Tag Archives: Aušvicas

Aušvicą prisimenant

Aš manau, kad turėtum jaustis laimingu, žinodamas, kad košmaras baigėsi. Košmaras, kuris nesibaigė tiems, kas buvo nužudyti. Nes mirtis – tai nėra košmaro pabaiga. Tai tiesiog nutrūkęs gyvenimas. Nutrauktas, nužudytas gyvenimas. Milijonai nužudytų gyvenimų. Senų gyvenimų, jaunų gyvenimų, subrendusių gyvenimų ir vaikiškų gyvenimų.

Kai patenki į Aušvicą, tai privalai registruotis - vietoj vardo/pavardės, gauni numerį. Bet tai padarai tik perėjęs vieną koridorių. Ten tave ir registruoja, ir eini toliau. Aš turėjau šalia survivorių - vyrą, kuris kalėjo ir turėjo būti sušaudytas (nes bandė bėgti ir peršovė jį), bet still sugebėjo išlikti nepaisant nieko. Šiandien jis ėjo lygiai tuo pačiu koridoriumi. kuris anuomet jo vos nenužudė.

Kiekvienas, patekęs į Aušvicą, privalo praeiti šį koridorių ir užsiregistruoti, gaudamas lagerio numerį vietoje vardo ir pavardės. Šiuo koridoriumi jau antrą kartą gyvenime eina Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum). Pirmą kartą jis ėjo prieš 70 metų.

Senais laikais tas koridorius buvo vadinamas Zentralsauna – atseit pirtis. Išties tai nebuvo jokia pirtis – tiktai pastatas, kuriame atimdavo daiktus, drabužius, nuskusdavo plikai, nuliedavo duše ir paskirstydavo į barakus. Vėliau dauguma mirdavo.

Daugeliui netekdavo net pakliūti į barakus – moterys, vaikai ir senukai būdavo siunčiami tiesiai į dujų kameras. Chuna Grynbaum turėjo mirti, nes kartu su savo sese bandė bėgti iš koncentracijos stovyklos ir buvo pašautas. Išgyventi jam nebuvo šansų – žudydavo visus, kas tik bandydavo išsigelbėti. Jo sesę naciai nušovė bebėgančią, bet jis kažkaip išgyveno. Išgyveno labai nedaugelis.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų priešais Aušvico vartus.

Henry Greenbaum (Chuna Grynbaum) po 70 metų vėl Aušvice. Išgyvenęs tai, ko nebuvo įmanoma išgyventi. Pasižiūrėkite į veidą žmogaus, kuris visą tai patyrė, prarado viską, išgyveno košmarą. Ir liko gyvas. Ką jis jaučia? Ką sako jo akys?

Juos varė į mirtį kaip gyvulius, ne kaip žmones. Varė tie, kurie buvo praradę žmogiškumą ir negebėjo turėti jausmų. Varė į mirtį. Varė suaugusius, vaikus. Senelius, moteris. Visus varė į mirtį. Nes kodėl gi nežudyti žmonių, jei negebi jiems nieko jausti, jei negebi mylėti, jei negebi jiems duoti nieko gero? Kodėl gi nežudyti, jei negali jausti to, ką jaučia tie, kuriuos žudai?

Išties gal netgi ne kaip gyvulius. Kaip tiesiog vienetus (vokiškai – Stuck). Pramoniniu būdu. Kaip gamykloje, tūkstančiais per dieną. Milijonais. Be jokio gailesčio ir be jokios minties apie tai, kad žudomi žmonės.

Ponas Augustas Didžgalvis pasidalino keliomis nuotraukomis, kurias man leido paskelbti savo bloge. Jis pagavo tą jausmą. Tą, kuris sklando Aušvice. Tą patį jausmą, kuris apima, kai supranti, ką jaučia žmonės, praradę viltį išgyventi. Praradę tikėjimą ir tegalintys gal būt vieni su kitais atsisveikinti. O gal ir to negalintys. Pasmerkti mirti ir žinantys apie tai. To jausmo dvasia vis dar sklando ten. Holokausto dvasia. Košmaras iš realybės.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Tai, ką reikia pajusti, jei nori, kad košmaras nepasikartotų.

Šešėliai. Mirusiųjų šešėliai ir gyvenančiųjų šešėliai. Patyrusių tai šešėliai ir nepatyrusių to šešėliai. Košmaro šešėliai. Tai ką, atsimename ir tai, ko neatsimename. Šešėliai šviesoje, mirties stovykloje.

Nesvarbu kaip jums pasaulis atrodo dabar. Pažiūrėkite, pajuskite tą jausmą. Tiesiog pajuskite, negalvokite apie tai protu, nes visvien tokių dalykų neįmanoma suprasti. Tiesiog pajuskite ir sužinosite, kas tai. Ir ko reikia, kad tai daugiau nepasikartotų.