SSRS griuvimas per tiekimo grandinę

Man rodos, kadaise esu rašęs visokių ten dalykų apie tiekimo grandinę kasdienėje sovietinėje buityje – kaip žmonės, turėdami prastą tiekimą, būdavo priversti kaupti begales atsargų sandėliukuose, rūsiuose ir šaldytuvuose. Nes nuolat būdavo taip, kad pritrūksta kažko, o to kažko parduotuvėse nėra. Tai ir sprendimai būdavo paprasti – prisikrauti sandėliukan tiek, kad užtektų bent keliems mėnesiams, o jei produktas retesnis (majonezas, konservuoti žirneliai ar pan.) – tai tiek, kad ir metus galima būtų ištempti, taupiai naudojant.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu - nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Gilus sovietinės sistemos paradoksas: nuolatinis gamybos perviršis, kuris didino deficitą ir kartu – nuolatinis deficitas, kuris didino gamybos perviršį. Kol nepasižiūri į tiekimo grandinę, tol visa tai atrodo, kaip neįmanomas absurdas.

Tačiau šitas pats deficitinis mechanizmas veikė ne tik buityje – jis veikė visur. Visoje visoje pramonėje, visoje ekonomikoje, kuri buvo planinė, t.y., paskirstanti prekes visai ne taip, kaip reikia įmonėms, o taip, kaip kažkam susišvies.

Taip, aš žinau, kad yra krūva įvairių rimtų teorijų apie tai, dėl ko žlugo SSRS ekonomika – pradedant banalia stagnacija (apie tą aš irgi esu rašęs berods) ir baigiant naftos kainų kritimu, dėl kurio tiesiog pritrūko pinigų, kurių reikėjo kompensuoti nuolatiniam ekonomikos atsilikimui.

Tačiau visos tos teorijos turi vieną bėdą: jos pilnai nepaaiškina tam tikro periodo, visu stiprumu veikusio vos kelerius metus, kai rinka atsivėrė, ėmė rastis galimybės eksportui, tačiau vietoje ekonomikos susireguliavimo, kuriam laikui kilo kažkoksai nesuvokiamas viso ko ekonominis krachas. Būtent taip: atsirado galimybės prekiauti – visi turėjo imti gyventi geriau, tačiau kažkodėl visi tiesiog katastrofiškai sužlugo. Kas dar įdomiau, daugelis įmonių galutinai sužlugo tik po kokio dešimtmečio, nors tvarkėsi taip prastai, kad turėjo žlugti per kelis mėnesius.

Paties kracho metu kai kurios prekės pasidarė tiesiog nesuvokiamai pigios (pvz., aš kartą gailėjausi, kad nepaėmiau didelės partijos naujutėlių Zenit fotoaparatų gal po kokius 10 litų – taip, tvarkingų ir su objektyvais, bet kita vertus, o kur aš juos būčiau dėjęs?), o gudresni prekeiviai, turėję ryšių su įvairiomis sovietinėmis gamyklomis, neretai ėmė uždirbinėti pasakiškas, sunkiai suvokiamas pinigų sumas, pusvelčiui pirkdami ką papuola ir paskui tą patį, visur pardavinėdami didžiuliais kiekiais.

Taigi, čia bus jums viena iš teorijų, kuri šį bei tą paaiškina iš visai kitos, labai banalios pusės. Tiesiog kaip tiekimo grandinę su buferiais ir jų perpildymu.

Planinė ekonomika ir pinigai

Viena iš SSRS bėdų buvo labai paprasta: jie kadaise nusprendė, jog pinigai yra blogis ir jų reikia atsisakyti. Aišku, pabandę tą padaryti, jie susidūrė su faktu, kad to padaryti nesigauna. Bet bandymų buvo.

Nepaisant nesėkmių, link pinigų atsisakymo SSRS bandė judėti daug daug dešimtmečių – ir šiaip atimdami pinigus iš žmonių per visokias pinigines reformas, ir dirbtinai nustatydami bet kokias kainas, ir visokias kvotas, ir pagal tai skirdami pinigus tokiais kiekiais, kokie gaunasi pagal nustatytas kainas, ir taip toliau.

Planinės ekonomikos absurdiškumas susiveda į labai paprastą schemą: tarkim, sugalvojo partija, kad plytos turi kainuoti po 10 kapeikų, tai ir kainuoja jos tiek. Bet gamyklai, kuri po tiek plytas parduoda, nėra už ką sumokėti darbininkams. Todėl partija skiria tai gamyklai papildomai pinigų. O vat kokie nors kaliošų gamintojai gauna pernelyg daug pinigų ir gali prisipirkti tiek plytų, kad jų kitiems neliktų, todėl iš jų pinigus reikia paimti ir šiaip jiems plytų negalima leisti pirkti be specialaus leidimo. Ir taip toliau.

Esmė labai paprasta: pinigai planinėje ekonomikoje nieko nereiškia. Jie tiesiog šiaip kažkoksai tai imitacinis dalykas, nieko bendro neturintis su realybe. Vietoje pinigų yra skirstymas, vykdomas per visokias ministerijas ir plano komitetus. Ir tenai visai jau nesvarbu, ar tu turi pinigų, ar neturi pinigų – valdžia tau gali paskirti ir viskas. Aišku, pinigai irgi yra, bet jie irgi skiriami.

Dėl to paskui gaudavosi keisti dalykai: tarkim, reikia kažkokiai gamyklai plytų, bet ji neturi paskyros plytoms, tačiau turi pinigų. O kitai gamyklai reikia bulvių ir ji turi paskyrą bulvėms, bet neturi pinigų joms. O trečia turi paskyrą plytoms, turi pinigų, tačiau neturi bulvių. Ir pinigais jos keistis negali, ir viena iš kitos pirkti irgi negali. Tačiau gali keistis paskyromis. Taigi, jei atsiranda galimybė sukombinuoti, tai gaunasi taip, kad prasideda makliavonės su paskyromis, tarpusavio rėmimais kokiais nors ir išvis neaišku kuo, kol gaunasi kažkokia beliberda, dėl kurios kartais kažkam pasiseka gauti ko nors, o kartais gaunasi taip, kad gamykla, kuriai reikėjo plytų, gauna bulvių, kurios paskui sėkmingai supūna, nes jų niekam nereikia.

Labai nesunku suprasti, kad tokioje schemoje paskyros prekėms tampa baisiu decficitu ir visi dėl jų pešasi labiau, nei dėl beverčių pinigų. O dėl tokių peštynių tų prekių negauna tos gamyklos, kurioms jų reikia. Užtat paskui būna, kad koks nors batų fabrikas turi krūvą kompiuterių sandėlyje, o kokia nors elektronikos gamykla, kuriai reikia kompiuterių, jų neturi, bet užtat turi belenkiek gumos, kuri batų padams tinkama.

Blogas tiekimas perpildo sandėlius

Čia didžiausias tiekimo paradoksas: atrodytų, kad jei tiekimas blogas, tai sandėliai turėtų būti tušti, tačiau yra atvirkščiai: jei tiekimas blogas, sandėliai išties yra perpildyti.

Labai paprasta: jei tu neturi žaliavų ir yra sudėtinga jų gauti, tai vos tik pavyksta gauti, stengiesi jų užsipirkti ilgam. Negana to, stengiesi užsipirkti ir atsargų kitiems dalykams – gal prireiks kažko, ko dabar nereikia, o gal tavo partneriui, kuris yra tavo tiekėjas, prireiks kažko, ką turi tu – tada galėsi iš jo kažką lengviau išsimušti.

Bet čia yra ir vienas įdomesnis mechanizmas, kuris užsuka amžino deficito procesą. Tai yra pinigų trūkumas. Tiesiog banaliai pagal Keynes, tik kokį milijoną kartų smarkiau, nes tų pinigų ne šiaip trūksta, o jų išvis nėra, nes jie išties nedalyvauja ekonomikoje. Todėl viskas būna su netikėtais efektais.

Įsivaizduokim tokią piniginę schemą:

  • Petras augina bulves, jis nori obuolių
  • Jonas augina obuolius, jam reikia morkų
  • Antanas augina morkas, jam reikia bulvių

Schema yra klasikinė – visi kažką gamina ir negali tiesiogiai išsikeisti prekių, nes prekės, kurias turi viena pusė, yra nereikalingos kitai pusei. Esant pinigams ir prekybai, viskas natūraliai išsisprendžia: visi parduoda kam nors savo prekes, gauna pinigų, už juos perkasi tai, ko kam reikia.

Piniginė sistema tampa tiesiog rinkos eneibleriu, t.y., tarpininku, kurio dėka visi rinkos dalyviai gauna tai, ko jie nori.

O dabar pabandykim tą schemą įsivaizduoti veikiančią realiai be pinigų. Vat čia įsijungia paprastas abipusiai nenaudingų sandėrių mechanizmas: tarkim, Petras turi bulves, nori obuolių, bet Jonas, kuris turi obuolius, visai nenori bulvių, tačiau nori morkų, kurias turi Antanas, kuriam jau reikia bulvių, kurias turi Petras, kuriam nereikia morkų. Va kas gaunasi:

  • Petras priverstas bent dalį bulvių mainyti į morkas, nes per morkas gali gauti obuolių
  • Jonas priverstas duoti obuolius už bulves, nes už bulves gali gauti morkų
  • Antanas priverstas imti obuolius, nes tik taip gali gauti bulvių

Suprantate, visi daro visai ne tai, ką nori, t.y., sandėriai yra nenaudingi, priverstiniai. Bet negana to, čia ima suktis dar geresnis procesas:

  • Petras priverstas atiduoti per daug bulvių už obuolius, nes Jonui bulvių nereikia
  • Jonas priverstas atiduoti per daug obuolių už morkas, nes obuolių nereikia Antanui
  • Antanas priverstas per daug morkų atiduoti už bulves, nes Petrui nereikia morkų

Negana to, kadangi pas kiekvieną atsiranda perteklius prekių, kurios reikalingos kitiems, tai ir iš kitos pusės prievartavimas ima rastis:

  • Petras, gavęs morkų, nuplėšia už jas perteklių obuolių iš Jono
  • Jonas, gavęs bulvių, nuplėšia už jas perteklių morkų iš Antano
  • Antanas, gavęs obuolių, nuplėšia už jas perteklių bulvių iš Petro

Čia iš pirmo žvilgsnio turėtų pasirodyti, kad du paskutiniai procesai turėtų vienas kitą kompensuoti, nes morkų, bulvių ir obuolių kiekiai lyg ir nesikeičia, bet bėda tame, kad sandėriai vyksta paskirai ir visi jie yra nenaudingi, o kiekvienas tampa tarpininku, kuris trukdo vykti tiesioginiams mainams. O dėl to tie negatyvūs procesai vienas kitą tik sustiprina, tad rezultate gaunasi ne tiek prekyba, kiek sandėlių auginimas:

  • Petras kaupia savo bulves ir negana to morkas, nes jam reikia obuolių. Ir obuolius jis kaupia, nes bijo, kad negaus.
  • Jonas kaupia savo obuolius ir negana to, bulves, nes jam reikia morkų. Ir morkas jis kaupia ir nenori jų atiduoti.
  • Antanas kaupia savo morkas ir negana to, obuolius, nes jam reikia bulvių. Ir dar ir tas buves jis kaupia.

Žodžiu, pas visus ima pildytis sandėliai. Pildytis viskuo, ko kiekvienam reikia, taip pat viskuo, ko reikia kitiems, o ir viskuo, ko tik išvis gali kam nors prireikti. Ir jei tik kas atsiranda rinkoje, tai visi ima peštis, kad tik gauti ko nors ir į sandėlį pasidėti. Nes pinigų gi nėra, o jei ir yra – už juos prekiauti nesigauna.

Taip susidaro situacija, kai visur deficitas, niekas neturi pakankamai to, ko jiems reikia (ir net jei turi, padaugina iš maomų rizikų ir nusprendžia, kad neturi), tačiau visi turi belenko, ko gali reikėti kitiems. Ilgainiui šitokių procesų valdoma ekonomika ima pūstis į nesveikus planus – gaminami didžiuliai visokių prekių pertekliai, tačiau visvien lieka totalinis deficitas, dėl kurio niekas negali normaliai dirbti. Galų gale išsipučia savotiškas burbulas, kuriame prikimšti visi sandėliai, o gauti ką nors tiesiog neįmanoma.

Sovietmečiu sklandė toksai anekdotas: kas būtų, jei SSRS prisijungtų Sacharą? Pirmus 10 metų vyktų komunizmo statyba, o paskui pritrūktų smėlio.

Čia pati planinės ekonomikos esmė: kai pinigai negali būti laisvai naudojami rinkoje, pritrūksta visko, ko tik kažkam gali reikėti. Ir kiek begamintum, visko trūksta ir trūksta, o kuo labiau didinami gamybos planai, tuo reikia didesnio tiekimo, todėl trūksta visko dar labiau. Deficitas auga, kol dėl jo bet kas praranda prasmę.

Sovietų Sąjungos krachas

Dabar pažiūrėkim į krachą ir tą pačioje sovietmečio pabaigoje prasidėjusį keistos prekybos procesą, kur tiesiog nenormalios spekuliacijos vyko, o rinka buvo užversta neįsivaizduojamais kiekiais neįsivaizduojamo šlamšto už neįsivaizduojamai juokingas kainas (tiesa, juokingas tol, kol pagal dolerius, o ne pagal eilinių žmonių pajamas skaičiuoji).

Vat čia paprastai: pirminė situacija – totalinis deficitas ir nesveikai perpildyti sandėliai, kombinacijoje su daugybės įmonių negebėjimu gauti paskyras prekėms. Pokytis – atsiranda pinigai (doleriai) ir galimybės kam nori prekiauti su kuo nori. Kas gi įvyksta?

Ogi pažiūrėkim į mūsų nagrinėtus žemdirbius:

  • Petras staiga gauna galimybę pirktis obuolius, tačiau atranda, kad negali parduoti bulvių, nes jų pas kitus sandėliuose yra toks perteklius, kad kiti nežino, kur jas dėti. Tačiau Petras gali parduoti morkas už dešimtadalį kainos ir gauti pinigų obuoliams.
  • Jonas atranda, kad negali parduoti obuolių, nes Antanas juos pardavinėja dešimt kartų pigiau, nes jų prikaupęs begales. Tačiau parduodamas bulves, jis gali gauti pinigų, už kuriuos nusipirktų morkų.
  • Antanas negali parduoti savo morkų, nes jas išpardavinėja Petras, tačiau tas pats Antanas gali pardavinėti nesveikus kiekius anksčiau prikauptų obuolių.

Suprantate, čia gaunasi taip, kad rinka iš sandėlių tiesiog užverčiama neadekvačiais kiekiais visokio šlamšto. Ir kai visokių sandėlių daug ir jie dideli, tai gaunasi taip, kad pas kiekvieną gamyklą atsiranda begalės konkurentų ir tiesiog dingsta prasmė užsiimti ankstesne veikla. Negana to, pirminėse stadijose tiekimas dar ilgai lieka labai nestabiliu, todėl ne visos gamyklos sugeba pirktis tai, ko joms reikia. O todėl jau tos gamyklos pasidaro priverstos dar pigiau ir skubiau išpardavinėti viską, ką tik jos turi.

Žodžiu, įsisuka procesas, kur visokie sandėliai ima dempinguoti rinką, o ta pati rinka ima griuvinėti kaip papuola. Ir galutinis rezultatas – daugumą senų gamyklų ištinka neišvengiamas krachas: jos vis dar negali pasitvarkyti sau tiekimo, o jų produkcija staiga tampa nepaklausia ir niekam nereikalinga. Tačiau tie, kas tokiomis sąlygomis prekiauja, gali išlošti neįtikėtinai didelius pinigus dėl to, kad parduoda kažką pigiai, o perka išvis pusvelčiui.

Sandėliai pas daugelį gamyklų buvo tokie dideli, kad kai kurios iš SSRS įmonių vegetavo kone dešimtmetį, taip ir nepradėdamos jokios normalios veiklos, o tik atleisdamos darbuotojus ir po truputį išsiparduodamos senas atsargas. Kai kurios Rusijos ir Baltarusijos įmonės, gaudamos valdišką paramą šitaip ištempė netgi du dešimtmečius – pvz., absurdiškai klaikius ir niekam nereikalingus priešistorinio lygio elektroninius laikrodžius gaminusi Minsko „Elektronika“ užsilenkė vos prieš kelerius metus.

Vat taip netikėtai suveikia dinaminiai rinkos procesai, neturintys, beje, nieko bendro su kokia nors konkurencija ar įprastai ekonomistų taikomomis prielaidomis – tai banalūs nenormalaus tiekimo efektai, kylantys iš absurdiško sovietinio valdymo.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook
Facebook
0Share on Google+
Google+
0Share on LinkedIn
Linkedin
Tweet about this on Twitter
Twitter

67 thoughts on “SSRS griuvimas per tiekimo grandinę

  1. Krokas

    Atsiradus laisvai rinkai iš karto atsirado daug prekių biržų, kurios ir suklestėjo tarpininkaudamos tokiems sandėlių išpardavinėjimams. Po to kokiais 1994 ar 1995 m. išpardavus atsargas tos biržos po truputi užsilenkė.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Biržos buvo tik dalis reikalo -- buvo daugybė šiaip prekeivių. Per kuriuos galima būdavo dar ir sau į kišenę pasiimt, o ne į gamyklą. Daugeliui tas ir buvo esminis lemiantis kriterijus.

      Reply
  2. HM

    „kai kurios prekės pasidarė tiesiog nesuvokiamai pigios (pvz., aš kartą gailėjausi, kad nepaėmiau didelės partijos naujutėlių Zenit fotoaparatų gal po kokius 10 litų – taip, tvarkingų ir su objektyvais, bet kita vertus, o kur aš juos būčiau dėjęs?)“

    Būtumėt, ponas Rokiški, dabar ebay ar kokiame nors labiau specializuotame portale pardavinęjęs hipsteriams po 100 -- 200 $ 🙂

    Reply
      1. HM

        Žinoma, kad gudru pasakyt tik iš retrospektyvos. Aišku, kad nėra prasmės, ypač neįtariant, kada nors kam nors to prireiks. Analogiškai man buvo su dujokaukėmis ir ypač jų filtrais. Prieš gerus 10 metų, kiek teko girdėt, sovietinių dujokaukiu filtrus (tam tikrus bent jau) supirkinėjo metalistai po 50 ir daugiau lt. O aš, dar kiek anksčiau turėjau priėjimą prie šimtų jų, bet nepamaniau, kad kam jų reikės.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kiek suprantu, su tais katalizatoriais iš brangiųjų metalų ar kuo ten, civilinės gynybos dujokaukėms filtrų nedarė. Prasti jie būdavo, normaliai užterštumą laikantys vos kelias valandas. Bet kad kažkurias iš karinių dujokaukių darė su kažkuo ten pakankamai brangiu -- tą man irgi buvo pasitaikę porą kartų nugirsti.

          Reply
          1. Mindaugas

            Jei aš gerai suprantu, bent Lietuvoje daugiausiai pasitaikydavo dviejų rūšių filtrai: labai dažnai -- pilkos metalinės „skardinės“ (gan masyvos ir nepatogios prisukti prie pačios dujokaukės), ir rečiau -- plastikinės žalios suplotos „minos“ (mažesnės ir lengvesnės), tai atseit mano šaltinių, pastarosiose ir buvo paladžio ir pan. katalizatoriai, ir juos nepigiai supirkinėjo.

            Bet kuriuo atveju -- atsiprašau už offtopinimą.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Tai tos vat skarbonkės ir buvo civilinės saugos dujokaukėms. O plastmasiniai, kiek suprantu -- kariškoms, kur ne iš dujokaukės apačios, o iš šono filtras prisisuka, kad šaudyt netrukdytų.

              Reply
              1. Mindaugas

                Taigi va, galėjau nors ir didelį būrį statistų kokiam filmui aprūpinti, tiek vienomis, tiek kitomis (tomis kariškomis), bet tada atrodė tik kaip nereikalingas chlamas ir nesusikroviau sau į krūvą 🙂

                Reply
        2. Vytax

          Mano tėvas irgi gailisi. Būtų žinojęs, būtų darže už namo ne agurkus auginęs, o savo laiku palaidojęs mažiausiai penkis kamazus vario. Kažkuriuo metu pervyniodavo elektros variklius ir varinės apvijos tiesiog į sąvartyną buvo vežamos.

          O šiaip tai nebuvo jokio vertės suvokimo. Pavyzdžiui kaip per kolūkių griuvimą žmonės iki kraujų pešėsi, kad galėtų iš kolūkio pasiimti geresnę karvę, kokį tarybinį traktorių ar „Niva“ javų kombainą. O kolūkio pastatai buvo visų pamiršti. Dabar kai praėjo vos 20 metų, viskas apvirto aukštyn kojom. Karvės išnyko, tarybinė žamės ūkio technika nukeliavo į metalo laužą. Bet kai koks senukas išlaikęs vis dar nenugriautą fermos pastatą parduoda už kokius 200tūkst., visiems atvimpa žandikauliai. Nes juk kažkada kai kuriuos fermų pastatus pardavinėjo po 1Lt.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Na, už 200k tai turėtų būti labai didelis pastatas, greičiau netgi kompleksas, su žeme, infrastruktūra ir taip toliau. Bet bendrai tai taip -- vertės niekas nesuvokdavo.

            Beje, su variniais laidais ir variklių apvijų pervyniojimais -- tai būdavo irgi dėl planinės ekonomikos. Laidų gamybą matuodavo metražu, o ne svoriu, o kai su ta pačia įranga faktinis našumas rišdavosi dažniau prie vario sąnaudų pagal svorį, o ne pagal ilgį, tai vis gamindavo per plonus laidus. Pradedant tuo, kad paprastas laidas beveik visad turėdavo juntamą nuokrypį į plonumą ir baigiant tuo, kad spaudžiant planui kartais tekdavo rinktis, ar neįvykdyti plano visai, ar neįvykdyti kažkuriai daliai laidų. Aišku, pasirinkdavo perviršyti plonesnius laidus ir nepakankamai pagaminti storesnių ir bendrą planą kilometrais įvykdyti.

            Kaip rezultatas -- visuotinis tinkamo storio laidų deficitas, o ir atitinkami laidai turintys kokiais 10-30% per mažą skerspjūvio plotą (pagal skersmenį nuokrypis tokiu atveju vos pastebimas, bet varža padidėja juntamai). Ir kaip to rezultatas -- varikliuose plonesni laidai, nei numatyta. O jau kaip to rezultatas -- nuolat degančios apvijos, nes paskaičiuotos normaliai, o vat laidai per ploni ir dega. Ir to rezultatas -- nuolatiniai apvijų pervyniojimai varikliams.

            Reply
            1. Vytax

              Vienas danas pas mus neseniai nupirko du karvidžių pastatus ir vandens gręžinį prie jų, sumokėjo 200tūkst. Ketina ten kažkokius kailinius žvėrelius augint.

              O elektros varikliai tai nebuvo blogi. Jie degdavo dėl tarybinės darbų kultūros (darbuotojai techniką gadindavo specialiai, tam kad nereikėtų dirbti) ir nemokšų elektrikų.

              Reply
                1. Vytax

                  Bet kurį variklį galima sudeginti. Tereikia tik paduoti jam per didelį apkrovimą. O trifaziams varikliams sudeginti tereikia paduoti tik dvi fazes iš trijų. Dėl to ir degdavo apvijos.

                  Reply
                  1. Rokiškis Post author

                    Galimos apkrovimo ribos turi būti paskaičiuojamos su atsarga. Ir būdavo paskaičiuojamos. Tik vat laidai su problemomis.

                    O vat dėl trifazių -- negaliu ginčytis. Nelabai suprantu, ko jiem degt, bet kita vertus, niekada nesigilinau, bbž.

                    Reply
                    1. Vytax

                      Na tarkim būdavo kokia nors pašarų transporterio juosta kokiame nors kolūkyje. Teoriškai darbuotojai ją pirma turėdavo pasileisti ir tada tolygiai mesti ant jos pašarus ir tada ta juosta turėdavo nešti pašarus kur reikia. O realiai kolūkio darbuotojai ant stovinčios juostos sukraudavo didžiulę krūvą ir tada paleisdavo variklį. Variklis neatlaiko aprovimo ir sudega. Darbuotojai laimingi, nes šiandien dirti nebereikės.

                      Aišku turėdavo būti ir apsauginės movos, ir mechaniniai saugikliai pačiame transporteryje. Bet jie dažniausiai būdavo užrūdiję arba visai užvirinti. Turėdavo būti šiluminės ir magnetinės rėlės. Bet šias kaimo elektrikai išvis išmesdavo lauk, nes išvis nesuprasdavo kam jos reikalingos.

                    2. Rokiškis Post author

                      Žodžiu, viskas į vieną krūvą susimaldavo matyt, kaip įprasta -- begalės priežasčių, iš kurių būtinai kažkuri suveiks 🙂

  3. malas

    Planinis valdymas šiuo metu klesti aukštajame moksle. Kažkas nusprendžia kiek ir kokių specialistų reikės ir pagal tai skiria chaliavas mokslo vietas.
    Dauguma įmoniu po to neranda reikiamų specialistų, taip pat kaip dauguma specialistų neranda darbo pagal savo nereikalingą specialybę, kurią studino, nes ji chaliava buvo.
    Manau identiška abuolių, bulvių situacija ir sutrikęs tiekimas, dėl ko visi gaunasi nepatenkinti ir neuždirbantys.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tikrai taip -- irgi sovietmečio palikimas. Ir kas baisu -- tai, kad anie iki šiol įsivaizduoja, jog taip ir turi būti.

      Reply
      1. Kempiniux

        Ypač taikliai tiktų medikų ruošimui. Trūkumas sprendžiamas priimant daugiau studentų, bet visai nežiūrima į pabaigusiuju darbo krūvius ir nutekėjimo mastus. Užtat ir gaunasi, kad Lietuva kaip turtingiausia šalis pasaulyje ruošia medikus kitiems, bet ne sau.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Jo, čia konkrečiai -- ne tai per daug, ne tai per mažai jų paruošiama, bet kai per planus viskas, tai vieni darbo negali rasti, o kiti užsiknisa. Paskui gaunasi etatų auginimas kur papuola net ir be jokio reikalo, o kitur -- etatų trūksta ir gydytojai iš principo negali susitvarkyti su ligonių srautais. Žodžiu, briedas.

          Reply
  4. Liepinis

    Kažin, o su Kinijos gamybininkais nebus ko nors panašaus, nes jie jau dabar dempinguoja produkcijos kainas?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Bent su kai kuriais -- laisvai gali būti. Valstybė ten vis dar kiša pinigus kur papuola. Kita vertus -- yra ir kitų ten faktorių, kaip kad nesveiko pigumo darbo jėga kai kuriuose regionuose, dėl ko krenta ir produkcijos, ir žaliavų kainos.

      Reply
    1. Rokiškis Post author

      Yra du niuansai šitame video, nors jis ir ganėtinai atspindi įprastą vaizdą.

      Pirma -- filmuota ne vakare, o dienos metu, kai parduotuvė pustuštė. Vakare -- tas pats, tik dar ir nesuvokiamos eilės.

      Antra -- parduotuvėje yra mėsos. Tiksliau kaulų. Kas neįprasta, nes paprastai nebūdavo. Kita vertus -- aiškiai mėsa pašvinkusi, nes babulės pažiūri, pačiupinėja, pauosto ir neima.

      Reply
      1. Paulius Žuvyčius

        Nors aplinka labai tarybiška, bet tie tetrapakai ir vienkartinės pakuotės kažkaip nesiderina. Bet iš esmės kraupus vaizdas. Turbūt Kambodžos kaimo parduotuvėje geriau atrodo.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Tetrapakai buvo visiškai šviežias reikalas, Jei filmukas būtų buvęs keliais metais ankstesnis, greičiausiai būtų trikampiai pakeliai arba buteliai. O dėl tos kažkokios neaiškios košės vienkartinėse pakuotėse -- išvis kažkoksai nesuprantamas dalykas.

          Reply
  5. entdx

    „Prie ruso buvo geriau“ tipažui turėtų būti kognityvinis disonansas koks tai nuo šio straipsnio. Jų mitologija sako, kad SSRS griuvo ir įmonės žlugo dėl oligarchų išvogusių įmones (o ne dėl tragiško efektyvumo), Landsbergis sugriovė kolūkius, bei perestroiką sumastė ČŽV, o Gorbačiovas buvo statytinis.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Jiems nuolat kognityvinis disonansas. Stabilus toksai. Ir jie tą disonansą bando išspręsti, kurdami visokius kliedesius.

      Reply
      1. kardas

        Ar nebus, kad disonansą bando spresti dar vienu disonansu tam disonansui nesuprasdamai, kad gauna 2 disonansus, nors mano, kad jie „išsilygina“, vienas kitą kompensuoja?
        Jei taip, tai labai tipiška klaida. Beje tragiška.

        Reply
    2. Tomas

      Kad jau šitą temą čia palietėt, gal yra kur nors plačiau parašyta protingų žmonių, kaip visgi ten buvo su tuo kolūkių sugriovimu (ar „sugriovimu“) ?

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Kad nieko ten nebuvo -- jie tiesiog buvo nesveikais mastais dotuojamas briedas, sukurtas iš vogtos žemės ir prievarta suvarytų žmonių. Žmonės žemę atsiėmė, dotacijos baigėsi, kolchozai suiro.

        Reply
      2. Viktoras

        Labai paprastai buvo.Savo akimis maciau,kaip griove kolukius.Ankstyva ryta einu ir ziuriu,ogi Lanzbergis ant fermos stogo sedi ir montiruote kad lupa siferi,kad lupa…Nulupo,lapus ir vinis susikrove i mersa,kuris veliau irgi buvo pavadintas lanzbergiu ir nusiveze.Vila veliau juo savaja,kiek girdejau,ar tai Liuksemburge,ar tai Monake,apdenge.

        Reply
        1. Liepinis

          Ai, tik nereikia meluoti, Viktorai. Landsbergis lupo šiferį, o Rokiškis rinko viniukus ir į krūvelę vilko. Ir ne į Mersą šiferį krovė, o į MTZ. Pats mačiau!!! Po kiek viniukus stūmei, Rabinovičiau, kad norėjai 200 ZENIT,u nusipirkti? Žodžiu, konstatuoju faktą: kolūkius sugriovė Landsbergis su R. Rabinovičiumi! Kur žiūri LSDP, juk aišku ką ir už kurios vietos reikia kabinti už mūsų mylimų kolūkiu sugriovimą!!! RAČAI, GELBĖK!!!

          Reply
  6. tom

    va ir išaiškėjo man iš kur ukrainiečiai iki dabar traukia start shose dviračius. dar pernai Harkove buvo galima naują tiesiai iš gamyklos parduotuvės nusipirkti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kas įdomu, sovietmečiu tokie dviračiai buvo nelabai lengvai gaunamas dalykas. Bet kai sandėliai kur papuola prištampuoti ko papuola, žaliavos užsilikusios (t.y., po sandėlio pervertinimo gaunasi nulinė kaina), o ir gamybos valdymas tarpais vis dar pagal dalinai planinius mechanizmus -- tai ir vyksta taip.

      Reply
      1. Vardaitis

        O koks Start Šose? kažkur apie 2000 buvo išleidę naują visai kitokios išvaizdos Start Šose, iš kitokių vamzdžių, su Shimano stebulėm ir pavarų perjungimo sistema. Šiaip kiek teko skaityt dviratininkų forumuose tiek Start Šosse, tiek Turist dviračiai buvo prasti. Pvz. Turist nuvirtus ant šono persikreipdavo rėmas (rėmas ant tiek minkštas, kad galima rankom sulenkt, nors turistinis dviratis kaip tik turėtų būt tvirtu rėmu, pritaikytas ilgoms kelionėms su bagažu). Net berods XB3 Rekord kuris buvo skirtas profesonaliems sportinikams buvo vis tiek popprastis. Jo rėmas buvo virinamas ne iš vietinių vamzdžių, bet iš Columbus (aukštos klasės italų gamintojas tiekiantis vamzdžius aukštos klasės dviračiams) ir tai nesugebėta padaryt normaliai: kreivai suvirinti, įbrėžimai ir t.t. Baltarusijoje ir dabar berods dar veikia AIST gamykla. Gamina dviračius ir motorolerius. Dviračiai tokie piguva, išskyrus kelius modelius. Gamoje dar likęs sulankstomas AIST, karovnikas (vyriškas dviratis) visi kiti panašu padaryti ant pigių kinietiškų rėmų, su pigiausiom kitom detalėm.

        Reply
  7. Jonas Povilas N

    Perestroikos laikais į sovietinės imperijos sostinę būdavo važiuojama batų, drabužių (prekybos centrai CUM,GUM,Jadran ir t.t.),vaistų,šampūnų,dantų pastos,vaikiškų vežimėlių ir t.t.,nes Maskva buvo aukščiausioje aprūpinimo prekėmis pakopoje (miestai būdavo skirstomi į aprūpinimo kategorijas).Net deficitinių bananų Maskvos parduotuvėse pasitaikydavo.

    Reply
  8. Siru

    Kaip bebūtų keista, toks sovietinis žurnalas dokumentinis „Fitilis“ kartais atskleisdavo tiekimo grandinės fiasko. Vienas iš bajerių, kurį pamenu tai miško vežimas į apdirbimo gamyklą, kuri neturi resursų medžiui apdirbti ir pastoviai sandeliuoja medieną, beje, netinkamai. Rezultatas: end useriai negauna baldų, gamykloje genda mediena, nes įranga netinka apdirbti, o miškas kertamas virš plano irnieku nekeliauja 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, humoras ir satyra buvo ta sritis, kur žiniasklaidai leisdavo šį bei tą su tam tikromis išlygomis parašyti.

      Lietuvoje apie daugiausiai info apie realius reikalus būdavo galima sužinoti iš žurnalo „Šluota“, ten būdavo visokių satyrų irgi. Ir ne tik su ekonomika susijusių -- ten buvo faktiškai vienintelė vieta, kur užsimenama būdavo apie Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos leidėjus, Amerikos balsą, disidentus ir panašiai. Aišku, su šlykščiauisais varymais -- bet visvien, bent jau būdavo galima sužinoti, kad buvo suėmę tą ar aną, ar kad Laisvės radijas kažką ten apie sovietus sakė.

      Reply
  9. Sliobenas

    A mano tėvas bananų sovietmečiu iš Vabalninko parvežė. Rimtai. Iki sovietijos žlugimo tik kartą buvau jų ragavusi. O šiaip tai, kaip istorikė, lenkiu galvą. Taikli analizė. Dar pamirštame paminėti, kad sugebėjo pagaminti kosminį laivą, bet kombainai po pusę bunkerio grūdų atgal į dirvą išbarstydavo. O batus prisimenate -- „sadisto džiaugsmą“ :D. O sieroburmalinovos spalvos pėdkelnes. O šuns neprakandamus apatinius? O lenkiškus rožinius ir ciano žydros šešėlius, legendinį kremą „Ponds“. O vogimą nerealų. Dar ir dabar mūsų kraštuose yra toks terminas „juodupiniai siūlai“ -- siūlai, pavogti iš Juodupės audinių fabriko. Mezgėjos svajonė -- numezgei megztuką, po pirmo skalbimo -- suknelė mini, po antro -- midi, o jau po trečio -- maxi. 😀

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Dėl batų -- amžinai nauji būdavo. Garantinės savaitės neatlaikydavo beveik niekad. Irgi, beje, grandinė: gaminamas brokas, tačiau praeina per plano komiteto reikalavimus, tačiau gyventojai neturi batų. Nors batų prigaminama realiai kelis kartus daugiau, nei reikia. O neturi dėl to, kad per savaitę suplyšta ir grąžinami. O grąžinami -- niekam neįdomūs, nes planas įvykdytas.

      Dėl viso kitl -- aš kartą rašiau apie sovietmečio moteriškos higienos reikalus. Tam košmarui jokios kojinės, apatiniai ar dar kokie briedai neprilygs.

      Reply
  10. veejas

    rokioski, gal turi pavyzdi belekokios SEKMINGODS imones, kuri neplanuoja ? klausimas manau ne tai kad reikia planuoti, o kaip

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Klausimas yra ir kaip, ir ką planuoti, ir kiek planuoti. Galima tai daryti normaliai, kaip įmonėse, o galima turėti priešingybę -- ta priešingybė ir vadinasi planinė ekonomika.

      SSRS atveju buvo planuojami dalykai, kurių nereikia ir negalima planuoti, planavimas buvo visokiais neadekvačiais lygiais ir skaičiais, pamirštant realybę, o be to -- kiekybinis ir paremtas ne galutiniais rodikliais, o bbž kuo, ką tik prisifantazuos kokios nors nupušusios komuniagų makaulės. Vat tas dalykas ir vadinosi planinė ekonomika.

      Pagal savo esmę ta plano ekonomika -- tai viskas, ką galima daryti blogai ir neteisingai visais įmanomais lygiais, pradedant veiklos organizavimu ir baigiant vertinimais. Ir visa tai susivesdavo į tokią instituciją, vadinamą plano komitetu.

      Žodžiu, čia supraskit paprastai: planinė ekonomika yra normalaus planavimo priešingybė. Dėl to, beje, tarp vyresnio amžiaus žmonių Lietuvoje pats žodis „planavimas“ turi labai stiprias neigiamas konotacijas.

      Reply
  11. Karolis.S

    Youtube yra tarybinių kronikų nuotrupos, viename iš epizodų rodomas univermagas ir pardavėjos klausia: „ar turite vakavimo mašinėlių ? -- Taip turime ten visokių pagal pagaminimo šalį, paskui klausia o ar perka kas nors, sako ne, nes negauname pakankamai dangtelių, tai niekas nevakuoja.
    Irgi toks tiekimo paradoksas, kai vieno elemento yra perteklius, rodomos pilnos lentynos, bet nėra dangtelių, gal nesuplanuota 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Tai tiesiog todėl, kad planai sudaromi centralizuotai ir remiantis kažkokiais išgalvotais žmonių poreikiais. Rinkoje yra atvirkščiai: viskas remiasi pirkėjo realiais poreikiais, kurie decentralizuotai išskirstomi per užsakymus gamintojams.

      Žiūrint iš tiekimo grandinės pusės, laisvoje rinkoje veikia pull mechanizmas, kur galutinis pirkėjas inicijuoja visą procesą per visas grandis. Pvz., pirkėjas nori dangtelių, reiškia, parduotuvė juos užsakinėja pas didmeninį tiekėją ar gamykloje, gamykla gamina ir niekas jai nenurodinėja, kiek ji turi prigaminti, nes ji tą pati nusistato pagal duomenis, gaunamus iš parduotuvių ar didmenininkų.

      Planinėje ekonomikoje yra push mechanizmas, kur centrinė institucija inicijuoja visą grandinę per visas grandis, įskaitant ir pirkėją, nuo centriuko link pirkėjo, dar ir paskirstant per parduotuves -- iki pat galutinių grandžių.

      Tamstos pavyzdžio atveju push mechanizmas suveikia taip: kažkas priplanavo per daug vekavimo mašinėlių ir per mažai dangtelių. Taigi, jei nori nusipirkti 40 dangtelių (max kiekis, kuris leidžiamas vienam pirkėjui), turi nusipirkti ir 2 vekavimo mašinėles.

      Reply
      1. kardas

        „Push“ mechanizmas dar galų gale pradeda „susikurti“ ir pirkėją, todėl absurdas išpučiamas iki kosminių aukštumų. Beje, kartais tokios „push“ strategijos ir rinkos ekonomikoje atsiranda -- tada rinkos ekonomika gauna per kepurę -- „krizė“ vadinasi. Tačiau priešingai, nei planinė ekonomika, laisvos rinkos „išsivalo“ per laiką, kai planinė ir toliau „sėkmingai“ ritasi nuo skardžio, kurį pati dažniausiai ir susikūrė.
        Problema -- Lehman Brotheers nebuvo leista „išsivalyti“, o buvo gelbėta „pagal planą“. kaip ir Sekundė, EBSW ir kt. Tai klaida.

        Reply
    2. Liepinis

      Nu jo, pamenu parduotuvėse pilni konteineriai beržų sulos trilitrinių, o razinų ir mielių nei su žiburiu nerasi. Bardakas!!! Jei kas dar nebuvo gimęs tuomet, paaiškinu: sula+razinos+mielės=BRAŽKĖ (ne braškė). Kas dar nesupranta, tai dar paaiškinu: BRAŽKĖ- tai toks savos gamybos „midus“. Va, jums ir planinė ekonomika: sulos yra, o razinų ir mielių ne. O šiaip tais laikais žmogeliai juokaudavo, kad kiaules ne skerdžia, o sprogdina, nes parduotuvėse pirkti buvo tik pusgalviai, kanopos ir uodegos. O gal jaunimėlis pamenate kaip prekiaudavo grietine? Atėjai be „sloikelio“- likai be grietinės! O pilstydavo ją iš bidonų… Ech, negrįš tie laikai, jau negrįš… Gaila… Ir skaudu…

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Būdavo razinkų ir mielių, tik paprastai skirtingu metu ir geografiškai gerokai skirtingose vietose. Šiaip tai dažniausias naminis alkoholis miestuose būdavo naminis vynas iš obuolių sulčių ir cukraus. Dėl grietinės -- varijuodavo, bet kai taros gamybos ir tiekimo planai nepataikydavo (vėl tie planai), tai ir gaudavosi ta pilstoma grietinė.

        Su pilstoma grietine būdavo vienas geras pliusas pardavėjoms -- iš bidono grietinės padaroma pusantro-du bidonai (kiekis atvirkščiai proporcingumas pardavėjų sąžinės likučių apimtims), o tada -- labai geros pajamos. Didelis bidonas, jei neklystu, 50 litrų, o grietinės indelis -- 250ml berods ir po 28 kapeikas. Tai čia gaunasi vienas papildomas bidonas -- 56 rubliai per dieną. Jei tokią sumą pasidalina kasdien kokie 5 parduotuvės darbuotojai, tai per darbo mėnesį (20d.), o pelningumas vos 50% (nes yra ir sąnaudų -- grietinei skiesti naudojamas vandens/pieno ir varškės mišinys) vien iš grietinės kiekvienam gaunasi po ~100 papildomų rublių. T.y., antras atlyginimas.

        Reply
        1. Liepinis

          Jergutėliau, kaip aš, tuomet vaikiokas, norėjau mamos-pardavėjos! Juk jos buvo tokios VISAGALĖS! O dar jeigu prekių žinovė- jė jė!!!

          Reply
        2. Senas Retrogradas

          Didelis bidonas -- 38 litrai. Ir spėkit kodėl toks keistas skaičius? Aš pats ilgai laužiau galvą, o atsakymas paprastas. Pieno bidonas -- amerikietiškas išeadimas ir jo talpa 10 galonų (38 litrai). Bukai nusikopijavę rusai per visą laiką taip ir nesugebėjo pakeisti tūrio, nors fermose tai sudarydavo daugybę apskaitos problemų.

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Nu va 🙂 Graužė mane kažkoks miglotas įtarimas, kad kažkoks tenai skaičius keistas buvo, ale neatsiminiau nei koks, nei kodėl 😀 Dėkui už sutikslinimą 😀

            Reply
        3. Linas

          Čia prie topiko apie pilstomą grietinę, man dar pasakojo apie storo ir rudo vyniojamo popieriaus paskirtį (popierius dažnai ir šiurkštus budavo, su cielomis medžio drožlėmis). Pasirodo, į sovietmečio pabaigą jau buvo galimybė parduotuvėse naudoti polietileno maišelius, bet prekybininkai vis tiek specialiai užsisakinėdavo vyniojamą popierių, ir kuo storesnis tuo geriau 🙂 Nes pardavus tą popierių už sviesto ar mėsos kainą visas pliusas nugula į kišenę 🙂

          Prieš kokius 6-7 metus atsimenu buvau Minske, tai su chebra nuėjom į kažkokią vietinės reikšmės parduotuvėlę gėralo nusipirkt, visokių mėsiukų zakusonui… Prekių pasirinkimas ten buvo visai normalus, bet mėsiukus kiekvieną atskirai suvyniojo man į rudą popierių ir kainą ant kampo užrašė:) Akys mano buvo labai apvalios… Iš nuostabos susimėčiau, turbūt tai pastebėjusi pardavėja pasiuntė mane susimokėti į bendrą kasą. O prie kasos kita bobelka pradėjo šūkalioti per visą salę imdama kiekvieną prekę, nes neįskaitė kas ant kampo parašyta. Man tai buvo tokia kelionė atgal laiku, kad nors kauk. Gal dabar jau Minskas daugmaž civilizavosi ir tokių liekanų nebėra, bet kitur Baltarusijoj dar turbūt galima užtikti…

          Reply
          1. Rokiškis Post author

            Nu kad dėl to popieriaus pardavimo -- ne tiek jau daug to pelno iš jo gaunasi, netgi kai tas popierius drėgnas. Paprasčiausiai polietileniniai maišeliai kainuodavo pakankamai daug, tai žmonės nelabai juos imdavo. Neatsimenu kainos, bet berods ar tik ne kokios 10 kapeikų už paprastą ploną maišiuką. Tai šiaip jau juntama suma gaunasi, jei daugiau prekių perki.

            Reply
        4. Indrius

          Būtų įdomu pamatyti straipsnį su sąrašu visokiausių kombinavimo triukų iš tų laikų. Manau ir komentatoriai jį labai greitai papildytų iš savo prisiminimų.

          Reply
  12. Grigorijus

    Detalusis centralizuotas planavimas gali būti geras gamybos ir vartojimo organizavimo būdas, kai gamybos sudėtingumas (pvz., gaminio detalių kiekis ir/arba gaminių įvairovė) neviršija tam tikros ribos. Taip veikia didžiosios įmonės (pvz., General Electric, Toyota, Apple sėkmingai planuoja savo darbą). XX a. pirmoje pusėje SSSR planinė gamyba palyginti sėkmingai konkuravo su rinkos ekonomikos šalimis. Kai gamyba ir visuomenė tapo sudėtingesnėmis, padaugėjo skirtingų gaminių, ir planavimo kokybė neišvengiamai krito, nes tokio sudėtingo planavimo uždavinio tapo neįmanoma gerai išpręsti per praktiškai reikalingą laiką.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Taip, tame yra nemaža dalis tiesos, nes didėjant sudėtingumui, valdymo sudėtingumas auga pagal eksponentę.

      Praktikoje tas sudėtingumo augimas sprendžiama iš kito galo -- kompleksiškumas mažinamas, skaidant viską į nepriklausomus projektus ir apibrėžiant reikalavimus. Ale vat čia kaip tik ir prasideda kita dalis tiesos -- toksai procesas veikia per pull mechanizmus, kur reikalavimai ir apimtys tiesiogiai ar netiesiogiai nustatomi vėlgi to paties pirkėjo. O vat per push mechanizmus tai neveikia.

      Žodžiu, žiūrėti reikia procesą, iš kur vyksta veiksmų iniciacija ir reikalavimų nustatymas.

      Reply
      1. kardas

        Veiksmų iniciacija turi ateiti iš realybės, o ne iš CK KPSS makaulių ar netgi ir korporacijų makaulių. Push/Pull yra priešingybės. Įdomu tai, kad jos abi pasitaiko ir šiandieniniame pasulyje ir vakaruose, Tiesiog vakaruose dominuoja Pull, tuo tapru pvz Š.Korėja yra vis dar Push. Net Kiniją priskirčiau prie pull daugiau, ypač eksporto srityje.

        Reply
  13. Vytautas

    Šiaip buvo padaryta nesąmonė kada valstybinė įminė gali parduoti tik už kažkokią keistą mažą kainą, o vadimas koperatyvas nupirkęs tą patį daiktą (prieš tai gamyklos vadovui davęs kįšį kad galėtų pirkti) jau pardavinėja rinkos kaina. Tiesiog laiko klausimas kada viskas susibankrotins. Kažkaip kinai pasimokę iš rusų klaidų sugebėjo po šiai dienai išlikti su planine ekonomika. Kažkosk hibridas bet veikia gerai. Iš kitos pusės nueik į parduotuvę ir pažiūrėk kiek ten realiai yra žmogui pakankamų ir būtinų prkių. Bent 90% ten yra šlamštas kurio realiai nereikia. O viskas iš žemės resursų. Ateis laikas ir jie baigsis. Įdomu kaip bus tada. Taip beprotiškai resursai naudojami tik kokį 100m. Aišku po mūsų nors ir tvanas. 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Visa tai, kas pavyko Kinijoje, anei nieko bendro neturi su planine ekonomika. Ir tikrai ne kinai pasimokė iš rusų klaidų -- tamstai reiktų bent minimaliai istoriją pasiaiškinti, tai sužinotumėt, kad būtent SSRS bandė daryti reformas, nevykusiai mėgdžiodami Kiniją.

      O dėl tų kooperatyvų -- buvo segmentėlis toksai, kur perpardavinėjo, bet galutinio vartojimo rinkoje jis buvo labiau pučiamas tuoetėje žiniasklaidoje, nei realus. O vat kur buvo realiai -- tai apie tą šitas straipsnis ir yra: kooperatyvai, skirtingai nuo valstybinių įmonių, visgi surasdavo, kur yra pirkėjai, o dėl neadekvataus tiekimo buvo nesveikos atsargos, parduodamos nerealiai pigiai.

      Reply
      1. Vytautas

        Šiaip Kinijos valstybinės įmonės sukuria apie 40% BVP. Ir ten valstybinis reguliavimas yra milžiniškas. O koperatyvų veiklos procesus mačiau gyvai. Nekilo jokių abejonių kad tai galo pradžia. O atsiskyrus nuo rusijos tiesiog įvyko senų rikų praradimas ir naujų neradimas. Kad ir pasiūlyt po šiai dienai nėra ką. Reik bent atlyginimus suimažint iki 200lt ir dirbti 24val per parą kaip kinai. Mažumėlę darbo vietoje numiegant. O kitu atveju tiesiog skolinamės ir vartojam. Eksporto balansas pastoviai neigiamas. Šiaip visos ES jis neigiamas. Tik vokiečiai laikosi kitų ES narių sąskaita jiems parduodami savo prekes. Bent taip rodo statistika.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas, aš matau, kad jūs neskiriate įmonės savininkų nuo planinės ekonomikos. Tai panašiai gėdinga, kaip neskirti pvz., duonos nuo kepyklos, kur ji kepama. Įmonė gali priklausyti ir valstybei, ir ne valstybei. Ir gali būti verčiama dirbti ir pagal planinį modelį, ir pagal rinkos reikalavimus.

          Apie kooperatyvus -- daug kas juos matė, ir aš irgi mačiau. Bet ne dėl kooperatyvų planinė ekonomika žlugo, o atvirkščiai -- to vat tipo spekuliaciniai kooperatyvai radosi tik dėl tos planinės sistemos. Sistema pridarė briedo -- kooperatyvai tą ir išnaudojo.

          Dėl užsienio prekybos -- tamsta pasakojate totalinius vėjus. 2012 suminis Lietuvos (paslaugų ir prekių) balansas pasiekė pliusą, o ir šiaip paskutinius kokius 5 metus skirtumas tarp importo ir eksporto nėra toks didelis, kad kažką reikštų. Dėl eksporto -- pirmoje vietoje pas Lietuvą yra ES (~60%). O jei pagal lietuviškos kilmės prekes žiūrėtume, tai Rusija nėra viršuje netgi ir pagal pavienes šalis (pirmose vietose čia Vokietija, Jungtinė Karalystė, Latvija ir Nyderlandai). Taigi, kaip suprantu, jūs prisifantazuojate apie statistikas ir skleidžiate paskui kažką, ką jums jūsų fantazijos parodo.

          Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas, aš matau, kad tamsta negebate net perskaityti, kad parašyta apie sumarinį paslaugų ir prekių balansą, 2012 pakilusį į pliusą, o paskui ginčijatės apie balansą vėl ir linkus dėliojate į duomenis, kurių pats nesuprantate, nes ten apie prekių importą/eksportą. Pasiieškoti duomenų apie sumarinius rodiklius -- nesugebate. Apie tai, kaip kitur nusišnekate -- jau matėme.

              Ką jūs čia veikiate pas mane bloge? Tolerancijos ieškote?

              Reply
  14. Macka

    Tema priminė mano a. a. senelį. Dirbo jis sąjunginio pavaldumo fabrike, de jure -- kažkokio ten pulto operatoriumi. O de facto -- snabžencas. Tas pats, kuris su dešrom, degtine, dainom ir įgimta charizma į Maskva ir kitus fabrikus važinėdavo. Tiekimo skyrių fabrikas, aišku, turėjo. Matyt algoms.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *