Tag Archives: etiopija

Apie cheminio karo taktiką

Kai kurie dalykai, susiję su pasikartojančiais incidentais Sirijoje, daugeliui yra nelabai suprantami, nes paprasčiausiai pritrūksta kai kurių cheminio karo žinių. O tos žinios išties nėra labai trivialios – didele dalimi jos tiek smarkiai skiriasi nuo įprastinio karo žinių, kad netgi ir kariškiai kartais nepagalvoja, kiek tenai visokios specifikos pasitaiko.

Taigi, šiame straipsnyje bus nemažai visokios istorinės apžvalgos, kuri parodys ir didelius skirtumus tarp skirtingų cheminių ginklų ir jų naudojimo. Iš to atsiras ir supratimas, kiek sunku kartais nustatyti, kur ir kaip ta chemija panaudojama – pasidarys aišku, kodėl Sirijoje, kur įtariama apie dešimtis, jei ne šimtus cheminio ginklo panaudojimo atvejų, tik keletą kartų pavyko surinkti pakankamus to ginklo panaudojimo įrodymus.

Nedėsiu aš čia daugiau kitų nuotraukų apie cheminį karą. Jos arba beprasmės, arba per daug klaikios. Šioje nuotraukoje – britų kariai 1918 metais, gavę kažkurių dujų į akis. Itin žalojančius poveikius akims neretai turėdavo ipritas, tačiau negrįžtamai akis sužalodavo ir daugelis to meto ašarinių dujų bei arseno organikos. Per I Pasaulinį karą nuo cheminio ginklo žuvo apie 100 tūkstančių, dar apie milijonas buvo sužestas. Tačiau to meto cheminiai ginklai buvo silpni, o jų skleidimo priemonės – labai labai primityvios.

Kita vertus, manau, kad po straipsnio pasidarys labai aišku, kodėl specialistai vienareikšmiškai įvardina, kad kai kurios atakos beveik nekelia abejonių, kaip cheminės, įvykdytos būtent Sirijos pajėgų.

Kai kam visai įprastai gali pasirodyti atrodanti ataka, kur koks nors pastatų kompleksas apšaudomas artilerijos, bet apšaudymo viduryje dar atskrenda ir bombonešis, kuris bombas numeta. Kai kam, kas susipažinęs su kovinių nuodingųjų medžiagų specifika, iš tokio puolimo gali pasidaryti aišku ne tik tai, kad šitai buvo cheminė ataka, bet net ir tai, koks konkretus cheminio ginklo tipas buvo panaudotas.

Susipažinus su cheminio karo istorija pasidarys aišku ir tai, kodėl, nepaisant didžiulės grėsmės savo stabilumui, Assadas chemiją naudoja tame kare prieš sukilėlius (galiu atskleisti išsyk: būtent dėl tikslingo ir labai profesionalaus chemijos naudojimo karas prieš sukilėlius ir gaunasi veiksmingas – laimimi mūšiai vietose, kur sukilėliai itin įsitvirtinę). Ir pasidarys aišku, kodėl tą cheminį karą palaiko netgi Rusija, kuriai paskui tenka tuos chemijos panaudojimo atvejus dangstyti visokiomis propagandomis.

Atsiras ir kažkiek supratimo apie tai, kodėl, nors kalbama apie dešimtis ar šimtus chemijos aukų (lyg ir nedidelius kiekius), Vakarų šalys reaguoja taip aršiai – chemijos slėpimo atvejais realūs aukų skaičiai gali būti tiek smarkiai didesni, kad tų skaičių niekas nei nedrįsta įvardinti. Realiai 100 ar 1000 kartų paklaidos ribos pnašiais atvejais gali būti visai normalios.

Kaip bonusą pažadu dar vieną straipsnį, apie cheminį karą tarp Irako ir Irano – labiausiai cheminį karą visoje žmonijos istorijoje. Jis bus labai greitai.

Continue reading

Nerišlios mintys apie žmogišką naivumą

Aš jau sakiau, kad aš baisus cinikas. Gal todėl mane vieni išvadina sovietiniu reliktu, kiti – šlykščiu savanaudžiu, kuris už pinigus ir žmones žudytų, treti – fašistu, nekenčiančiu negrų, ketvirti – marksistu ir komuniaga, o penkti, būna, kad ir idealistu 🙂 Čia kaip visokiose diskusijose dėl mirties bausmės – vieni piktinasi, esą aš mirties bausmės šalininkas ir visus į konslagerius suvaryčiau (tikrai teko bendrauti su žmonėmis, kurie taip teigė), o kiti sako, esą aš absoliutus mirties bausmės priešininkas. Ir taip toliau, ir taip toliau 🙂

O taigi viskas paprasčiau – aš žiūriu iš ciniko pozicijos. Tiesiog pernelyg daug teko pamatyti, kad dar žiūrėčiau naiviai.

Vat jums keletas ciniškų klausimų:

1. Jei vergovėje žmonės dirba 7 dienas per savaitę ir po 18 valandų per parą, tai kodėl kapitalizmas, netgi turėdamas 5 darbo dienų savaitę su 8 darbo valandomis, gaunasi ekonomiškai efektyvesnis (turtuoliams pelningesnis) režimas? Klausimas nekvescionuojamas, ši realybė išnagrinėta dar Adam Smith.

2. Kuriem galam egzistuoja demokratija? Kodėl JAV, įsivedusi demokratiją ir panaikinusi vergovę, sugebėjo tapti turtingiausia (didžiausius pasaulio katpitalus valdančia) šalimi? Kodėl demokratijos įvedimas nuolat susisieja su ekonomikos pakilimu, o totalitariniai režimai nuolat skursta? Jei ką – galiu duoti užuominą: bankai.

3. Kuriem galam kai kurios šimtmečius kapitalizme pragyvenusios šalys (Švedija, Austrija, Olandija, etc.) suteikia tokias sanatorijas kaliniams – kriminaliniams nusikaltėliams? Tik nereikia man pasakoti apie žmonių gerumą 🙂

————————————

Štai jums geras ciniškos ekonomikos pavyzdėlis:

Bene prieš kokius kelioliką metų, bado kamuojamos Etiopijos vyriausybė atsisakė priimti humanitarinę pagalbą iš Europos ir JAV. Aišku, sukėlė baisų pasipiktinimą – juk Etiopijoj badmečiai tuomet jau buvo kasmetiniai, mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. O situacija labai paprasta: humanitarinė pagalba, nesvarbu, ar tiesiog dalinama, ar pakliuvusi į juodąją rinką, nukonkuruoja net ir menkučius žemdirbius. Rezultatas – dar vienas, tik jau dar didesnis badas. Etiopija sugebėjo daugmaž išspręsti bado problemą tik tada, kai nepaisydama Vakarų grąsinimų ir sankcijų, atsisakė humanitarinės pagalbos. O dabar jums klausimas: kam pelninga toji humanitarinė pagalba?

Štai paprasta analizė, kas ir kaip vyksta realybėje:

Afrikoje, gerai irigavus žemes, galima auginti tris derlius per metus. Arba net keturis. Su pigia pigia darbo jėga. Tiek pigia, kad kilogramas ten išaugintų bulvių tekainuotų kelis centus. O Europoje darbo jėga brangi, žemė brangi, derlių – vienas per metus (na, gerai – kai kur gal ir du). Taigi, kuriem galam olandų, vokiečių, ispanų ir t.t. žemdirbiams konkurentai iš Afrikos? Taigi, mielieji. Štai jums ir humaniška humanitarinė pagalba. Logika paprasta: tegul negrai dvesia, bet mes juos už dyką pamaitinsime, kad jie nekonkuruotų su mumis. Taip pelningiau. Bet tik pamaitinsime. Jokių traktorių ar užtvankų jie tegul nelaukia 🙂

—————————

Aš jau nekalbu apie tokius akivaizdžius atvejus, kaip kad Irakas: Vakarų šalys pro pirštus žiūrėjo į tai, kaip Saddamas Husseinas cheminiu ginklu bombardavo kurdų miestus – iki šiol nieks gerai nežino, kiek žmonių ten žuvo. Tos pačios Vakarų šalys jam ir pastatė tuos cheminio ginklo fabrikus ir pardavė krūvas kitų ginklų. Ir dar pavadino jį demokratijos ir taikos garantu Persijos įlankos regione. Bet vos tik Saddamas Husseinas susilpnėjo (nesigilinkim į tas peripetijas), iškart jis tapo priešu, kurį „nunulino“ ir atėmė iš jo naftą. Juk dideli pinigai.

Apie draugišką sovietinę pagalbą broliškų šalių liaudžiai – išvis, tur būt, neverta pasakoti. Pagelbėjo ir mums – iki šiol neatsigaunam :-/

Tai vat ką noriu pasakyti – viskas daug klaikiau, nei atrodo :-/

Nuoširdžiai laukiu jūsų komentarų ir, jei kažkam norisi -ir keiksmų – kažko mane ant filosofijos patraukė 🙂