Tag Archives: nafta

Energetika po 100 metų: protingi nanotinklai, vėjas ir pasaulinė energijos sistema

Kažkaip pamąsčiau apie tai, kaip vystosi pasaulinė energetika. Ir visokių čia man minčių kyla, nes mozaika dėliojasi iš gan įdomių faktų, tiktai labai jau nerišli. Ši sritis, nors ir atrodo nepaslanki (nes investicijos eina dešimtmečiams ar net ilgiau), išties vystosi neįtikėtinais tempais, tad sunku ją prognozuoti.

Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.

Mažas energijos gamybos tinkliukas pasižymi labai didele diversifikacija, dėl to atsiranda ir stabilumas, ir efektyvumas.

Dar ne taip seniai, prieš kokį šimtmetį, elektra buvo prabanga. Dabar be jos neįmanoma gyventi. Žmonija išbandė krūvas visokių elektros gamybos būdų – ir anglies elektrines, ir hidroelektrines, ir atomines, ir dar belenką. Kai kurios elektrinės, beje, yra kraštutinai efektyvios – pvz., Brazilijoje, kur vyksta cukraus gamyba (tam reikia daug šilumos), faktinis naudingo energijos panaudojimo lygis kartais pasiekia apie 98%. Bet energijos sąnaudos pasaulyje didėja, energijos šaltinių – greičiau jau mažėja, tad problemų tik daugėja, o kaip jos bus išspręstos – visiškai neaišku.

Neabejotina, kad energetiniai gigantai išliks, o ir šiaip, per artimiausius keliasdešimt metų jų išvengti nepavyks (prisiminkime, kodėl Lietuvai reikia atominės elektrinės ir kodėl paskutiniu metu išaugo Elektrėnų jėgainės), bet kai kurios kitos tendencijos irgi po truputį ryškėja.

Tiesiog pabandykime įsivaizduoti, kaip po kokio šimtmečio galėtų atrodyti pasaulio energetikos sistema ir kaip ji skirtųsi nuo dabartinės. Tik čia jau siūlau su fantazija pažiūrėti, nes be fantazijos – sunku kažką ir nuspėt.

Continue reading

Monopolijos visur ir visada panašios

Standard Oil (dar žinoma, kaip Esso (tarimas nuo „S-O“)) tapo ta įmone, kuri davedė JAV visuomenę iki ribos. Naftos monopolistas, užvaldęs viską – degalus, asfalto gamybą, tepalų gamybą, muilo gamybą, dujų tiekimą, geležinkelius, etc., įsijautė su konkurentų naikinimu tiek, kad 1911 JAV aukščiausiojo teismo sprendimu buvo suskaldytas gabalais. Liberaliausią ekonomiką turinti valstybė, tuo metu – tikras laukinio kapitalizmo kraštas, dar 1890 priėmė Sherman aktą, draudžiantį nesąžiningą konkurenciją ir prekybos ribojimus, tačiau prireikė daugiau, kaip 20 metų, norint sukapoti John D. Rockefeller įkurtą įmonę, o paskui – priimti dar griežtesnį prieš monopolininkus nukreiptą Clayton aktą. Beje, pastarasis veikėjas šios monopolijos dėka tapo turtingiausiu visų laikų pasaulio biznieriumi, su kuriuo palyginus, koks nors Bill Gates dar atrodo visai kukliai.

Standard Oil aštuonkojis

Kaip matom – ir tais laikais, kaip ir dabar, specifinės įmonės daug kam primena aštuonkojį, ypač, kai monopolistas, panašus į Standard Oil, išties slepiasi po dešimtimis skirtingų pavadinimų, priklausančių supirktoms ir naujai prikurtoms įmonėms. Čia galim prisiminti, kaip Artūro Zuoko vėl globojamas Rubicon/ICOR vaizduojamas būna karikatūrose – irgi, kaip juodas aštuonkojis, su čiuptuvais, vaizduojančiais įvairias įmones (jų, man rodos, kelios dešimtys). Dar vienas panašumas, kad ir tais Standard Oil siautėjimo metais gaudavosi, kad apšildyti butus malkomis yra pigiau, nei dujomis: nuo kompanijos įsikūrimo 1868 iki išskaidymo 1911 žalios naftos kaina krito penkis kartus, tačiau Standard Oil parduodamų naftos produktų kainos sumažėjo vos keliolika procentų. Kažkuo primena ir situaciją su šildymu Lietuvoje, tiesa?

Kainos krito tik po to, kai Standard Oil buvo išskaldytas į 34 nepriklausomai valdomas kompanijas, bet net ir šios buvo tikri monstrai. Pvz., Standrd Oil of Indiana dar 1936 gavo pistonų iš FTC (Federal Trade Commission) už piktnaudžiavimus kainodaroje, naudojantis monopoline padėtimi ir pažeidžiant jau aukščiau minėtą Clayton aktą. Tarp kitų Standard Oil palikuonių – ir tokie pavadinimai, kaip Exxon/Mobil, Chevron, net ir šiais laikais siejami su visokiais nelabai švariais reikaliukais – atsiradus monopolininkui, jo neigiamą įtaką išnaikinti labai sunku.

Po Standard Oil suskaldymo atsirado durnių, kurie pezėjo, kad taip nereikėjo daryti, nes esą rinka pati būtų viską sureguliavusi. Pvz., Ludwig von Mises, austrų ekonominės demagogijos mokykla teigia, kad jei žibalo kainos prie Standard Oil monopolijos sumažėjo nuo 30ct 1867 iki 24ct 1911 metais, tai reiškia, kad monopolininkas buvo gėris. Kiek aukščiau jau minėjau, kad žaliavinės naftos kainos per tą laiką krito penkiagubai, kas išties yra beveik ekvivalentiška kainų padidinimui penkis kartus. Lietuvoje, beje, irgi yra panašius kliedesius platinančių veikėjų, susibūrusių netgi į atskirą oligopolinių/monopolinių kompanijų rėmimo institutą.

Dar vienas įdomus faktas – Theodore Roosvelt, JAV prezidentas, progresyvistas, pavertęs šią šalį į realią supervalstybę, iš Didžiosios Britanijos perkėlęs pasaulio ekonomikos bambą į JAV, būtent ir buvo tasai žmogus, kurio politinė valia suskaldė Standard Oil kompaniją.

Beje, Standard Oil įsisiautėjimo laikais biologai dar nežinojo, kaip aštuonkojai dauginasi, tad šis paveikslėlis dar nėra labai vulgarus. Galim įsivaizduoti, kokį galėtų nupiešti specifikas žinantis dailininkas.

Kaip keičiasi vartojimas

Neseniai buvau Klaipėdoje. Nuostabus miestas, bent jau senamiestis – fantastiškas. Absoliučiai nepanašus į Vilniaus senamiestį, tačiau, sakyčiau, žymiai geriau sutvarkytas. Į akis krenta ir daugybė mažų parduotuvėlių – Vilnius šiuo atžvilgiu, sakyčiau, smarkiai atsilieka. Yra vienas senas Klaipėdos skirtumas – čia Maxima ir Eko (dabar – Rimi) buvo labai silpni, ilgai išsilaikė alternatyvus tinklas – Naktigonė. Gal su tuo ir susiję bus…

Susitikau su vienu senu draugu – jis yra išskirtinis ekonomistas ir finansų valdymo specialistas. Papasakojo man vieną įdomų dalyką apie Klaipėdą: sovietmečio pabaigoje ten gyveno apie 200 tūkstančių gyventojų, dabar – apie 150 tūkstančių. Tačiau per 20 metų mažmeninės prekybos plotai išaugo 30 kartų. Pardavimų apimtys, reikia manyti, irgi sulyginamai. Klausimas – iš kur? Atsakymas akivaizdus: vartojame, kiek papuola. Perkame daiktus, kuriuos išmetame, išmetame ir pusę nusipirktų maisto produktų – auginame šiukšlynus. Visa ekonomika auga tiktai iš vartojimo skatinimo, o ne iš realių poreikių augimo. Klaipėda šiuo atžvilgiu – tik pavyzdys. Kituose miestuose vartojimas augo dar labiau.

Dar viena, iš pirmo žvilgsnio – lyg ir nesusijusi mintis: naftos kainų augimas. Iš kur jis? Per paskutinius porą dešimtmečių naftos pasiūla pasaulinėje rinkoje ne tik nesumažėjo, bet dar ir padidėjo. Konkurencija irgi turėtų didėti, nes atsiranda vis naujų žaidėjų. Tačiau naftos kainos kyla. Kodėl? Puikiausias pavyzdys – naftos gręžinio katastrofa JAV: per parą tas išmeta bene 5 tūkstančius barelių naftos. Tačiau jau dabar pasigirsta riksmai, kad dėl to turi kilti naftos kainos. Tačiau pasižiūrim į skaičius ir matom, kad JAV degalų suvartojimas siekia 9 milijonus barelių per dieną. Naftos kainos kyla ne dėl jos ribotos gavybos, o tiktai dėl pardavėjų.

Ekologiški ir taupūs hibridiniai automobiliai pasirodė tiktai dabar. Tačiau bandoma juos gaminti buvo dar 1990. Visos tai dariusios įmonės sustabdė jų gamybą. Kalifornijoje buvo bandyta platinti elektromobilius, valstybė investavo didžiulius pinigus, taupumas buvo nuostabus, tačiau viskas žlugo. Kodėl? Oj, ką čia apie tai, kas buvo prieš 20 metų, hibridinė pavara su savo privalumais puikiai žinoma jau šimtą metų – pradėta naudoti dar Pirmo pasaulinio karo povandeniniuose laivuose. Kai kurie iš Antrojo pasaulinio karo laikų vokiškų tankų naudojo būtent hibridinę pavarą – jai nereikia mechaninio diferencialo, ji leidžia buferizuoti galią, jai esant variklis neužgesta, nereikia pavarų, idealus daiktas, net jei negalvosime apie kuro taupymą. Hibridinės pavaros daug dešimtmečių naudojamos įvairiuose laivuose ir geležinkelyje. Kodėl lengvosiose mašinose jos imamos naudoti tik dabar?

Dar prieš 30 metų buvo gaminamos mašinos, kurios 100 kilometrų ėsdavo 5-6 litrus degalų. Jau ir tada 15 litrų degalų atrodė daug. Ką matome dabar? 15 litrų atrodo daug, o tobuliausios ir ekonomiškiausios mašinos ėda 5-6 litrus 100 kilometrų. KPŠ? Esmė labai paprasta: vartojimas. Naftos vartojimas.

O dabar truputis konspirologijos: į Vakarų Europą tiesiami nauji dujotiekiai. Jau po kokių 10 metų Vakarų Europa dujų galės gauti porą kartų daugiau. Klausimas – ar nepakanka dujų dabar? Ar Vakarų Europa dėl kažkokių priežasčių staigiai ir nežmoniškai smarkiai augins chemijos pramonę? Vargu. Nepaisant globalinio atšilimo kritikos, yra požymių, kad Arkties ledynai sparčiai tirpsta, o Golfo srovė jau rodo kaprizus. Šaltas tirpstančių ledynų vanduo pakeičia šiltųjų srovių kryptį, o tai reiškia, kad vos ne pusė Europos Sąjungos jau per artimiausią dešimtmetį dėl globalaus klimato atšilimo patirs nežmonišką lokalų atšalimą. Dujų reikia šildymui. O gal šiaip vartojimui? Elektros vartojimo apimtys auga stebėtinais tempais, o bene pagrindinė žaliava elektros gamybai – tos pačios dujos.

Krizė Europoje, kuri atrodo, kad jau praėjusi, išties tik prasideda: britai kalba apie tai, kad niekad neįsivedinės euro, nes jiems naudingiau turėti svarą, Vokietija ir iš dalies Prancūzija jau deda į kelnes, matydamos, kas darosi PIIGS (Portugal, Italy, Ireland, Greece, Spain), o čia dar ir HELL (Hungary, Estonia, Latvia, Lithuania) dvesia. Kalbama apie tai, kad bus stabilizacinis fondas – 400, o gal ir 700 milijardų eurų, tačiau ką jis pakeis? PIIGS ir HELL – neproporcingai išaugusio vartojimo aukos, ir ten, ir ten vartojimo burbulai pūtėsi visiškai neadekvačiai.

Nors į mokesčius žiūriu su pasibaisėjimu, akcizą degalams palaikau, bent iš dalies: jis reikalingas ne tiek tam, kad surinkt biudžeto lėšas, o visų pirma tam, kad mes išmoktume taupyti. Padidinti mokesčiai degalams garantuoja didesnius šansus vietiniams, aukštesnių technologijų gamintojams. Ir kartu mažina importą. Gal būt dėl panašių priežasčių ES remia ir GMO, nors gyventojai tam ir priešinasi. Bet ar tai padės?

O gal verta pagalvoti apie save: kai supermarkete perki maisto už 100 litų, ar tikrai jo tiek suvalgysi? O gal pakaks 30 litų? Atrodo sunku? Aš pabandžiau, man pavyko. Keli paprasti receptai jums: sudarinėkite sąrašus namie ir pirkite tiktai tai, kas sąraše. Į parduotuvę eikite tiktai sočiai prisivalgę – mes perkame dėl godumo, o godumas kyla iš alkio. Neikite į parduotuvę pakeliui iš darbo į namus – tai nesutaupys laiko. Užsukite namo, pavalgykite, o tada jau eikite apsipirkti. Laiko užims mažiau, nes ateisite ne piko metu, be to, nesišlaistysite, ieškodami kažko, ko gal būt reikia, o gal būt – ne. Ir tai sutaupys 60-70 procentų jūsų pinigų.