Tag Archives: ekonomika

Ką gero duos lito devalvacija

Nesigilinkim į tai, ar devalvacija bus, ar nebus, tiesiog pažiūrėkim, ką gero ji duotų Lietuvos ekonomikai.

Pradėkim nuo importo ir eksporto. 2007 metais, jei atmintis nemeluoja (tingiu tikrintis su LB duomenimis), skaičiai buvo tokie:
importas – 44 milijardai litų
eksportas – 25 milijardai litų
prekybos balanso deficitas – 19 milijardų litų.

Tarkim, devalvuojam litą dvigubai (kaip sakant, įvedam naująjį litą – gal su tais pačiais banknotais, bet turintį dvigubai mažesnę vertę euro atžvilgiu). Tada kyla keli reiškiniai.

Pirmiausiai, grubiai skaičiuojant (tiesiog buhalteriškai pervedant skaičius), tai reiškia, kad:
1. importas krenta dvigubai – iki 22 milijardų dabartinių litų arba 44 milijardų naujųjų litų.
2. eksportas nepakinta (lieka tas pats) – 25 milijardai dabartinių litų arba 50 milijardų naujų litų.
3. prekybos balanso deficitas pasikeičia į proficitą – 3 milijardai dabartinių litų arba 6 milijardai naujųjų litų pliuso
Savaime aišku, realūs skaičiai bus kiek kitokie, nes juos įtakos keli faktoriai – importuotojų paskolų galimybės, pelno dalies pokyčiai importuojamoms ir eksportuojamoms prekėms, etc., tačiau pokyčių pobūdį, manau, kad supratote, tiesa? 🙂

Galim pastebėti, jog aukščiau buvęs "buhalterinis" skaičiavimas buvo sąlyginis – jame neatsižvelgta į tai, kad importas didele dalimi dengiamas eksporto lėšomis. Tai reiškia, kad importo kritimas visgi bus mažesnis, gal būt iš deficito duobės ir neišliptume. Visgi, akivaizdu, kad deficitas sumažėtų kardinaliai. Kita vertus, atpigus prekių savikainoms, lietuviško eksporto konkurencingumas irgi kardinaliai pakiltų – tai reikštų, jog eksportas bus didesnis, nei perskaičiuotasis.

Antra devalvacijos pasekmė – irgi įdomi: netgi nekeičiant dabartinės lito padengimo politikos (kai reikalaujama, kad 100 procentų litų būtų padengta užsienio valiutomis), atsilaisvina pusė LB turimų rezervų (šiuo metu jų yra 11 milijardų). Tuos rezervus galima panaudoti rinkos skatinimui – tai tikrai juntamos sumos. Tuo gi atveju, jei lito padengimo politika būtų pakeista (t.y., į visur priimtą ir pakankamą 20 procentų ar netgi perteklinį 40 procentų), lėšų atsilaisvintų dar daugiau – iš esmės, tiek, kad netgi pasaulinės krizės metu Lietuva nepajustų sunkumų.

Truputį apie tai, kas labiausiai ir kaip nukentėtų ir išloštų:
1. gyventojams porą kartų pabrangtų importinės prekės
2. gan juntamai nukentėtų dalis spekuliacinių (produkto nesukuriančių) kompanijų, pvz., bankų, investicinių fondų.
3. didelę pridėtinę vertę kuriantiems gamintojams, vykdantiems eksportą, pelningumas ryškiai šokteltų
4. užsieninės žaliavos perdirbėjams, vykdantiems eksportą, pelningumas juntamai šokteltų
5. vietinės žaliavos perdirbėjams, vykdantiems eksportą, pelningumas šokteltų kardinaliai
6. eksporto nevykdantiems gamintojams (įskaitant ir žaliavos perdirbėjus) atsirastų eksporto galimybės, kurios padidintų pelningumą
7. didmeninio importo kompanijose prasidėtų krizė
8. truputį nukentėtų prekybos tinklai
9. įmonėms, vykdančioms veiklą tik Lietuvos ribose (be importo ir eksporto), iš esmės niekas nepasikeistų.
10. juntamai padidėtų žemdirbių pajamos
11. NT bendrovėms ateitų renesansas, dėl padidėjusios NT paklausos iš užsienio (emigrantų, etc.)
12. gan žiauriai nukentėtų tie, kas turi paskolas užsienio valiuta
13. paėmusiems paskolas litais, skaičiai niekuo nepasikeistų
14. eiliniams gyventojams pradėtų gan sparčiai augti atlyginimai
15. iškart išloštų tie, kas turi daug užsienio valiutos

Kaip visada, laukiu prieštaravimų 🙂

Ir vėl apie lūkesčių ekonomiką. Ir NT, ir krizę

Vat kai kurie pareiškė, kad nesuprato, kaip ta lūkesčių ekonomika veikia. Tai vat, paprasčiau papasakosiu.

1. Į Afrikos kaimą atvyko turtingas amerikietis, kuris pareiškė: "perku beždžiones po 10 dolerių". Beždžionių pilna, negrai apsidžiaugia, pradeda pridavinėti amerikonui jas didžiuliais kiekiais ir jaučiasi taip, lyg jų kaimas pakliuvo į rojų. Prasideda negrų kaimo ekonominis stebuklas.

2. Beždžionių kiekis sumažėjo. Pagauti jas jau darosi sunku. Taigi, amerikietis negrams pareiškė, kad supirkinės beždžiones jau po 20 dolerių. Negrai apsidžiaugė, ėmė dar aktyviau gaudyti beždžiones. Paskutines pardavė amerikonui netgi po 25 dolerius. Suklestėjo beždžionių prekyba – negrai ėmė jas supirkinėti iš aplinkinių kaimų. Visgi, ir ten greitai beždžionės baigėsi. Gudresni negrai ėmė steigti beždžionių veisimo fermas.

3. Amerikonas paskelbė, kad plečia savo įmonę ir važiuoja steigti supirkimo punktų kitur, bet kad žada padidinti kitų beždžionių supirkimo kainą iki 50 dolerių. Ir išvažiavo, vietoj savęs palikdamas valdytoją.

4. Valdytojas pasiūlė negrams biznį: "chebra, kol valdytojo nėra, mes jį apšausim – pirkit iš manęs jau anksčiau supirktas beždžiones po 35 dolerius, o paskui, kai amerikonas sugrįš, parduosit jam jau po 50". Liaudis apsidžiaugė – puikus būdas užsidirbti dar daugiau. Įkeitė žemę, pardavė visą turtą, pasiskolino pinigų iš to paties valdytojo ir supirko visas beždžiones jau po 35.

5. Kitą dieną valdytojas išvažiavo paskui tą patį amerikoną. O negrai liko be pinigų ir dar su didžiulėmis skolomis. Bet užtat beždžionių turi dar daugiau, nei iki tol.

—————

Tai vat tiek jums apie lūkesčių ekonomiką, nekilnojamąjį turtą ir krizę.

Lūkesčių ekonomika

Labai daugelis yra girdėję apie lūkesčiais pagrįstą ekonomiką. Kaip tai išties veikia (juk žinome, kad lazda turi du galus)?.

Tarkim, yra bulvių pardavėjas. Parduoda bulves. Kažkas iš jo perka bulves. Kaip lūkesčiai įtakos pardavimus? Ogi beveik niekaip. Vienas perka bulves – kitas parduoda. Yra bulvės. Nori – perki,  nori – neperki. Jei neperki – reiškia, perki iš kito pardavėjo. Buka prekyba. Lūkesčiai (pirkėjo bei pardavėjo įsivaizduojama ateitis) praktiškai nieko čia nekeičia. Nori valgyt – perki bulves. Kad pirktum bulves – dirbi ir uždirbi pinigus.

Lūkesčių įtaka atsiranda tik tada, kai prekė pakeičiama jos lūkestiniais (įsivaizduojamais) ekvivalentais. Pvz., ūkininkas parduoda ne tikras bulves, o tas, kurios išaugs po metų. Kaip sakant, pasiūlo pirkėjui investuoti į pigias įsivaizduojamas ateities bulves. Vat tada – ir ūkininko, ir pirkėjo lūkesčiai ima įtakoti sandorį. Ir vienas, ir kitas jau kažko tikisi, bando prognozuoti kitų metų bulvių derlių, paklausą bei kainą. O jei tas sandoris paremtas bulvėmis, kurios bus išaugintos žemėje, kurios ūkininkas netgi neturi, o tik žada įsigyti už bulvių pirkėjo pinigus – vat tada jau lūkesčiai taps gan kritiniu dalyku. Nes tai bus paremta ir derliaus, ir žemės kainų prognozėmis. Tą patį galime pasakyti ir apie pirkėją – jis tikisi brangiau parduoti ūkininkui tik ką nusipirktą žemę, už tai gautus pinigus panaudodamas pirkti bulvėms. Irgi lūkesčiai. Kaip išlošia abu žaidėjai? Ūkininkas gauna pinigus iš anksto ir juos gali investuoti į žemę, o pirkėjas gauna bulves, nors dar neuždirbo pinigų 🙂

Taip, esant pozityviems (augimo) lūkesčiams, ta sistema kažkaip veiks. Tik sustos ji ne todėl, kad kažkas nustos tikėti lūkesčiais – visi juk turės patirties, jog lūkesčiai veikia. Sistema sustos todėl, kad įvykus vienos grandies lūžiui, prasidės grandininės reakcijos. Ūkininkas parduoda žemės pirkimo lūkesčiais ir derliaus lūkesčiais pagrįstas bulves, o pirkėjas jas perka už pinigus, gautus už lūkesčius dėl žemės brangimo. Akivaizdu, kad jei ekonomika sparčiai auga (perkėlus sandėrius į lūkesčių zoną, sandorių aktyvumas ir abiejų dalyvių pelnas padidėja), tai net ir brangstant žemei, ūkininkas ją nusiperka ir abu lieka patenkinti. Toks augimas, giliau pažvelgus, būna paremtas trečiųjų žaidėjų – bankų lūkesčiais. Kadangi sandėris tarp pirkėjų įvyko, jam juk reikia pinigų, o prekės dar nėra, tiesa? Pinigai iš niekur neatsiranda – kažkas juos turi paskolinti. Tai daro bankai. Ir ekonomika auga dėl to, kad bankai irgi turi savus lūkesčius – jog sandoriai bus sėkmingi ir paskolos šiems sandoriams bus atiduotos.

Bet – toks procesas vyksta tiktai tol, kol ekonomika sparčiai auga. Paskolų kiekis didėja, bulvių kiekis didėja, parduodamos žemės kiekis didėja, etc.. Vos tik augimas sustoja, ūkininkas susiduria su tuo, kad realybėje jis turi pirkėjui duoti bulves už tai, kad tas pirkėjas pabrangino jam žemę. Vat tada ir ateina grandininis bankrotas: pirkėjas negauna bulvių, o ūkininkas negauna žemės. Ir abu sėdasi ant puodo. Ant to paties puodo sėdasi ir bankas, kuris neatgauna šiems rinkos dalyviams paskolintų pinigų. O jau dėl to ant puodo sėdasi ir kiti rinkos dalyviai. Jei lūkesčiais yra paremta didžioji dalis ekonomikos, bankrotų gaunasi tiek, jog ekonomiką ištinka kolapsas.

Didžiausias žmonijos istorijoje kolapsas buvo pavadintas Juoduoju Antradieniu – tada per vieną dieną subliuško keliasdešimt procentų akcijų rinkos vertės. Dingo augimo lūkesčiai. Taip prasidėjo Didžioji Depresija, dešimtmečiui iškirtusi JAV ekonomiką ir sukėlusi krizę visame pasaulyje.

Kaip lūkesčių ekonomika veikia Lietuvoje? Turime puikių pavyzdžių. Didžiausias pastarųjų metų lūkestinis verslas – tai "butai branKZ". Butai BranKZ, todėl reikia juos pirkti. O pirkėjų uždarbiai auKZ, todėl reikia jiems duoti paskolas. Paskolų daugės, todėl reikia statyti butus. Ir t.t.. Gal kiek silpniau, bet panašūs procesai vyko ir daugybėje kitų sričių. Ir, ilgainiui, pavirto tikru lūkestiniu burbulu. Kodėl burbulas sprogsta? Elementaru: realus rinkoje pagaminamo produkto kiekis nuo tokio "augimo" išaugo labai nežymiai – visvien tikras produktas yra sukuriamas tų pačių žmonių. Produkto gamybos augimą gali paspartinti perteklius rinkoje atsiradusių lūkestinių pinigų (jie suveikia, kaip investicijos), bet ne keletą kartų per 7 metų ekonominį ciklą, o daugiausiai – keliom dešimtim procentų. Taigi, anksčiau ar vėliau turi ateiti laikas, kai iš lūkesčių ir svajonių visi nusileis realybėn.

Kol kas lūkestinis burbulas dar tik pradeda bliūkšti. Bet NT spekuliantai vis dar tikisi, kad tos kainos bent jau nemažės. Bankai vis dar tikisi, kad esami skolininkai susimokės paskolas. O darbuotojai vis dar tikisi, kad atlyginimai kils. O jūs tikitės? 🙂

Ekonomika. Kas yra pinigai

Kiek pastebėjau, laiks nuo laiko būna diskusijų apie pinigus. Tai vat, truputį apsišvietimui visuotiniam, pablevyzgosiu aš čia jums. Prašau skaityti rimtai, nors aš ir nerimtas. Šaltiniais bei faktais nesiremsiu, nes prirašyti žadu labai daug – užsiknisiu, jeigu ieškosiu. Todėl prašau kritikuoti ir taisyti (žinau, kad daugelis čia domisi istorija). Tačiau turiu viltį, kad mano grafomanijos priepolis kažkam suteiks malonumo. Iš anksto įspėju: raidžių – labai daug. Tačiau kiekvienam perskaičiusiam ir parašiusiam komentarą, pažadu sumokėti po 10 litelių.

Patsai straipsnis – žemiau….