Wikyblog bliki: wiki ir blogas viename

Prieš kokius porą metų atradau nuostabų daiktą, kurį pilnai įvertinti sugebėjau tik dabar – tai Wikyblog. Programa, kuri yra nuostabus blogo ir wiki hibridas, turintis praktiškai viską, ko gali prireikti, kuriant teminę svetainę. Tai ne tik blogas, tai ne tik wiki, o tiesiog kažkas stebėtino. Naudoju jau seniai, bet iki šiol dar atrandu naujas ir naujas galimybes. Autoriai šitą daiktą pavadino "bliki", tardami, kad tai visai nauja koncepcija. Ir išties – tai  kardinaliai daugiau, nei blogas su wiki viename daikte.

Japoniškas produktas, pilnai (o ne per hakus) palaikantis UTF, dinaminis turinio generavimas, galimybė ir rašyti blogą, ir turėti nuosavą wikipedijos gabaliuką vienu metu, pilnavertis AJAX (kuris, panorėjus, dar ir išjungiamas, o ne privalomas), pilnavertis (o ne mediawiki stiliaus) komentavimas, vaikiškai paprastas templeitinimas – tai tik keli daykai, kurie mane čia sužavėjo. Plius dar visokie pluginai integravimui su forumais, žemėlapiais ir pan.. Ir visa tai – realiai SEO friendly: semantinis kodavimas, pilnas H palaikymas, natyvinis interlinkingas, geri URL, etc..

Jei kam prireiks – turiu jau daugmaž pakankamą lietuvišką vertimą, jį galite atsisiųsti iš čia – http://ptrans.wikyblog.com/pt/Translation_to_Lithuanian/Files
O čia – pats Wikyblog – http://www.wikyblog.com
O čia – dar vienas susižavėjęs pasisakymas apie Wikyblog – http://www.itsm.lt/index.php/Main/Wikyblog

Tai tiek. Rekomenduoju kuo labiausiai 🙂

Psichologinis briedas

Kažkada jau rašiau apie tai, kokių „prikolų“ pridaro įmonėse kai kurios psichologinės pseudokonsultantų (realiai – šarlatanų) kontoros. Tos, kurios psichoterapinius dėsnius bando taikyti verslo valdymui. Tai užrodė man čia kai kas dar vieną panašios kontoros puslapį, iš kurio nesusilaukau, nepacitavęs:

Pokyčiai organizacijoje…

[…skip…]

Pirmasis etapas – tai vadovo pripažinimas, kad laikas kažką keisti, kad veiklos procese naudojami resursų režimai turi būti peržiūrėti, tam, kad išlikti rinkoje, o tai reikštų, tapti stipresniu.

Antrasis etapas – peržiūrėjimas ankstesnės veiklos taktikos, paieška naujų metodų arsenalo ir tinkamiausio varianto pasirinkimas.

Trečiasis etapas – naujo veiklos metodo diegimas, kritiškai vertinant ar taikomos priemonės atneša tai, ko tikimasi.

[…skip…]

———————————-

Trumpai tariant, užjaučiu įmonę, kuri užkibs ant tokių planavimo metodų. „Pripažinimas, kad laikas kažką keisti“, „resursų režimai“… Žostkai. Jie ne tik akivaizdžią psichoterapiją vietoj vadybos perša, bet ir nuosavas pseudovadybines sąvokas kuria.

Mokesčiai, kaip prekė

Kažkada jau rašiau apie vieną makroekonominių finansų įdomybę: kad pinigai – tai ne turtas, o skolinis įsipareigojimas. Dabar šiek tiek papasakosiu apie kitą įdomybę: mokesčiai – tai valstybės parduodama prekė.

Gal kažkam tai nuskambės šokiruojančiai, bet išties taip ir yra: mokesčiai – tai pagrindinis valstybės sukuriamas produktas, kuris parduodamas valstybės juridiniams ir fiziniams subjektams. Galime šį teiginį išvesti ir iš ankstesnio teiginio: pinigų išleidimas – įsiskolinimas, tad jų surinkimas – tai įsiskolinimo padengimas turtu, o kadangi mokesčiai renkami neduodant vietoj jų tiesiogiai dar ko nors – tai patys mokesčiai ir yra toji prekė. Bet galime ir gyvenimiškai tai paaiškinti: valstybė visgi teikia tam tikras paslaugas, už kurias ima apmokėjimą mokesčiais.

Valstybės paslaugos būna trijų rūšių:
* Pozityvios (keliai, mokyklos, sveikatos apsauga, policija, etc.) – už šias mes sutiktume kažkiek mokėti, nes mums jos naudingos.
* Neutralios (valdininkų butai, kelionės į užsienį, suprichvatizuoti turtai) – už šias mes gal ir nenorėtume mokėti, bet nuo jų ir nenukenčiam.
* Negatyvios (visos bausmės už mokesčius ar bandymą pasipriešinti sistemai) – čia jau mes mokam už tai, kad tų "paslaugų" negautume.

Gal ir nevertėtų nagrinėti tokios interpretacijos, jei ne vienas momentas: tik šitaip nagrinėdami, galime valstybę traktuoti ne kaip blogio monstrą, vagiantį iš mūsų, o kaip pilnavertį ir normalų rinkos dalyvį, kuriam veikia tie patys dėsniai, kaip ir kitiems rinkos dalyviams.

Ir čia jau įdomu: mokečiams galioja tas pats optimalaus pelningumo dėsnis, kaip ir kitoms prekių/paslaugų rūšims. Prisiminkim: jei prekių kaina mažinama, jų parduodama daugiau, tačiau prekei tenkantis pelnas krenta. O jei kaina didinama – prekei tenkantis pelnas kyla, tačiau pardavimai smunka. Kažkur tarp dviejų kraštutinumų yra taškas, kur bendras rinkos dalyvio gaunamas pelnas yra pats didžiausias.

Praktikoje nedažnas atvejis, kai rinkos dalyvis nesuprastų, ar jam verta branginti, ar piginti prekes. Bet tokių atvejų visgi būna. Ir paprastai tokie atvejai baigiasi katastrofiškai – baisiais nuostoliais, žlugimu ar netgi visišku bankrotu.

Kam visas šitas ilgas mano pasakojimas? Ogi įsivaizduokite prekeivį, kuriam pritrūko pinigų. Ir jis sugalvoja – "reikia padidinti kainas, tada gausiu daugiau pelno!".

Kubiliau, ateik pas mane į blogą kada nors – paskaityti ekonomikos pradmenų 😀