Tag Archives: semantika

Kaziuko mugė Kaune ir semantika

Kad Kaunas nori turėti mugę, kuri būtų panaši į Kaziuko mugę Vilniuje – tai visiškai natūralu. Kaziuko mugė yra didžiulis, labai įspūdingas renginys. Tik vat vienas momentas – semantika. Ta pati semantika, kurios mokyklose nemoko.

Kai Kaunas kuria kažką savo, tai padaro taip, kad apie Kauną ima šnekėti visame pasaulyje. Kaip visame pasaulyje šneka apie šį Kauno pastatą. Todėl ir reikia kurti kažką realiai savo. Ir tada tikrai pavyks.

Reikalas labai paprastas: Kaziuko mugė yra ne kas kita, kaip Švento Kazimiero, Vilniaus globėjo mugė. Tiesiog pavadinimas per amžius sutrumpėjo – Kazimieras pavirto į Kaziuką.

Taip, esmė tame, kad Šventas Kazimieras – ne kas kitas, kaip Vilniaus globėjas. Taip, ir visos Lietuvos globėjas, tačiau esmė čia visgi Vilnius. Ir dar, esmė yra Švento Kazimiero diena – Kovo 4.

Ką išties tai reiškia? Ogi va ką: galime pasakyti, kad Kovo 4 – tai Švento Kazimiero diena. O Vilnius – Švento Kazimiero miestas. Ir atvirkščiai – Švento Kazimiero diena yra Kovo 4, o Švento Kazimiero miestas – tai Vilnius.

Mes galime sakyti, kad Kaziuko mugė – tai Šventojo Kazimiero miesto Šventojo Kazimiero dienos mugė. Išties tai ir reikš, kad tai yra Kovo 4 dienos mugė Vilniuje.

Ką dabar daro Kaunas? O jie ten sugalvoja Kovo 10 dieną pas save daryti Kaziuko mugę. T.y., ne Kaziuko dieną ir ne Kaziuko mieste.

Pabandykite įsivaizduoti išplėstą Kauno Kaziuko mugės pavadinimą: „Kauno Vilniaus miesto ne Kaziuko mugė“. Tai vat šitaip absurdiškai tas Kovo 10 dieną vykstančios „Kauno Kaziuko mugės“ pavadinimas ir išsišifruoja, kai į semantiką pasižiūri.

Ponai ir ponios kauniečiai, nieko blogo nenoriu pasakyti apie Kauną. Man patinka tas miestas, ir kiekvieną kartą, kai aš ten nuvažiuoju, vis man labiau Kaunas patinka. Būtent todėl aš noriu pasakyti, kad Kaunas nusipelno savo mugės, o ne kažkokio tai nesuzgrabno absurdiško pamėgdžiojimo. Savo mugę Kaunas gali padaryti gal netgi geriau. Tik tam Kaune reikia daryti būtent Kauno, o ne Vilniaus mugę.

Subaru

Automobilių psichologija ir markės

Šitą straipsnį apie sąsajas tarp automobilių markių ir žmonių elgesio parašiau dar prieš 3 metus, kaip tęsinį straipsniui apie kelių šiknapaukščius. Net nežinau, kodėl jo tuomet nepaskelbiau. Straipsnis apie šiknapaukščius tapo vienu iš labiausiai skaitytų mano straipsnių. Šitas gi – atvirkščiai, nesusilaukė nei vieno skaitytojo, nes aš jo netgi nepublikavau.

Aš manau, kad niekas nei nebandys ginčytis, kad visokių išimčių būna įvairiausių, o ir ne mašinos markė nustato, kaip žmogus vairuos, o žmogus pats pasirenka, kaip jis vairuos ir kokią mašiną rinksis. Tačiau tam tikros tipinės, stereotipinės elgsenos žmonių pasirinkimuose yra pastebimos, nes žmonės automobilius renkasi pagal savo natūrą. Todėl matyt yra tam tikros tiesos nuomonėje, kad golfukais važinėja pacukai, o FIAT sau perkasi žmonės, kurie į mašiną žiūri taip pat, kaip ožys į naujus vartus. Visa tai natūralu: automobilių pardavėjai orientuojasi į specifines klientų grupes, kurdami labai konkrečius, tam tikroms pirkėjų grupėms skirtus mašinų įvaizdžius, o jau patys klientai mašinas renkasi pagal savo pačių sugedimo laipsnį.

FIAT 500

„Toks mielas mašiniukas, toksai gražutis meilutis, susidėsiu savo daikčiukus ir nuvažiuosiu į kepyklėlę nusipirkti pyragiuką, kurį šiandien valgysiu tik vieną nes laikausi dietytės chi chi chi lotuliukas mirksiukas“ – mašina viską pasako apie jos savininką. Nes savininkas renkasi mašiną pagal save.

Čia dar galime pridėti, kad tiuninguotojai, pasirinkę ir ėmę „tobulinti“ savo mašinas – tai dar specifiškesnė grupė žmonių: jiems trūksta smegenų, bet jiems labai reikia savivertės. Įvaizdis yra viskas, realios išlaidos ir patogumai – tai niekas, užtat tiuninginio pacuko mentalitetas – kaip ant delno. Tačiau kai kurios mašinos turi tokį stiprų įvaizdį, kad jas perka net netiuninguotas. Jos savaime duoda dar daugiau įvaizdžio, nei bet koks tiuningas. Tai irgi daug sako apie tokių mašinų savininkus.

Japoniškas auto tiuningas

Tokią mašiną pamatęs, išsyk supranti, kad apie jos vairuotoją šį bei tą galima pasakyti: tai tiesiog japoniškas tiuninginis pusprotis, pamišęs dėl įvaizdžio, tačiau bukas kaip čemodanas. Kitos mašinos gal mažiau pasako apie jas vairuojančius žmones, bet visvien spėti galima nemažai. Parodyk man savo mašiną ir aš pasakysiu daug ką apie tave.

Kartais galim tarti paprastai: pasakyk man, kokia tavo mašina ir aš pasakysiu tau, kas tu toks esi. Savaime aišku, toks spėjimas ne visada bus teisingas, tačiau juk pakanka to, kad jis bent kažkiek pasitvirtintų, tiesa? Na, gal ir netiesa (nes tai tik stereotipai), tačiau tam tikrą labai aiškią semantiką konkrečios mašinos neša. Ir pagal tą semantiką galime labai daug spėti. Pažiūrėkim į skirtingas markes ar modelius bei tipinius jų vairuotojus. Visiškai subjektyviai, projektyviai ir neteisingai, bet užtat labai stereotipiškai, kad patiems būtų smagiau.

Continue reading →

Pora smegenų plovimo metodų

Pernelyg nesigilinant į visokius sudėtingus reikalus (tačiau ir neprimityvindamas iki vulgarumo), čia tiesiog apžvelgsiu porą metodų, kurie yra naudojami smegenų plovimui, t.y., tikslingam iškreiptos nuomonės formavimui. Abu metodai, beje, bendru propagandos sklaidos atveju gali būti naudojami ir paraleliai, ir asinchroniškai, o ir yra pakankamai primityvūs, kad vienas kitam netrukdytų, tad gali būti, jog matėte ne tik visiškai grynus, bet ir permaišytus atvejus.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme "Prisukamas apelsinas". Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Išties viskas nėra taip drastiška, kaip tame legendinimame filme „Prisukamas apelsinas“. Realybėje viskas daroma kardinaliai banaliau, tačiau irgi su neblogais efektais.

Pirmo metodo esmė – paslinkti asmens požiūrį tada, kai jis orientuojasi situacijoje, po truputį vis perrašinėjant sąvokas ir paskirus jo suvokimo fragmentus taip, kad ilgainiui jis būtų pervestas į būseną, kurioje irgi tinkamu būdu interpretuoja įvykius. Rezultatas – praperforuotos smegenys. Trumpai tariant, pranešimo gavėjo poslinkis, bet nebūtinai vien sąvokų semantikos ribose, bet ir struktūralus.

Antro metodo esmė – staigiai ir bukai pakeisti kokio nors nesiorientuojančio ir konkrečių nuostatų neturinčio asmens požiūrį, jį įvedant į sumišimo būseną, o paskui – prikabinant tiek makaronų, kad jam susidarytų kitas pasaulio vaizdas, t.y., atsirastų sąvokų sistema, pagal kurią žmogus imtų stabiliai interpretuoti įvykius. Rezultatas – irgi superforuotos smegenys. Trumpai tariant, naujų sąvokų įvedimas, atitinkamai keičiant ir pranešimo gavėjo naudojamą interpretacinę struktūrą.

Ir vienas, ir kitas metodas, nors gali pasirodyti sudėtingais (taip, jų veikimo supratimui reikia kai kurių specialių žinių), išties yra pakankamai supaprastinami, kad pagal visai bukas instrukcijas šiuos metodus galėtų naudoti netgi idiotai – aišku, su sąlyga, kad jiems kažkas paruoš atitinkamus scenarijus, pagal kuriuos reiktų dirbti. Kitaip tariant, paaiškins, ką kam ir kokioje situacijoje aiškinti.

Giliau pažvelgę į poveikio mechanizmus, galime tarti, kad abiejų metodų esmė čia yra paremta kai kuriais semiotikos konceptais (t.y., tuo, kad žmonės mąsto sąvokomis, o ne šiaip jas vartoja), o supaprastintu pavidalu tie konceptai ir yra naudojami praktiniuose NLP metoduose, kurie gal ir nenagrinėja efektų iš kažkokios sisteminės pusės, tačiau yra visai veiksmingi, nes paremti patirtimi.

Svarbu atkreipti dėmesį į dar vieną esminį dalyką – išoriškai tikslingas smegenų plovimas niekuo neišsiskiria nuo šiaip kokių nors kalbų. Tame matyt yra vienas iš apibrėžimo sunkumų: normalios diskusijos ar šiaip kalbos su normalia argumentacija kažkam gali pasirodyti nelyg smegenų plovimas, o smegenų plovimas – gali pasirodyti kaip normalios kalbos. Dėl to, vertinant, reiktų atsižvelgti į porą itin reikšmingų kriterijų: vienas – tai imperatyvas (kokiu išties tikslu tam tikros kalbos išties yra skleidžiamos), o antras – kiek smarkiai nutolęs tasai galutinis diskursas, į kurį kreipiamas pranešimo gavėjas.

Ir vieną, ir kitą kriterijų galima identifikuoti, identifikavus atitinkamą paradigmą, bet tai irgi toli gražu ne visad akivaizdu. Aišku, verta atkreipti dėmesį į tokius požymius, kaip „visi meluoja“, „abi pusės teisios“ ir pan. – tokie teiginiai automatiškai suponuoja, kad paradigma, iš kurios kyla smegenims perforuoti skirtas imperatyvas, nesutampa su pranešimo siuntėjo identifikuojama pranešimo gavėjo paradigma, t.y., vykdomas bandymas dvi paradigmas kuriam laikui sinchronizuoti, sukuriant tinkamo diskurso perdavimo taškus (t.y., atrasti bendrai sutampančią semantiką). Šnekant paprasčiau, reikia žiūrėti pragmatinę komunikacijos pusę – kam pranešimo siuntėjas atstovauja.

Reikia pastebėti, kad šie kriterijai tikrai ne visada matomi.

Continue reading →

Kalbos reguliavimai ir debesys

Šitas straipsnis dar nuo 2011 metų kabojo pas mane tarp juodraščių, taip ir nepabaigtas. Tai matyt ir nepabaigsiu. Įdomus jis tiktai tiems, kas kasto po semiotinius reikalus, nes pačios kalbos, o tuo pačiu ir mąstymo polimorfizmas (ne kokia kalbainiškąja žodžių variacijos, ir net ne įprasto programavimo, o biologine ir dar labiau kai kurių programavimo virusų prasme – kaip gebėjimas savigeneruotis ir savimodifikuotis), o taip pat ir metasemantiškumas (neatsiejamas nuo tokio polimorfizmo), kadaise išlindęs per poststruktūralistinį pastebėjimą apie tai, kad tas pats naratyvas gali atspindėti begalinį kiekį diskursų – truputį komplikuotas reikalas

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles - tai absurdas.

Galima išsiaiškinti, kaip atsiranda debesys, kaip jie keičiasi, ir netgi kažkur kažkaip juos paveikti. Tačiau tikėtis, kad debesys ims elgtis pagal kokių nors veikėjų susigalvotas taisykles – tai absurdas.

Žodžiu, mintis paprasta: kalbainystė yra pasmerkta iš principo. Pasmerkta vien todėl, kad statinio ir vienasluoksnio kalbos (taip, visos kalbos, o ne šiaip kokio diskurso ar paradigmos) gyvosios modelio tiesiog negali būti ir viskas, nes patsai tas daugiasluoksniškumas ir dinamika – tai net ne kalbos savybės, o pati kalbos esmė (kaip kam žinoma kaip kunda-lakunda), kuri dėjo ant visų kalbainiškų bandymų kažką apibrėžti taisyklėmis ir tada visus priversti elgtis atitinkamai.

Nors tam tikri kalbiniai subsetai gali būti formalizuojami labai griežtai (taip, kad kalbainiai to niekad nesupras), o kartu turėti labai nemenkas galimybes, reali žmogiškos kalbos paslaptis (toji metametastruktūra, kurioje veikia tos metastruktūros, kurios vadinamos kalbomis) bent jau kol kas taip ir lieka neformalizuojama dėl savo absoliučiai nesveiko polimorfizmo, kuris slypi kažkur pačioje kalbos esmėje.

Kovodami su tuo kalbos polimorfizmu, kalbainiai perėjo į tokius kliedesius, kaip aiškinimai apie tai, ką žodis gali reikšti, o ko negali reikšti, o paskui netgi ėmė sapalioti, esą kokie tai žodžiai esą vertalais, nes negalima turėti žodžių, kurių prasmė tokia, kaip kokioje nors kitoje kalboje.  Nors ką ten aiškinti, kai tipiškiausias bet kurio kalbainio požymis yra tai, kad toksai netgi prasmės nuo reikšmės negeba atskirti.

Tai vat apie tai šitas neužbaigtas ir visai trumpas tekstas, kurį kažkam gal perskaityti bus smagu, o kažkam tai pasirodys kaip tiesiog nesuprantamų žodžių kratinys. Beje, jei kažką suprasit – tai jau reiškia, kad esat ne kalbainis.

Continue reading →

Balandžio 1 ir netikros naujienos

Aš šiandien nejuokausiu ir neišdūrinėsiu, nes neturiu apie ką. Aš tik vieną dalyką pasakysiu: skaičiau aš šiandien visokias naujienas ir šiaip pranešimus, o paskui kažkaip atėjo mintis galvon: o kodėl gi tiktai Balandžio 1 daugelis galvoja apie tai, kad kažkokia naujiena gali būti netikra?

Netikros naujienos

Pasižiūrėkite į TV, į laikraščius, į portalus, radijos paklausykit ir paanalizuokit bukai, kokia dalis informacijos normalią dieną yra teisinga.

Jei paanalizuosime eilines kokios nors dienos naujienas, tai nešamos informacijos iškraipymus galėsim išskirstyti į kelias rūšis:

  • Nepakankama informacija: įvykis įvyko (pvz., gaisras), tačiau informacijos neužtenka, norint įvertinti – nėra pakankamų ar patikimų duomenų nei apie priežastis, nei apie realius mastus
  • Melaginga informacija: vietoje faktų pateikiama tiesiog neteisinga informacija, kuri klaidina
  • Iškreipta informacija: įvykiai padidinami arba sumenkinami, arba pateikiami dar kaip nors iškreiptai (pvz. „aukų skaičius gali viršyti 100„, kai bendras aukų skaičius yra kelios dešimtys sužeistų)
  • Neteisingą kontekstą turinti informacija: nors informacija ir būtų teisinga, ji pateikiama, duodant netinkamą kontekstą (pvz., su informacija apie Kovo 11 pateikiama informacija apie SS – tai įprasta Rytų kaimynės žiniasklaidai)
  • Neteisingai sudėliotus akcentus turinti informacija: žinutės gavėjo dėmesys nukreipiamas nuo esminių dalykų prie kažkurių kitų (pvz., kalbant apie atominės elektrinės finansinį atsiperkamumą, tikslingai akcentuojamos Fukušimos ir Černobylio katastrofos)
  • Tikslingai pozityviai ar negatyviai pateikiama informacija (pvz., „vilniečiai gaus naujus autobusus“ vs. „savivaldybė išmetė balon krūvą pinigų“)
  • Irelevantiškas triukšmas: beprasmiškas informacinis srautas, neturintis jokios vertės, tačiau atskiedžiantis esminę informaciją (pvz., kad ir visokios naujienos apie kokias nors fyfas iš elitų)
  • Nutylėjimai: pranešimo gavėjas negauna pranešimo iš viso

Kai pažiūrime į kokio nors informacinio pranešimo semantinę struktūrą, galim atrasti, kad neretai pasitaiko išsyk kelios rūšys informacijos, kuri klaidina, iškreipia, etc.. Pvz., kai paimame kokią nors žinutę apie kokius nors Vilniuje nupirktus ekologinius autobusus, galim atrasti visą bukietą tokių įdomumų:

  • Akcentuojama, kad autobusai pirkti už ES pinigus (lyg tai būtų nekainavę mūsų pinigų)
  • Akcentuojamas kažkoks ekologiškumas (irelevantiškas triukšmas)
  • Informacija pateikiama tikslingai pozityviai („nauji autobusai – gerai„), nenagrinėjant to, kad išlaidos gali būti nepriimtinai didelės
  • Išvis nutylima, kad savivaldybė naikina privačius vežėjus, t.y., transporto būklė blogėja (BTW, dėl to, kiek girdėjau, bus mitingas Balandžio 3 dieną)

Be abejo, skaitiškai įvertinti informacijos teisingumą labai sudėtinga – tame yra ir subjektyvių faktorių, ir skirtingi iškreipimo svoriai pas skirtingų rūšių iškraipymus (ir jie dar ir netiesiniai). Tačiau spėju, kad nelabai nukrypsime nuo tiesos, jei tarsime, kad kai kurių informacinių pranešimų teisingumas vargu, ar siekia bent kokius 20 procentų. Ir taip pasigilinus, daugelio žiniasklaidos kanalų praktinis teisingumas vargu ar viršija 50%: informacijos gavėjui pačiam tenka ieškotis alternatyvių informacijos šaltinių, tikrintis faktus ir kontekstus, spėlioti, bandant tos informacijos teisingumą padidinti iki priimtino lygio.

Trumpai tariant, nors šiandien ir Balandžio 1, ar tikrai galime tarti, kad informacijos bendras teisingumas smarkiai pablogėjo? Drįstu teigti, kad pokytis vargu, ar viršija kokius 10-20 procentų nuo įprasto. Todėl žiūrėkime į žiniasklaidoje pasirodančią informaciją kritiškai, net jei yra paprasta diena, o ne melagių šventė.