Prieš daugybę metų, kai programavau (Taip, buvo toks etapas, buvo! Nesvarbu, kad dabar kompo suinstaliuot nemoku! O tada – programavau!), sugaišau kelis mėnesius, bandydamas padaryti bent jau primityvų Elizos (tokio su žmonėmis bendraujančio boto) ekvivalentą lietuvių kalbai. Ir praktiškai įsitikinau tuo, apie ką iki tol girdėjau tik teoriškai. Ir žinote, koks gavosi vienintelis veiksmingas sakinio analizės būdas, kuriuo remiantis galima būtų sukurti atsakymą? Ogi visiškai kategoriškai nusispjaut į visą gramatiką ir tiesiog naudoti žodynus. Dar daugiau – ar pakiši botui taisyklingus sakinius, ar išvis žodžių kratinį – visvien vienodai supras, kiek besistengtum. Nes visvien ta lietuvių kalba nesiparsina.
Tiesą sakant, net ir generuojant (o ne tik interpretuojant), žodynai tampa svarbesni. Nes net ir sugeneruot nepavyksta viso to makarono, kokį sugebam pasakyti paprasčiausiai kalbėdami. Giliau žvelgiant – problema yra ne ženklų atpažinimo tikslume, o sugebėjime kompleksiškai manipuliuoti prasmėmis, ženklais ir reikšmėmis. Netgi nedidelis semantinio ir pragmatinio aspektų pagerinimas sugeba nemenka dalimi kompensuoti gramatinius nerišlumus. Beje, tą galim pastebėti ir savo sugebėjime suprasti netgi nerišliai kalbančius pašnekovus.
Ant temos užmetė diskusija, kilusi d.g. vklase asmeniniame žurnale.
