Nauja mokymosi era

Prieš kelias dienas vienas iš mano draugų manęs paklausė maždaug tokio klausimo: „ką daryti pagyvenusiam žmogui, kuris dirba provincijoje mokytoju, tačiau kitais metais neturės darbo?“ Aš pasakiau maždaug taip – „mokytis ir dirbti, nes jam atsiveria visos galimybės“. Bet paskui supratau, kad atsakymas nėra labai paprastas.

Išties visi mokymosi konceptai yra seni. Tik kad juos užmiršta, o tada jie smunka, mokymasis virsta į nesąmonę. Enciklopedinis mokymasis buvo sugalvotas prieš šimtus metų, prieš daugybę metų buvo sugalvoti ir metodai, kai į kažką neriama stačia galva, ir taip toliau, ir taip toliau. Pakanka tuos metodus sudėti – ir mokymasis bus kelis, kelioliką ar net keliasdešimt kartų greitesnis.

Ypač tas atsakymas nėra paprastas mokytojui, kuris įpratęs mokymąsi matyti taip, kaip mato darbe. Bet nėra įprastas tas atsakymas ir kitiems. Mes visi esame pripratę prie statiško mokymosi – kur vieną sykį išmokai ir žinai, ir tada jau žinai ir dirbi. Ir nieko čia papildomai mokytis nereikia. Tuo tarpu mokymasis vėl ir vėl – jau taip paprastai neatrodo.

Čia tik vienam kitam, panašiam į mane, atrodo, kad gali ateiti į naftos bazę, į popieriaus gamyklą, į tūkstančius fūrų valdančią įmonę ar į didžiulį vertimų biurą, ir visur bus panašiai – greitai įsisavini kitur nematytas technologijų specifikas, greitai peržvelgi procesų pobūdį, o paskui – darbas ir viskas.

Daugeliui žmonių darbus keisti sunku, nes visą gyvenimą jie pradirbo vienoje srityje. Ir jiems atrodė, kad jie vis kažko mokosi, praeina kažkokius naujus kursus, tobulinasi, bet išties jie beveik nejudėjo iš vietos.

Kai daugelį metų nejudi iš vietos, ima atrodyti, kad gali dirbti tiktai tai, ką dirbi dabar. Nueiti į kokią nors visai kitą sritį, kitos rūšies darbą – atrodo neįmanoma. Bet būtent dėl tokio įsivaizdavimo mes iš savęs atimame tai, ko labiausiai norėtume – svajonių darbus, patinkančias veiklas, naujas sritis, o gal ir šiaip gyvenimo laimę. Nes kažką pakeisti atrodo pernelyg sudėtinga.

Viskas išties yra pakankamai nepaprasta. Pakankamai nepaprasta, kad tam reikia atskiro straipsnio. Gana didelio. Apie tai, kas, kaip ir kodėl.

Atgyvenusi muštro paradigma

Pradėkime nuo to, kad visa Lietuvos švietimo sistema yra užstrigusi seniai sustingusioje, XIXa. švietimo paradigmoje – ryškiausiai aną išvystė toksai Otto von Bismarck, kuris Prūsijoje pristeigė mokyklų, kuriose mokiniai turėdavo kalti raides ir aritmetikos veiksmus atmintinai, bukuoju būdu. Taip, kad net idiotai sugebėtų viską atkartoti. Žodžiu, kad mokytųsi nepriklausomai nuo to, ar nori, ar ne.

Nori – mokaisi, o nenori – visvien priversim. Kadangi privertinėti reikia daugumą – tai privertinėsim ir tuos, kas nori mokytis. Taigi, totalinis muštras, kalimas ir visokios bausmės. Ir, aišku, dar ir vertinimai.

Anais laikais pasaulis buvo labai atsilikęs. Daugybė žmonių būdavo banaliai beraščiai – dabar netgi tipiškas 7 metų vaikas moka skaityti ir rašyti geriau, nei dažnas suaugęs europietis XIXa. pradžioje. Taigi, reikėjo tiesiog masinio mokymo visiems. Dabar vaikai tų pačių dalykų išmoksta namuose ar vaikų darželyje, labai labai ankstyvame amžiuje.

Pasaulis pasikeitė, tačiau sena, XIXa. švietimo paradigma liko. Vakarų pasaulis irgi joje dar ganėtinai įstrigęs – vienos šalys labiau, kitos – mažiau. Visgi labiausiai įstrigusios yra buvusio sovietinio bloko valstybės, o ypač tos, kurios buvo išvis aneksuotos SSRS.

Komunistinėse šalyse iš žmonių buvo atimta bet kokia laisvė, o švietimo sistema buvo paversta tiesiog ideologinio profiliavimo įrankiu: jei esi tinkamas sistemai – tave leidža į aukštąją, jei esi nelabai tinkamas – tai į profkę, jei esi labai tinkamas – tai aukštojoje duoda pasirinkti patogią specialybę, ir t.t., ir t.t..

Sovietinėje sistemoje prūsiško pavyzdžio mokyklinis kalimas buvo paverstas dar labiau totalitarišku – mokiniams bei studentams kalti reikėdavo ideologines tiesas, o jų likimą labiau lemdavo ne jų mokymasis, o asmens charakteristikos, kurias surašydavo auklėtojai, mokytojai, mokymo įstaigų vadovai, komsomolo vadai ir t.t.. Jei parašydavo, kad tas ar anas yra aktyvus, idėjiškas, supranta KPSS planus ir taip toliau – reiškia, kad tinkamas tolimesniam mokymui. Jei charakteristika būdavo prasta – net ir geriausi pažymiai nelabai galėdavo padėti.

Kaip ir visos totalitarinės sistemos, sovietinė buvo statiška: vieną sykį suprofiliuotam žmogui būdavo mažai galimybių kažką pakeisti. Jei tave po aukštosios iš Vilniaus pasiuntė dirbti į kažkokį Pamirštakelnių kaimą, tai gali numanyti, kad visam gyvenimui ten ir turėsi pasilikti. O jei tu tapai inžinieriumi, tai nesitikėk, kad kada nors dirbsi žurnalistu.

Ir žmogaus profesiją, ir jo ateitį nustatydavo vien švietimo sistema. Ji nuspręsdavo, apspręsdavo ir nulemdavo. Ir tai buvo taip visuotiška, ir tai tęsėsi taip ilgai, kad netgi dabar, daugiau kaip ketvirį amžiaus pragyvenę Nepriklausomoje Lietuvoje, begalės žmonių vis dar nesuvokia, kaip galima dirbti kokį nors darbą, kuris ne aukštojoje nustatytas.

Lietuvoje tas statiškumas, jau išvis pamirštat jo kilmę, buvo dar labiau išvystytas – galų gale kažkokių musmirių galvose kilo idėja įvesti valstybinį egzaminą, kurio perlaikyti iš esmės nelabai įmanoma ir pagal kurį vyktų visas tolimesnis profiliavimas. Vienas egzaminas visam gyvenimui. Vieną kartą įgyta specialybė, galiojanti iki gyvenimo pabaigos.

Versle toks vienkartinis išmokimas ar kokie nors prieš 17 metų kažkur išduoti diplomai jau seniai nieko nereiškia. Su realybe reiktų susipažinti ir valdiškoms įstaigoms. Man atrodo, kad jau ateina laikas pabaigti šitą absurdą.

Pagalvokim apie dar kai ką: mums mokymasis dažnai atrodo, kaip nemalonus užsiėmimas vien dėl to, kad nuo mažų dienų mus mokė muštro sistemoje. Mokymasis mums atrodo kaip muštras.

Po galais, muštras – tai ne mokymasis, o kalimas. O tikras mokymasis turi būti smagus, kur gautum džiaugsmo! 😀

Vienkartinės specialybės dingsta

Netgi tingiausi iš mūsų mokosi ir auga. Baigęs mokyklą, gali išlaikyti kažkokį egzaminą, bet praėjus dešimčiai metų, net jei ir užmirši ką mokeisi, žinių apie pasaulį turėsi gerokai daugiau, nei tada, kai egzaminą laikei. Logiška?

Bet tai reiškia, kad vienkartiniai egzaminai neturi prasmės: praėjus kuriam laikui, jie rodo blogesnį rezultatą, nei yra dabar, o be to, praėjus kuriam laikui, juos išlaikytum blogiau, nei tada, kai žinių turėjai mažiau. Kitaip tariant, egzaminų rezultatai labai greitai (jau po metų-kitų) tampa banaliu absurdu, net jei kažkada egzaminas ir buvo geras.

Vieną kartą įgytos specialybės (t.y., vienkartiniai išmokimai, kaip egzaminams skirti) irgi praranda prasmę. Mokslas viską keičia, randasi naujos žinios, naujos technologijos, naujos darbų metodikos, nauja kažkas. Tu arba mokaisi ir mokaisi, arba kadaise gautos žinios tiesiog pasidaro nereikalingos. Bet kai mokaisi ir mokaisi, tai ilgainiui viską lemia tos naujos, o ne kadaise gautos žinios.

Bene akivaizdžiausias vienkartinių specialybių beprasmiškumas yra IT sektoriuje: per kelis metus čia viskas pasikeičia tiek smarkiai, kad senos žinios kažkam nustoja duoti naudą, o vos prieš metus į programavimą nėrę moksleiviai kažkuriose srityse tampa kietesniais už porai metų iškritusius profesionalus.

Kita vertus, tokia pati žinių ir kompetencijų kaita vyksta netgi statiškiausiuose, atrodytų, beveik nesikeičiančiuose moksluose: pvz., imkim kad ir mediciną, tik su ilgu, tarkim, kokių 100 metų laikotarpiu. Jei palyginsime tas žinias, kurios buvo prieš šimtą metų ir dabar, paaiškės, kad gudresnis dabarties dvyliktokas galėtų šio to pamokinti netgi didžiausius ano meto medicinos korifėjus.

Kita vertus, tas 100 metų skirtumas yra labai labai nedidelis: senesnio amžiaus dabartiniai gydytojai mokėsi pas tuos, kurie patys mokėsi prieš 100 metų. T.y., jei tarsime, kad nuolatinio, visą gyvenimą vykstančio persimokinimo nebūtų, tai štai jums ir prašom – gautųsi tas pats 100 metų atsilikimas. Seni dabarties gydytojai gydytų maždaug taip, kaip gydė prieš 100 metų. Oh, wait… taip, tokių irgi pasitaiko. Dažniausiai tai nebūna labai gerai.

Viena vertus, net ir 100 metų atsilikęs gydytojas visgi susigaudo ligose labai smarkiai geriau už kokį nors nupušusį antivakserį. Kita vertus, kai kurie prieš 100 metų paplitę medicinos dalykai vis dar buvo truputį kaip čia pasakius. Ga tokie, kad gal ačiū, nereikia.

Ką ten 100 metų – pakanka pasižiūrėti kad ir į kokią nors dietologiją – mažiau kaip puse šimtmečio atsilikę SAM atsilupėliai propaguoja dietas, kurios kartais būna visiškai diametraliai priešingos tam, ką žino šiuolaikinis mokslas. Prisiminkit margarino (paskui pervadinto į „augalinės kilmės riebalus“) diegimą mokyklose ir darželiuose vietoje sviesto.

Žinote, kaip atsiranda tokie atsilikę valdininkai? Medicinos pasaulyje gydytojo tikslas – padėti pacientams, gydyti ligonius. Nepaisant to, kartais mokslus pabaigia ir tokie, kurie banaliai nieko nemoka, nieko nesugeba. Juos išmeta iš ligoninių, nes niekas nenori prileisti avigalvių prie žmonių. Ir tada tie avigalviai susiranda darbus kur nors kokioje nors ministerijoje. Ir paskui leidžia rekomendacijas, pagal kurias mokyklose imamas ruošti nevalgomas maistas.

Gaunasi kaip tik tas atvejis – kažką gal išmoko, bet nesimoko nieko naujo. Todėl ir yra buki kaip taburetės. Ir tada ima diegti žalingas dietas.

O mes paskui stebimės, iš kur tokios nesąmonės. O tos nesąmonės – iš to, kad stagnatoriai galvoja, kad tai, ką jie mokėsi 1975, tai ir dabar tobuliausias mokslo pasiekimas, tai kam čia mokytis kažką naujo?

Gal geriausiai tą nesuvokiamą pokyčių tempą žino dabartiniai, jauni gydytojai: kai kurie išradimai taip greitai randasi, kad kartais pasenę pasidaro vos 10 metų senumo medicinos praktikos vadovėliai. O ypač jei dar sritis tokia, kur esame tarp labiau pažengusių šalių – pvz., kardiologija/kardiochirurgija, kur paskutiniu metu netgi širdies vožtuvus jau ima keisti per zondus, be krūtinės ląstos atidarymo.

Galima nesunkiai suprasti, kodėl kartais būna toks neįtikėtinas skirtumas tarp skirtingų poliklinikose dirbančių šeimos gydytojų – vieni iš jų būna tik ką paruošti, o kiti – pasitaiko, kad 20-30 metų nieko naujo nesimokę (nors kartais mokymąsi tiesiog apsimetinėję ir važinėję į menamus kursus), nes jiems neįdomu. Pastarieji ilgainiui kartais atsilieka tiek smarkiai, kad labiau patyrusi, smalsesnė, vis kažkuo nauju besidominti ir žinias vis besigilinanti medicinos seselė gali pacientus pakonsultuoti žymiai geriau.

Ir visa tai – bene konservatyviausia, ilgiausio pirminio mokymo reikalaujanti profesinė sritis – medicina. Aš specialiai čia kalbu apie mediciną – nes tai sunkiausias pavyzdys. Jūs suprantate, ką aš noriu pasakyti? Pokyčių tempai yra tokie neįtikėtini, kad arba nuolat mokaisi, arba po kelių metų jau esi atsilikėlis.

Būtinos žinios apie viską

Mokymasis tampa tokiu nuolatiniu procesu, kad vienkartinis išmokimas ima prarasti prasmę. Ir ten, kur žinių reikia daugiausiai, nuolatinio mokymosi ima reikti dar daugiau, nes ir žinios pasensta greičiausiai.

Bet yra ir dar vienas aspektas, dar gilesnis – jis jau apie to nuolatinio mokymosi pagrindus. Tas aspektas – tai dar Isaac Asimov aprašytas enciklopedistų konceptas, tikras civilizacijos pagrindas. Tai apie tai, kad siauros, specializuotos žinios tampa pernelyg atskilusiomis, su niekuo nesusijusiomis, atskiromis, o todėl beprasmėmis. Ir todėl daugiausiai žinių ir galimybių mokytis ir augti gauna tie, kas turi plačias, enciklopedines žinias. Tokias, kurios apie viską.

Turėdamas geras bazines žinias apie biologiją, chemiją ir fiziką, gali nesunkiai gauti kažkuriuos medicinos pagrindus – bent jau tokius, kad galėtum suteikti pagalbą nesudėtingais atvejais. Neturėdamas tų bazinių žinių, daugų daugiausiai tegalėsi išmokti kažkokias instrukcijas, tačiau supratimo apie tai, kodėl ir kaip kažkas veikia – jau negausi. Neturėdamas supratimo – negalėsi mokytis.

Ir štai čia jau galime pereiti prie konceptų, kurie lyg ir buvo keliami dar prieš daugiau kaip šimtą metų, ir kai kurie iš jų netgi gulė į anų laikų mokymo programų pagrindus, tačiau kažkaip visvien taip ir buvo užmiršti. Tai enciklopedinio mokymosi konceptai – kad žinoti apie viską tiek, kad neliktų nepadengtų sričių.

Enciklopedinės žinios – tai nebūtinai tokios, kurias būtų galima pavadinti giliu žinojimu apie viską. Tai tiesiog žinios, kuriose yra pagrndai viskam. Bent minimalūs pagrindai. Jei tu turi bent minimalius pagrindus apie viską, tu gali mokytis bet ko. Negana to, visos mokymosi sritys yra kažkiek susijusios. Taigi, jei turi pagrindus iš visų gretutinių sričių, naujos srities gali mokytis kardinaliai greičiau.

Žinote, kas mane labiausiai stebina amerikietiškame švietime? Vienas paprastas dalykas, apie kurį patys amerikiečiai, atrodo, net nelabai galvoja kaip apie švietimo sistemos dalį – tai žodynai. Tokie, kaip Thorndike ar Webster, mūsų supratimu – tai tiesiog kompaktiškos, vyresnių klasių moksleiviams pritaikytos enciklopedijos, aiškinančios įvairiausius dalykus.

Tie patys amerikiečių moksleiviai, kurie nuo pat mažų dienų mokosi tiesiog didžiulio kiekio visokiausių sąvokų, paskui tampa kuo puikiausiais mokslininkais, inžinieriais ar kitų sričių specialistais. Jų bazinės žinios būna pakankamai geros, kad jie lengvai galėtų imti gilintis į visai naujas sritis.

Ir tam nereikia jokio ten kalimo – jie nekala, jie tiesiog žino, kad visada gali pasižiūrėti į kokį nors Webster žodyną. Dar daugiau, jie žino, kad jei jie žinos tiek, kiek yra tame žodyne – tai jau kažkokį supratimą turės. Tai ir yra tikras mokymasis.

Bet būtent toks enciklopedinis konceptas reiškia, kad reikia žinoti apie viską bent kažką, ir nuolat reikia jaustis žinančiu per mažai. Pats toksai enciklopedinis mokymasis reiškia, kad žinias turi gilinti nuolat, nes kiek jas begilintum, žinosi per mažai, nes neįmanoma žinoti visko. Neįmanoma visko išmokti – bet įmanoma visko mokytis. Kuo daugiau ir įvairiau.

Išties enciklopedinis mokymasis nėra kažkoks naujas – jis egzistuoja šimtus metų. Tačiau jis kanibalizuojamas įprastose mokyklose: kiekvienos temos mokytojai ar programų rengėjai nori, kad jų temą mokiniai mokytųsi labiau, o todėl atima laiką iš mažiau reikalingų temų. Ir galų gale gaunasi taip, kad kokius 3/4 laiko mokiniai mokosi ne tiek užpildyti savo universalių žinių segmentą, kiek kišasi į galvą specializuotas žinias, kurių reikia daug mažiau.

Kita vertus, niekas netrukdo mums mokytis ir patiems, kad ir po mokyklos. Štai taip vat paprastai – mokytis kažko kad ir elementaraus, apie viską, bet visgi pakankamai giliai ir plačiai, kad išmokti pagrindai taptų tiesiog pasaulio suvokimo dalimi. Ir jau tada gaunasi realūs mokslininkai, inžinieriai ir taip toliau.

Mokymasis mokytis

O dabar primeskit: jei atsiranda kažkoks motyvatorius, kuris skatina mokytis – jokių vertinimų nereikia. Išties visiems norisi pažinti pasaulį ir gauti džiaugsmo iš pažinimo, o paskui – dar ir naudos. Taigi, didžiausiu paskatinimu tampa ta nauda ir džiaugsmas. Ir jei tik švietimo sistema pasislenka į tą skatinimo pusę – pažymių tiesiog nebereikia. Ir net jei tie pažymiai yra – visai nesvarbu, ką jie rodo.

Mokymasis – tai ne kažkokios pamokos, o smagumas ir džiaugsmas. Kuo smagiau mokytis – tuo daugiau gali išmokti.

Žinote, man čia vėl ateina į galvą tos menamai prastos amerikietiškos mokyklos. Tokios, kur mokiniai nieko jokiuose konkursuose nelaimi, rodo baisiai prastus pasaulinius rezultatus ir išvis, kokie nors dvylikamečiai mokosi to, ką mūsiškiai mokinasi dar kokioje trečioje ar ketvirtoje klasėje.

Tie patys amerikiečiai vaikai paskui rodo neįtikėtinus žinių ir kompetencijų šuolius aukštosiose mokyklose. Būdami vaikais, jie lyg ir nieko nesimoko, būdami studentais, jie jau dirba su realiai rimtais mokslo tyrimais, daro atradimus, o sulaukę vos kokių 30-40, būna, kad tampa jau ir Nobelio laureatais. Kodėl?

Viena vertus, mokyklose jie ne tiek kala, kiek mokosi mokytis, mokosi kvestionuoti, atrasti, tirti ir abejoti. Jie mokosi ne atmintinai iškalti, o pamatyti, kaip kažkokie mokslo dėsniai veikia realiame pasaulyje. Jie tai pamato – ir todėl jie neįtikėtinai greitai ir lengvai ima mokytis aukštosiose.

Jie gauna ne iškaltas, o realias žinias iš visokiausių sričių. Tikras žinias, o ne tą apsimestinį bulšitą, kurio esą išmoko Lietuvoje. Jūs atsimenate ką nors, ko paskutinėse mokyklos klasėse mokėtės iš chemijos, fizikos ar matematikos? Matyt, kad nelabai, ar ne? JAV skritumas yra paprastas: geriau nevaizduoti iškalimo ir menamai didesnių žinių, bet užtat išmokti realiai.

Jie mokosi mokytis. Mokosi abejoti, mokosi eksperimentuoti, mokosi tikrinti, mokosi aiškintis, mokosi atrasti. Mokosi mokslo, o ne idiotiško kalimo.

Jūs suprantate, kaip veikia ta amerikietiška sistema, ant kurios taip loja dažnas lietuviškas pedagogas? Tas pats dažnas lietuviškas pedagogas paskui ima visiškai nerišliai burbuliuoti visokias nesąmones apie finansavimus ir kitus kliedesius, kai tik užeina kalba apie tai, kodėl JAV jau studentai sugeba sudalyvauti moksliniuose atradimuose, už kuriuos skiriamos Nobelio premijos.

Pasižiūrėkite į savo buvusius klasiokus ar kursiokus, kurie geriausiai atitikdavo mokyklinių egzaminuotojų reikalavimus. Didžiulė jų dalis tapo nevykusiais nieko negebančiais biurokratais (tais, kurie tik popierius kilnoja), ir jų ateitis yra beviltiška – jie vegetuoja ir vegetuos tol, kol nesupus. Kai kurie iš jų yra pabaigę du-tris aukštuosius, paskui pradirbę 34 metus vienoje darbo vietoje, o visvien nieko nemoka.

Visų jų klaida buvo viena – jie visi įsivaizdavo, kad vieną kartą kažkaip teisingai ir gerai iškals tai, ko reikia ir tada jau viskas. Na, vat ir išmoko iškalti, nekvestionuodami. Ir viskas.

Ir viskas.

Norite būti tokie? Aš manau, kad ne. Na, bendrai tai nežinau, bet spėju, kad nenorite. Bent jau aš nenorėčiau. Aš norėčiau mokytis nuolat, vis kažko naujo ir naujo ir naujo. Jau vien dėl to, kad taip įdomiau.

Svarbiausias dalykas mokymesi – tai turėti džiaugsmo. Išmokti gauti laimę iš naujų išmokimų. Jei tik tą išmokstame – gaunasi ir mokytis.

Nerti į mokymąsi stačia galva

Aš seniai seniai išmokau vieną labai specifišką mokymosi būdą. Praėjus bene kokiems trisdešimčiai metų sužinojau, kad jį Vakarų edukologai nagrinėja kaip superefektyvų, naują ir tobulą. Man kažkaip tas mokymosi būdas atrodo senas.

Kai aš noriu išmokti kažkokio naujo dalyko, apie kurį visai nieko nesuprantu, aš tiesiog neriu į jį stačia galva. Pradžioje mokinuosi kuo daugiau sąvokų, gilinuosi, dar daugiau mokinuosi, dar daugiau gilinuosi ir nesustodamas varau tol, kol imu nieko nebesuprasti.

Nesupratimo požymis – kad imi jau nesuvokti netgi elementarių dalykų – pradedi abejoti tomis pačiomis bazinėmis sąvokomis, kurias pradžioje tiesiog bandei įsiminti. Nesupratimas reiškia tai, kad jau prisikimšai į galvą tiek žinių, kad pasąmoningai imi ieškoti kažkokios bendros sistemos tai naujai sričiai. Kadangi vis dar nematai sistemos – imi nesuprasti ir jautiesi kažkokiu durniumi.

Būtent tas pojūtis, kad pradžioje buvo suprantama, o dabar jautiesi durniumi – tai požymis, kad pasiekei kažkokią gerą ribą. Tokią ribą, kad jau yra gerai.

Kai pasieki tą gerą ribą, telieka vėl bukai pasikartoti tas pirmines, esmines sąvokas (kad geriau galvoje liktų), o paskui – atidėti mokymąsi į šalį ir imtis gretutinių sričių.

Gretutinės sritys – tai viskas, kas kaip nors, kad ir kažkiek siejasi su dalyku, kurio mokaisi. Pvz., jei mokaisi maisto gaminimo pagrindų – kuo puikiausiai tinka botanika, (ypač – tos sritys, kurios kaip nors susiję su valgomais augalais), medicina (ypač dietologija, gastroenterologija), istorija (vėlgi, ypatingai tai, kas siejasi su maistu, žemdribyste), maisto pramonės technologijos, chemija (ta dalis, kuri valgoma ar apie valgį) ir taip toliau. Tiesiog imi gretimas sritis ir mokaisi. Visko, kas papuola.

Štai taip mokydamasis, iš biologijos sužinai apie skirtingas grūdų, daržovių, vaisių ir prieskonių rūšis, apie kurias gal nieko nebūtum sužinojęs, iš medicinos sužinai apie esminius dietologijos pagrindus, pvz., kas yra baltymai ir kas yra amino rūgštys, kokie yra angliavandeniai, sužinai apie maisto virškinimą, iš istorijos sužinai apie tai, iš kur kokie maistiniai augalai atkeliavo ir kokia kažkurių regionų ar istorinių periodų maitinimosi specifika, iš technologijų sužinai kaip tam tikrus produktus apdirba maisto pramonės gamyklose, iš chemijos sužinai išvis apie tai, kokie procesai vyksta, gaminant maistą, iš fizikos – sužinai kad ir apie tai, kaip kepsnys kaista, jį kepant ir taip toliau. Svarbu tik, kad visų tų gretimų sričių mokantis, galvoje truputį suktųsi ta pati pagrindinė sritis – tai, ką išties nori išmokti.

Kai jau spėji užmiršti tą pirminę sritį, o visokių gretutinių žinių prisigaudai tiek, kad maža nebūtų, galima grįžti atgal, prie tos esminės srities.

Kai grįžti atgal ir vėl pradedi mokytis tos savo naujos srities pagrindų, pamatai, kad juos jau suvoki kitaip – kartu su visomis tomis gretutinėmis sritimis. Ir staiga ima matytis, kaip tos gretutinės sritys paaiškina kažką, ko negalėjai suprasti. Ta nauja teorija, kurioje buvai užstrigęs, ima atrodyti visiškai kitaip, bet kitaip ima atrodyti ir tos gretutinės sritys. Praėjus kuriam laikui, visas supratimas kažkaip pasikeičia ir tada jau gali sakyti – „taip, aš kažko išmokau“.

Kaip matome, čia gaunasi trys mokymosi etapai, tačiau antras etapas yra visiškai kontrintuityvus: vietoje to, kad mokytumeisi tą, ko nori išmokti, besimokomą dalyką turi atidėti į šalį ir imti mokytis kažkokių kitų dalykų. T.y., tame etape tyčia reikia nesimokyti kažko, ką nori išmokti.

Svarbu ir tai, kad reikalingas trečias etapas – pakartojimas. Jei pakartojimo nėra, negali naujai peržvelgti tų įgytų žinių, negali jų pakvestionuoti ir giliau suprasti. Gaunasi taip, kad pakartojimas – tai ne jau įgytų žinių prisiminimas, o jų persimokinimas iš naujo, jau visiškai kitaip. Būtent tam, kad gautųsi viską pamatyti iš naujo, reikia kuriam laikui nuo tų žinių atsitraukti ir bent kažkuriam laikui jas primiršti. O tam vėlgi reikalingas antrasis etapas.

Kartais visus tris etapus pavyksta praeiti pakankamai greitai – būna, kad kiekvienam teprireikia vos kelių valandų. Kartais kiekvienam etapui gali prireikti ir kelių mėnesių ar netgi metų. Viskas priklauso nuo to, kiek plati besimokoma sritis, kiek turi žinų apie tas reikalingas gretutines sritis ir taip toliau.

Yra tik du papildomi faktoriai, kurie nulemia tokio mokymosi greitį: mažasis – tai tiesiog tai, kiek daug žinių kiši sau į galvą. Jei kiši nenormaliai daug ir varai varai varai, bandydamas išmokti tiek, kiek moka specialistai – mokymasis gaunasi žymiai greitesnis. Kita vertus, daugiau lemia kitas, didysis faktoriu – tai tai, kiek greitutinių ir iš anksto išmoktų žinių turėjai iki tol. Kuo daugiau jų buvo, tuo lengvkau įsisavini naują sritį.

Kai visko mokaisi enciklopediškai, kai į greitą giluminį mokymąsi neri jau ne dešimtą, o kokį šimtąjį kartą, kai į tą besimokomą sritį jau anksčiau buvai kartą-kitą biškį įnėręs, nes kapsteisi po ją kaip po gretutinę – mokymasis pagreitėja ne kelis, o kelioliką, o kartais – net ir keliasdešimt kartų.

Žinote, ką tai reiškia? Tai reiškia, kad persimokinti naujai darbo sričiai gali ne per kelis mėnesius, o per kelias dienas. Bet žinote, ko tam reikia? Tam reikia nuolat mokytis visokių nereikalingų dalykų. Kai jų nuolat mokaisi, tai ir gaunasi tas greitas persimokinimas.

Prisiminkim tuos porą gerų dalykų apie amerikiečių mokymąsi: jie darosi smagumą iš mokymosi, ir jie gauna enciklopedines žinias. Smagumas padeda nerti stačia galva į visai naują sritį, kurios, atrodo, negalėjai suprasti. O enciklopedinio tipo plačios žinios padeda daug greičiau mokytis gretutinių sričių.

Kita vertus, jei jau kalbame apie nėrimą į žinias stačia galva, o ir apie gretutines temas – tai gal dar ryškiau gali pasirodyti suomiai, kurie daliai mūsų pedagogų atrodo taip nesuprantamai, kad išvis tiesiog nesuprantamai ir viskas. Suomių priėjimas būtent toks ir yra – jie iš esmės panaikina pamokas, panaikina dalykus, o palieka tik bendras temas, kur neria į žinias stačia galva. Ir tai pasiteisina.

Taigi, jei jums niekada gyvenime nereikėjo programavimo, daržininkystės ir chemijos, tai štai jums ir prašom – kelios puikios, įdomios sritys, su kuriomis verta susipažinti, ir pasidaryti sau smagumo. Kažkada paskui labai nustebsite, kaip jos netikėtai pravers – jei ir ne tiesiogiai, tai mokantis kitų dalykų.

Mokymosi paradigmos pokytis

Aš suprantu, kad aš rašau labai daug visokių visko, ir todėl kartais gal sunku sekti visą tą mano mintį – nes aš noriu pateikti jums visą savo paradigmą. Kita paradigma – tai tiesiog kita interpretacijos sistema. Atrodytų, pasaulio vaizdas lyg ir tas pats, tačiau viskas vertinama kitaip.

Aš tikiu, kad jūs suprantate tai, ką rašiau ankstesniame skyriuje. Man tai labai svarbu.

Mano mokymosi paradigma sako kelis dalykus:

  • Jei nori kažko išmokti, negalima mokytis tiek, kiek yra kažkokioje programoje. Reikia į tą dalyką nerti stačia galva, mokytis taip, lyg būtum pakliuvęs į kitą pasaulį. Kimšti į galvą sau tiek žinių, kad imtum jau nieko nebesuprasti, o tik po to ateis supratimas. Labai svarbu, kad tas mokymasis teiktų džiaugsmą. Be džiaugsmo mokytis neįmanoma.
  • Norint mokytis greitai, reikia daryti kontrintuityvų šuolį į visai kitus dalykus, kuriam laikui atidedant pagrindinį mokymąsi į šalį. Tie gretutiniai dalykai ir yra ta paslaptis, kurios dėka gali išmokti daugiau ir greičiau, nei kiti. Kuo daugiau išmoksti tų gretutinių dalykų, tuo greičiau mokaisi paskui.
  • Būtinas yra ir persimokinimo, pakartojimo etapas – kur ne šiaip prisimintum buvusias žinias, o jas spėjęs kiek primiršti, nuo jų atsitraukęs – sukvestionuotum ir pamatytum viską jau kitaip. Štai po to ir gaunasi tikras, gilesnis žinojimas.
  • Kuo daugiau išmoksti, tuo greičiau mokaisi. Todėl mokytis reikia nuolat. Ir mokytis tokių dalykų, kurių visai niekam atrodytų nereikia. Kuo daugiau mokaisi „nereikalingų“ dalykų, tuo greičiau ir lengviau mokaisi reikalingų dalykų.
  • Enciklopedinės žinios yra viso mokėjimo pagrindas. Geriausia knyga mokymuisi – tai specializuota tos srities enciklopedija, o tiksiau – enciklopedinis žodynas. Bendros enciklopedijos – tiesiog idealus įrankis baziniam žinojimui gauti.
  • Norint atrasti sau naujas perspektyvas, reikia tiesiog išmokti kažko, ko šiaip jau gal gyvenime nebūtum pagalvojęs mokytis. Kuo labiau atsitiktinių, nesuprantamų ir keistų dalykų mokaisi – tuo geresni šansai atrasti kažką gero, apie ką nebūtum nei pagalvojęs. Nes nežinomi dalykai – tai ir yra tie, kurių nežinai.

O bendrai, žinote, ką aš įvesčiau mokyklose? Vat tiesiog, kai ateina mokinys į pirmą klasę, tai kad mokykla jam dovanotų enciklopediją. Kažkokią universalią, bet ne per vaikišką. Tiesiog tokią gana paprastą, kaip kad Webster žodynas. Bet kartu tokią, kad pakaktų ir paskutinėse mokyklos klasėse. Tvirtą, nesuplėšomą, sveriančią du kilogramus ir rašančią apie viską, ko gali prireikti, o taip pat ir apie tai, ko gal ir neprireiks, bet kas visvien įdomu.

Nes apie viską žinoti – tai žinoti apie viską. Kuo daugiau žinai, tuo daugiau gali sužinoti.

Apie dabarties pokyčius

Yra ir dar keletas labai svarbių dalykų, kurie gal paskiresni, paprastesni, bet irgi labai įdomūs. Gal kažkiek labiau jie siejasi su bendru švietimo ir mokslo pokyčiu, kuris vyksta dabartiniais laikais. Štai pavyzdžiui, kokie esminiai mokymosi pokyčiai gaunasi, lyginant su tuo, kas buvo prieš šimtą metų:

Prieš 100 metų XXI amžiuje
Mokymosi tikslai Bazinės, standartinės, vienodos žinios pagal iš anksto nustatytos programos tikslus. Visos asmenybės augimas, ir emocinis, ir protinis, ir žinių, ir kompetencijų – visiškai visko.
Mokytojo rolė Mokytojas yra ekspertas, kuris geriau žino, kuris netgi gali bausti mokinius, jei jie mokosi kaip nors neteisingai. Mokytojas irgi mokosi, kartu su kitais, visi yra lygiaverčiai.
Mokinio rolė Mokinys yra pasyvus, mokosi masinėse pamokose, nieko negali pakeisti, nieko negali reguliuoti. Ką jam liepė – tą ir mokosi. Tiksliau, kala atmintinai. Mokinys pats renkasi savo mokymosi kryptis, sau reikalingas žinias, nusistato sau ir tikslus, ir mokymosi būdus.
Besimokančiųjų amžius Amžius, nustatomas mokyklinės sistemos, pvz., iki 18 metų ar pan. Iki pat gyvenimo galo.
Ekspertiškumas Tik paskirtas mokytojas yra galutinis autoritetas ir ekspertas, kuris nekvestionuojamas. Kiekvienas gali mokyti, tiesiog skirtingose srityse. Pamokose mokiniai visvien yra geresni kažkurių sričių ekspertai už mokytojus.
Galimybės Kas gavo teisę mokytis, tas ir mokosi, nori ar nenori – valstybė ir leidžia, ir priverčia, ir baudžia jei nesimokai. Kas kiek nori, tas tiek mokosi. Mokiniai patys renkasi viską, bet kartu pats yra visiškai atsakingas už savo pasirinkimus.

Suprantate, viskas keičiasi tiesiog kardinaliai, bet kartu su vienu labai labai esminiu skritumu: žmogus pats renkasi viską, pats yra atsakingas, ir mokosi nuolat, iš visų.

Į ką verta dar dėmesį atkreipti: Interneto dėka mes turime neįtikėtinai daug informacijos, nesuvokiamai didelius jos šaltinius. Todėl mokymo medžiaga, kurią galime gauti už dyką per kelias minutes – tokia plati, išsami ir banaliai neįtikėtina, kad dar prieš keliasdešimt metų ji būtų buvusi tiesiog už bet kokių suvokimo ribų. Ir negana to, Interneto dėka mes galime mokytis iš tokių ekspertų, kad prieš kelis dešimtmečius kas nors būtų pagalvojęs, jog tai kažkokia banali utopinio tipo fantastika. Get it: aš gali nueiti kur nors į Reddit, o paskui, besikapstydamas po specializuotus subreditus, ko nors kažko paklausti, o man ims ir atsakys koks nors Nobelio laureatas. For real.

Bet tą patį mes galime daryti ir ne internetuose – internetų dėka mes galime gauti tokių pažinčių ir tokių kursų, kad pvz., imtume ir užsirašytume į kursus pas realius ekspertus gyvai. Pas mokslo daktarus, pas savo srities žvaigždes ir panašiai. Jei tik to norime – mes tą galime sau ir leisti.

Ir, negana to, mūsų mokymasis gali būti personalizuotas – ir šiaip pagal temas, kurių reikia būtent konkrečiai kažkam iš mūsų, ir netgi mokymuose – mes galime sau pasirinkti ir knygas, ir klausimus, ir taip toliau.

Pats geriausias mokymasis būna nepanašus į pamokas – tai greičiau kaip kažkokios grupės, kur vyksta diskusijos, kur visi klausinėja ir kažkas atsakinėja, ir kur visas mokymas kreipiamas pagal tai, ko nori grupės nariai. Įsivaizduojate, kad kažkas panašaus galėtų vykti mokyklose? Aš kol kas neįsivaizduoju. O įsivaizduojate, kiek kardinaliai efektyvesnis toks mokymas? Niekam nekyla net klausimas, kai kažkas sudalyvauja.

Naujos mokymosi paradigmos skirtumai tiesiog kardinalūs. Ir čia tik vienas klausimas lieka – o ko išties verta mokytis?

Mokytis reikia to, ko nei nepagalvotum, kad reikia

Gal atsimenate vieną tokį seną straipsnį apie pokyčių kilpą? Pokyčių kilpos teorija – tai svarbiausia koučingo (coaching) teorija – kaip tik apie tai, kaip persimokinti, kaip pakeisti gyvenimą, kaip gauti kažką naujo. Žodžiu, ta teorija, pagal kurią žmonės siekia laimės. Labai trumpai, teorija sako maždaug taip:

  • Pirmiausiai mes ramiai gyvename, bet anksčiau ar vėliau mus ištinka kokia nors krizė – ar pokytis darbe, ar nelaimė, ar tiesiog supratimas, kad nieko gero nesimato.
  • Tada mes kur laiką nenorime tos krizės pripažinti, neigiame ją, o dėl to grimztame į depresijas, kol kažkuriame etape visgi pripažįstame (na, jei nepripažįstame – tai galime ir visai į dugną nugrimzti).
  • Pripažinimas būna sunkus, nemalonus, skaudus. Mums tenka peržiūrėti, kaip mes atėjome į tą krizę, pripažinti, kad daug ką darėme ne taip, kaip vertėjo.
  • Tada jau galime peržvelgti savo buvusias patirtis ir priimti save su savo esamomis problemomis. Tai sunku, bet jei mums pavyksta – mes jau galime kažką pakeisti, kad būtų geriau.
  • Peržvelgus senas patirtis, mums kyla klausimas: „ką dabar man daryti, ko išmokti, ką atrasti, kad viskas būtų geriau?“
  • Ir čia ateina mokymasis iš ateities – iš tų dalykų, kurių negali žinoti. Nes senos patirtys netinka – jos jau buvo, ir jos gi nepadėjo. Atrasti ir išmokti reikia kažko naujo.
  • Taigi, mums tenka mokytis kažko visai naujo, kažko, apie ką šiaip jau nei nepagalvotume. Nes tik tie visiškai nauji dalykai gali tapti naujais atradimais ir išmokimais.
  • Išmokus kažkokių naujų dalykų, pasaulis pasikeičia. Viskas pasidaro daug nuostabiau, nei buvo iki krizės.

Tai, ką šiandien jums rašau, labai susisiekia su ta totalaus mokymosi teorija: jei nori kažką pakeisti, turi imtis naujos srities – tai yra mokymasis iš ateities. Tik šitaip gaunasi išlipti iš pokyčių kilpos. Tačiau tai išties reiškia ir kitą, dar paprastesnį dalyką: tereikia pradėti mokytis to, ko niekada nesimokėte. Paprasčiausiai mokytis.

Bet pala, dar grįžkime prie visos istorijos, nuo kurios prasidėjo šis ilgas mano straipsnis: vienas iš mano draugų paklausė, ką daryti jo tėčiui, kuris daugybę metų dirbo švietimo sistemoje.

Man rodos, atsakymas darosi jau aiškus, bet jis dar aiškesnis, kai pažiūrime į pokyčių kilpą: uždaroma mokykla – tai reiškia asmeninio gyvenimo krizę. Paskui bus sunkus smukimas į beviltiškumą – į klausimus apie tai, ką daryti, kodėl viskas ne taip, ir išvis kad pasaulis kaltas.

Sėkmės atveju ateis labai labai sunkus ir skausmingas pripažinimas, kad laikas mokytis, ir kad tęsti ir gyventi kaip anksčiau jau nesigaus. Tada ateis peržiūros etapas, kur teks pripažinti, kad labai ilgai vietoje mokymosi buvo daugiau mokymosi imitavimas. Mokytojui tą pripažinti bus itin sunku. Bet kažkuriuo momentu ateis supratimas, kad galima užsiimti kažkuo visiškai nauju – pvz., imtis naujo verslo, auginti sraiges ar šampinjonus, o gal mokytis programuoti, o gal užsiimti kalvyste, o gal pradėti rašyti blogą, o gal dar kažką daryti.

Mokymasis būna sunkus, bet svarbiausia čia – imti mokytis to, ko niekada nesimokei. Pagaunate paradoksą? Paprastai mes mokomės to, ko galvojame, kad mums reikia. Bet tada taip ir pasiliekame su senais dalykais, savo sename suvokime. Seni dalykai nekeičia gyvenimo – pokyčiams reikia naujų dalykų. Norint praeiti pokyčių kilpą, mokytis reikia to, apie ką išvis nieko nesupranti. Mokytis kažko, kas išvis nei į tvorą, nei į mietą.

Štai čia yra esminė sėkmių paslaptis: mokytis ne to, ką jau ir taip kažkiek moki, mokytis ne kažkokių artimų sričių, o mokytis kažko visiškai naujo, nes tik nauji dalykai gali pakeisti gyvenimą. Kažko, apie ką galvojai, kad to išvis nereikėjo, nereikia ir niekad nereikės. Štai tokių dalykų mokantis ir atsiveria naujos perspektyvos. Tiesiog nerti į kažkurią visiškai naują sritį. Paskui – gal į dar kažkokią sritį. Paskui – dar į kažkokią.

Savaime aišku, kad vienos naujos srities greičiausiai nepakaks. Reikės gal 3, gal 5, gal 10. Svarbu tik, kad mokymasis čia teiktų džiaugsmą – ir tai jau savaime padės kažką pakeisti. Kažkuriuo momentu pasaulis pasimatys kitaip. Nauji žmonės, nauji supratimai, naujos veiklos sritys. Kitoks gyvenimas.

Čia ir yra tas mokymasis iš ateities. Tas mokymasis, kuris leidžia išeiti iš pokyčių kilpos ir išmokti kažką, kas leistų pakeisti savo gyvenimą.

Štai dabar ir pagalvokim, ko visiškai naujo vertėtų išmokti? Kokio dalyko, apie kurį visai nieko nežinai ir nesupranti? Ir išvis, iš kur ir kaip ir ką?

Štai čia jau kyla paprastesni, praktiniai klausimai. Apie knygas, apie paskaitas, apie kursus ir išvis apie ką tik nori.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

19 thoughts on “Nauja mokymosi era

  1. Rokas

    Rokiski, ar tavo mokymosi paradigma yra aprasyta ir kitu zmoniu ar tai tavo asmeninis procesas? Jei aprasyta -- idomu suzinoti pavadinima, kad galeciau toliau pasiskaityti internetuose. Aciu!

    Reply
  2. Antanas

    Ačiū už įdomų straipsnį! Enciklopedijos leitmotyvas priminė, kad kadaise būdamas gal 4 metų iš Kalėdų senelio vaikų darželyje gavau knygą „Mano pirmoji enciklopedija“. Teko išmokti skaityti 🙂

    Reply
  3. Rokas

    Man panasu, kad rasot is ilgos savo patirties, bet tuo paciu nurodot, kad yra ir kitu zmoniu, kurie mokosi panasiu principu. Stai cia: „Praėjus bene kokiems trisdešimčiai metų sužinojau, kad jį Vakarų edukologai nagrinėja kaip superefektyvų, naują ir tobulą.“ Ar sis superefektyvus naujas ir tobulas metodas jau turi koki tai pavadinima?

    Reply
  4. Vytax

    Aha. Tam provincijos mokytojui galima tik pasiūlyti mokytis. Pavyzdžiui mokytis vairavimo, išsilaikyti C kategoriją ir tapti „fūristu“. Paklausiausia, bene aukščiausios kvalifikacijos profesija provincijoje.

    Reply
  5. Margarita

    Labai keistas požiūris -- panašu, kad autorius niekada nebuvo vaiku, norinčiu visą parą spardyti kamuolį. Įsivaizduoju, kaip motyvuotas ir brandus vienuolikmetis mokosi visko ir visada. Arba, kaip garo katilų inžinierius, susivokęs, kad nori būti žurnalistu, desperatiškai naršo po žodyną ieškodamas elementarių rašybos taisyklių. Viskas būtų gerai su tuo Jūsų požiūriu, bet be rykštės -- sunku.

    Reply
  6. Rolandas

    Kokia ta enciklopedija galėtų būti iš egzistuojančių? Čia kurią pirmokui dovanoti.

    Reply
  7. keistas

    pliurpalas sako“Pokyčių tempai yra tokie neįtikėtini, kad arba nuolat mokaisi, arba po kelių metų jau esi atsilikėlis.“ Atsakau.Gamtoje nežinios labai labai daug…Žmonija težino mažą nežinios dalelyte .Žinia skverbiasi labai lėtai.Fizikai naujus reiškinius išaiškina sunkiu darbu,tūkstančiu eksperimentų. O šis rašytojas,tai klavišų spausdintojas,oro burbulas nieko nesupranta,kas vyksta šviesolaidyle,erdvėje,laike ir kur tik nori,nes burbulas…..A.Enšteinas sakė: „Nieko nematyčiau toliau,jei nestovėčiau ant Dekarto grabo“

    Reply
  8. Dinas

    Galiu ir paantrinti, ir patretinti Rokiškio mintis. Tos, jo paliestos uodegos smaigaliu, metodikos veikia. Ne pirmus metus dėstau studentams jų pagrindu. Ir panašu jog jiems tai patinka. Ir duoda akivaizdžios naudos jų profesinei perspektyvai, ką irgi svarbu paminėti 🙂

    Reply
  9. Gargamux

    Kai paminėjote enciklopedijas, kaip tik prisiminiau lentynoje dulkančią sovietinę vaikų enciklopedija, kažkas apie 1960 metus. Šeši tomai. Kai kurios temos jau žiauriai pasenusios, pilna komunizmo. Tačiau stebina pats enciklopedijos formatas, pavadinimas sako, kad ji skirta vaikams, bet ją rimtai galėtų skaityti ir suaugę, įvairios temos (mokslas, matematika, technika, gamtos reiškiniai, net visas tomas skirtas socializmui), išsamūs aprašymai, pavyzdžiai, paaiškinimai ir tai tikrai neparašyta kaip penkių metų vaiku. Kartais paskaitau random puslapius eidamas pašikti.

    Reply
  10. svečias

    Pats geriausias mokymasis būna nepanašus į pamokas – tai greičiau kaip kažkokios grupės, kur vyksta diskusijos, kur visi klausinėja ir kažkas atsakinėja, ir kur visas mokymas kreipiamas pagal tai, ko nori grupės nariai. Įsivaizduojate, kad kažkas panašaus galėtų vykti mokyklose? Aš kol kas neįsivaizduoju. O įsivaizduojate, kiek kardinaliai efektyvesnis toks mokymas? Niekam nekyla net klausimas, kai kažkas sudalyvauja.

    Priminė prieš kelis metus skaitytas B. V. Raušenbacho (vienas iš kosmonautikos kūrėjų) mintis, kurios tada įstrigo taip, kad nebuvo sunku citatą atrasti iš naujo:

    Почему ученые вырастают в крупных городах? Потому что там есть их сообщество,
    причем иногда оно заключается в том, что, скажем, в каком-то институте я и некто другой
    занимаемся похожим вопросом, мы болтаем и шутим на эту тему в курилке и в столовой,
    мы слушаем иногда глупейшие доклады, спорим, и у нас возникает некая аура, чего нет в
    провинции. И любой самый крупный ученый — московский, петербургский, киевский —
    живи он в провинции (не сейчас, конечно, когда он уже сложился как ученый, а в
    молодости), он там не загнулся бы, он даже писал бы хорошие работы, но все-таки они
    были бы не сравнимы со столичными. И не потому, что он глупее, а потому, что там нет
    обстановки, ауры нет. Критическая масса совершенно необходима.
    Потому что нужна аура, нужно, чтобы
    было сообщество людей, которые беседуют на одну тему. Не то чтобы они тебя учили, не
    то что бы ты от них что-то получал, просто идет какое-то, на первый взгляд непонятное,
    но очень нужное общение.
    В провинции это часто невозможно осуществить, поэтому провинциалы обижаются
    — и вполне справедливо! — что в академики избирают только москвичей и петербуржцев.
    А почему не из Костромы? А они «не тянут».
    Они, может быть, умнее, но живут в условиях, где не могут проявиться, и теряют
    свои способности. Потом приходит возраст, когда все кончается, а они не успевают
    вырасти.
    Эта провинциальная трагедия в известной мере непреодолима. Если собрать в
    провинциальном городе большую группу ученых, собрать специально, такой городок
    становится ого-го! Например, Геттинген в Германии, маленький, провинциальный. После
    первой мировой войны волею судеб там собрались все выдающиеся физики. И огромная
    часть современной физики в значительной мере пошла из Геттингена. Может быть, это и
    случайность, но факт, что ничтожный провинциальный городишко стал знаменитым.
    Нелишне заметить, что и Оксфорд, и Кембридж в Англии — тоже провинциальные
    города, но в них всемирно известные университеты.

    Reply
  11. Linas

    Viskas pauikiai aprašyta. Visa bėda, kad „debiliukų“ krašte viso šito nereikia. O vegetacijos procesas 90proc. vyksta dėl to, kad pati sistema tą procesą kuruoja. Jai nereikia progreso, sistema neprogresuoja. Ji vegetuoja, o vegetuoja ji dėl to, kad tai yra naudinga. Juk sistemai skiriamos lėšos, o kuo daugiau sutaupai, tuo daugiau lieka, o kuo daugiau lieka, tuo daugiau galima išvogt ir visokiais kitais kanalais nuleist, ten kur reikia, tam kam reikia… Įsivaizduojate Lietuvoje kosmoso tyrimų agentūrą kuri realiai veiktų ir realiai kažką atrastų? Įsivaizduojat vyriausybę, kuri skirtų finansavimą pagal programą -- „zondo siuntimas į nežinia kur, siekiant nežinia kokių tikslų“?
    Įsivaizduojat Lietuvoje elektromibilių gamyklą? Ar mes negalime to daryt?
    Ar įsivaizduojat, pavyzdžiui, žinant kad esame pirmaujantys pasaulyje pagal interneto ryšio spartą, milžiniškas investicijas pavyzdžiui į hostingo pasalugų tiekimą, ar Cloud sistemų kūrimą. Nu ne… iš principo to nėra daroma, nes tai neapsimoka -- neapsimoka ta prasme, kad neišeis nieko pavogt ir reikės dirbt…
    Žymiai paprasčiau yra užtikrinti vegetacinį būvį visuose sektoriuose -- nes vegetaciniame būvyje, nereikia dirbt, nereikia galvot, gaunamas atlyginimas, ar finansavimas ir tiek žinių…
    Užtenka pasižvalgyti į mūsų aukštųjų mokyklų lygį.. ką ten studentai mokosi, apie ką jų baigiamieji darbai… Tokius rašinėlius geba padaryt 10 klasės moksleivis.. Didžiausias baigiamojo darbo iššūkis, pudrint smegenis gauta tema tiek, kad išeitų iš jos 50psl prirašyt… Nes tema tokia paprasta, kad jai užtektų ~5psl aprašymo..

    Kai mokiausi univere, vienas iš mano bendrakursių rašė darbą sakyčiau gana įdomia, ir labai rimta tema, kurios praktinis panaudojimas būtų iš ties vertas įgyvendinimo ir duotų gana gerus rezultatus. Studijamove ArcGIS sistema, erdvinę analizę, dalykas susijas su žemėlapiais, statistinių duomenų analizavimu. Tokias sistemas šiandien plačiai taiko facebookai, google maps ir t.t.
    Studenčioko temos esmė, programos sukūrimas, kuri naudodama erdvinius duomenis -- žemėlapius, koordinates, reljefo duomenis, statistikos duomenis. Sudarytų vietovės schemą kurioje nurodytų vietas kurios, dėl tam tikrų reljefo įpatumų būtų saugios, karo atveju nuo priešo ugnies. Programa analizuotų priešo poziciją ir atsižvelgiant į vietovės reljefą teiktų duomenis apie tai, ar priešo pajėgos gali atakuoti tą poziciją iš tos vietos.
    Sakyčiau labai praktiškai naudingas darbas ir naudingas mastymas. Spėkit kur tas studenčiokas šiandien po univero baigimo, ogi sandėlyje prekes krauna į stalažus….

    Reply
  12. Lauryna

    Sveiki Rokiški, gal norite pamatyti kur jūsų fantazija, kurią aprašėte šiame puikiame straipsnyje realuzuojasi praktiškai? Mokyklą, kur draudžiama dresuoti, kur vaikai kelia klausimus ir mokosi fenomenon based learning būdu (tas metodas, kurį aprašėte, būtent taip ir vadinasi, jį taiko suomiai). Jei taip, laukiame svečiuose.

    Reply
      1. lauryna

        Tuomet labai laukiame jūsų mokykloje Forvardas (www.forvardas.lt). Mūsų mentoriai -- jūsų gerbėjai:). gal tuo pačiu ir su vaikais galėtumėte pasidalinti įžvalgomis apie tai, kaip tampama „influenceriais“:)

        Reply
  13. LK

    Labai įdomu, labai išsamu, ačiū! Visada turėjau įgimtą žingeidumą ir poreikį mokytis, puikiai nardau į naujas sritis, bet niekada nežinojau kaip tai veikia (nes tiesiog man įvyksta savaime).

    Reply
  14. Vadas

    Labai gražiai viskas surašyta. Suomiai, amerikonai aišku šaunuoliai, bet įdomu būtų palyginimui pažiurėti kaip mokosi vokiečiai, japonai ar korejiečiai. Bo visokie ten nobelio laureatai labai gerai, bet pasaulį į priekį stumia, mano manymu, būtent šitos šalys.
    O vat rokiškio surašytas mokymosi būdas man labai patiko. Būtent taip nuo šiandien ir pradėsiu mokytis. Norisi kažkokiu pozytivių pokyčiu gyvenime.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *