Tag Archives: birža

Kas yra burbulas?

Kadangi diskusijose pastebiu, jog žmonėms kyla visai elementarūs klausimai, o paaiškinimai, kuriais dažnas remiasi, yra šamanistiniai, pagrįsti ne priežasčių-pasekmių ryšio supratimu, o tik išoriniais požymiais, tai pagalvojau, kad verta parašyti vieną-kitą straipsnelį apie tai, kas ir kaip. Ir šiaip su kontekstais supažindinti.

Taigi, paprastai burbulas suvokiamas, kaip laikinas ir neadekvatus kokio nors dalyko kainos kilimas, atsirandantis dėl įvairių spekuliacijų. Tai išties teisingas įsivaizdavimas, jei neskaitysim to, kad kai kuriais atvejais burbulas gali pasireikšti ir atvirkščiai – kaip kažkokio dalyko kainos kritimas (pvz., kad ir Vokietijos infliacija, taip gražiai aprašyta Remarko "Juodąjame obeliske"). Žodis "spekuliacija" yra neatsiejamas nuo žodžio "burbulas", nes tiktai tam tikros spekuliacijos ir visada tiktai spekuliacijos yra burbulo augimo priežastis.

Pradėkim nuo spekuliacijų esmės: kuo tai skiriasi nuo įprastų prekybos sandėrių? Vienu dalyku: vykdant spekuliacijas, nedalyvauja pridėtinė vertė. Pavyzdžiui, jei gamykla prekiauja savo pagamintomis mašinomis, ji prekiauja savo sukurta pridėtine verte. Kai jūs prekiaujate gamyklos akcijomis, jūs prekiaujate jau kažkuo žymiai abstraktesniu. Būtų galima sakyti, kad lyg ir gamyklos verte, bet tai būtų netikslu – akcijų vertę sudaro ir pačios gamyklos vertė, ir jos prekinio ženklo vertė, ir apyvartinis kapitalas, ir pelno prognozės, ir pačių prekeivių lūkesčiai. Tuo tarpu gamyklai gali būti nei šilta, nei šalta, kad jos akcijų vertė kuriam laikui 10 procentų pakils ar 10 procentų nukris: nei gamybos apimtys, nei dar kažkas nuo to nepasikeis.

Taigi, štai tas dalykas, kuris biržoje gali keistis, nesikeičiant gamyklos darbui, ir atsiranda be jokios pridėtinės vertės. Kas įdomu: pinigus iš tų pasikeitimų uždirbti galima visada, nesvarbu, ar akcijų vertė kyla, ar krenta. Kitaip tariant, spekuliacijomis įgyjamas turtas yra paremtas pokyčiais, o ne tikrąja prekyboje dalyvaujančio turto verte.

Kaip pavyzdys: tarkim, jūs paimate paskolą doleriais, žinodami, kad euro kursas kyla. Už dolerius nusiperkate eurų, palaukiate, vėl nusiperkate dolerių ir grąžinate paskolą, pasilikdami pelną. Tai yra žaidimas, paremtas kurso kilimu. Lygiai taip pat galima žaisti ir tuo atveju, jei euro kursas krenta: jūs paimate paskolą eurais, nusiperkate dolerių, palaukiate, už dolerius nusiperkate eurų ir grąžinate paskolą, pasilikdami pelną. Tokioje prekyboje svarbu tiktai viena: kad vyktų pokytis, kurį jūs galite prognozuoti.

Viskas lyg ir tvarkoj, tokie žaidimai natūralūs ir vyksta labai seniai. Problema tik viena: jei spekuliantai uždirba pernelyg daug, jie gali patys imti įtakoti tuos procesus, kurių dėka jie uždirba, o paskui – ir visą ekonomiką. Nebūtinai sąmoningai – tai gali būti ir savaiminis procesas. Pavyzdžiui, jei iš euro kilimo spekuliantai uždirbs per daug, jie, supirkinėdami eurus, gali pakelti euro kursą iki nenormalių aukštumų. Kaip pasekmė, gali kilti eksporto-importo pokyčiai euro zonoje, o kaip šių pasekmė – dar kokie nors pokyčiai, pvz., euro deficitas išorinėse rinkose ir kaip pasekmė – dar didesnis euro kilimas. Natūralu, kad viskas turi savo ribas ir ilgainiui pasiekiamas taškas, kada visas burbulas subliūkšta.

Puikiausiai tokią spekuliacinę įtaką matėme apie 2000 metus, kai vyko dotkomų bumas: kylanti IT kompanijų vertė didino IT akcijų paklausą tiek, kad NASDAQ birža tapo tiesiog absoliučiu pasauliniu finansų centru. IT kompanijų augimas skatino tolimesnes spekuliacijas, atvedinėjo į tą biržą vis naują ir naują kapitalą, kėlė visų IT įmonių kainą iki tiesiog visiškai nesveiko lygio, o baigėsi viskas totaliniu IT popierių krachu. Pačiam IT vystymuisi buvo atnešta šiokia tokia nauda – investuoti pinigai, tačiau ji buvo mikroskopinė, lyginant su nuostoliais, kuriuos patyrė investuotojai.

Analogiška situacija buvo su NT Lietuvoje: kylančios NT kainos didino IT paklausą ir sėkmingiems NT spekuliantams leido uždirbti didžiulius pinigus, iš kurių buvo finansuojamas tolimesnis NT burbulo augimas. Kuo tai baigėsi – visi matom. Oficialus NT kainų kritimas – apie 40 procentų, realus – gali siekti jau 60 ar daugiau procentų, o kiek dar kris – pamatysim. Optimistiniais NT kontorų pezalais apie būsto kainų stabilizacijas aš kol kas nepatarčiau tikėti.

Ir dotkomų, ir NT bumo atveju viskas buvo paremta ne pridėtinės vertės kūrimu, o tiktai spekuliaciniais mechanizmais. Pokyčiai NT ar IT vystymesi abiem atvejais kilo kaip spekuliacijų pasekmė, kai ėmė veikti grįžtamasis ryšys: spekuliacijos didino spekuliacijų galimybes. Tačiau pagrindinė pinigų masė abiem atvejais buvo nesusijusi su objektyviai sukuriamomis vertėmis.

Dabar keletas specifinių dalykų:

  1. Nuo ko prasidėjo burbulas Lietuvoje? Nuo 2002 pradžioje įvykusio lito kurso perrišimo, kai litas peršoko nuo dolerio prie euro. Kai per kelis mėnesius lito vertė išaugo beveik du kartus, atitinkamai išaugo ir gyventojų perkamoji galia. Laisvos lėšos sudarė terpę spekuliacijoms, o importo-eksporto rinkų pokyčiai sudarė įprasto importo rinkos persotinimą, todėl atsirado galimybė auginti NT pardavimus. Kaip matom, pokytis nebuvo toks jau greitas, tačiau per kelerius metus išsivystė į NT burbulą, kurį 2005-2006 jau pamatėme visame gražume, o apie 2007-2008 NT burbulas įgavo katastrofiškus mastus. Kokią galim padaryti išvadą? Nemokamas sūris tik spąstuose. Iš oro padidėjusi perkamoji galia baigėsi tuo, kad krūva ja apsidžiaugusiųjų dabar turi problemas su paskolų išmokėjimu, kaip ir visa šalis. BTW, jei kam rūpi, kas kaltas – 2001-2004 ministras pirmininkas buvo Algirdas Mykolas Brazauskas, finansų ministrė – Dalia Grybauskaitė.
  2. Ar verta bandyti žaisti akcijų rinkose? Žinoma, kad ne. Rimtus pinigus šiose rinkose uždirba tik dvi grupės žmonių – tie, kurie turi pakankamai pinigų, kad patys galėtų pūsti ir sprogdinti burbulus (su šiais viskas aišku) ir tie, kas yra tiesiog vertybinių popierių biržų profesionalai. Pastarieji turi milžinišką patirtį, milžiniškas žinias ir netgi jie neretai pralošia. Laikai, kai buvo žaidžiama ilgalaikiais kursų pokyčiais, paremtais pridėtinėmis vertėmis (o būtent taip dauguma įsivaizduoja tuos žaidimus), baigėsi dar prieš pusę šimtmečio. Dabar žaidimai yra paremti paternų paieškomis ir trumpalaikiais (kartais – vos valandos ar kelių) pokyčiais. Tuo tarpu visokie mėgėjai ten tampa elementariais pinigų donorais, kitaip tariant, aukomis. Jei pamatytumėt tas programas, kurios automatiškai vykdo pirkimus-pardavimus pagal automatiniškai identifikuojamus pokyčių paternus, garantuoju, kad jums atšoktų fantazija ir dingtų noras kišti ten savo nosį.
  3. Iš ko kilo pasaulinė krizė? Irgi iš tų pačių spekuliacijų burbulo. Tiesa, šį kartą buvo įdomesnis žaidimas, nei tas, kur vyko su dotkomais – ne šiaip kokios spekuliacijos iš pokyčių, o greičiau spekuliacijos iš spekuliacijų pokyčių, ar kaip čia pasakyt. Tai vadinamoji investicinė bankininkystė, kai rinkoje spekuliuojama investicijomis į įmones, vykdančias tas pačias spekuliacines operacijas. Tie vadinamieji investiciniai paketai, kuriuos siūlo visokie bankai ar draudimo įmonės, būtent toks dalykas ir yra – spekuliacijos iš spekuliacijų. Vargu, ar verta tikėtis, kad ką nors čia uždirbsi. Pridėtinės vertės tokiuose žaidimuose nedalyvauja netgi netiesiogiai, tai visiškas lochotronas.