia sako. jus galvojat kad siaip pasirinko toki zodi? atsitiktinumu nebuna- siuolaikiniai vergai neturi teises kistis i demokratini valdyma
Labas, verge.