Tag Archives: krizė

Profsąjungos ir dirbančiųjų interesai

Ponai ir ponios, aš jums vieną pasakysiu dalyką apie profsąjungas. Paprastą dalyką: nors kadaise profesinės sąjungos ir buvo skirtos dirbančiųjų apsaugai, jau seniai jos skirtos tiktai pačių profsąjungų veikėjų apsaugai. Profsąjungos – tai vienas iš didžiausių parazitų, kokie tik yra. Ne kokia nors mafija ir ne oligarchai yra didžiausias košmaras Lietuvoje. Didžiausias košmaras yra profsąjungos.

Jokia profsąjunga nėra suinteresuota bedarbystės mažinimu ir gera ekonomine situacija, nes priežastis yra labai paprasta: jei visi gali lengvai gauti darbo, o darbo jėgos poreikis yra toks, kad darbdaviai pešte pešasi, profsąjungų niekam nereikia. Profsąjungų kartais (ir tai tik kartais) kam nors prireikia tada, kai bedarbystės lygis yra kritiškai aukštas, o darbdavys turi neribotas galimybes, ką rinktis. Tik tada kažkokiam darbuotojui galima pasakyti, kad jam reikia gynėjų, nes darbdavys į jo vietą gali priimti kitą. Ir netgi tokia situacija įmanoma tiktai tada, kai tas darbdavys yra idiotas, negebantis efektyviai darbuotojų panaudoti, mokyti, didinti jų nešamos naudos, o darbuotojai – dar didesni idiotai už darbdavį, kuris jų nesugeba panaudoti. Kitais atvejais profsąjungų darbuotojams nereikia.

Profsąjungos ir darbuotojai

Pasaulyje profsąjungos yra padariusios tiek daug blogio, kad apie kada nors jų darytus gerus darbus galima drąsiai užmiršti. Bene ryškiausiai profsąjungos kažkada pasireiškė Didžiojoje Britanijoje, kur sužlugdė automobilių pramonę ir davedė šalį iki tragedijos. Dabar tą patį profsąjungos padarė Graikijoje. Žodis "profsąjunga" jau seniai tapo keiksmažodžiu visiems, kas žino, kuo profsąjungos užsiima.

Profsąjungų nereikia ir darbdaviams, nes jei darbuotojų trūkumas didelis, tai reiškia, kad vyksta ekonomikos augimas, todėl darbdavys auginasi savo pajamas ir pelnus, o tada gali nesunkiai pasiūlyti darbuotojams ir geresnes sąlygas, kad jie neperbėgtų kitur. Profsąjungos tokiu atveju tiktai trukdo, nes trukdo gerai panaudoti darbuotojus ir padidinti jų atlyginimus. Darbdaviui profsąjungų reikia tiktai tada, kai šalį krečia bedarbystė ir krizė. Tik tada darbdaviui reikia, kad kažkas darbuotojams dėl ko nors papudrintų smegenis. Ir netgi tokia situacija įmanoma tik tada, kai darbdavys yra idiotas, nesugebantis panaudoti darbuotojų, o patys darbuotojai – dar didesni idiotai už tą patį darbdavį.

Profsąjungų reikia tik idiotams darbuotojams ir tokiems pat idiotams darbdaviams. Ir būtent tiktai tada, kai ir vieni, ir kiti yra idiotai. Jei darbdavys protingas – jis duoda darbuotojams daugiau, nei šie galėtų gauti profsąjungos dėka. Jei darbuotojai protingi – jie neina pas idiotą darbdavį, o susiranda geresnį darbą. Taip, profsąjungos yra parazitinės struktūros, kurios gyvena iš idiotų, kurie nepamato bendro tikslo, o pjaunasi tarpusavyje. Visada, kur tik du pešasi, laimi trečias. Kai pešasi darbuotojai ir darbdavys – laimi profsąjungos. O darbuotojas ir darbdavys patiria nuostolius.

Profsąjungoms darbdavio interesai nerūpi. Jokiam parazitui nesvarbu, kad tas, iš ko jis gyvena, dėl parazito veiklos nudus. Tai būdingas visų parazitų bruožas. Tačiau profsąjungoms nerūpi ir darbuotojų interesai, nes jei tik darbuotojas bus išmestas iš darbo, jis jau bus neįdomus. Profsąjungoms rūpi tik vienas dalykas – kuo labiau gilinti konfliktą tarp darbdavio ir darbuotojų. Kuo tas konfliktas yra didesnis, kuo blogiau abiem pusėms, tuo geriau profsąjungos veikėjams. Tai pati profsąjungų esmė – daryti blogį, iš kurio jos galėtų gyventi.

Profsąjungų interesas – kuo didesnė bedarbystė. Jei darbuotojai išmetami iš įmonės, kur yra profsąjunga, pastaroji džiaugiasi. Kuo labiau įmonė išmetinėja darbuotojus, tuo profsąjungos vadai yra laimingesni, nes kiti įmonės darbuotojai tampa labiau nuo profsąjungos priklausomais. Ir profsąjunga padarys viską, ką tik gali, kad nauji darbuotojai į įmonę būtų nepriimami. Nes jei jie bus priimami, profsąjunga praras įtaką.

Žinoma, į akis darbuotojams profsąjungos pasakoja vieną ir tą patį – esą kažkokie darbuotojai buvo išmesti nepaisant profsąjungos. Esą nebuvo priimti nauji darbuotojai tam, kad nuo konkurencijos būtų apsaugoti profsąjungos nariai. Ir t.t., ir t.t.. Tie darbuotojai, kurie yra idiotai, panašiomis šnekomis patiki. Nes jie galvoja, kad profsąjungos mielaširdingai gina jų interesus.

Ar kam nors kelia nuostabą, kad lietuviškas minimalus atlyginimas profsąjungų dėka sugebėjo viršyti pusę darbo užmokesčio medianos? Ar kelia nuostabą, kad tie patys profsąjunginiai rimtais veidais nori pakelti minimalų atlyginimą iki dydžio, didesnio, nei mediana? Čia toks pat absurdas, kaip minimalus darbo užmokestis, didesnis už vidurkį. Ir kiek Lietuva bebando kapstytis iš krizės, profsąjungos tam kiša koją, nes joms tai labai apsimoka. Kuo daugiau bedarbių, tuo profsąjungoms geriau. Kuo didesnis konfliktas tarp darbdavio ir darbuotojo, tuo joms irgi geriau.

Kai darbdavys negali mokėti darbuotojui, kuris aria, pusantro karto didesnio atlyginimo, nes turi mokėti neadekvačiai didelį atlyginimą lodariui, kuris beveik nieko neveikia – tai ideali situacija profsąjungai. Profsąjungos dėka geras darbuotojas gauna 1000 litų, o blogas – 800 litų, nes darbdavys negali tam blogam darbuotojui mokėti 400 litų, o geram – 1400 litų. Nes profsąjungų dėka yra nustatytas minimalus darbo užmokestis, kuris artimas medianai, t.y., dažniausiam atlyginimo dydžiui. Taip, tai reiškia, kad netgi nuo vidutiniškai dirbančių atlyginimų nupjaunami pinigai, kurie skiriami lodariams.

Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų prekės lietuviškuose supermarketuose būna brangesnės, nei kokioje nors Vokietijoje ar Prancūzijoje. Nes klaikiai išpūsti minimalūs atlyginimai iškreipia rinką neįtikėtinai. Būtent dėl tokių nenormalių iškreiptumų kaimo vietovėse žmonės negali legaliai įsidarbinti, nes darbdaviai ten tegali pasiūlyti vos kokius 300-400 litų, o tokie maži atlyginimai jau yra nelegalūs. Būtent profsąjungų dėka daugybė žmonių gauna vokelius. Būtent profsąjungų dėka Lietuvą krečia emigracinė krizė. Būtent profsąjungų dėka yra tiek nelegalaus verslo. Būtent profsąjungų dėka legalus verslas moka tiek daug mokesčių, kad padengtų nelegalus.

Profsąjungoms yra tuo geriau, kuo blogiau visiems – ir dirbantiesiems, ir darbdaviams. Jos suinteresuotos krize ir bedarbyste. Tada jos gali pilstyti demagogijas darbuotojams ir imti kyšius iš darbdavių. Profsąjungos yra sisteminis blogio šaltinis. Padėkokite joms už tai, kad jūsų atlyginimai tokie maži, prekės – tokios brangios, emigracija – tokia didelė, o ekonomika vos teįstengia atsigauti.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Apie gerus dalykus iš Europos Sąjungos

Karlas Marksas - Karl Marx

Karlas Marksas (Karl Marx) kartą maždaug taip pareiškė: duok alkanam žmogui žuvį ir jis vieną dieną bus sotus. Išmokyk jį meškerioti ir prarasi puikią verslo galimybę.

Tiesiog viena tokia mintis sena, kuria noriu pasidalinti*. Ne apie tai, kiek finansavimo iš Europos Sąjungos gauname, ne apie tai, kiek mums atsiveria naujų galimybių (įskaitant ir visokias galimybes emigruoti), ne apie tai, kaip Europos Sąjungos dėka pakilo Lietuvos prestižas investuotojų akyse. Ir jau juolab ne apie kokias nors problemas, kurių, aišku, irgi būna, kai kokie nors europiniai biurokratai nuprotėja.

Tiesiog apie vieną gėrį, kurį dažnai ignoruojame, nors jo yra netgi pačiuose blogiausiuose dalykuose. Aš noriu pasidalinti apie tai, kokia gera yra krizė, kurią visi taip keikia ir plūsta. Krizė mums davė labai daug gero, tik mes nelabai sugebam įvertinti.

Bet pradėsiu nuo visai nesusijusios istorijos, kurią prieš porą dešimtmečių perskaičiau neatsimenu, kur. Tai tiesiog viena iš begalės legendų, kurių buvo prikurta apie Budą. Ta legenda gal būtų ir ne į temą, bet visgi privers susimąstyti, nes ji yra paremta išvis senut senutėle istorija.

Ta išvis senutėlė istorija buvo apie kažkokį ten elgetą, kuriam kažkas nedavė išmaldos, o pasiūlė pasidaryti meškerę ir prisižvejoti žuvies. O jau iš šitos istorijos atsirado visokios kitos istorijos – sudėtingesnės ir giliau kapstančios įvairius reiškinius.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Graikijos referendumas. Paspėliokim, kas už jo slepiasi.

Čia nereikia gilintis net, kas ten vyksta, nes aiškus faktas: valdžia, nuolat maitindama marginaliausius ir bukiausius rinkėjus (tenykščius runkelius) visokiomis socialinėmis gerovėmis, prisidirbo. Prisidirbo ir augindama valdišką aparatą. Prisidirbo visaip – ir išlaidaudama, ir įsiskolindama visokiems bankams, ir belenką falsifikuodama*. Anksčiau ar vėliau tai turėjo atsitikti šalyje, kurioje nebuvo jokios kitos politikos, išskyrus totalinį populizmą.

Graikija, komunistų protestai demonstracijoje

Graikų komunistai komunizmą įsivaizduoja labai paprastai: visa Europos Sąjunga dirba pagal galimybes, o graikiški marginalai gyvena pagal poreikius.

Graikijos problema yra labai paprasta ir beveik neišsprendžiama: populistinė valdžia per keletą dešimtmečių sugebėjo išauginti ypatingai savimyliškų ir egoistiškų idiotų minią, tuo tarpu visokių chaosų bei revoliucijų idėjos tenai yra senos, todėl dabar žaizda atsivėrė, tiesiog trykšteldama į visas puses nesuvaldomu pūlinių srautu. Štai tie pūliniai, tiksliau minia anarchistų, komunistų ir kitų puspročių dabar pasiryžusi geriau privesti šalį iki visiško chaoso, bankroto ir revoliucinių skerdynių, bet dirbti jie nesutiks nei už ką. Tai natūralu: pripratęs gyventi už pašalpas, niekada nenorėsi dirbti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Kai būna bardakas, nebūna gerai

Sako, JAV valdžiažmogiai yra tokie patys šūdžiai, kaip ir mūsiškiai. Nes valdžia visur visus gadina, o pigus populizmas tampa svarbesniu, nei šalies gerovė. Štai ir matome: kai Obama priėjo iki to, kad ėmė net sukti savo socialistinį laivą atgal, kalbėdamas apie didelius taupymus, tam pasipriešino respublikonai ir visos politinės konkurencijos išvirto į trypčiojimus, kur nepriimami sprendimai, tačiau pilasi tarpusavio kaltinimai. Nes politikams tiesiog nusispjaut, jie visada galvoja paprastai: „po mūsų – nors ir tvanas“. Tiesą sakant, ir demokratams matyt nelabai kažkas rūpi, nes jiems irgi reitingai rūpi labiau, nei kokios nors ekonomikos.

Atrodytų tolimi įvykiai išties labai greitai taps mums artimais: menamoji krizė, prasidėjusi 2008, tebuvo daugiau menama, nei reali. Na, smuktelėjo ten prekyba, kažkokie burbulai subliūško truputį, bet tai buvo niekai – daugiau riksmai, nei realus blogis. Daugelis visokių grupuočių yra gan suinteresuotos parėkauti apie baisias krizes, tad kiekvieno burbulo padarytą „pšššš“ ištriūbina, kaip pasaulinę katastrofą.

Kol kas vienintelė tikrai pilnavertė ekonominė krizė buvo 1929 prasidėjusi Didžioji Depresija. Tada buvo realus JAV griuvimas, kuris visam pasauliui sukėlė daugiau nei dešimtmečio trukmės ekonominį košmarą, didžiulį prekybos nuosmūkį, galų gale pasibaigusį pasauliniu karu. Dabar jau kalbam apie griuvimą, kuris gali būti net didesnis, nei 1929. Masiniai bankrotai ir nežmoniškai kylanti bedarbystė pirmiausiai JAV, o paskui – visame likusiame pasaulyje.

1929 griūtis tapo tuo įvykiu, kuris viską visiems pasakė

Čia verta visokius istorinius įvykius atsiminti. Ir labai įdomu, kada bus panaši griūtis. Ryt? Po savaitės? Po mėnesio? Biržų analitikai pastebi, kad paskutiniu metu visi nervingi, kaip per kokį PMS, o kursai šokinėja neprognozuojamai, kartais vyksta išvis kažkokios nesuprantamybės. Klausimas, kada bus bum?

Dar prieš porą metų JAV dolerio palūkanų normos buvo nukritusios iki nulio. Tai išties reiškia, kad valiuta yra tokia prasta, kad neduoda pelno. Ponas Aurelijus Katkevičius, kuris jau yra Google+, dauoda daugiau medžiagos apie tikėtinas finansines tragedijas. Sekite jį.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Žygimantas Mauricas: keli metai pasiruošti dienai P

Aš paskutiniu metu papuolu į keistas vietas bei keistus renginius. Šiandien pataikiau į Nordea žurnalistų ir ekspertų klubą, į kurį buvau garbingai nuvežtas specialiai iškviesta specialia mašina, specialiai skirta tam renginiui ir specialiai taip toliau. Kadangi nei aš žurnalistas, nei aš ekspertas, o tik Rokiškis Rabinovičius, tai labai įdomiai gaunasi čia. Vienas kolega sako, kad čia dėl to, kad dar prieš kokius pusę metų rašiau apie panašius dalykus, apie kokius Nordea ekonomistas Žygimantas Mauricas kalbėjo šiandien. Apie demografinių tendencijų įtaką Lietuvos vystymosi galimybėms, tipo. Bet aš rašiau paviršutiniškai, o ponas Žygimantas kabino visai kitu lygiu.

Žiguli mašina

Čia Žiguli mašina, kuri buvo specialiai man (na, gal ne vien man, bet čia jau smulkmenos). Tarp eilučių tai reiškia štai ką: panašiomis, tik visai nerestauruotomis, o supuvusiomis mašinomis mes Lietuvoje važinėdavom prieš 20 metų. Jei ir toliau taip eis su demografija, tai galėsim džiaugtis, jei panašaus lygio mašinomis, tegul ir nerestauruotomis ir supuvusiomis, galėsim važinėti po 20 metų.

Aš jums išsyk pasakysiu: tokias nuoseklias ir išsamias analizes, kokias ponas Žygimantas padarė, aš užsiknisčiau daryti. Tai yra toks statistinių faktų išrankiojimas ir sudėliojimas, kad Nordea vadovybė turėtų šiam žmogui skirti premiją, o Vyriausybė, ar kas ten skiria apdovanojimus – nominuoti kokiam ordinui. Nes tai yra puikūs, išankstiniai, padėtį pakeisti leidžiantys duomenys, kurie apdirbti taip, kad jų nesuprasti gali tik koks nors neigiamai padidinto intelekto asmuo* arba koks nors nieko girdėt nenorintis išprotėjęs valdžiažmogis. Nes pagal tokius duomenis galima aiškiai planuotis, nustatyti esminius prioritetus ir padaryti sprendimus. Čia viskas aišku taip, kad aiškiau ir nebūna.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter