Ponas Artūras Ketlerius dėsto apie tai, kaip tik-tak bėga laikas, o komunikacija nevyksta. O aš visgi paoponuosiu jam – patys atstovai spaudai nėra kalti. Jie kaip tik tokiais atvejais daro viską, ką gali, nes juos visi skriaudžia. Tiek, kad kai nėra jokių duomenų, tai ir komunikacijai nelieka nieko kito, kaip tik laukti. Ir delsti. Tai tiesiog simptomas, rodantis bardaką.
Jei Vilniuje kiltų katastrofa, tai irgi atsirastų įstaigų, kur atstovai ryšiams su žiniasklaida sakytų, kad neturi jokios informacijos, patikslins kitą dieną, o paskui visi aiškintų, kad niekas neatsakingas.
Išties visa komunikacija turėtų būti proaktyvi – t.y., vykstant įvykiams, organizacijų atstovai patys turi užstikrinti, kad žiniasklaida gaus daugiau medžiagos, nei reikia. Ir tam turi būti skiriamas visas atstovų spaudai darbas.
Ponas Artūras Ketlerius kalba apie tai, kad dažnai būna atvirkščiai – komunikacija ne proaktyvi, o reaktyvi. Negana to, atstovai viešiesiems ryšiams darbą gaišta būtent uždelsimams kurti, t.y., tam, kad reakcijos dar labiau sulėtėtų. Nes jei leptels kažką, tai gali ir nukentėti, ar parodyti, jog situacija yra nevaldoma. Išties dideli uždelsimai tą ir rodo – jei situacija yra realiai nevaldoma, informacijos niekas neturi, atitinkamai jos negauna ir atstovai spaudai, o tada jiems ir telieka tempti gumą.
