Sovietmečio esminis bruožas kultūroje ir mene – kad būdavo draudžiama kalbėti. Visi būdavo pajungiami vienam, sovietiniam diskursui. Partija, Leninas, Revoliucija, Tarybinė Liaudis. Kai kuriuos šitas diskursas pajungdavo pilnai, paversdamas robotukais (tokius efektus dar ir dabar galima pamatyti iš to, kaip žmonės sako „tarybinis“ vietoj „sovietinis“). Tačiau dauguma visgi bandydavo išvengti smegenų plovimo. Vieni kalbėdavosi apie pasaulį siauruose rateliuose, kiti – atrasdavo begales būdų, kaip kažką pasakyti tarp eilučių.
Antanas Sutkus. Aklas pionierius. 1962 metų nuotrauka.
Antanas Sutkus, vienas iš žymiausių Lietuvos fotografų, kokie tik yra buvę, per Chruščiovo atšilimą padarė šią nuotrauką: tai aklas pionierius. Tai vienas iš ryškiausių atvejų, kai kalbama tarp eilučių. Vaikas, pionierius – viskas atitinka komunistinę ideologiją. Jei neskaitysim to, kad jis aklas. Luošių, aklų, invalidų Sovietų Sąjungoje nebuvo. Jie badė akis, todėl būdavo nukišami kažkur, kur jų niekas nematytų.
Aklas pionierius, kuris kaip aklas komunizmas. Aklas pionierius – kaip valdžios pasityčiojimas iš žmonių. Kasdienis košmaras. Vaikas. Neregys.
