Meilės istorija, verta filmo. Ir filmas, vertas jūsų meilės.

Taip, aš jums papasakosiu apie meilę, apie kiną, apie istoriją, kuri verta kino, apie kiną, kuris vertas meilės, apie jausmus ir įvykius, apie tai, kaip tikrovė atrodo lyg iš filmo, o filmas – tėra tikrovės atspindys. Ir apie vyrą, kuris atidavė viską dėl savo meilės. Ir apie moterį, kuri mylėjo – net nepaisant to, kad gyvenimas buvo virtęs tikra katastrofa.

Smurtaujantis tėvas, suluošinęs jos seserį, vėliau – prievartautojas dėdė, košmariškas gyvenimas Irane, emigracija į Prancūziją, siautėjančios gaujos imigrantų kvartale, o sulaukus 14 – ir vėl išprievartavimas, negana to dar ir grupinis. Emma Arbabzadeh (kiti žiniasklaidoje minimi vardai – Yalda ir Sorour) patyrė tiek traumų, kad bandė nusižudyti. Sunku suprasti, kaip ji išgyveno. Realiai sunku suprasti.

Meilė būna visokia. Kartais tokia neįtikėtina, kad tiesiog tuo sunku patikėti. Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves - tai jums pavyzdys.

Meilė būna visokia. Kartais tokia neįtikėtina, kad tiesiog atrodo, jog negali taip būti. Tačiau būna visko. Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves – tai jums pavyzdys.

Emma bandė išgyventi, kad ir koks košmariškas buvo pasaulis, kuriame ji buvo. Bandė būti stipri, stipresnė už tuos, kas prieš ją smurtavo. Gal dėl to ji ir pakliuvo į klaikią jaunų nusikaltėlių gaują, pasivadinusią „Le gang des barbares“ („barbarų gauja“). Gal dėl to ir buvo tas nusikaltimas, kuris visai Prancūzijai sukėlė šoką – vos 17 metų mergina įviliojo į spąstus niekuo neypatingą, irgi skurdžiai gyvenusį žydų jaunuolį Ilan Halimi – mobilių telefonų pardavėją, su kuriuo susipažino parduotuvėje, o paskui kartą nuėjo į kavinę.

O dar po kelerių metų kilo kita istorija – tokia, kuria sunku net patikėti. Meilės istorija, kurioje buvo Emma Arbabzadeh ir Florent Gonçalves. Meilės istorija, kuri Prancūziją sukrėtė gal net labiau, nei Ilan Halimi žmogžudystė. Istorija, kuri tiesiog tokia, kokia buvo.

Meilės istorija, apie kurią sukurtas kino filmas – „Éperdument“ (Lietuvoje rodomas kaip „Išdavystė“). Tai meilės istorija, kurios kontekstus aš jums papasakosiu. Ir netgi paspoilinsiu filmo siužetą taip, kad po to jums jį žiūrėti bus dar kelis kartus įdomiau, nei nepaspoilinus. Juoba kad Prancūzijoje, kur filmas buvo pastatytas, visa istorija buvo ir taip visiems žinoma – o būtent apie tokius žiūrovus pirmiausiai ir buvo galvojama, statant tą filmą. Žodžiu, skaitykite toliau ir kai žiūrėsite filmą, bus dvigubai daugiau wow.

Barbarų gauja ir nusikaltimas

Barbarų gaujos vadas, anoksai Youssouf Fofana, buvo prisifantazavęs apie pasaulinius žydų sąmokslus ir tai, kokie visi žydai turtingi. Fantasmagoriški kliedesiai virto absurdiškais, bet klaikiais veiksmais. Planas buvo paprastas – pagrobti kokį nors žydą, o paskui gauti išpirką, nes visvien gi pasaulinis žydų sąmokslas, taigi – jie turi pinigų neribotai.

Į spąstus pasirinktą auką įviliojo ta pati Emma Arbabzadeh – pirma susipažino su Ilan Halimi, paskui pasiūlė nuvažiuoti kažkur pas ją, į priemiesčius, o ten jaunuolis ir pakliuvo į spąstus. Paskui buvo 24 dienos kankinimų, reikalavimai Ilan Halimi šeimai, kad ši sumokėtų 450 tūkstančių eurų, ilgainiui nukritę iki 5000 (tai, beje, irgi daug ką sako apie tos gaujos durnumą). Deja, Ilan Halimi šeima gyveno labai skurdžiai, tad net ir tiek pinigų surinkti nesugebėjo.

Mirštantis Ilan Halimi buvo surastas netoli kažkokios geležinkelio stoties – surištas virvėmis ir nukankintas. Gauja jį degino cigaretėmis, rūgštimi, benzinu, spardė, visą tą laiką jaunuolio galva buvo apklijuota lipnia juosta – palikta tik skylė burnai, kad galėtų kvėpuoti. Ir visa tai truko 24 dienas. Daugiausiai sužalojimų buvo lytinių organų srityje. Ilan Halimi mirė bevežamas į ligoninę.

Tyrimas ir teismo procesas tęsėsi kelerius metus – nuo 2006 iki 2009, teisiami buvo 27 gaujos nariai. Paryžiuje vyko demonstracijos prieš antisemitizmą, kuriose dalyvavo ir musulmonų organizacijos, ir žymiausi politikai – įskaitant François Hollande bei Nicolas Sarkozy. Didžiausiame iš protestų dalyvavo apie 100-200 tūkstančių žmonių. Gauja buvo susodinta. Emma gavo 9 metus. Dar belaukdama teismo nuosprendžio, kelis kartus bandė nusižudyti.

O paskui prasidėjo visa meilės istorija, apie kurią ir buvo pastatytas filmas.

Meilė akla

Florent Gonçalves buvo tiesiog kalėjimo viršininkas. Šeima, dukrelė, lyg ir laimingas gyvenimas, darbas kalėjime. O paskui – įkalinta mergina, kuri buvo aiškiai nelaiminga, nežinanti ką daryti, bet kartu bandanti išgyventi kalėjimo sąlygomis. Keistai stipri, keistai bandanti kabintis už gyvenimo, keistai bandanti tikėti ateitimi.

Ir buvo Florent Gonçalves bandymas jai padėti, tieisog žmogiška šiluma. Šiluma, kuri augo, nors jai augti nebuvo iš kur. Šiluma, kuri virto meile. Ir jos meilė jam. Skausmas, negalėjimas ir beprotybė. Noras gyventi, noras būti laimingais, kad ir kaip tai būtų neįmanoma. Beviltiškumas ir tikėjimas.

Pirmą kartą jie vienas kitą pamatė per kalėjime vykusią madų demonstraciją – Emma Arbabzadeh buvo modelis. Paskui praėjo metai, o tada Emma pasiprašė pas kalėjimo viršininką į pokalbį. Artėjo teismas ir ji norėjo sužinoti, kas jos laukia.

Florent Gonçalves matė, kokį košmarišką gyvenimą patyrė Emma. Bandė jai kažkaip pagelbėti, kad ir kiek nedaug tegalima padėti žmogui, esančiam kalėjime. Surado jai užsiėmimą – kompiuteriu rengti maisto produktų užsakymus. Kažkiek bendraudavo. Vieną dieną Emma jam davė raštelį. Jame ji rašė apie tai, kad jį myli, nors ir supranta, kad nieko nebus. Florent Gonçalves kažkaip užsikabino – jos žodžiuose tiesiog pamatė daugybę jausmų ir nuoširdumo. Užsikabino ir suprato, kad irgi jaučia jai jausmus. Jausmus mergaitei, kuri nori gyventi, kuri įsivėlusi į košmarą, kuri nežino, ką daryti.

Po kelių dienų prasidėjo romanas – Florent irgi prisipažino jai, kad myli. Paskui – bendravimas kalėjime, matantis vos kartą per savaitę. Ir daugybė susirašinėjimų, pokalbių apie jausmus, apie ateitį, apie svajones. Emma prisipažino kalėjimo viršininkui, kad turi nelegaliai įsigytą telefoną, o kai prarado SIM kortelę, jis jai nupirko naują. Ta kortelė paskui tapo pagrindiniu įrodymu byloje dėl meilės.

2011 metais Florent Gonçalves buvo suimtas. Paaiškėjo, kad apie ryšius pranešė pora kitų kalinių ir vienas iš prižiūrėtojų. Teisėsaugai nustačius, kad SIM kortelę pirko patsai Florent Gonçalves, savo paties vardu, buvo pradėtas sekti susirašinėjimas – paaiškėjo, kad per vieną mėnesį jie vienas kitam parašė 26 tūkstančius SMS žinučių.

Teismas kalėjimo viršininką nuteisė. Florent Gonçalves pasiaukojo tam, kad dėl visko neliktų kalta Emma.

Dabartis

Kadangi Emma Arbabzadeh išėjo iš kalėjimo anksčiau laiko, dar 2012, jie pabandė gyventi kartu. Nelabai pavyko – kad ir kaip mylėjo, kad ir kiek skausmo iškentė, kad ir kaip aukojosi, jie buvo tiesiog pernelyg skirtingi – Florent man sakė, kad tiesiog per daug sudėtinga viską paaiškinti. Kartais sunku suprasti, kodėl taip būna. Tiesiog taip būna. Kita vertus, jis iki šiol puikiai sutaria su savo dukra ir jos mama.

Ne taip seniai Florent Gonçalves parašė knygą apie savo meilę, o šiemet pagal ją buvo Prancūzijoje pastatytas filmas – „Éperdument“ (lietuviškai rodomas kaip „Išdavystė“, angliškai – „Down by Love“). Šiuo metu jis rodomas kino teatruose – patariu nueiti, nes tai tikrai bus vienas geriausių filmų šiais metais. Beje, Florent sako, kad jam netgi keista, kad jis rodomas ir Lietuvoje.

Pagrindiniai aktoriai filme – Adèle Exarchopoulos (nuteistoji Anna Amari arba Emma Arbabzadeh), Guillaume Gallienne (kalėjimo viršininkas Jean Firmino arba Florent Gonçalves), Stéphanie Cléau (kalėjimo viršininko žmona Elise Firmino). Režisierius – Pierre Godeau. Filmavimas – Muriel Cravatte. Scenarijaus autoriai – Pierre Godeau, Catherine Siguret ir, žinoma, patsai Florent Gonçalves. Vaidyba puiki, jausmų begalė, o nuoširdumo, meilės ir skausmo – lygiai tiek, kiek išties reikia, norint parodyti tokią neįtikėtiną istoriją.

Man tokios istorijos kelia kažkokį virpulį viduje. Jos tokios nesuvokiamos, jose tiek jausmų. Kai aš paklausiau Florent Gonçalves, ar jis, prisimindamas viską, ką pergyveno, norėtų dar kartą tą patį patirti, jis atsakė, kad be jokių abejonių taip, tik išvengdamas tų klaidų, dėl kurių visą meilę nutraukė policija.  Bendrai imant, didžiausia klaida buvo perteklinis pasitikėjimas savimi, o konkrečiausia – ta SIM kortelė, per kurią policija viską susekė. Kita vertus – mes mokomės iš klaidų, o be jų gyvenimas neįmanomas.

Pats Florent sako, kad nesijaučia po tos istorijos labai pasikeitęs, negalvoja, kad kažką naujo atrado savyje, tačiau daug geriau supranta, kas yra svarbu gyvenime, o kas – ne. Svarbiausia yra sveikata ir šeima. Štai taip paprastai.

Tai tiek apie šią istoriją ir apie dabartį. Ir apie geriausią šių metų kino dramą. O kontekstą, kuris žinomas visiems prancūzams, tačiau beveik negirdėtas Lietuvoje, jau gavote – aš jums garantuoju, kad paskaitę šį straipsnį, filme pamatysite dar daugiau. Net jei paprastai nevaikštote į kiną, nueikite – jis to vertas.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+1Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

8 thoughts on “Meilės istorija, verta filmo. Ir filmas, vertas jūsų meilės.

  1. Karolis

    Rokiški, šito aš iš jūsų nesitikėjau. Perskaitęs pirmas pastraipas pamaniau, kad prasidėjęs pasakojimas bus apie 20 suviliotų ir žiauriai nužudytų vyrų, o tai tėra silpna meilės istorija. Mano gimtame Traksėdžių kaime būtų galima prirankioti didesne drama kvepančių istorijų nei ši. Turiu filmų watch list, Eperdument bus pirmasis patekęs į do not watch list.

    Reply
  2. Gedcka

    Vakar perziurejau sita filma, ponuli gal jus nekiskite nosies i filmu recenzijas, nes tai buvo prasciausias mano matytas filmas 🙂 nusivyliau rekomendacija

    Reply
  3. Arklimantas

    na viską pasako tai: „jie pabandė gyventi kartu. Nelabai pavyko – kad ir kaip mylėjo, kad ir kiek skausmo iškentė, kad ir kaip aukojosi, jie buvo tiesiog pernelyg skirtingi“.

    mane labai stebina, kaip Vakaruose bendrai, lengva budelį paversti auka. šita panelė tskant gyveno vienoje turtingiausių pasaulio valstybių, o ne kokiame Salvadore. ir vat kaip tai netyčia (tie prievartavimai garantuotai nedokumentuoti, o sugalvoti post factum vietinių advokatų ir vietinio Carito pusdurnių) suvaidino vieną pagrindinių vaidmenų nukankinant vargšą berniuką ir dabar, matai, tapo žvaigžde ir „auka“…

    taip. kiekvieną įtakoja aplinka. bet tik mažuma iš blogos aplinkos tampa nusikaltėliais. ir toks išsigimėlių apdainavimas yra akivaizdus skatinimas kitiems išsigimėliams veikti. dabar egzaltuotos moterėlės, kurios verkė dėl vargšės „nekaltos“ musulmonės „kančių“ galės laidoti tokių pačių kalių nukankintus savo vaikus.

    beje, kaipgi čia išvengsi akivaizdaus muslimiško konteksto. eilinis įrodymas, kad „visos religijos yra taikos, o visos tautos iš to paties Dievo“…

    P.S. seniai įrodyta ir pripažinta kriminologijoje, kad geriausiai veikia „zero tolerance“ principas. kai debilas (ir ne tik debilas) pacukas gauna per subine su bananu dėl semkių graužimo, daug mažiau tikimybės, kad ateityje jis ką nors pavogs ar nužudys…

    Reply
    1. Rokiškis Rabinovičius Post author

      Zero tolerance neveikia absoliučiai, kaip tik tas ir yra puikiausiai ir seniai įrodyta bei pripažinta kriminologijoje. O dėl kitko -- sakote, kad žmonių santykius vertinate per rasinę prizmę, o jei kažkas neatitinka -- tai vadinasi išsigalvota? 😀

      Reply
      1. Arklimantas

        man keista Rokiški girdėti tai. kur aš ką tai vertinau per rasinę prizmę? aš tik pasakiau, kad pagrindinė Tavo aprašyto filmo veikėja yra musulmonė. ir kiti nusikaltėliai musulmonai. ir pretekstas nusikaltimo irgi pseudoreliginis. ar įsivaizduoji žydus arba krikščionis kur nors aplamai (tuo labiau Prancūzijoje) pagrobiant arabą berniuką ir jį kankinant siekiant gauti 5 000 eur ir tai apipinant antiarabiškais kliedesiais?
        o dėl zero tolerance tai nesiginčysiu. matyt geriau žinai, nei kriminologijos mokslo dr. ….

        Reply
        1. Rokiškis Rabinovičius Post author

          Dėl zero tolerance žinau geriau. Taip kad išties geriau nesiginčyti 😀 Jei kalbant visai paprastai -- zero tolerance esmė yra kova su pasekmėmis, sukuriant papildomas represijas kaip tik ten, kur yra problemos. T.y., efektas gali gautis nebent priešingas, nei norima. Kabinant giliau -- visos tos zero tolerance idėjos tėra maginio mąstymo (t.y., panašumų dėsnių, o ne priežasčių-pasekmių ar tikslų-sąlygų) apraiška.

          O dėl to viso rasinio (na, tiek to, religinio) -- viskas labai paprasta: kai žmogus yra traumuotas ir uždrožtas gyvenimo tiek, kad jam važiuoja stogas, jis gali papulti į bet kur, kur papuola, nes normalioje visuomenėje jam nėra vietos, jis tiesiog negali. Vat taip ir gaunasi, kad papuola į kažkur. O patys mechanizmai, kurie tokiais atvejais suveikia tokiose gaujose -- labai paprasti: visa gauja yra priešpriešoje su visuomene, o atitinkamai -- ir su visomis visuomenės vertybėmis. Atitinkamai, gaunasi judesys link visokių ekstremalių ideologijų. Ir jei koks gaujos vadukas yra kvankštelėjęs durnius, tai tas judesys gali būti visai nemenkas.

          Čia šiaip žiūrėti reikia ne iš politinės, o iš traumų psichologijos pusės. Tada labai paprasta viskas.

          Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *