Šiandien, kai vienas LJ friendas parašė akivaizdžią nesąmonę, o aš jam atsakydamas, prie atsakymo dar pridėjau šiaudą, kuris jam leistų garbingai atsisakyti savo nusišnekėjimo – kad jis tai matomai girtas parašė, gavau klasikinio pavidalo atsakymą – esą čia pas mane argumentai ad hominem. Galiu tik priminti, kas yra ad hominem – tai "argumentai", kuriais atmetami svetimi teiginiai, tariant, kad tų teiginių autorius besantis asilu ar dar kuo nors, todėl a priori negalintis pasakyti nieko teisingo. Pvz., "Taigi Paksas čia taip pareiškė, ką jis gali pasakyt protingo?" Tačiau yra ir sudėtingesnis atvejis: teiginys, esą oponentas varo ad hominem – puikiai padeda išsisukti nuo atsakymo, kai neturi, ką pasakyti 🙂 Supaprastintu pavidalu šita demagogija skamba taip: "tu manęs nekenti, todėl ir prieštarauji, o išties nieko negali pasakyti". Natūralu, kad galėdamas taip pasakyti, gali visai neargumentuoti.
Demagogija – ne šiaip sau išsisukinėjimas – tai tikras menas. Ir taip, mes visi kartais pabūname didesniais ar mažesniais demagogais. Kai kurie įvaldę demagogijos meną tik truputį, kiti gi – tiesiog puikiai. Ne veltui nesename vadybos teste vienas iš klausimų buvo skirtas tam, kad patikrint, ar sugebate identifikuoti sėkmingus demagogus. Klausimas buvo visai paprastas – kas turi būti atsakingas už savo padalinio veiklos gerinimą? Paaiškėjo, kad tik 8 procentai žmonių pamato tikrą situaciją. Kiti dažniausiai užkimba ant teste esančios demagogijos meškerės, teigiančios, kad atsakingas turi būti tas, kas dėl to padalinio patiria problemas. Puikus suvartymas, vertas netgi NLP-istų: nukentėjusysis tampa kaltuoju, o kaltasis – "nukentėjusiu". Tokie vartymai aukštyn kojomis labai paplitę kai kuriuose sluoksniuose.
NLP adeptai, neretai svaigstantys apie visokius refreimingus ir panašius stebukliukus, patys net nepastebi, kad pusė jų NLP – tai ne kas kita, kaip mokymasis valdyti demagoginius triukus. NLP – didele dalim demagoginis triukas pats iš savęs: demagogijos sąvoka refreiminama į "kitokį požiūrį" ar pan., šitaip uždengiant pačią esmę: praktikoje sėkmingai taikyti pobjaurius demagoginius metodus.
Taip, aš irgi laiks nuo laiko parašau demagogijų. Sąmoningai. Taip, man patinka paprovokuoti – taip išaiškėja daug naujų dalykų. Bet visgi mane demagogijos užknisa, ypač, kai jas taikantys žmonės netgi ima tikėti savo teisumu, taip patys užkibdami ant savo pačių susikurto demagoginio kablio. Retesnis, bet dar bjauresnis atvejis – kai demagogai ima mėgautis savo sugebėjimais, išties užsiimdami ne kuo kitu, o šlykštoku pseudologiniu onanizmu.
Visgi apie ką čia aš pilstau iš tuščio į kiaurą? Tiesiog norėčiau pakalbėti apie šabloninius demagogijų atvejus. Tokius, kurie kartojasi, kurie atpažįstami. Kurie užknisa jus. Kurie pakankamai nesunkiai identifikuojami. O gal ir apie rafinuotą demagogiją. Pasidalinkim – tikrai norėčiau išgisrst. Net jei demagogu išvadinsit mane – tai irgi bus apie demagogiją, apie labai įdomią sritį 🙂
