Tag Archives: JAV

Pratęsiant apie Iraną ir jo branduolinį ginklą

Situacija su Irano kuriamu branduoliniu ginklu – daug keblesnė, nei atrodo, ypač prisiminus Irano pretenzijas Irakui dėl ypatingai nafta turtingų teritorijų.

Išties Iranas jau daugelį metų užsiima ne kuo kitu, o labai įdomia ekvilibristika – nuolat kartodami, kad nieko nedaro, kad TATENA duomenys apie kuriamą branduolinį ginklą yra melagingi, išties Irano vadai tą ginklą kuria, o paskui eilinį sykį kartoja, kad tikrai nekuria, o tiktai taikiais tikslais, ir t.t., ir t.t., kaskart Vakarams suteikdami naivią viltį, kad problemos išsispręs savaime: juk nieko nedaryti paprasčiau.

Ir šitai tęsiasi daugiau, nei dešimtmetį – dar nuo tų laikų, kai TATENA paskelbė, kad Iranas turi branduolinę programą, o Irano vadovai lygiai, kaip ir dabar, pareiškė, kad TATENA meluoja, jų dokumentai falsifikuoti, o jokios branduolinės programos nėra. Panašūs Irano paneigimai buvo kartojami ir vėliau – kai TATENA paskelbė apie statomus branduolinius reaktorius, apie urano sodrinimo gamyklas, galų gale ir dabar – kai paskelbė apie kuriamą branduolinį ginklą. Akivaizdu viena: Irano valdžia Vakarus tampo už nosies.

Iš esmės, šiuo metu Iranas Artimuosiuose Rytuose užima pozicijas, kiek panašias į tas, kurias Irakas turėjo Kuveito okupacijos išvakarėse – t.y., yra dominuojanti jėga, bandanti perimti regiono kontrolę. Ir to neslepia. Tai labai gerai ginkluota šalis, turinti visų rūšių ginkluotę, įskaitant ir bandomas vidutinio nuotolio raketas, ir cheminį ginklą, kurio prisigamino, pamatę, kaip efektingai šį naudoja Irakas.

Ginklavimosi požiūriu, Iranas yra viena iš vadinamųjų mažųjų imperijų – kuria ir gamina visų rūšių ginkluotę nuo A iki Z, taip pat bando atsiskirti ir kitose pramonės srityse. Panašios strategijos bandė laikytis ir Jugoslavija, ir Irakas, ir Pietų Afrikos respublika, ir Šiaurės Korėja – probleminės šalys. Tarp kitko, Izraelis irgi yra artimas tokio tipo valstybėms. Tokio tipo strategijos yra laikomos grėsmingomis dėl vienos elementarios priežasties: valstybė, gaminanti visų rūšių ginklus pati, yra atspari ekonominiam spaudimui, embargui, dėl menkų ekonominių ryšių su aplinkinėmis šalimis, karo atveju praranda nedaug. T.y., kilus konfliktui, jo neįmanoma išspręsti taikiomis priemonėmis, nes taikių svertų paprasčiausiai nėra.

Ir jei dar kažkaip galima suprasti, kodėl ginkluojasi ir kuo mažiau priklausomą nuo išorės ekonomiką kuria Izraelis (tai visiškai natūralu, kai aplink tiek priešiškų valstybių), tai Irano atveju šitai kelia klausimų. Aplinkui pilna šalių, kurios pakankamai geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusios – ir Rusija, ir arabų valstybės, Armėnija, Turkmėnistanas, Pakistanas – kokios problemos, kas verčia militarizuotis?

Gal netgi dar didesne problema, nors ir mažiau matoma, tampa ginklų eksportas iš tokių atsiskyrusių nuo pasaulio valstybių. Prisiminkim Pietų Afriką, kuri, kaip manoma, kažkada padėjo kurti savo branduolines programas Sirijai, Irakui, Izraeliui, Šiaurės Korėjai ir Pakistanui. Arba Šiaurės Korėją, irgi padedančią kitoms šalims savo karinėmis technologijomis. Nuostabus eksportas, tiesa?

Todėl vargu, ar verta kalbėti apie tai, kad esą Irano kėslai – tai propagandinis šlamštas. Ir viso to regiono istorija, ir paties Irano elgesys anksčiau, ir elgesys dabar – rodo viena: ši šalis planuoja turėti branduolinį ginklą ir dominuoti regione. O Iranui įsigijus porą dešimčių branduolinių bombų, kiltų visiška regiono destabilizacija, t.y., Iranui pradėjus karą su Iraku dėl konfliktinių teritorijų (o jose – keliasdešimt procentų Irako naftos), neaišku, kuo tai baigtųsi. O kad toksai karas turi aukštą tikimybę – irgi neverta abejoti: karas tarp Irano ir Irako jau buvo (tąsyk masinio naikinimo ginklą labai plačiai naudojo Irakas), o Iranas teritorinių pretenzijų nėra atsisakęs.

Kas pradės karą? O tai jau klausimas, į kurį nesiryžčiau atsakinėti. Yra keturi scenarijai:

  1. Iranas nutraukia branduolinę programą ir ima integruotis į pasaulinę ekonomiką – vargu, ar tokiu scenarijumi kas nors išvis tiki.
  2. Iranas yra užspaudžiamas tiek, kad priverčiamas nutraukti branduolines programas – tai scenarijus, primenantis Pietų Afriką, kurią per kelioliką metų pasaulis privertė pakeisti kryptį. Gan efektingai toks scenarijus suveikė Šiaurės Korėjai. Scenarijus Iranui iki šiol neveikiantis dėl labai įdomios Rusijos pozicijos ir gal mažiau įdomių, bet lengviau suprantamų Kinijos stabdymų.
  3. Iranas pradeda karą dėl ginčijamų Irako teritorijų – variantas gal ir įtikėtinas, tačiau galintis išsivystyti į nepaprastai skaudų konfliktą. Panašios politikos laikėsi Pietų Afrika, tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliavusi beveik ketvirtį Afrikos žemyno. Atgrąsinti nuo to gali tik nepaprastai griežtas užsienio valstybių spaudimas.
  4. JAV ir Izraelis suduoda prevencinį smūgį, galimai netgi branduolinį. Scenarijus primena Irako, iš dalies – Jugoslavijos variantus. Pagal potencialius aukų skaičius ir konflikto eigą – toks scenarijus gerokai švelnesnis, nei trečiasis, tačiau jo galimybės mažėja, einant laikui, o politiniu požiūriu jis labai jau nepatogus JAV, Europai ir kitoms valstybėms, žaidžiančiomis demokratijas – ką visuomenė pagalvos, ypač po antrojo Irako karo?

Ko galima tikėtis? Manau, kad JAV bandys siekti 2 varianto. Tiesą sakant, jau ir dabar bando. Didžiausia bėda – Rusija, turinti su Iranu nekontroliuojamus prekybos kanalus. T.y., netgi daugiametis embargas tampa neveiksmingu. Ir dėl to ir atsiveria keliai 3 ir 4 variantui.

Nerišlios mintys apie žmogišką naivumą

Aš jau sakiau, kad aš baisus cinikas. Gal todėl mane vieni išvadina sovietiniu reliktu, kiti – šlykščiu savanaudžiu, kuris už pinigus ir žmones žudytų, treti – fašistu, nekenčiančiu negrų, ketvirti – marksistu ir komuniaga, o penkti, būna, kad ir idealistu 🙂 Čia kaip visokiose diskusijose dėl mirties bausmės – vieni piktinasi, esą aš mirties bausmės šalininkas ir visus į konslagerius suvaryčiau (tikrai teko bendrauti su žmonėmis, kurie taip teigė), o kiti sako, esą aš absoliutus mirties bausmės priešininkas. Ir taip toliau, ir taip toliau 🙂

O taigi viskas paprasčiau – aš žiūriu iš ciniko pozicijos. Tiesiog pernelyg daug teko pamatyti, kad dar žiūrėčiau naiviai.

Vat jums keletas ciniškų klausimų:

1. Jei vergovėje žmonės dirba 7 dienas per savaitę ir po 18 valandų per parą, tai kodėl kapitalizmas, netgi turėdamas 5 darbo dienų savaitę su 8 darbo valandomis, gaunasi ekonomiškai efektyvesnis (turtuoliams pelningesnis) režimas? Klausimas nekvescionuojamas, ši realybė išnagrinėta dar Adam Smith.

2. Kuriem galam egzistuoja demokratija? Kodėl JAV, įsivedusi demokratiją ir panaikinusi vergovę, sugebėjo tapti turtingiausia (didžiausius pasaulio katpitalus valdančia) šalimi? Kodėl demokratijos įvedimas nuolat susisieja su ekonomikos pakilimu, o totalitariniai režimai nuolat skursta? Jei ką – galiu duoti užuominą: bankai.

3. Kuriem galam kai kurios šimtmečius kapitalizme pragyvenusios šalys (Švedija, Austrija, Olandija, etc.) suteikia tokias sanatorijas kaliniams – kriminaliniams nusikaltėliams? Tik nereikia man pasakoti apie žmonių gerumą 🙂

————————————

Štai jums geras ciniškos ekonomikos pavyzdėlis:

Bene prieš kokius kelioliką metų, bado kamuojamos Etiopijos vyriausybė atsisakė priimti humanitarinę pagalbą iš Europos ir JAV. Aišku, sukėlė baisų pasipiktinimą – juk Etiopijoj badmečiai tuomet jau buvo kasmetiniai, mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. O situacija labai paprasta: humanitarinė pagalba, nesvarbu, ar tiesiog dalinama, ar pakliuvusi į juodąją rinką, nukonkuruoja net ir menkučius žemdirbius. Rezultatas – dar vienas, tik jau dar didesnis badas. Etiopija sugebėjo daugmaž išspręsti bado problemą tik tada, kai nepaisydama Vakarų grąsinimų ir sankcijų, atsisakė humanitarinės pagalbos. O dabar jums klausimas: kam pelninga toji humanitarinė pagalba?

Štai paprasta analizė, kas ir kaip vyksta realybėje:

Afrikoje, gerai irigavus žemes, galima auginti tris derlius per metus. Arba net keturis. Su pigia pigia darbo jėga. Tiek pigia, kad kilogramas ten išaugintų bulvių tekainuotų kelis centus. O Europoje darbo jėga brangi, žemė brangi, derlių – vienas per metus (na, gerai – kai kur gal ir du). Taigi, kuriem galam olandų, vokiečių, ispanų ir t.t. žemdirbiams konkurentai iš Afrikos? Taigi, mielieji. Štai jums ir humaniška humanitarinė pagalba. Logika paprasta: tegul negrai dvesia, bet mes juos už dyką pamaitinsime, kad jie nekonkuruotų su mumis. Taip pelningiau. Bet tik pamaitinsime. Jokių traktorių ar užtvankų jie tegul nelaukia 🙂

—————————

Aš jau nekalbu apie tokius akivaizdžius atvejus, kaip kad Irakas: Vakarų šalys pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip Saddamas Husseinas cheminiu ginklu bombardavo kurdų miestus – iki šiol nieks gerai nežino, kiek žmonių ten žuvo. Tos pačios Vakarų šalys jam ir pastatė tuos cheminio ginklo fabrikus ir pardavė krūvas kitų ginklų. Ir dar pavadino jį demokratijos ir taikos garantu Persijos įlankos regione. Bet vos tik Saddamas Husseinas susilpnėjo (nesigilinkim į tas peripetijas), iškart jis tapo priešu, kurį „nunulino“ ir atėmė iš jo naftą. Juk dideli pinigai.

Apie draugišką sovietinę pagalbą broliškų šalių liaudžiai – išvis, tur būt, neverta pasakoti. Pagelbėjo ir mums – iki šiol neatsigaunam :-/

Tai vat ką noriu pasakyti – viskas daug klaikiau, nei atrodo :-/

Nuoširdžiai laukiu jūsų komentarų ir, jei kažkam norisi -ir keiksmų – kažko mane ant filosofijos patraukė 🙂