Nokia Fail

Šitie kiniečiai, kurie gamina Nokia falsifikatus, padaro padirbtus telefonus, kurie turi daugiau navarotų, nei tikros Nokia mobylkės, o kainuoja kelis kartus pigiau.

Aš aišku esu absoliutus anachronistinis idiotas, nes nerašau SMS žinučių telefonais, nenaudoju interneto ir perku tuos dumbfonus, kurie atrodo kaip kažkoks atsilikimas (nes daro būtent tai, ką reikia, o ne visokias nesąmones, kurių nereikia niekam, išskyrus fanatiškus madingų navarotų puspročius). Paskui nusipirktus telefonus nešioju kišenėje su raktais, kur jie per kelis mėnesius nusitrina taip, kad ima atrodyti, lyg iš šiukšlyno ištraukti.

Naudoju dumbfonus labai sąmoningai – su visokiais kišeniniais kompiuteriukais atsižaidžiau dar prieš kokius 7-8 metus (turėjau jų berods 4 ar 5 skirtingus, įskaitant ir legendinį Sharp Zaurus), o telefonuose nereikalingų navarotų kategoriškai nenoriu nuo to laiko, kai man parodė, kaip lengvai ir neišvengiamai galima daryti ajajaj, kokius fokusus su visokiais Sony Ericsson, tokio telefono savininkui apie tai nieko net neįtariant.

Priešpaskutinį savo telefoną paskandinau prieš porą dienų upėje. Ten pat, kur paskandinau ir naują fotoaparatą. Fotoaparatas, reikia pasakyti, buvo šūdinas, nes beskęsdamas sugebėjo kažkaip perdegint kortelę, kas leidžia spėti, jog nemenkai pasistengė jį gaminęs Samsung padaryti tai, kas beveik neįmanoma – kad bendrai užtrumpinus visas schemas, būtų paduotas impulsas kortelėn iš ksenono maitinimo per kažkokius nuo vandens nuizoliuotus laidininkus. Čia dėmesio vertas funkcionalumas, abejoju ar dar kas nors iš fotikų gamintojų tokius zapadlo sugeba sukurt.

Bet aš čia ne apie fotikus. Nokia, kurią turėjau, sušlapo, tačiau kortelės nesudegino. Dar daugiau – pradžiūvusi netgi ėmė kažkaip iš bėdos veikt (tiesa, prastai). O kadangi pusė kontaktų buvo telefono atmintyje, tai nutariau išsisaugot juos. Kabelį telefono prijungimui buvau nusipirkęs dar prieš kokį mėnesį, bet tada paaiškėjo, kad kabeliui reikia draiverių, o tame kompe, kur bandžiau darytis bakupus, tiesiog nebuvo CD-ROM (nes Toshiba Portege yra toks plonas, kad jame nėra vietos visokiems patefonams), todėl tų atsarginių kopijų ir nepasidariau. Čia dabar primeskit – visai dar ponaujis Nokia telefonas gali prisijungti prie kompiuterio tiktai jei suinstaliuoji draiverius kabeliui.

Nokia tapkė

Kadaise Nokia buvo tiesiog kažkokia padangų ir žemės ūkio padargų kompanija. Aš manau, kad čia pavaizduota ne padirbta Nokia tapkė, o tikras produktas, savo esme nesiskiriantis nuo Nokia telefonų.

Kažkada anekdotas sklandė, kad Windows sistemai draiverių net ir laidams reiks. Tai vat, anekdotas jau tapo realybe – Nokia dėka. Todėl net neabejoju, kad Nokia labai lengvai ras bendrą kalbą su Microsoft. Kažkada taip bendrą kalbą rado Siemens, kurių mobilių telefonų padalinys seniai subankrutavo, buvo parduotas, o paskui berods dar kartą subankrutavo. Aš turėjau Siemens mobiliaką – jie visi viduriuose buvo praktiškai vienodi, nors kainos pas skirtingus modelius skirdavosi gerus penketą kartų. Maniškis Siemens, kaip ir visokie kiti Siemens, kibdavo. Ir kuo toliau, tuo dažniau – po kokio pusmečio naudojimo nustodavo reaguoti į mygtukus kokį kartą per dieną. O vienas iš jo navarotų buvo tas, kad jei nerasdavo ryšio (o nerasdavo kartais nei iš šio, nei iš to), tai išvis neįsijungdavo arba įsijunginėdavo kokias 5-10 minučių. O tai  buvo aktualu, nes per pakibimą jį reikdavo perkrauti, išlupant batarkę. Tiesa, tas Siemens telefonas visgi turėjo gerą pliusą, kurio neturi nei viena mano turėta Nokia – jei jį mesdavai į orą, ir į bekrentantį spirdavai, taip kad jis nulėktų belenkur, tai jo dangtelio abi pusės įspūdingai nuskriedavo į šonus, sudarydamos įspūdį, kad nuo spyrio telefonas išsilakstė į šipulius. Vidinis Siemens korpusas buvo pakankamai tvirtas, kad jam tie spardymai būtų nei motais – tiesiog uždedi dangtelius ir viskas.

Nokia, Microsoft ir BSOD

BSOD - Blue Screen Of Death. Naujas Nokia navarotas jums.

Bet aš čia nukrypau nuo temos. Tais kabelių instaliavimais Nokios pajunginėjimas prie kompo nesibaigė: telefonas, kad ir prijungtas per kažkokius draiveringus kabelius, nesijungė ir viskas. Tiktai tiek, kad kompas nuo to Nokia softo ėmė kibti kas kelioliką minučių – vos bebandant ką nors daryti. O tas praktiškai nieko nedarantis Nokia PC Suite softas, beje, instaliavus, užima ketvirtį gigabaito. Kokia prasmė – neaišku. Nes tas fufelis netgi nemoka kaip nors išsaugoti telefono kontaktų duomenų bazės (nebent į kokį CSV, kurį paskui tekstiniam redaktoriui redaguot reikia). Ir netgi (ką atsimenu iš anksčiau), jis nemoka skaityti kontaktų, esančių SIM kortelėje. Trumpai tariant, kliedesys. Tai dar primeskit – pasirodo, tas šūdas sugeba susisinchronizuot su visokiais gliukautais tiktai tada, kai telefono datos atitinka kompo datas, o ne tai mirusi, ne tai išvis niekada nebuvusi telefono vidinė baterija jokių ten datų nesaugo. Šūdas.

Ai, vėl čia nukrypau. Tai vat, paaiškėjo, kad norint prijungti tą daiktą kabeliu, reikia lįsti į kažkokius aparatūros nustatymus, ieškoti ten kažkokių COM portų (nes visai dar ponaujė Nokia gyvena praeitame tūkstantmetyje ir turi COM interfeisą, lyg būtų pagaminta kokiais 1975 metais, kai toks interfeisas buvo kompiuterinės mados klyksmas) ir keisti savaime nusistatantį COM3 į COM5, ko pasekoje kompas pakimba mirtinai, o dar po dviejų perkrovimų galų gale ima veikti (laiks nuo laiko vėl pakibdamas dėl to paties telefono bendravimo su kompu). Taip atsiranda galimybė išsaugoti kontaktus į kažkokį, atsiprašant, CSV failą. Arba nusinchronizuoti į kokį nors outgliuką. Tiesa, savo puslapyje Nokia naglai skelbėsi apie kažkokias sinchronizacijas su Mozilla Thunderbird, bet jokių požymių, kad ką nors tokio tasai jų softas turėtų, nėra nei pėdsako.

Nokia 5110 telefonas

Šitas daiktas - tai geriausia, ką Nokia kada nors buvo sukūrusi. Labai panaši Nokia 6110 buvo brangesnė ir truputį pakimšta nereikalingų navarotų, kurie jau trukdydavo. Nuo to laiko, kai Nokia padarė 5110 modelį, jų telefonai tiktai blogėjo.

Šiaip tai čia ne pirmas ir ne paskutinis kartas, kai man tenka kontaktus visaip persisiurbinėti iš telefono į telefoną. Bet kadaise tai nekeldavo jokių bėdų. Kažkada Nokia telefonai buvo tiesiog idealūs: tegul ir brangesni už kitus, tačiau neįtikėtinai paprasti, patikimi, ilgai laikantys, tiesiog nuostabūs. Mano mylimiausias visų laikų telefonas buvo Nokia 5110 – jis buvo idealus, jį galima buvo prispausti ausimi prie peties (pabandykit padaryti tai su mažesniais rageliais), jis tilpo į kišenę, jis turėjo žadintuvą, kuris veikdavo, netgi telefoną išjungus, jame nebuvo jokių niekam nereikalingų fufelių, kuriuose neįmanoma susigaudyti. Praktiškai viską, ką nori, galima buvo daryti vieno vidurinio mygtuko paspaudimu. Visi vėlesni telefonai buvo vis labiau komplikuoti, prikišti vis daugiau nereikalingų (bet nuolat irituojančių) šūdų ir vis mažiau darantys tai, ką reikia. Klaikiausiai ėmė darytis, kai nauji telefonai ėmė kontaktus saugoti į savo atmintį, o ne į SIM kortelę – tada prasidėjo bajeriukai, kai nusipirkęs naują telefoną, negali kontaktų persikelt kaip nors kitaip, kaip tik užsiknisdamas.

Aš kažkada buvau atradęs labai gerą sprendimą panašiems atvejams – tai buvo Palm. Palm kompiuteriukai (kažkas labai panašaus į dabartinius smartfonus, o beje, pirmi smartfonai buvo Treo – tie patys Palm, tik su telefonu). Tie Palm kišeniniai kompiuteriai išties buvo niekam nereikalingas žaislas, nors, tiesa, gražus, ypač kai koks modelis su kažkokiu titaniniu korpusu, vos kelių milimetrų storio. Tai vat, juose buvo kažkoks softas, kuris per infraredą paimdavo Nokia kontaktus ir juos leisdavo išsaugoti, pasiredaguoti, perkelti į kitą telefoną ir t.t.. Tai buvo idealu, nes kompams tokio softo kažkodėl nebuvo. Palm dėka aš tąsyk be jokių bėdų persikėliau visus kontaktus iš vieno telefono į kitą. Bet paskui aš tą Palm kažkur sulaužiau ir jo neturiu. O ir nežinia, ar su dabartinėmis noškėmis jis jungtųsi.

Hands Free mobilus telefonas

Susikišti telefoną į papinyką ir tą papinyką ant galvos užsimauti su visu telefonu - tai geresnis sprendimas, nei tas, kurį padariau aš, vėl nusipirkęs Nokia fufelį

Visokie mobilių telefonų gamintojai gavo daug pamokų, kai kurie iš jų nesugebėjo suprasti, ką reikia gaminti (kaip aukščiau minėtas Siemens mobiliųjų padalinys), todėl apsibankrotino, kiti gamino nelabai aišku, ką ir todėl irgi apsibankrotino. Nokia ilgai suprato, kas yra mobilus telefonas, kokia yra jo pati esmė, todėl atsilaikė ilgai ir užėmė pirmaujančias pozicijas. Bet paskui pasijuto labai dideliais viso ko įtakotojais, todėl dėjo ant vartotojų ir pradėjo visokius debiliškus žaidimus, kai praktiškai vienodi telefonai savo kainomis skiriasi kelis kartus, nes tipo vieni modeliai prestižiniai, o kiti neprestižiniai (pastaruosiuose tyčia būdavo ribojamas funkcionalumas), ėmė kišti į telefonus gyvenimą gadinančius “pagerinimus”. Pvz., kuriem galam reikia padaryti meniu su ikonytėmis, kur, norėdamas užeiti į skambučių registrą, turi žiūrėti, kurią ikonytę išsirinkti, spaudydamas mygtukus ir į šonus, ir viršun/apačion, lyg žaisdamas kokius šachmatus? Ir visa tai – vietoj to, kad išsirinkt iš paprasto meniu trimis klavišų paspaudimais ir nuliu galvojimo? Aš jau nekalbu apie tuos Nokia smartfonus, kurių savininkai išdeda Nokią taip vaizdžiai, kad net ir man nedrąsu pasirodo. Nes Nokia, atrodo, nei neįtaria, kur link eina mobilus ryšys.

Žinoma, Nokia telefonai niekad nebuvo labai išskirtiniais. Aš vienu metu turėjau kažkokį japonišką telefoną, nei neatsimenu, kaip vadinosi – berods Panasonic, ar tai kokį (bbž, rimtai neatsimenu) – normaliai pardavime tokių nebūdavo, dauguma žmonių nei matę panašių nėra. Tas telefonas buvo maždaug degtukų dėžutės dydžio, su spalvotu ekranu (tuo metu iš Lietuvoje įprastai parduodamų berods tik kokie 5 telefonų modeliai teturėjo ekranus su spalvomis) ir visokiais gražiais navarotais. Ir tas daiktas tekainavo gal kokius 500 litų ar tai kažkokią panašią sumą. Aš susidūriau tada su problema, kad mano telefonas momentaliai pasimeta mano kišenėje tarp raktų, o į mygtukus pataikyti labai nelengva. O ir meniu pas tą mikrotelefoną buvo klaikiai nepatogus, su ikonytėmis (panašiai, kaip pas tas naujesnes šūdinas noškes). Jau po kelių dienų absoliučiai aiškiai supratau, kad reikia tą telefoną keisti į kokį normalesnį. Vienintelis smagus dalykas, kad tą mikroskopinį telefoną pamatę, žmonės net nepatikėdavo, kad čia tikras telefonas – toks mažytis jis buvo. Beje, tais laikais dar buvo toks reiškinys – kuo mažesnis telefonas, tuo jis skaitėsi krūtesnis.

Nokia tais laikais nepadarė tos klaidos ir negamino tokių mikroskopinių aparatų, nes galvojo apie tokį paprastą dalyką, kaip naudojamumas (usability): telefonas turi būti atrandamas lengvai ir greitai, jis turi būti patogus. Pats mažiausias kada nors gamintas Nokia telefonas (Nokia 8210) buvo bent pusantro karto didesnis už tą mano turėtą japonišką šūduką. Nors šiaip jau suprantu, kad tokie maži telefonai turi vieną privalumą – neužima vietos. Vienas pažįstamas nešiodavosi 5 normalius mobiliuosius telefonus, tai jam į tas pačias kišenes būtų tilpę kokie 50 panašių telefoniukų.

Bet Nokia padarė baisią klaidą paskui. Kai apsibankrotino Siemens mobilus padalinys, kai Ericsson mobilių padalinys užsifeilino ir susijungė su Sony (ir padarė eilinę klaidą, būdingą panašiems apsijungimams – nuoptimizavo abiejų kompanijų navarotus, imdami gaminti šlamštą), kai Motorolla ir Philips buvo išstumti iš rinkos, kai netgi kariškos elektronikos gamintojas Sagem neišsilaikė, kai net japonų Mitsubishi su savo Trium telefonais apsipazorino atviriausiu būdu, kai Palm atėjo su savo Treo į mobilią rinką per anksti ir per silpnai, kai europinės rinkos nesugebėjo užimti nei pigų šlamštą gaminantys kiniečiai, nei kokie nors Qualcomm su savo supertelefonais, Nokia nutarė, kad jie yra vienvaldžiai viso ko diktatoriai, o didžiausi jų konkurentai – tiktai paskui besivelkantys ir į pigiausius segmentus taikantys atsilikėliai. Nokia ėmė elgtis taip, lyg galėtų nulemti vartotojų pasirinkimą prievartiniais būdais. Ir vos per kokius 5 metus ši kontora iš lyderės virto žlungančiu fufelmonstru, kuris į klausimą apie tai, kaip iš telefono nuotraukas perkelti į kompiuterį atsako, kad reikia nusiųsti sau elektroniniu paštu. O jei nori perkelti jas į kitą telefoną – tai nusiųsti, kaip MMS žinutę. O kontaktų sąrašo perkelti išvis nėra, pro kur. Suprantat, čia modernios technologijos pagal Nokia – kaip prieš 10 metų. Jie tiesiog nepastebėjo, kas įvyko IT pasaulyje.

Nokia akcijų kursas po paskelbimo apie bendradarbiavimą su Microsoft

Čia jokių komentarų nereikia. Čia visas pasaulis žino, kur eina Nokia. Iš to ir akcijų kurso pokyčiai. Strateginis bendradarbiavimas su Microsoft - tai tiesiog požymis. Tą požymį jau anksčiau parodė tokios kompanijos, kaip Silicon Graphics, Digital ir pan., taip kad dabar visi puikiai žino, ką tai išties reiškia.

Galit spėti, kaip aš smarkiai keikiausi ir kaip užsiknisau, bebandydamas išsaugoti ankstesniame Nokia telefone esančius kontaktus – man tai pusę dienos užėmė. Ir kaip keikiuosi dabar, kai staiga paaiškėjo, kad ta nauja šūdina Nokia, kurią tik vakar nusipirkau, supistas dumbfonas, išvis nepasijungia niekaip prie kompo – tokio navaroto paprasčiausiai nėra, nes naxui ją išvis kur nors pajunginėt pagal Nokia veikėjų supratimą?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.