Demagogijos menas

Šiandien, kai vienas LJ friendas parašė akivaizdžią nesąmonę, o aš jam atsakydamas, prie atsakymo dar pridėjau šiaudą, kuris jam leistų garbingai atsisakyti savo nusišnekėjimo – kad jis tai matomai girtas parašė, gavau klasikinio pavidalo atsakymą – esą čia pas mane argumentai ad hominem. Galiu tik priminti, kas yra ad hominem – tai "argumentai", kuriais atmetami svetimi teiginiai, tariant, kad tų teiginių autorius besantis asilu ar dar kuo nors, todėl a priori negalintis pasakyti nieko teisingo. Pvz., "Taigi Paksas čia taip pareiškė, ką jis gali pasakyt protingo?" Tačiau yra ir sudėtingesnis atvejis: teiginys, esą oponentas varo ad hominem – puikiai padeda išsisukti nuo atsakymo, kai neturi, ką pasakyti 🙂 Supaprastintu pavidalu šita demagogija skamba taip: "tu manęs nekenti, todėl ir prieštarauji, o išties nieko negali pasakyti". Natūralu, kad galėdamas taip pasakyti, gali visai neargumentuoti.

Demagogija – ne šiaip sau išsisukinėjimas – tai tikras menas. Ir taip, mes visi kartais pabūname didesniais ar mažesniais demagogais. Kai kurie įvaldę demagogijos meną tik truputį, kiti gi – tiesiog puikiai. Ne veltui nesename vadybos teste vienas iš klausimų buvo skirtas tam, kad patikrint, ar sugebate identifikuoti sėkmingus demagogus. Klausimas buvo visai paprastas – kas turi būti atsakingas už savo padalinio veiklos gerinimą? Paaiškėjo, kad tik 8 procentai žmonių pamato tikrą situaciją. Kiti dažniausiai užkimba ant teste esančios demagogijos meškerės, teigiančios, kad atsakingas turi būti tas, kas dėl to padalinio patiria problemas. Puikus suvartymas, vertas netgi NLP-istų: nukentėjusysis tampa kaltuoju, o kaltasis – "nukentėjusiu". Tokie vartymai aukštyn kojomis labai paplitę kai kuriuose sluoksniuose.

NLP adeptai, neretai svaigstantys apie visokius refreimingus ir panašius stebukliukus, patys net nepastebi, kad pusė jų NLP – tai ne kas kita, kaip mokymasis valdyti demagoginius triukus. NLP – didele dalim demagoginis triukas pats iš savęs: demagogijos sąvoka refreiminama į "kitokį požiūrį" ar pan., šitaip uždengiant pačią esmę: praktikoje sėkmingai taikyti pobjaurius demagoginius metodus.

Taip, aš irgi laiks nuo laiko parašau demagogijų. Sąmoningai. Taip, man patinka paprovokuoti – taip išaiškėja daug naujų dalykų. Bet visgi mane demagogijos užknisa, ypač, kai jas taikantys žmonės netgi ima tikėti savo teisumu, taip patys užkibdami ant savo pačių susikurto demagoginio kablio. Retesnis, bet dar bjauresnis atvejis – kai demagogai ima mėgautis savo sugebėjimais, išties užsiimdami ne kuo kitu, o šlykštoku pseudologiniu onanizmu.

Visgi apie ką čia aš pilstau iš tuščio į kiaurą? Tiesiog norėčiau pakalbėti apie šabloninius demagogijų atvejus. Tokius, kurie kartojasi, kurie atpažįstami. Kurie užknisa jus. Kurie pakankamai nesunkiai identifikuojami. O gal ir apie rafinuotą demagogiją. Pasidalinkim – tikrai norėčiau išgisrst. Net jei demagogu išvadinsit mane – tai irgi bus apie demagogiją, apie labai įdomią sritį 🙂

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

48 thoughts on “Demagogijos menas

  1. megejas

    demagògija sf. (1) TrpŽ apgaudinėjimas melagingais pažadais, meilikavimu ir faktų iškraipymu siekiant įgyti palankumą.
    O Rokiskio tekstas labiau panašus į grafomaniją negu į demagogiją 🙂
    Bet grįžtant prie demagogijos -- labai paplitęs reiškinys. Fak. Visi melagiai :/

    Reply
    1. rokiskis Post author

      O, jei taip būtų paprasta -- tik apgaudinėjimas ir viskas 🙂 Nors gal ir taip -- apgaulės menas.
      Bet negi niekas nepateiks savų, užkliuvusių pavyzdžių?

      Reply
        1. rokiskis Post author

          Tai bus jau ne demagogija, o trolinimas. Žinau tamstos sugebėjimus, tad sakyčiau, visgi gal neverta pradėt apie tai 🙂

          Reply
          1. lokyz

            Et, o aš jau buvau nudžiugęs tamstos sugrįžimu. Bet berods, some things do not change.
            Ta proga sudiev.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Tikrai taip -- kartą patyręs, antrą kartą ant to neužkibsiu 🙂 Ta proga dėkui už gautą patirtį 🙂

              Reply
      1. megejas

        Tiksliau nei žodyne, šiuo atveju, beje kaip ir daugeliu kitų -- nepasakysi. Visa kita jau linksta į grafomaniją 😀
        O pavyzdžių… Kaip teigia kažkurie -- visus žmogaus veiksmus galima įvertinti, kaip provokaciją arba manipuliaciją, o demagogija, kaip žinia, neatskiriama anų pakeleivė. Taip kad… apie ką mes čia? 😀

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Gal tamsta ir teisus. Nors visgi įdomu būtų pasidalinti pavyzdžiais, nes kartais perlų tiesiog būna, nuostabių manipuliacijų. Nors vėlgi… Aš vat dabar galvoju, kokį čia pavyzdį išties gerą sugalvot, o galva tuščia tiesiog…

          Reply
          1. megejas

            Man su pavyzdžiais irgi nekas šiuo metu galvoje… gal tarp rinkiminių šūkių rastum gerų pavyzdžių, ypač populizmu garsėjančių partijų tarpe.
            O apie melą yra toks niuansas -- dažnai demagogija užsiimantis žmogus pats patiki savo melu, t.y. pats sau meluoja, dar dalį aplinkinių įtikina tuom ir tada labai sunku įrodyti ar pamtyti tą melą.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Jo, tame sraute, kuris trykšta iš politikų -- melo ir demagogijos nepaprastai daug. Tiesa, manyčiau visgi ne tiek rinkimų metu (tuo metu -- šiaip tik melagingi pažadai), kiek paskui, kai tenka kapstytis iš savo pridarytos krūvos 🙂
              O dėl tų, kas savo melu patiki -- jo, čia sunkūs atvejai. Tragiški.

              Reply
              1. megejas

                Iš to, kad dauguma mūsų bent kartais užsiimam demagogija, daryčiau prielaidą, kad dauguma žmonių, tam tikrose situacijose, kai jiems tai naudinga, patiki savo melu. Ar tokiu atveju tamstos vertinimas būtų tas pats -- „sunkūs atvejai“ bei „tragiška“? Kodėl?

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Atvejis atvejui nelygus 🙂 Vieni tuo gyvena, kiti -- kartais apsigauna. O treti meluoja ir meluoja, kad patys savo paistalais tiki 🙂 Nemanau, kad verta absoliutinti 🙂

                  Reply
              2. megejas

                Ir dar, pastebėjimas iš tamstos pastebėjimo -- taip išeina, kad pvz. politikų atveju -- didesnė dalis demagogijos kyla iš pradinio melo (pvz. per rinkimus duotų pažadų). Tai išeina, kad norint kuo labiau išvengti demagogijos, reikia vengti melo? Bet ar žmogus pajėgus išvengti melo?
                Ir dar kirba klausimas -- ar yra kokie nors efektyvūs būdai, kaip atpažint demagogą ir/ar geriausi būdai su juo kovot, ar nekovot?
                Ir beje, jei demagogija yra tiesiausias žmogui tuo metu prieinamas kelias pasiekti rezultatą (tarkim jei rezultatas „gyvybė“ arba „mirtis“), ar ir tokiu atveju demagogiją galima būtų vertinti taip pat -- neigiamai?

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Nereik absoliutinti, sakant, kad žmogus nepajėgus išvengti melo 🙂 O ir nevertėtų suvesti lygybės tarp melo ir demagogijos. Ir juolab sakyti retoriškai, kad žmogus nepajėgus išvengti melo 🙂 Mes neajėgūs ir mirties išvengt. Bet vengiam jos, kovojam prieš ją -- ir tai duoda rezultatus.
                  O dėl efektyvių būtų demagogijai atpažinti -- nėra, sakyčiau tokių, jei žinočiau -- nebūčiau pradėjęs šitos temos 🙂
                  O dėl rezultatų pasiekimo -- tai jau etinis klausimas. Šiaip, kiek rodo žmonijos patirtis, melas -- vingiuotas takelis, kuris vargu ar tampa tiesiu keliu. Greičiau priešingai.

                  Reply
                  1. megejas

                    Na kodėl nereikia absoliutinti? Mes juk kalbam ne apie konkrečius atvejus, o apskritai 🙂
                    Ir lygybės tarp melo bei demagogijos nevedu, tiesiog manau, kad demagogija yra melo rūšis, juk ir apibrėžime parašyta, kas tai yra -- „apgaudinėjimas“. Todėl kad geriau suprasti demagogiją, gal būtų naudinga pasigilinti į melą apskritai?
                    Tamstos pastebėjimas dėl mirties ir kovos su ja sukėlė įdomių minčių, kaip pvz. kovoje labai svarbus tikėjimas… bet gal neišsiplėskime, kad neatitruktūme nuo temos.
                    O dėl vingiuotų takelių ir žmonijos patirties, tai man atrodo, kad žmonijos patirtis rodo, jog gyvenimas nėra tiesus kelias, o dažniausiai -- aibė vingiuotų takelių… 😀

                    Reply
                    1. rokiskis Post author

                      Vargu ar galime tiesę suvesti į tašką, nes taip tartume, kad judantis tiese išties yra nejudantis. Todėl perteklinis absoliutinimas, manyčiau, nėra tinkamas.

                    2. megejas

                      Taip… bet man labai įdomu tamstos interpretacija dėl tų neva „ekspertų“ parašiusių „Raganų kūjį“, jų sąsajos su nlp bei kitomis smegenų plovimo technikomis. Man, skaitant skurdžias ištraukas internete, susidaro toks įspūdis, kad tai vienuolių nerealizuotų seksualinių fantazijų bei geismo aptemdytų smegenų sukurti kliedesiai… Nors skaitydamas padrikas citatas aš galiu susidaryti klaidingą vaizdą. Prašau, Rokiski, nušviesk, kas ten ir kaip.

                    3. rokiskis Post author

                      Pačių „Raganų Kūjo“ autorių manymu, tokios istorijos kildavo dėl to, kad tamsūs ir prietaringi kaimiečiai tikėdavo visokiais absurdiškais burtais. O raganos ir raganiai tiesiog mokėjo įtikinti bet ką tų burtų tikrumu, sugebėjo valdyti kitų žmonių sąmonę.
                      Iš to beje, ir pačiame „Raganų Kūjyje“ analizuojama prieštara: raganos neturi realios galios, visas raganavimas yra išmislas. Tačiau būtent todėl, kad tuo raganavimu tiki daugybė žmonių, o raganos sugeba valdyti svetimą sąmonę, tas raganavimas veikia, ir veikia siaubingai: tos pačios minimos istorijos -- puikus pavyzdys to, ką gali raganos sukelti kitų žmonių sąmonėje.
                      Inkvizicijos tikslas buvo paprastas -- išnaikinti visus burtininkavimus bei raganas ir įtikinti žmones, kad burtai neturi jokios galios. Sunaikinti raganavimą kaip reiškinį, kuris neša didžiulę žalą žmonijai.

                    4. megejas

                      Štai kokį teiginį radau wiki, kuris skamba gana įtikinančiai: „Tikėjimas raganų galiomis paplito ir Bažnyčioje po Raganų kūjo (Malleus maleficarum) pasirodymo (1487).“
                      Man tai labiau panašu į išbuožinimus, žydų naikinimus ir kitas panašias priverstines-baudžiamasias akcijas prieš tam tikras, nepatogias vyraujančiai ideologijai visuomenės grupes, dažniausiai kokias nors mažumas, pasitelkiant realius ir prasimanytus pavojus bei būtinai prisidengiant demagogija neva -- „žmonijos labui“. Kaip manai, ar šitą veikalą galima būtų nagrinėt kaip demagogijos pavyzdį?

                    5. rokiskis Post author

                      Vienas iš tų nusišnekėjimų, kurių dėka Vikipedija neverta naudotis, kaip rimtu šaltiniu. Raganavimais buvo plačiai tikima nuo seniausių laikų (prisiminkim šamanizmą), daugelis tiki ir dabar (ir tai netgi yra, ir pakankamai įspūdinga -- prisiminkim čigones!). O konkrečiai katalikų bažnyčia priemonių prieš raganavimą ėmėsi dar nuo Va., t.y., tūkstančiu metų anksčiau už Raganų Kūjį. Ir visą laiką iki Raganų Kūjo tos priemonės buvo stiprinamos -- pradžioj daugiau kalbant apie erezijas, vėliau -- ir atvirai apie raganystes. Tiesioginis raganavimo persekiojimas buvo įvestas pusantro šimtmečio anksčiau, nei Raganų Kūjis buvo parašytas: šis jau remiasi ilga ilga raganų medžioklės patirtimi.
                      O dėl naikinimo -- žinoma, kad kur tik prasideda ideologinis naikinimas, ten ir naikinama, kas papuola. Kita vertus, per daugiau, nei 200 aktyviausių raganų medžioklės metų visoje Europoje buvo sunaikinta nuo 20 iki 100 tūkstančių raganų bei raganių. Net paėmus didesnį iš šitų skaičių, tai reikštų 500 raganų/raganių visam kontinentui per metus. Ir visa tai -- tamsiais, žiauriais viduramžiais, kai už paprastą vagystę žmogų neretai pakardavo. Tai palyginkim su skaičium vagių, kurie dabar sėdi Lietuvos kalėjimuose? Taigi, pakankamai menki, netgi kvailai menki skaičiai, kad galėtume juos lyginti su kokiais nors išbuožinimais, žydų naikinimais ir t.t., tiesa?
                      Tad vargu, ar vadinčiau Raganų Kūjį, kaip tipinį demagogijos pavyzdį. Demagogijos tenai labai daug, dar ir kokios įspūdingos, beje. Bet savo esme -- tai truputį kitos temos knyga. Ji, greičiau, kažkuo artimesnė Karloso Kastanedos veikalams, nors ir visiškai kitos rūšies (tardytojo vadovas), bet visvien apie alternatyvų pasaulio suvokimą.

    1. rokiskis Post author

      Fantastika 🙂 Nuostabus efektyvaus trolio kursas 🙂 Dabar žinau, iš kur mokėsi Vasiliauskaitė 🙂 Dėkui 🙂 Fantastika 🙂

      Reply
    2. gerasirdis

      NLP- iki ir po…
      Bet ar tas NLP iš ties yra?
      Ar tai tėra smegenų plovimo metodas, kurio pagrindinis pasiekimas yra tas, kad jis išplautasmegeniams tesugebėjo įrodyti, kad NLP iš tiesų egzistuoja?

      Reply
      1. vklase

        Re: NLP- iki ir po…
        tai kad technikas naudojo kiekviena kaimo užkalbėtoja, tundros šamanas ir šiaip visokie kriviai. visas išradimas -- pavadinti dešra tešloje hotdogu.
        o kai kuriems, be abejo, rimto fizinio darbo stygius smogia taip, kad jie pradeda aiškinti, jog hotdogas yra gerokai pažanesnė dešra tešloje.
        🙂

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: NLP- iki ir po…
          Pakankamai neseniai perskaičiau „Raganų kūjį“. Tai vat panašu, kad tais laikais buvo tokių superekspertų šio reikalo, kad ne tik NLP mėgėjus, bet ir labiausiai patyrusias čigones suvystytų 🙂

          Reply
                1. rokiskis Post author

                  Re: NLP- iki ir po…
                  Taip, autoriai tos knygos -- išties buvo puikūs ekspertai. Kai kurie jų aprašomi personažai -- matomai irgi.

                  Reply
              1. megejas

                Re: NLP- iki ir po…
                Citata: „Galų gale ką galima manyti apie tas raganas, kurios paukščių lizde arba dėžėje slepia iki dvidešimt ar trisdešimt vyriškų įnagių, kurie ten juda kaip gyvi ir maitinasi, tai daugelis matė ir tai visiems yra žinoma. (…) Vienas žmogus pasakojo, kad kai jis neteko savo įnagio ir kreipėsi į raganą, kad jam grąžintų sveikatą, ši paliepė jam įlipti į medį ir iš ten esančio lizdo, kuriame gulėjo daug tokių įnagių, sau vieną pasiimti. Kai jisai panoro pasimti vieną didesnį, ragana pasakė: „Ne, šito neliesk, -- ir pridūrė: -- jis priklauso vienam kunigui“. “
                😀 va čia daugiau http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2934&kas=spaudai&st_id=1645 labai linksmi tekstai, bet nesupratau kur čia sąsajos su nlp?

                Reply
                1. rokiskis Post author

                  Re: NLP- iki ir po…
                  Kažkodėl nelabai prisimenu daugiau, kaip pusės ten minėtų fragmentų. Arba man tąsyk pakliuvo kažkoks iškarpytas vertimas, arba Darius Pocevičius prifantazavo tenai (tarp kitko, pastarasis dalykas atrodo visai įtikėtinai).
                  Šiaip, nemažas gabalas to Raganų Kūjo skirtas specialiai paaiškinimui, kaip atsitinka, kad paprasti žmonės mato tuos dalykus. Iš esmės, tai kita pasaulio interpretacija, nekrikščioniška, nemoksliška. O patys autoriai iš savo nemokslinių pozicijų stebėtinai blaiviai interpretuoja tuos įvykius, paaiškindami viską tiesiog žmonių tikėjimu 🙂

                  Reply
      2. rokiskis Post author

        Re: NLP- iki ir po…
        Na, sakykim taip: nuodytojų menas bei kitos cheminės žinios egzistavo ir iki alchemikų. O šiaip -- metodai yra, veikia pakankamai neblogai, tik tiek, kad NLP adeptai neturi rimto teorinio pagrindimo savo veiksmams, tad labai daug ką maskuoja visokiais žodeliais. Šiųjų gi naudojimas -- irgi vienas iš specifinių metodų 🙂

        Reply
  2. gerasirdis

    Kas tas yr NLP?
    >o aš jam atsakydamas, prie atsakymo dar pridėjau
    >šiaudą, kuris jam leistų garbingai atsisakyti
    >savo nusišnekėjimo -- kad jis tai matomai girtas
    >parašė,
    O tu pats tiki, kad davei jam šiaudą, kuris leistų GARBINGAI atsisakyti nusišnekėjimo?
    Su tavim besingydamas ir gavau tokį, tavo manymu matyt, „šiaudą“, bet pvz aš tai supratau kaip įžeidimą („Ką čia kliedi girtas rašinėdamas?“- tik šiek tiek mandagesne forma). Manau, kad kiti tavo oponentai tai supranta irgi kažkaip panašiai.
    Bėje, WTF yra nlp?

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Re: Kas tas yr NLP?
      Taip, prisipažįstu. Nelabai garbingas tas šiaudas buvo, tas tiesa. Pagavai tu mane čia ir sugėdinai. Bet, sakyčiau, visgi šiaudas, pats tokio griebiuosi, kai tenka prisipažinti savo nusišnekėjimus 😀
      Geraširdi, atleisk, kad tave įžeidžiau. Esu tikrai pobjauris žmogus, nevyniojantis į vatą, o sakantis tai, ką pagalvoju tuo momentu. Neretai vėliau dėl to gailiuosi, kai permąstau.
      ———
      Žalias Bebre, jei skaitai, ir tavęs atsiprašau. Pasielgiau negražiai. Rimtai. Kartais už argumentų imu nepastebėti žmogaus. Atleisk, bandysiu elgtis žmoniškiau.

      Reply
    2. rokiskis Post author

      Re: Kas tas yr NLP?
      NLP -- neurolingvistinis programavimas. Vienu sakiniu -- kompleksinė metodika, skirta efektyviam smegenų plovimui.

      Reply
  3. unless_spring

    Kokių pavyzdžių nori, iš politikos ar iš asmeninių santykių? Pastarojoje srityje teko susidurti su demagogija, nes praleidau didelę gyvenimo dalį tarp žmonių, kurie mėgdavo pasitelkti šią techniką ginčuose, kai būdavo neteisūs. Pavyzdžiui, tarkime, esate šeimoje pasiskirstę pareigas — vieni eina į parduotuvę, kiti plauna indus. Tas žmogus, kurio pareiga eiti į parduotuvę, jau kelias dienas nenueina, ir namuose nėra ko valgyti. Bet jei paklausi jo, kada jis nueis į parduotuvę, jis atsakys: „tau nereikia valgyti, tu ir taip stora“. Manau, kad toks elgesys yra demagogija, nors galbūt jam yra ir labiau specifinis pavadinimas. Anglų kalboje tai būtų vadinama emotional abuse. Nežinau, ar lietuvių kalboje tam yra atitikmuo. Bet tai dalinai patenka į kategoriją „nukentėjusysis tampa kaltuoju, o kaltasis -- „nukentėjusiu““.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Liuksusinis pavyzdys. Pakankamai šlykšti ir atvira demagogijos forma, aš tavo vietoj, šitai išgirdęs, jaučiu taip susinervinčiau, kad nei nežinau, ką pridaryčiau.
      Čia realiai kaltasis save bando statyti netgi į geradario ar humoristo poziciją, o nukentėjęs atseit turi dar ir dėkingumą pajust.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jo, straipsnis labai pavyzdingas savo turiniu. Dėl Raganų Kūjo galiu tik pasakyti tiek -- straipsnio autorė, kaip suprantu, Raganų Kūjo neskaitė, o girdėjo apie jį tik iš nuogirdų, todėl nutarė pavaizduoti skaičiusią.

      Raganų Kūjyje beveik nekabinama kankinimų tema, o daugiau kabinami socialiniai dalykai ir kriminalinė raganų veikla -- inkvizitoriai tiesiog turėjo požiūrį, kad asocialus elgesys yra velnio apsėdimas. Mūsų laikais daugelį Taboro gyventojų inkvizicija identifikuotų, kaip raganaujančius.

      Pati ta knyga nėra didelė -- iš esmės, savo apimtimi artimsnė kokiai nors storai brošiūrai, nei kokiam rimtam romanui. Kelios valandos skaitymo.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *