Neseniai pasivažinėjau šen bei ten, tai vat pakeliui ėmiau ir užvažiavau į Viduklę. Viduklė – mielas toksai gal miestelis, gal kaimelis – net nežinau kaip pasakyti. Man patiko, nors ir dvelkia kažkokiu uždarumu – toli nuo visko – kažkaip lyg užmiršta, atitolę viskas būtų, lyg kitas pasaulis neegzistuotų. Bet kartu tas miestelis turi kažkokios savos geros dvasios, kaip ir daugelis kitų nedidelių lietuviškų gyvenviečių.
Keistas namas, kuris galėtų būti Viduklės iškaba. Gal čia ir yra kažko iškaba, bet man tai pasirodė lyg keistas Viduklės simbolis. Įstringa atmintyje. Tai gerai, nes padeda prisiminti. Jei prisimeni – atvyksti dar kartą.
Viduklėje taip pat yra koldūnai. Ir jie yra šio pasakojimo priežastis. Ir jie yra legendiniai, nes kas jų pavalgo, paskui neužmiršta.
