Tag Archives: NLP

Pora smegenų plovimo metodų

Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme "Prisukamas apelsinas". Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme „Prisukamas apelsinas“. Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.

Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.

Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingais (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.

Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.

Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.

Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Parazitiniai diskursai

Kartais būna taip, kad nei nematai, kas išties vyksta ir kaip knisamas protas. Ypač, kai proto knisimas yra tiesiog visuotinis, o tą daro kone kiekvienas, kas tik netingi. O daro tą todėl, kad patys su praknistais protais. Štai taip paprastai – sėdi galvoje koks nors nenormalus diskursas ir generuoja visokį šlamštą, o paskui tą šlamštą ir kitiems kiša. Ir paskui visi tame šlamšte gyvena.

Oj, kokie mes vargšai, nieko negalime pakeisti, teisėsauga nedirba, valdžioje vieni vagys, viskas blogai, paverkim gaidžio ašaromis, svogūnais akis pasitrynę.

Oj, kokie mes vargšai, nieko negalime pakeisti, teisėsauga nedirba, valdžioje vieni vagys, viskas blogai, paverkim gaidžio ašaromis*, svogūnais akis pasitrynę.

Aš čia apie kai kuriuos tokius diskursus ir noriu pasakyti – jie sklaidosi visaip, o mes nei nepastebėdami, juos paverčiame realybe, o paskui tą realybę paverčiame tų diskursų teisingumo įrodymais. Ir paskui juos platinam. Ir gaunasi kažkoks neurolingvistinis programavimas (aka NLP) pramaišiui su semiotiniais cirkais.

Štai jums keletas (ir labai norėtųsi tikėti, kad ir jūs dar kažkiek pridėsite panašių, identifikuotų):

  • Valdžioje vieni vagys, koks skirtumas už ką balsuoti, jei visvien vogs
  • Visvien nieko neįmanoma pakeisti šitoje sistemoje
  • Teisėsauga nusikaltimų netiria, nėra prasmės skųstis, nes jei dirbtų, tai seniai būtų nusikaltėliai susodinti
  • Tasai iš valdžios vagia, bet bent jau su kitais dalinasi, bet ir kitiems kažką leidžia, bet ir kažką daro
  • Nuo manęs visvien niekas nepriklauso

Pažįstami dalykai? Štai kiekvieną tokį diskursą ir panagrinėkim atskirai. Ir pasižiūrėkim, kaip su kiekvienu atsiranda užburtas ciklas, kaip kiekvienas išties yra neteisingas ir kaip kiekvienas, įsigalėjęs, tampa aiškia priežastimi, dėl kurios ir atsiranda tie blogi dalykai.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Demagogijos menas

Šiandien, kai vienas LJ friendas parašė akivaizdžią nesąmonę, o aš jam atsakydamas, prie atsakymo dar pridėjau šiaudą, kuris jam leistų garbingai atsisakyti savo nusišnekėjimo – kad jis tai matomai girtas parašė, gavau klasikinio pavidalo atsakymą – esą čia pas mane argumentai ad hominem. Galiu tik priminti, kas yra ad hominem – tai "argumentai", kuriais atmetami svetimi teiginiai, tariant, kad tų teiginių autorius besantis asilu ar dar kuo nors, todėl a priori negalintis pasakyti nieko teisingo. Pvz., "Taigi Paksas čia taip pareiškė, ką jis gali pasakyt protingo?" Tačiau yra ir sudėtingesnis atvejis: teiginys, esą oponentas varo ad hominem – puikiai padeda išsisukti nuo atsakymo, kai neturi, ką pasakyti 🙂 Supaprastintu pavidalu šita demagogija skamba taip: "tu manęs nekenti, todėl ir prieštarauji, o išties nieko negali pasakyti". Natūralu, kad galėdamas taip pasakyti, gali visai neargumentuoti.

Demagogija – ne šiaip sau išsisukinėjimas – tai tikras menas. Ir taip, mes visi kartais pabūname didesniais ar mažesniais demagogais. Kai kurie įvaldę demagogijos meną tik truputį, kiti gi – tiesiog puikiai. Ne veltui nesename vadybos teste vienas iš klausimų buvo skirtas tam, kad patikrint, ar sugebate identifikuoti sėkmingus demagogus. Klausimas buvo visai paprastas – kas turi būti atsakingas už savo padalinio veiklos gerinimą? Paaiškėjo, kad tik 8 procentai žmonių pamato tikrą situaciją. Kiti dažniausiai užkimba ant teste esančios demagogijos meškerės, teigiančios, kad atsakingas turi būti tas, kas dėl to padalinio patiria problemas. Puikus suvartymas, vertas netgi NLP-istų: nukentėjusysis tampa kaltuoju, o kaltasis – "nukentėjusiu". Tokie vartymai aukštyn kojomis labai paplitę kai kuriuose sluoksniuose.

NLP adeptai, neretai svaigstantys apie visokius refreimingus ir panašius stebukliukus, patys net nepastebi, kad pusė jų NLP – tai ne kas kita, kaip mokymasis valdyti demagoginius triukus. NLP – didele dalim demagoginis triukas pats iš savęs: demagogijos sąvoka refreiminama į "kitokį požiūrį" ar pan., šitaip uždengiant pačią esmę: praktikoje sėkmingai taikyti pobjaurius demagoginius metodus.

Taip, aš irgi laiks nuo laiko parašau demagogijų. Sąmoningai. Taip, man patinka paprovokuoti – taip išaiškėja daug naujų dalykų. Bet visgi mane demagogijos užknisa, ypač, kai jas taikantys žmonės netgi ima tikėti savo teisumu, taip patys užkibdami ant savo pačių susikurto demagoginio kablio. Retesnis, bet dar bjauresnis atvejis – kai demagogai ima mėgautis savo sugebėjimais, išties užsiimdami ne kuo kitu, o šlykštoku pseudologiniu onanizmu.

Visgi apie ką čia aš pilstau iš tuščio į kiaurą? Tiesiog norėčiau pakalbėti apie šabloninius demagogijų atvejus. Tokius, kurie kartojasi, kurie atpažįstami. Kurie užknisa jus. Kurie pakankamai nesunkiai identifikuojami. O gal ir apie rafinuotą demagogiją. Pasidalinkim – tikrai norėčiau išgisrst. Net jei demagogu išvadinsit mane – tai irgi bus apie demagogiją, apie labai įdomią sritį 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter