Tag Archives: gramatika

Labą dieną, VLKK kabutės

Aš kažkada jau rašiau apie kabutes, su kuriomis VLKK bei kitiems kalbainiams yra gilios problemos. Tokios gilios, kad jie nei nesupranta, ką jie ten daro. Problema čia labai paprasta – jie tiesiog nesupranta, kas ta gramatika ir kam išvis tos gramatikos reikia. Iš to kyla prisirišimai prie kokių nors visiškai jokio lietuviškumo neturinčių menamai lietuviškų kabučių, kurių skirtumo anie net nesupranta.

Į jus žiūri kalbainystės katė.

Su kabutėmis bendru atveju yra labai paprasta: bazinė kabučių funkcija yra teksto išskyrimui, nurodant, kad jose patalpintas tekstas nėra pagrindinio teksto gramatinė dalis. Kitaip tariant, mes galime turėti tekstą „labas, bezdaliukai“, o tas tekstas bus kabutėmis išskirtas iš einamojo tam, kad būtų parodyta, jog kabutėse esantis tekstas nėra gramatinė einamojo teksto dalis.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Dėl kalbainių nekompetencijos

Šito straipsnio nerekomenduoju skaityti kalbainiams ar kitiems iš tipų, kurie aiškina, jog „ta kompiuterinė ir matematinė logika netinka kalbai“ ar „kalbininkų pajautimas yra svarbesnis, nes jie profesionalai“. Tokiems tipams niekas jau nepadės, todėl jiems čia skaityt ir nereikia. Nes kai žmonės pasakoja, kad logika netinka kalbai ir taisyklės netinka logikai, tai čia telieka pasakyt, kad tokie žmonės netinka diskusijoms, kadangi kogitofobija su diskutavimu yra nesuderinama. Ir ypač jiems ne vieta tokiose temose, kur kalba yra apie mokslo santykį su šarlatanizmu.

Baisioji matematika

Kalbainiai kraupsta nuo anglų kalbos ne todėl, kad toji kažkokia jiems baisi, o todėl, kad ji daug matematiškesnė, analitiškesnė. Bet labiausiai kalbainiai kraupsta nuo matematikos. Netgi 2x2=4 jiems yra tokia nesuvokiamybė, kad jie pradeda tampytis konvulsijose, vos tik kažkas ima apie tai kalbėti. Taip yra todėl, kad kalbainiai turi silpną protą. Tuo jie ir skiriasi nuo kalbininkų.

Žodžiu, reikalas yra labai paprastas, netgi nesigilinant į visokias Allan Turing mašinų pakankamumo idėjas ir Kurt Godel nepilnumo teoremas, kurias anksčiau vietomis kabindavau, kalbėdamas apie kalbą. Viskas yra tiesiog vaikiškai primityvu. Ir aš jums tai parodysiu.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Analitinės ir sintetinės kalbos

Štai Romelis paprašė, kad parašyčiau apie skirtumus tarp analitinių ir sintetinių kalbų. Tema iš vienos pusės – labai jau paprasta, o iš kitos pusės – tokia plati, kad joje negaliu būti kompetentingas. Mano trejetas kalbamų ir dar kokios penkios-šešios truputį kadaise bandytų aiškintis kalbų – absoliučiai neatitinka reikalavimų, norint kabint tokią temą. Bet jei jau taip, tai gal net ir įdomiau bus.

Aš žinau, kad ateina čia žmonių, kalbančių įvairiausiomis kalbomis. Ir kažkas puikiai moka anglų, kažkas kitas – moka prancūzų, kažkas – ispanų, dar kažkas – švedų, o kažkas rašo ir kalba rusiškai. Girdėjau, kad ir kinų kalbą suprantančių yra tarp mano komentuotojų, ir netgi kai kas, suprantantis korėjiečių. Padėkite man išversti kuo geriau vieną žodį į skirtingas kalbas ir visi pamatysim, kuo tos kalbos skiriasi.

Žodis yra paprastas – „nebepasikiškiakopūsteliaudavome„. Tai ryškus, tiesiog žiburiuojantis tokios sintetinės lietuvių kalbos pavyzdėlis. Vietoje ištiso sakinio, krūva visokių morfemų (šaknų, priešdėlių, priesagų, etc.) suplakama į vieną makalynę taip, kad gaunasi žodis, nešantis labai specifinę ir konkrečią prasmę. Tokią konkrečią, kad beveik iki reikšmės susiaurintą.

Išskirtinai analitinėje anglų kalboje šį žodį turėtume, matomai, versti kaip sakinį. Maždaug kaip „we were never collecting wood sorrels again any more„. Ši kalba verčia išskaidyti, izoliuoti paskiras prasmes, atskirti jas vieną nuo kitos ir sustatyti jas į aiškią sakinio struktūrą.

Beje, ir vienu, ir kitu atveju galime turėti formalų taisyklių rinkinį: vienu atveju – žodžių darybai, kitu atveju – sakinių. Tik kad žodžius formalizuotais metodais skaidyti ir netgi generuoti – žymiai kebliau, kita vertus – laisvės tai irgi duoda daugiau.

Taigi, kas kokią kalbą mokat? Man pačiam, kol rašiau, jau pasidarė velniškai įdomu, kaip čia į kokią išsiverstų.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bacevyčia ir semiotikos lūžis. Semiotikos ratas ir eksceptologija

Daugiau, kaip pora dešimtmečių bandymo suprasti, vis daugiau ir daugiau žinių, o supratimas – vis menkesnis. Čia aš apie save. Ir dar – apie Kęstutį Bacevičių, labiau žinomą, kaip Bacevyčia. Jis irgi kažką tokio kalba. Ir apie save, ir apie semiotiką, ir apie įvairias poststruktūralistines sroves, bandančias dekonstruoti struktūralistines problematikas.

Sako, kad istorija sukasi ratais. Nežinau, kaip ten ratais, bet semiotika, atrodo, apsisuko. Ir netgi gal ne vieną kartą, o dar sudėtingiau – ratų ratais ratais susiratavo, išvirsdama simuliakrų simuliacijų simuliakrų simuliakrais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Esminė kalbainių bėda

Grammar Nazi - Kalbonacis

Grammar Nazi, lietuviškai būtų Kalbonacis. Kur jo bėda? Galvoje.

Esminė kalbainių bėda, dėl kurios jie kuria visokius absurdus, nesąmoningas kabutes ir reguliuoja tekstų prasmę, yra labai paprasta. Neįtikėtinai paprasta ir neįtikėtinai jiems skaudi. Tai pati lietuvių kalba. Jei jie turėtų reikalų su anglų ar kinų kalba, jokių jiems bėdų nekiltų. Deja, kalba yra lietuvių. Jie nekenčia šios kalbos, nes negali su ja dirbti formaliai, biurokratiškai, kurdami taisykles. Lietuvių kalba faktiškai neturi formaliosios dalies, iš to ir kyla kalbainių neapykanta mūsų kalbai.

Neurotinė neapykanta, dėl kurios kuriamos beprasmės taisyklės, turinčios atstoti tai, ko išties nėra. Aš ne šiaip sau sakau, kad tai yra neapykanta – saujelė kalbainių visą Lietuvą vadina beraščiais, niekina, tyčiojasi ir netgi aiškina, ką kuris tekstas gali reikšti, o ką – ne. Tai akivaizdus neurotiškumas – bandyti reguliuoti, ką žmonės galvoja. Ir kalbainių elgsena – kaip pagal Eriką Berną: patys pridaro kliedesių, susilaukia reakcijų ir paskui piktinasi. Tai nėra racionalus elgesys, kai keliami apgalvoti tikslai ir jų siekiama. Tai neurotiko elgesys, kai aplinka verčiama elgtis tam tikru būdu, kad būtų galima tarti „štai, visi jie tokie“.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter