Pirkimų centralizavimas ir…

Buvo prieš porą savaičių toksai įvykis – pirmą kartą Lietuvos istorijoje valdiška įstaiga pasikvietė tiesiog būrelį žmonių iš gatvės, kad papasakotų jiems apie tai, kaip veikia. Na, aišku, reikia pripažinti, kad tie žmonės nebuvo absoliučiai iš gatvės – tai buvo blogeriai, bet kadangi blogeriai visgi yra tiesiog žmonės, o ne kokie nors žurnalistai, tai gaunasi, kad pasikvietė žmonių iš gatvės.

Toks poelgis – tai labai drąsu, netgi ženkliška – ypač jei turi omeny, kad valdiškos įstaigos dažnai nepasižymi jokiu atvirumu. Už tai aš jaučiu Jurgitai Kuklierienei labai didelę pagarbą. Gaunasi taip, kad Centrinė Perkančioji Organizacija ėmė ir atsidūrė visų likusių valdiškų kontorų priešaky, nes kol kas vienintelė tesugebėjo pamatyti, kokie pokyčiai ateina su internetu – galimybė tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis. Už tai aš padarysiu tokį prezentą: beveik nieko nepasakosiu apie pačią CPO (nes auditų pas juos nedariau, o jei būčiau daręs – tai tada juo labiau nepasakočiau), bet užtat papasakosiu apie pirkimų centralizavimą bendrai.

Soweto lūšnynai Pietų Afrikoje, netoli Johanesburgo

Kiekvienas varguolis, gyvenantis lūšnoje, nori viską daryti pats, nes nepasitiki jokia centralizacija. Tačiau kiekvienas kapitalistas, gyvenantis ne lūšnyne, žino dar Adam Smith įvardintą reikalą: specializacija ir srautinis valdymas produktyvumą kelia begales kartų.

Taigi, paprastai ir aiškiai eikim prie reikalo: klausimas, kas mums iš tos CPO? Pradžioje aš paaiškinsiu panašiai, kaip viename sename nejuokingame vadybiniame anekdote (kuris, beje, iš tikrovės):

Ateina konsultantas pas įmonės savininką (beje, norint prisibelsti iki savininko – dažnai reikia bent kelių mėnesių) ir sako:
– Norite sutaupyti 15 procentų išlaidų iš pirkimų reorganizacijos?
– Žinoma. Bet tu papasakok, kaip daryti, tada aš pagalvosiu, ar verta tau mokėti, – sako įmonės savininkas.
– Gerai, – sako konsultantas, – viskas labai paprasta. Tik pirmiausiai jums reikia įvertinti, kiek įmonės darbuotojai pavagia. Po to susitiktume ir aptartume.
Praeina mėnuo ir įmonės savininkas skambina konsultantui:
– Žinot, mes čia su finansininku jau visą mėnesį skaičiuojam. Kad vagia ir švaisto visi – tą jau išsiaiškinom. Kad dingsta net ne 15, o bent 30 procentų – tą irgi išsiaiškinom. Ir netgi supratome, kad negalime visų vagiančių atleisti, nes įmonė liktų be darbuotojų. Ir netgi supratome, kad jei ir atleisime, nauji vogs lygiai taip pat. Man dabar reikia, kad jūs atvažiuotumėte ir mes pasirašysime sutartį pagal jūsų sąlygas.

Anekdotas, deja, gan gyvenimiškas. Ir jis būdingas ne tik verslui. Žiauriausia situacija yra su visokiomis valdiškomis kontoromis, kurios tiesiog nekontroliuojamos. Kaip sako kai kurie gandai, valdiškame sektoriuje pilkieji ir juodieji biudžetai gali net viršyti baltuosius.

Viskas labai paprasta: jeigu įmonėje pirkti ir eikvoti resursus gali visi, tai visi tuos resursus ir perka, ir eikvoja, ir švaisto. Yra pinigai – reiškia, kad juos reikia išleisti. Taip tie pinigai ir dingsta. Čia net nebūtina kalbėti apie tikrą vogimą, kyšininkavimą ir pan., nes jo gali ir nebūti. Įmonės savininko supratimu, vagystė – tai tiesiog bet koks švaistymas, kur pinigai eina į balą, kitaip tariant – dingsta turtas.

Kai žmonės kalba apie tai, kad valdžioje visi vagys, tai išties tėra paprastas ir netgi primityvus, tačiau savaip labai teisingas supratimas – neefektyvus eikvojimas yra tiesiog mūsų pinigų švaistymas, kitaip tariant – vagystė iš mokesčių mokėtojo. Ir deja, bet neįmanoma su tuo kovoti: kiek beatleidinėtum iš darbo valdžiažmogių, kiek bebandytum gaudyti kyšininkus, kiek bebandytum kovoti su korupcija, kiek bebandytum rengti papildomų procedūrų – pataisyti sistemos, kur vagia visi – neįmanoma. Hmmm… Ar tikrai?

Visi vagia. Visi vagia ir nieko čia nepadarysi. Mentalitetas toks!

Apie visokius mentalitetus galima šnekėti kiek papuola – tai puikus būdas paverkti, kaip viskas blogai ir kaip nieko nepakeisi. Aplinka kalta, visi vagia, žinote. Visi tokie.

Tačiau žiūrint iš vadybinės pusės, viskas labai paprasta: yra problema, reikia ją išspręsti. Nesvarbu, ar bėda atrodo, kaip mentalitetas, ar dar kažkas. Tiesiog tereikia identifikuoti, kokia yra pirminė bėdų priežastis, kitaip tariant – problema*. Svarbu tik viena: pažvelgti reikia ne į pavienės kokios nors organizacijos interesus, o į visumą (t.y., neužmiršti holistinio požiūrio). Kur yra priežastis, dėl kurios vagystės ir korupcija tapo norma?

Problema čia slypi būtent tame, kad perkančių ir sprendžiančių, kiek ko reikia – tiesiog pernelyg daug. Jei mano atmintis nemeluoja, Lietuvoje yra apie 5000 visokių valdiškų įstaigų. Ir kiekviena jų daro krūvas visokių pirkimų. Pabandykite primesti, kiek reikia resursų, norint sukontroliuoti, ar tie pirkimai buvo efektyvūs, ar nebuvo ten vagysčių, atkatų, etc.? Čia labai paprasta suskaičiuoti: norint gauti efektyvią kontrolę, kontroliuojančių skaičius bus maždaug toks, kaip ir pirkimus organizuojančiųjų skaičius. T.y., reiktų bent 5000 kontroliuotojų. Bet prie kiekvieno valdžiažmogio pastatyti po prižiūrėtoją – neįmanoma. Kitaip tariant – problema yra ne mentalitetas, o tiesiog totalinis nekontroliuojamumas. Dabar pabandykite įsivaizduoti, koks gali būti sprendimas?

Vat čia vėl pažiūrėkime vėl savininko akimis, pagal TB metodologiją:

Kodėl vagia? Todėl, kad kad gali vogt.
Kodėl gali vogt? Todėl, kad neįmanoma jų sukontroliuot.
Kodėl neįmanoma jų sukontroliuot? Todėl, kad tų vagiančių pernelyg daug.
Kodėl jų pernelyg daug? Todėl, kad kiekvienas turi galimybę vogt.
Kodėl kiekvienas turi galimybę vogt? Todėl, kad kiekvienas gali pirkt.
Kodėl kiekvienas gali pirkt? Todėl, kad… Todėl, kad visiems leidom!
Ką daryti? Ogi leisti pirkti tik kažkokiam vienam padaliniui, kuris tuo ir užsiimtų. O kitiems – neleisti.

Kaip matome, TB metodologija čia parodo problemos priežastis taip aiškiai, kad klausimų daugiau jau neturėtų kilti. Taip, pagal TB sprendimą dabar galime patikrinti ir atvirkščiu būdu, jei niekam neleidžiam pirkti patiems, o visi užsakymai eina per vieną centrinį tiekimo padalinį:

Ar galime vieną padalinį sukontroliuot? Galime, nes jis tik vienas.
Ar galima viską padaryti taip, kad viską pirktų tik vienas padalinys? Žinoma, kad taip.
Ar padės tai sumažinti vagysčių visuose padaliniuose? Padės, nes tie padaliniai negalės pirkti patys.
Kodėl taip padės? Todėl, kad neliks galimybių kiekvienam makliavoti su pirkimais.
Ar bus lengviau išgaudyti kitus vagis, kurie grobia ne per pirkimus? Žinoma, nes visi kiti būdai vogti yra pernelyg keblūs.
Ar anksčiau galėję pirkti prisidės prie centrinio pirkimų padalinio kontrolės? Neabejotinai, nes jie bus suinteresuoti savo pinigais.
Ar tada galėsim dar ir šiaip sumažinti išlaidas? Be abejonės, nes atsiras išlaidų valdomumas.

Raktinis žodis čia yra valdomumas**. Jei mes negalime suvaldyti kažkokio proceso, tai reiškia, kad mes negalime padidinti to proceso efektyvumo. Valdomumas – tai galimybė prižiūrėti, kontroliuoti, vertinti ir gerinti procesą, kitaip tariant – įrankiai, kurie leidžia realiai valdyti. TQM mums sako paprastai (beveik pagal TB): jei valdomumas yra, reiškia, kad galime kažką gerinti. O jei valdomumo nėra – negalime. Todėl pirmiausiai turi atsirasti realus valdomumas, o tada jau galime kažką gerinti.

Dabar vėl pagal TB:

Jei valdomumo nėra, ar galime sumažinti vagysčių ar šiaip išlaidų? Negalime, nes net nežinome, per kur mažinti.
Jei norime sumažinti vagysčių ir išlaidų kiekį, tai ko reikia pirmiausiai? Valdomumo.
Jei atsiranda valdomumas, ar galime tada jau sumažinti vagysčių? Galime, nes turime įrankius, t.y., valdomumą.

Taigi, pagal TB mes matome, kad pirmame gerinimo etape mums visiškai neturi rūpėti, ar vagysčių bei išlaidų mažėja. Mūsų pirmas tikslas – įvesti valdomumą, todėl vienintelis įdomus rodiklis – tai centralizuotų pirkimų dalis. Jei ji didėja – reiškia gerai. Ir visiškai dzin, kiek ten kas rėktų, kad kažkas sunkiau, kažkas blogiau – kol valdomumas neatsiranda, vagystės bei išlaidavimai liejasi net ne upeliais, o potvyniais ir cunamiais. Norim sumažinti išlaidas – turim pirmiausiai centralizuoti pirkimus (ar bent jau pirkimų apskaitą), nes tai būtina sąlyga.

Iš kur atsiranda konfliktas: dėjau aš ant jūsų, kaip noriu, taip darau

Paprastai, kai kalbama apie tai, kad centralizacija kokiai nors valdiškai įmonei yra bloga (t.y., kai apie ją kalba kokios nors įstaigos pirkimų organizuotojas), pateikiamas vienas argumentas, į kurį viskas ir suvedama: Centrinė Perkančioji Organizacija nupirks viską ne taip gerai, kaip galėtų nupirkti tos konkrečios organizacijos pirkimų skyrius. Štai čia slypi konfliktas arba giluminė problema.

Atsimenate tuos debesėlius, kurie paišomi pagal ToC? Vat pabandykime dabar nupiešti visą reikalą paprastuoju būdu:

Pirkimų centralizavimo konfliktas

Štai čia ir matome, kad visas tas reikalas nėra toks jau paprastas. Mums reikia atsakyti į klausimą: ar mes norime žiūrėti labai konkrečių kažkokios įstaigos interesų, ar visgi pažvelgti į visumą?

Dabar galim grįžti prie to mūsų įmonės savininko iš anekdoto: jam nerūpi, kad kiekvienas padalinys ar darbuotojas gali truputėlį geriau kažką pasitvarkyti. Jis nesiknaisios po visus, nes jų tiek daug, kad neįmanoma visko suvaldyti. Jis mato, kad 30 procentų išlaidų keliauja į balą. Ir jis jau žino vieną dalyką: norint suvaldyti pirkimus, kad bent kiek sumažėtų švaistymas, reikia centralizacijos.

Pradėjus centralizaciją, net nepaisydami savininko sprendimo, pas jį paprastai ima eit visokių skyrių vadai ir skųstis, kad viskas blogai, neįmanoma dirbt ir t.t.. Tačiau savininkas tokiame etape jau turi vieną TB argumentą, kurį ir išsako: „atleistas„. Savininkui aiškiai matosi: tie, kas yra suinteresuoti makliavojimu, yra kraštutinai suinteresuoti, kad centralizacijos nebūtų. Deja, valdiškose įstaigose taip tvarkyti problemų nesigauna.

Net jei tik dalis perkančiųjų organizacijų užsiima makliavonėmis, o kitos nuoširdžiai stengiasi viską pirkti kuo geriau, holistinis požiūris mums rodo aiškiai: vien dėl valdomumo yra būtina centralizacija, nes kitaip pagerinimams nėra galimybių. O jau kai centralizacija bus, tada bus galima žiūrėti, ką ir kaip galime pagerinti.

Pirkimų centralizavimo prieštaravimai ir pliusai

Žinoma, jau minėtas perkančiųjų organizacijų argumentas, esą jos pačios tai gali padaryti geriau, išties slepia dar kitą argumentą, kuris puikiai žinomas: „pas mus specifika“. Aš nekalbėsiu čia apie tai, kad toks požymis reiškia pirmiausiai asisteminį priėjimą ir nevaldomumą. Pažiūrėkime, kokia ta specifika, kai kokia nors įstaiga ar padalinys pradeda aiškinti, kad neįmanoma padaryti centralizacijos:

  • Mums reikia specialių prekių, kurių kiti neperka„. Tikrai? Specialių pieštukų, specialių kompiuterių, specialių mašinų, specialių stalų, specialių lempučių, specialių kėdžių, specialių telefonų? Tikrai tikrai?
  • Mums tikrai reikia specialių prekių – ne tušinukų, o vaistų, nes mes esame ligoninė„. Tikrai? Tikrai tikrai specialių? Lietuvoje tik viena vienintelė ligoninė? Tikrai tikrai?
  • Mums interneto ryšio reikia specialaus, be sutrikimų, o ne 95 procentų, kaip kitur„. Jūs negalite pirkimo reikalavimuose nustatyti 99,5 procentų SLA? Jūs to NEMOKATE???
  • Mums reikia specialių tiekėjų, kurie sugebėtų įvykdyti įsipareigojimus„. Tikrai negalite apibrėžti reikalavimų tiekimui kaip įsipareigojimų, kuriuos turi įvykdyti tiekėjas, su baudomis neįvykdymo atveju? Tai kuo jūs užsiimate?
  • Pas mus tikrai yra specifikos, nes mes esame vienintelis raudonspuogių makatumbių veislininkystės institutas, o raudonspuogių makatumbių pašaras yra labai specifinis„. Tikrai tikrai? Raudonspuogių makatumbių pašaras yra toksai specifinis, kad neįmanoma užsakymo jam persiųsti į CPO?
  • Mes perkame paslaugas iš vietinio tiekėjo, nes kitiems neapsimoka„. Ir jei popierius tvarkysite ne jūs, o CPO, tai tas vietinis tiekėjas atsisakys jūsų pinigų? Tikrai tikrai?

Panašių prieštaravimų galima prigalvoti belenkiek. Ir visi jie, atleiskite, tampa nuliu, vos tik paklausiame, ar toksai prieštaravimas pateisinamas, kai žvelgiame į visumą, o ne tik į pavienės įstaigos poreikius. Tad pažiūrėkime visai paprastai, tačiau visgi ne iš vieno padalinio pozicijų (t.y., užmirškime tą „pas mus specifika“), o holistiškai. Pasiaiškinkime, kokie yra įprasti, tiesiog standartiniai pirkimų centralizacijos privalumai ir trūkumai.

Pirkimų centralizacijos trūkumai

Gerai, pabūsiu čia velnio advokatu ir padėliosiu, kokios yra problemos su tais centralizuotais pirkimais. Vat jums krūvelė tokių, kurios laikomos pačiomis didžiausiomis:

  • Kai vykdomi specifiniai, nestandartiniai (ad hoc) pirkimai, jų užklausimai siunčiami į centrinį pirkimų padalinį, atsiranda papildomi uždelsimai
  • Papildomi uždelsimai gali atsirasti ir dėl to, kad centrinis pirkimų padalinys gali bandyti optimizuoti pirkimus, kelis analogiškus apjungdamas į vieną vardan mažesnės kainos
  • Centralizuotas pirkimas kartais gali sukelti papildomas problemas, nustatant nustatant reikalavimus pirkiniams, ypač jei jie nestandartiniai
  • Centrinė perkančioji organizacija, gavusi nepakankamai tikslias specifikacijas ir esant specifiniams pirkimams, kai kuriais atvejais gali nupirkti ne tai, ko reikia
  • Jei kompanija yra smarkiai diversifikuota geografiškai, ji gali nesugebėti pasinaudoti lokalių nuolaidų galimybėmis
  • Kai perkama ypatingai didelė prekių nomenklatūra, kuri skirtingiems perkantiems padaliniams yra skirtinga, centrinis pirkimų padalinys gali išaugti iki tokio dydžio, kad pats taptų nesuvaldomu monstru
  • Tuo atveju, kai geografinė diversifikacija yra pakankamai didelė, gali atsirasti papildomi transportavimo kaštai
  • Dėl geografinės diversifikacijos gali gerokai padidėti prekių pristatymo laikai
  • Dėl padidintų uždelsimų pirkimų centralizacija kelia dideles problemas su greitai gendančių prekių tiekimu
  • Centralizuotai pirkta įranga gali turėti prastesnes priežiūros ir palaikymo sąlygas, nei pirkta lokaliai
  • Centralizacijos atveju ilgiau trunka pirkimo patvirtinimas
  • Centralizacijos atveju sudėtingiau išspręsti problemas ir sutrikimus, jei jie kyla
  • Smulkioms įmonėms, įstaigoms ar jų padaliniams gali gerokai padidėti menkaverčių prekių pirkimo sudėtingumas

Kaip matome, problemų čia išties kyla – niekada nebūna lazdos su vienu galu. Kita vertus, atkreipkime dėmesį, kad didžiausia paminėtų problemų dalis (ir tai yra realiai didžiausios ir sunkiausiai sprendžiamos centralizacijos problemos) yra susijusi su geografine diversifikacija. Lietuva teturi vienintelę grupė įstaigų, kur šitas reikalas svarbus – tai ambasados. Visos likusios įstaigos yra Lietuvoje, kuri tokia maža, kad vidutiniai praktiniai atstumai tarp dviejų logistikos taškų tėra apie 100 kilometrų. Tad nei apie didelius uždelsimus, nei apie transportavimo kaštus, nei apie prarastas nuolaidas dažniausiai kalbėti neverta.

Įdomiau atkreipti dėmesį į paskutinę paminėtą bėdą, kur kalbama apie menkaverčių pirkimų sudėtingumą: jei vietoje to, kad paprašytum pieštukų pas ūkvedį, o jis imtų ir nupirktų, prasideda procedūros, pirkimų registracijos, o paskui – dar ir uždelsimai, tai užknisa. Todėl tokiu atveju pirkimų modelį tenka keisti iš tiekimo pagal poreikį į tiekimą pagal likutį, o dėl to paprastai padidėja įšaldytos lėšos. Pvz., įstaiga vietoje to, kad pirktų keliasdešimt pieštukų, kai jai prireikia, turi turėti keliasdešimt pieštukų atsargą.

Kita vertus, praktikoje tos įstaigos bet kuriuo atveju turi pieštukų atsargas ir tokias prekes perka pagal likutį, tad realiai nieko nesikeičia, išskyrus tai, kad atsirandančios procedūros nervina.

Klausimai dėl greitai gendančių prekių (jei tokios yra valdiškuose pirkimuose) ir palaikymo sąlygų turi būti analizuojami, žiūrint, ar tikrai verta tai daryti centralizuotai***. Jei tokių yra, aš nerekomenduočiau jų centralizuoti pernelyg aktyviai, bent jau pirmose stadijose – kitaip daug bėdos bus ir perkančioms organizacijoms, ir centrinei pirkimų įstaigai.

Panašiai ir su specifiniais ar projektiniais pirkimais, kur nustatomi unikalūs reikalavimai tiekėjui ar prekėms – nestandartai bent pradžioje neturėtų būti centralizuojami. Tiesa, čia verta neužmiršti, kad tokiu atveju daugelis įstaigų gali prisidenginėti pasakojimais apie savo unikalumą ir specifiką, nors jokio unikalumo ar specifikos nėra.

Pirkimų centralizacijos privalumai

O dabar pereikime prie to, ką gi galima išlošti iš tos centralizacijos. Nes taip ar anaip, ne veltui stambios įmonės pasaulyje centralizuoja savo tiekimą tiek, kad neretas atvejis, kada kokia nors bendrovė sąmoningai perka viską porą kartų brangiau, su sąlyga, kad centralizacija būtų. Pažiūrėkim, kokios priežastys:

  • Dėl padidėjusių pirkimų apimčių galima derėtis su tiekėjais dėl didesnių nuolaidų
  • Dėl tų pačių padidėjusių pirkimų apimčių atsiranda daugiau norinčių dalyvauti, užsakymai tampa įdomiais ir žymiai didesniems tiekėjams
  • Dėl padidėjusių apimčių galima geriau sutvarkyti logistiką ir sumažinti transportavimo ir sandėliavimo kaštus
  • Tiekėjai gali sumažinti savikainas dėl efektyvesnio tiekimo planavimo ir standartinių užsakymo sąlygų
  • Atsiranda kardinaliai geresnės galimybės apskaityti ir valdyti nupirktą turtą
  • Atsiranda kardinaliai geresnės priemonės pirkimų priežiūrai, stebėjimui ir kontrolei
  • Ryškiai krenta pirkimų vykdymo savikaina – ir dėl geresnio darbuotojų apkrautumo darbais, ir dėl pirkimų apjungimo
  • Smarkiai sumažėja funkcijų dublikavimasis, kardinaliai padidėja pirkimų standartizavimas, dėl to ilgainiui pirkimai smarkiai supaprastėja
  • Žymiai pakyla užsakymus darančių žmonių kvalifikacija, dėl ko lengviau apsisaugoma nuo neprasmingų ar netinkamų pirkimų
  • Atsiranda galimybė kurti specializuotų pirkimų padalinius (pvz., biuro įrangos, transporto, etc.), kurie žymiai geriau gali organizuoti atitinkamus pirkimus
  • Nuo darbuotojų, dirbančių perkančiose organizacijose, nukraunami rūpesčiai. Ypač tai pasakytina apie specifinius ir smulkius pirkimus.
  • Pas perkančias organizacijas dingsta galimybės įtakoti tiekėjo pasirinkimą dėl korupcinių priežasčių
  • Centrinis perkantis padalinys yra prižiūrimas visų perkančių organizacijų dėl bet kokių neteisingų ar korupcinių veiksmų
  • Atsiranda galimybė efektyviai daryti totalinį pirkimų efektyvumo vertinimą, efektyvią statistinę analizę ir bendrus auditus
  • Dėl didesnių apimčių atsiranda galimybė smarkiai sumažinti įšaldytus kaštus, t.y., daryti pirkimus kai reikia, o ne metams į priekį, pašalinti perteklinių atsarginių dalių pirkimus ir t.t.
  • Atsiranda žymiai didesnės galimybės efektyviai įrangos priežiūrai, pvz., kardinaliai krenta pakaitinės įrangos laikymo kaštai
  • Atsiranda galimybė taupyti transportavimo kaštus dėl galimybės daryti bendrą skirtingų pirkimų logistiką
  • Atsiranda galimybė standartizuoti įrangą, nustatyti bendrus reikalavimus, standartines kontrolės procedūras, kas savo ruožtu suteikia kardinaliai didesnes bendro planavimo galimybes ir t.t..
  • Kardinaliai supaprastintas technologinių problemų sprendimas (pvz., kompiuterių dokumentų suderinamumo)
  • Tiekimo kokybės ir terminų užtikrinimas

Kaip matom, čia gaunasi pakankamai didelė krūva pakankamai rimtų argumentų, kad kai kur net pavieniai iš jų yra pakankami centralizavimui. Aišku, didžiausia privalumų dalis – tai tie, kurie gaunami iš apimčių didinimo. Žinote, kai pavienė įstaiga perka sau du naujus kompiuterius, tai čia labai nepasiderėsi. Bet kai po kompiuterį ar kelis perka išsyk 200 įstaigų, tai susidaro pakankamas kiekis, kad tiekėją galima būtų tiesiog išprievartauti, o jis dėl to dar ir džiaugsis.

Kas yra baisiausias dalykas, galintis atsitikti, įvedus centralizaciją? Ogi tai, kad centralizuotas pirkimų padalinys gali tapti nesuvaldomu monstru. Aš pasakysiu taip: pažiūrėkite į Maxima tinklą ir suprasite, kad valdiškoms įstaigoms iki tokios prekių nomenklatūros ir tokio tiekimo apimčių – tai kaip vėžiu iki Magadano.

Visokių pabirų apie CPO ir susijusius reikalus

Gerai, dabar tiesiog keletas faktų apie CPO, o galutines išvadas patys pasidarykit:

  • Lietuvos valdiškos įstaigos per metus padaro pirkimų maždaug už 9 milijardus litų. Tai yra maždaug 3 tūkstančiai litų gyventojui. Tai yra jūsų pinigai – po 3000 iš kiekvieno kišenės, įskaitant ir neįgaliuosius, vaikus, pensininkus, bedarbius ir t.t.. O jei skaičiuosime išlaidas tik tiems, kas dirbantieji (apie milijonas), tai gausis po ~9000 litų. Po ~750 litų iš kišenės kas mėnesį. Dabar skaičiuokit tuos pinigus, kaip tas įmonės savininkas anekdote, o paskui parašykit į komentarus, ar pavyko išsiaiškinti, kas praeitą mėnesį pavogė jūsų 250 litų. Pažadu, kad nesišaipysiu, nes man įdomu, kaip kiekvienas bandytų išsiaiškint.
  • Pagal CPO duomenis, vidutinė pirkimo trukmė, perkant per CPO, sumažėja nuo 46 iki 11 darbo dienų. Aišku, šitas skaičius nelabai aišku, ką reiškia, nes nežiūrim į segmentus ir neaišku, kokiu būdu jis pas CPO skaičiuojamas. Bet šiaip iš praktikos pasakysiu, kad toks pokytis yra realus nedideliems ir standartiniams pirkimams, kur projektavimo laikai yra maži arba nuliniai.
  • 2011 CPO pirkimų apimtis buvo ~172 milijonai litų. Kai bendra Lietuvos pirkimų apimtis buvo berods ~9 milijardai, jei gerai atsimenu? Tai kas čia gaunasi, apie 2 procentus maždaug? Aš pasakysiu tada labai korektiškai: ar žinote, kad STT visai neįdomūs tie pirkimai, kuriuos įvairios organizacijos vykdo per CPO? Taip yra todėl, kad STT žino, kad per čia yra keblu primakliavoti. Bet štai kai valdiškos organizacijos neperka per CPO, tai jau požymis rimtas. Ir aš jums galiu garantuoti, kad kažkas iš STT tyrėjų pagal šitą požymį organizacijas jau ima skirstyti. Prisiminkit tą savininką, kuris vagystes skaičiavo. Tai vat pagal tokią logiką ir skirsto.
  • Grįžtant prie CPO pirkimų apimčių: 172 milijonai su 15 darbuotojų. Taip, CPO teturi tiek žmonių. Vienam darbuotojui tenka virš 11 milijonų pirkimų per metus. Jei aukščiau minėtus 9 milijardus padalinsim iš tokios sumos, tai gausis, kad tereikia ~800 žmonių visiems Lietuvos pirkimams. Dabar prisiminkim, kiek yra įstaigų, kurios perka ir pabandykim primesti, kiek tenai darbuotojų, kuriems tai pagrindinis darbas? Grubiai imant, tai bus maždaug 5-10 kartų didesnis skaičius. Čia tiesiog apie lėšų taupymo efektyvumą.

Specialūs pirkimai pagal specialias specifikacijas

Toksai galvą turintis ponas Saulius B. iš G+ prašė manęs, kad pasiaiškinčiau, kaip galėjo atsitikti su vienu įdomiu prieš kelerius metus darytu pirkimu, kur per CPO jo organizacija pabandė įsigyti kompiuterį, o atsirado specifikacijos kaip specialiam konkursui. Tokios specifikacijos kai kuriuose sluoksniuose labai gerai žinomos.

Bet kadangi gilinuosi į vadybą, tai man įdomu, kas daroma, kad to nebūtų. Atsakymas čia buvo labai aiškus ir paprastas: tuo atveju, jei paskelbus pirkimą atsiranda mažiau, nei 3 dalyvaujantys tiekėjai, imamasi koregavimo veiksmų pagal procedūrą. Rodiklių su koreguotų pirkimų dalies pokyčiais pagal prekių grupes parodyti neprašiau, bet manau, kad CPO galėtų tą padaryti. Taigi, atsakymas yra aiškus.

Kadangi aš nesu kriminalistas, tai man neįdomu, iš kur tas minėtas atvejis atsirado, bet visgi paklausiau. Atrodo, gali būti neįtikėtinai banalus reikalas: tuo metu CPO tik bandė įsivažiuoti, tad rengdami specifikacijas, neišvengiamai žiūrėdavo į kitų organizacijų konkursinius pirkimus, kaip į pavyzdžius. O tai, savo ruožtu, man kelia vėlgi tam tikrų minčių.

Ponios ir ponai iš CPO, dabar kad neatispalaiduotumėte…

Pabaigai, kadangi nekabinau rimčiau problematikų, tai kad neatsipalaiduotumėte, ponai ir ponios iš CPO bei VPT, mestelsiu jums akmenį į daržą specialiai iš tos pusės, iš kurios jūs nesitikėjote. Taip, aš gavau prezentacijos kopiją iš jūsų elektroniniu paštu, kas yra labai pagirtina, nes kokie 4 iš 5 visokių renginių organizatorių tuo nepasirūpina. Tai labai gražu ir jūs šaunuoliai. Ir ponia Eglė Kučinskaitė yra šaunuolė, nes pasirūpino.

Bet ta prezentacija buvo Microsoft PPTX formatu, dėl kurio man teko galų gale apgreidinti savo kelerių metų senumo OpenOffice.org į LibreOffice, nes kitaip nesimatė grafikų. Aš ne veltui minėjau vieną punktą, apie kurį jūs dar negalvojote – tai technologinė standartizacija. Taip, tai yra vienas iš kelių dalykų, kurie pavieniui tampa pakankamomis priežastimis, kad pirkimai būtų centralizuojami.

Taip taip, aš žinau, kad čia ne jūsų reikalas ir taip toliau, ir jūs nekalti ir niekuo dėti. Problema yra ta, kad kažkas tuo turi užsiimti. Ir jei yra centrinė perkančioji organizacija, ji turi imtis standartizaciją skatinančių priemonių įgyvendinimo, jas nustatant kaip pirkimų reikalavimus pagal standartus ir nutarimus, priimamus šiam reikalui už tai atsakingose institucijose ir laikantis suderinamumo reikalavimų, numatytų dokumentais, apibrėžiančiais atitinkamus techninius/realizacinius kriterijus.

O banaliai žiūrint, tai viskas paprasta. Nors Microsoft „Office 2007“ jau yra kelerių metų senumo daiktas, jis yra toli gražu ne visur. Daugybė žmonių naudojasi senesnėmis MS Office versijomis (vien dėl to, kad jos patogesnės, o ne su tuo kliedesišku interfeisu, kuriame susigaudyt neįmanoma), o dar krūvos kitų naudojasi kitais biuro programų paketais (pvz., OpenOffice.org, LibreOffice ar Lotus Symphony). Būtent centralizacija ir bendrų standartų priėmimas leidžia šitas bėdas išspręsti. Microsoft dokumentai – tai nėra standartas. Standartas, patvirtintas kaip ISO/IEC 26300:2006 yra vadinamieji ODF formatai, kuriuos palaiko ir Microsoft Office, ir OpenOffice.org, ir krūva kitų programų. Pradėkite apie tai galvoti, net jei dabar jums atrodytų, kad standartai – tai ne jūsų reikalas.

Būtent technologinė standartizacija yra vienas iš svarbių lėšas taupančių ir darbo efektyvumą visur didinančių įrankių. Ir šitai taip pat yra vienas iš svarbiausių įrankių, kurių nekontroliuojant, atsiranda galimybės makliavonėms. Ir tai būtent tas dalykas, kurio beveik neįmanoma pasiekti be centralizacijos. Ir kartu tai yra įrankis, kurio dėka jūs galite tapti būtini netgi tiems, kam išties nei šilta nei šalta nuo visokių viešųjų pirkimų.

 

————

* Problemos sąvoka vadyboje reiškia blogos veiklos, neveikimo, darbo sutrikimo, nekokybės ir broko priežastį – tą jums sako TQM. Distinkciją tarp priežasčių ir pasekmių reikia daryti, norint efektyviai valdyti įmonę. Pagal ToC problema – tai konfliktas, sukeliantis įvairias neigiamas pasekmes. Bet kuriuo atveju, norint sutvarkyti organizacijos veiklą, problemą reikia ir atrasti, ir išspręsti, nes kol jos nesutvarkysi, tol teks kovoti su pasekmėmis.

** Kalbainiai čia imtų mane redaguoti ir taisyti, kad negerai vartoju kalbą, nes mat reikia vengti veiksmažodinių daiktavardžių, o vietoje „atsiranda valdomumas“ reikia sakyti „atsiranda galimybė suvaldyti“, „galime suvaldyti“, „valdome“ ir pan.. Kalbainių problema yra papasta: jie mąsto kažkokiais organais, kurie neturi analitinių savybių, todėl jiems labai kliūna analitinės konstrukcijos. Valdomumas – tai yra objektinė savybė (įrankių rinkinys, pvz. rodikliai, valdymo procedūros, kontrolės priemonės, etc.), o ne veiksmas. Veiksmas gali atsirasti, jei yra savybė. Jei yra valdomumas (veiksmingų įrankių rinkinys) – galime suvaldyti. Jei nėra valdomumo – negalime suvaldyti. Čia panašiai, kaip su vairavimu ir vairu: jei yra vairas – galime vairuoti, o jei vairo nėra – apie jokį vairavimą negali būti nei kalbos.

*** Beje, čia prisiminkim vieną dalyką: nėra nieko amžino. Jei nustatėme, kad dabar nedarome to ar ano, tai nereiškia, kad toks sprendimas turi būti nuolatiniu. Visi sprendimai turi būti laikas nuo laiko peržiūrimi. Pirkimų centralizacijos atveju, kai daromi vertinimai, kokios rūšies pirkimus palikti lokaliais, o kokius centralizuoti – apsimoka tai peržiūrėti kokį kartą per metus. Gal būt kažkokiems pirkimams centralizavimas nepasiteisino, o gal būt atvirkščiai – centralizuoti pirkimai paaugo ir jau gali imtis sudėtingesnių atvejų.

 

————-

Europos Sąjungos logotipasAš suprantu, kad visi tokie dalykai, apie ką rašau, nėra labai jau paprasti kiekvienam, bet aš jums padėsiu, nes Europos Sąjunga jums apmokėjo švietimą apie vadybą ir sukūrė jums puikų žinių šaltinį, kuriuo galite pasinaudoti, taip kad eikite į ToC for Education ir tenai mokykitės, nes už dyką kitaip tokių žinių negautumėt. Melskitės Europos Sąjungos paramai, nes jei ne ji, tai ir dabar gyventumėm, kaip kokia laukinė Baltarusija.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook6Share on Google+18Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

48 thoughts on “Pirkimų centralizavimas ir…

  1. RascalLT

    Logistikos problemos, kurios čia užima pastebimą dalį juk galima spręsti paprastuoju būdu -- įtraukiant į konkursų sąlygas pristatymo taškų skaičių, adresus ir t.t. juk pieno produktai perkami savivaldybėje esančioms mokykloms nekeliauja per švietimo skyriaus patalpas.

    Reply
    1. RascalLT

      Beje, šaunus straipsnis! Po didžiai prasmingo nuodėmių atleidimo, o dabar ir šito straipsnio, mane apima viltis, kad gal nuo iki šiol tik Estijai būdingo sąmoningumo ir pilietiškumo lygio nesame nutolę beviltiškai!
      Made my day 🙂

      Reply
    2. Rokiškis Post author

      Su tais greitai gendančiais problemos ne tik sandėliavimo ir gabenimo laikuose (BTW, CPO irgi nesandėliuoja ir negabena, o tik užsakymus valdo).

      Problema yra ta, kad didėjant tiekimo grandinei, linkę ilgėti laikai ir sudėtingėja kokybės užtikrinimo galimybės. Su greitai gendančiais esminiu kokybės faktoriumi tampa laikas, kurio užtikrinimas yra visada sudėtingas. Dėl to greitai gendančių produktų tiekimo centralizacija visada yra žymiai keblesnė.

      Reply
      1. Vytax

        Greitai gendantiems produktams paprastai reikalingas pastovus tiekimas. Ir nematau priežasčių kodėl CPO negalėtų atrinkinėti tų tiekėjų.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Kad gali organizuoti -- tai be abejonės.

          Klausimas yra tokios centralizacijos galutinėje kainoje po nekokybės išlaidų įvertinimo bei galimo atrankos ir organizavimo savikainų padidėjimo.

          Neužmirškim, kad tiekimas -- tai ne tik už kiek nupirkai, o kartais žymiai didesni pinigai.

          Todėl aš nerekomenduočiau patiems CPO imtis greitai gendančių produktų tol, kol neįsivažiuos kiti dalykai.

          Tą patį klausimą buitiškiau galime pamatyti sename ginče apie tai, ar mokyklos produktus turi pirktis pačios, ar tai turi daryti savivaldybės. Savivaldybės -- tai jau centralizuotas tiekimas.

          Reply
          1. RascalLT

            Tamsta teorizuojate. Aš kalbu „iš vidaus“, taip sakant. Problemos lengvai sprendžiamos, jei sprendimų našta užkeliama tiekėjui, o užsakymo mastas pakankamai didelis, kad tiekėjas būtų suinteresuotas neprarasti kliento per sekantį konkursą.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponuli, tamstos kalbėjimas „iš vidaus“ -- tai būtent tas požiūris, kur žiūrima vieno skyriaus interesų. Tamstai visiškai nerūpi kaina, todėl sprendimas atrodo labai paprastu: tegul tiekėjas tvarkosi. O tiekėjas visą tą reikalą apmokestina. Taip, tai sprendimas, kai kaina nesvarbi.

              Priminėte man vieną atvejį čia, nors ir ne su greitai gendančiais, o su SLA, kur laikai lygiai taip pat žaidžia.

              Viena kontora pirkdavo įrangą už ganėtinai nemažą kainą ir dideles sumas. Ir pas ją vis eidavo tiekėjai šniūrais, siūlydami pirkti tą pačią įrangą pusantro ar netgi du kartus pigiau. Ir nei vienas nesugebėdavo parduoti.

              Reikalas buvo paprastas: tiktai tas vienas brangus tiekėjas siūlė įrangą su pakaitinės atgabenimu 24/7 per 4 valandas. O tie pusantro-du kartus pigesni siūlydavo atgabenimo garantiją per mėnesį. Ir kai jie pasiskaičiuodavo, kiek jiems patiems kainuos tas 24/7 per 4 valandas, tai staiga paaiškėdavo, kad jie negali sukonkuruoti.

              Su tais greitai gendančiais ir problemų perkėlimu ant tiekėjo -- būtent tokia situacija. Todėl tamstai reikia pasižiūrėti ne iš vidaus, o iš išorės.

              Čia galima paprastai pasakyti: kainuoja ne tik pati prekė, o ir jos kokybės bei atgabenimo laikų garantijos. Ir jos kartais gali kainuoti daugiau, nei pati prekė. Ir greitai gendantys produktai -- tai tas segmentas, kur šitie faktoriai turi svorį.

              Reply
  2. Mindaugas

    Va, va, kol neperskaičiau iki maždaug vidurio, kaip tik ir norėjau kelti klausimą apie kokius nors smulkius, bet skubius pirkimus. Ir įstaigos pavyzdį turiu -- tarkim, kad ir toks pamažu augantis gremėzdas, kai VU. Turim įstaiga, kuri priklauso VU, bet nėra Vilniuje. Pirkimai centralizuoti, ir dar pagal sutartis su konkrečiais, konkursus laimėjusiais tiekėjais. Tarkim, toje įstaigoje trūksta kokia vandentiekio tarpinė. Normaliu atveju ūkvedys, jei nerastų tokios sandėliuke, tai tiesiog iš to padalinio biudžeto nupirktų tą tarpinę artimiausioje parduotuvėje. Bet neee, dabar reikia kreiptis į „centrą“, kad reikia tos tarpinės ir gavus lėšas dar vykti į Vilnių į konkrečią parduotuvę pirkti tos tarpinės. Ką turime? -- 100 lt išlaidų už kurą ir pilną aukštą šlapiomis grindimis :)Kitaip tariant, tuos centralizuotus pirkimus reikia labai gerai optimizuoti, numatyti galimas logistikos problemas, galbūt palikti smulkius pirkimus pačioms įstaigoms (na tarkim 10 000 lt per mėn.) ir pan.

    Šiaip neneigiu -- CPO -- bent „ant popieriaus“ -- labai geras reikalas, tik reikia numatyti gerus algoritmus, leidžiančius minimizuoti galimus nesklandumus.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Toks pavyzdys, kaip tamstos minimas, turėtų būti tvarkomas per sutartį aptarnavimui ir joje numatytas aptarnaujančios įmonės išlaidas arba per ribotą eksploatacinių išlaidų eilutę, skirtą nekonkursiniams nenumatytiems pirkimams.

      Jei vyksta taip, kaip tamsta minite -- tai nėra geras variantas ir jį reiktų taisyti.

      Čia žiūrėti reikia paprastai: vandens tiekimas pastate -- tai paslauga, kurią kažkas visgi realizuoja, t.y., yra paslaugos teikėjas. Paslaugos teikėjas turi išlaidas, kurios gali būti dalinamos į prognozuojamas ir neprognozuojamas, kas suponuoja skirtingus pirkimų reikalavimus. Tų išlaidų tvarkymas turi būti toks, kad būtų užtikrinami reikalavimų paslaugai įvykdymas.

      Tuo atveju, jei dėl tarpinės paslauga neveikia ir dar sukelia nuostolius -- tai yra nekokybės kaštai, kurie suskaičiuojami labai paprastai: sudedant išlaidas dėl užliejimo ir negautas pajamas dėl paslaugos neteikimo. Tai yra neprognozuojamos išlaidos, kurių valdymo tikslas -- bendras nuostolių minimizavimas, į vertinimą įtraukiant ne tik pirkimo kainą, o ir nuostolio kainą (nesigilinant labai -- nuostolių rizikos lygis periodui leidžia įvertinti leistinas rizikos kompensavimo išlaidas periodui).

      Spėju, kad tamstos minimu atveju nuostolio suma gali gautis labai daug kartų didesnė, nei tas 100 litų, todėl tą 100 litų verta valdyti pasyviuoju būdu -- atiduodant jį ūkvedžiui nenumatytoms išlaidoms (kaip rizikos kompensavimo kaštų dalį) ir paskui kontroliuojant išlaidas per auditą.

      Reply
  3. egriseus

    Jei kalbėti apie technologinę standartizaciją, tai neseniai teko konsultuoti viešajame pirkime per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą. Nei viena iš trijų mano naudojamų naršyklių (chrome, firefox ir opera) CVP IS netiko, tad teko naudotis internet explorer įskiepiu. Manau, kad ir Viešųjų pirkimų tarnybai pirkimų sąlygas pateikus ODF formatu, paprašytų .doc

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Riebiai čia apie IE tamsta. Dar baisiau būtų, jei paaiškėtų, kad ta naršyklė, kurios reikėjo -- tai IE6.

      Neparašiau čia, bet didelė dalis CPO softo yra daryta ant atviro kodo, kad savikainos gautųsi mažos. Minėjo, kad bendras išlaidas sudėjus, gavosi jiems keliasdešimt tūkstančių litų visos kūrimo išlaidos. Tai dar turint omeny, kad skaičiavo į savikainas visokius pastovius kaštus (t.y., tiesiog darbuotojų sugaištą laiką su jų darbo vietos kainomis) -- tai realių išlaidų matyt dar mažiau.

      Šiaip manau, kad AKL jiems galėtų labai pagelbėti, nes irgi idėjiniai, o realizacijos ir standartų srityje orientuojasi labai gerai.

      O vat nustačius standartus, visokių spyriojimųsi dėl „pas mus specifika“ įvairiose kontorose turėtų gerokai sumažėti.

      Reply
  4. vyr

    ta cpo gali suokti ką nori, bet aš jokiems cpo, jokiems nso nepatikėsiu pirkti kad ir darbinio kompo už savo kruvinu smegenų prakaitu uždirbtus projektinius pinigėlius. Ne, mielieji ponai, jau kaip nors pats išsirinksiu optimaliausią daiktą. Pirkaliokite pieštukus, šūdukus, bet kam tie pieštukai iš viso šiais laikais 🙂 Be to, valdiška kontora sudaro sutartis su stambiais kanceliarijos, kompiuterijos tiekėjais ir viskas, jokiai cpo įsiterpti čia nėra kur. Ir šiaip tie viešieji pirkimai tai didesnis hemoras, nei nauda. Kiek žmonių ant to sėdi, bet visa jų funkcija tik dėti vizas, o perkasi vis tiek tie, kurie ir pirkosi, t.y. aš pvz., eilinis varžtelis 🙂 O jiems tik pakiši gatavus popierius ir fsio. Nu pirkimai čia aišku smulkūs smulkūs, ne milijoniniai, 100 klt nesiekia.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Va va, čia tamsta kaip tik iliustracija esate tam anekdotui, kur straipsnio pradžioje. Tiems visiems, kurių netgi atleisti nesigauna, nes visus reiktų atleist.

      Reply
      1. vyr

        Nelabai supratau, kurioje vietoje čia ta iliustracija. Dėl visuotinio vagimo? Ar dėl to, kad nesigauna atleisti? Nu mane galima atleisti, nesu kuo nors ypatingas 🙂 Jei pvz. man reikalingus pirkimus iš rimto perimtų kokia cpo, tai visų pirma nemanyčiau, kad jie tai atliktų efektyviau, nei aš. Jei tai įprasti daiktai, tokie kaip kanceliarija ir kompiuterija. O apie specifinius net nekalbu, to jie nesugebėtų. Antra, visą pirkimo darbą jie atlieka gi už algas, ne veltui gi? Aš tą darbą darau veltui, tiesiog reikia ir darau, taip buvo visą laiką ir dažniausiai lėšos tam skirtos nenukrenta šiaip iš dangaus, yra labai ribotos ir nė velnio aš netikiu, kad be manęs kam nors rūpi jų efektyvus realizavimas. Man paskiau tuo šlamštu džiaugtis, ne kam kitam.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Vyr, nepasakokit apie tai, kaip jūs darote darbą veltui. Niekada niekam to nepasakokit, o jau juo labiau nepasakokit to žmonėms, panašiems į mane.

          Jei jūs darote darbą veltui, tai jus reikia paliuosuoti iš darbo, kaip nereikalingą, nes tai reiškia, kad atlyginimą gaunate, o dirbate tą, ko nereikia, kitaip tariant -- esate nereikalingas. Ir visas tas padalinys, kur dirbate -- irgi neaiškaus reikalingumo, jei jau jame tokie bardakai.

          O iliustracija tamsta esate todėl, kad kol kiekvienas panašiai žiūri savo lokalių optimumų, tol visi, kas tiktai gali -- vagia nesustabdomai.

          Pasižiūrėkite į tą konfliktų debesėlį -- ten tamstos pozicija pavaizduota. Toje šakoje, kur yra frazė, kurios prasmė -- „suteikti visiems galimybes vogti neribotai ir nekontroliuojamai“.

          Reply
          1. vyr

            nu aš nežinau, iš kur čia toks pomėgis taip dažnai vartoti tą žodį „vogti“, niekad turbūt nedirbau tokioje kontoroje, kur galima būtų ką nors vogti pirmiau neatnešus ir nepadėjus to ko nors. O dėl pinigų tai Lietuvoje jie irgi nevagiami, o „įsavinami“, čia joks cpo nepadės, tiksliau ji ar bet kas kitas ir padės, koks skirtumas per ką. O jei padarius prielaidą, kad ir nėra to „vogti“, t.y. čia tik prielaidos ir galimybės, tai kiek apsukų veltui. O dėl darbo už dyką, tai kiekvieną kartą atėjus darban, duris irgi reikia atidaryti, uždaryti, tai negi tam dabar samdyti kažką. Laimingi žmonės, kurie tiek turi tarnų. Šiaip ir pirkimai yra gan elementarus dalykas, nesudėtingiau nei su tomis durimis. Čia kaip tik, jei kas nesugeba nusipirkti sau darbui reikalingų priemonių, tai toks žmogus ir darbo nesugeba atlikti. Aplink save aš tokių nematau, pirkti ne problema, už ką pirkti, tai dėl to labiau reikia pasukti galvą. Biurokratizavimas problemų neišsprendžia, jis pats yra problema. Pirkimai padaryti sudėtingu dalyku tyčia, bet kol kas popierizmas dar įveikiamas. Sutinku, kad situacijų gali būti labai įvairių. Va todėl kažkoks bendras kurpalis ir neturėtų būti taikomas. Jei kontora eksploatuoja tik kanceliariją ir kavą, tai kodėl gi ne, cpo ar nso, viskas pervien.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponas Vyr, čia tamsta paskaitykit visgi atidžiai. Nes rašiau, kodėl čia tas žodis vogti. Labai aiškus ir paprastas vienas sakinys, kuris viską paaiškina.

              Žinokite, apie vogimą -- tai toks pats paprastas paaiškinimas, kaip ir tai, kodėl aš jus iš darbo atleisčiau už būtent šitokį tamstos papasakojimą, kaip pastarasis.

              Beje, paaiškinimas, kodėl atleisčiau -- irgi tenai parašytas tekste. Čia, beje, net jei neprisiminsim tamstos pasakymo, kad už veltui dirbate.

              Viskas labai paprasta, žinokite. Tiktai noro reikia tvarkytis ir jokie atmazai bei užimtumo simuliacijos nepadės.

              Reply
    2. Gerasirdis

      „jokiems nso nepatikėsiu pirkti kad ir darbinio kompo“
      Leiskit paklausti, kuo tas Jūsų darbinis kompas toks įpatingas, ir kodėl Jūs savo pageidavimus galėsit perduoti kompiuterių pardavėjams, bet nesugebėsit perduoti pirkimų tarnybai?

      Reply
  5. Giedra

    Norėčiau paklausti, o kaip įsivaizduotumėte konsultacinių paslaugų pirkimus (na pvz. tokius, kurie paminėti jūsų anekdote ar įv. ISO diegimo, LEAN ar efektyvumo projektai ir pan.), kurie vyksta viešajame sektoriuje, centralizuotai ?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia tamsta labai įdomią temą užkabinot. Velniškai įdomią. Tokią, kurią kapstant, galima visą knygą parašyt.

      Žiūrint formaliai -- tai paprasta.

      Tas pačias paslaugas galima pirkti lygiai taip pat, kaip ir kitus dalykus, tik ne pagal standartinį užsakymų katalogą, o pagal atskirą, kur nurodomi parametrai.

      Kita vertus, galimas ir toks variantas, kaip tiesiog konkurso realizacija per centrinį padalinį. Pastarasis variantas yra normalesniss projektinių pirkimų atveju, nes pirkimai išties gali gautis unikalūs.

      Bet žiūrint neformaliai…

      Čia už šitos virvutės patraukus, dar įdomesnis klausimas gali kilti: kas per daiktas yra tos konsultacinės paslaugos? 🙂

      Problema buka: ar tikrai galime pasakyti, kad ISO-9001 diegimas iš vienos įmonės bus vertas tiek pat, kiek ir iš kitos? Ir jei pvz., „Telebaltikos konsultacija“ sugebės realiai patvarkyti atitiktis ir pagelbės gauti sertifikatą kažkam už 50 tūkstančių, tai ar kokia nors neaiški firmelė duos už pusę tos kainos bent dešimtadalį tos vertės? T.y., kas jei vienu atveju reali paslauga, o kitu -- tik popierius? O jei jau taip, tai kaip pamatuosime tą realią vertę?

      Aišku, galime kalbėti apie rodiklius ir pan. (tai labai paprastas būdas konsultacinių paslaugų įvertinimui post factum), bet jei tai ne verslas, tai kyla dar kitų klausimų su tai, kaip tie rodikliai prigalvojami. Ir t.t., ir t.t..

      Dėl to gaunasi toks įdomus dalykas, kad daugelis konsultantų netgi vengia valdiškų įstaigų. Nes galvos skausmas tik.

      Sakyčiau, pagal sveiką protą maždaug taip turėtų būti: perkant konsultacines paslaugas valdiškos įstaigos tegul naudojasi ar nesinaudoja CPO savo nuožiūra, nes tai indiferentiška, nes visvien prieš konkursą nieko nesigaus įvertint realiai. Bet tegul perka išimtinai su sąlyga, kad išlaidų mažinimas per serviso apimtis bus bent du kartus didesnis pinigine išraiška periodui, nei atitinkamos perkamos konsultacinės paslaugos per periodą, o apmokėjimas -- po atitinkamo išmatuojamo pagerinimo periodo gale.

      O jei ko nors panašaus padaryti nesigauna -- tai ir jokių konsultacinių pirkimų neturi būti. Nes nėr čia ko.

      Tik deja, sveikas protas ir valdiška biurokratija kartais sunkiai susiderina tarpusavy, o dėl to visokių keistų dalykų galima pamatyt. Netgi tokių, kai specialų konkursą su specialiais reikalavimais daro tam, kad praeitų tik tie, kas nedaro atkatų, o tą atkatų davimą prieš tai išsiaiškina derybose užuominas apie atkatus mėtydami 🙂

      Kaip matom, sudėtingas reikalas, kai imi kapstyt protingai. Dėl to viską reikia daryti paprastai.

      Reply
  6. Naminukas

    Teorija, teorija, teorija. Sudalyvauk gyvai bent keliuose. pirkimuose kaip pirkėjas arba pardavėjas (jokiu būdu ne kaip pirkimo administratorius, iš kurio varpinės visas straipsnis surašytas), tada sužinosi, kad VPĮ neleidžia įgyvendinti daugumos tavo nurodomų „sprendimų“ dėl taip vadinamų minimalių kvalifikacinių reikalavimų. Beveik visi tavo įvardinti pavyzdžiuose. priskirtini pertekliniams, todėl greitai gautum per nagus ir suprastum, kad galiausiai nusiperki ne tai ko reikėjo. Pvz. pagal VPĮ gali pirkti auto, kuris gali vazinėti pagal KET ir turi 4 ratus ir visada nusipirksi tik LADA, nes specifikuojant detaliau laikoma, kad teiki perteklinius reikalavimus, taigi -- kažką proteguoji….

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponuli, aš pakankamai gerai žinau, kaip daromi pirkimai, kad man tamsta makaronų apie tai, kad „turi 4 ratus ir gali važiuoti pagal KET, o visi kiti reikalavimai pertekliniai“ nepapasakosit.

      Aš žiūriu paprastai: valdomumo nėra -- reiškia, kad vagia visi, kas tik gali. Todėl man visiškai dzin, kad ten kažkas gali geriau kažką nusipirkt -- geros išimtys manęs nedomina, kai visa sistema vagia. Todėl paprastai: arba centralizuojasi ir gerina viską su centralizuotais pirkimais nesiskųsdami, arba išeina iš darbo savo noru, pakol tyrimai neprasidėjo.

      Ir jei dar kartą paskaitysite, bandydamas save įtikinti, esą aš kalbu iš pirkimų administratorių pusės, tai iš kokio kažkelinto karto gal būt visgi pagausite, iš kieno aš pusės rašau iš tikrųjų. Nes aš pakankamai aiškiai šitai įvardinau.

      Reply
      1. Naminukas

        Rokiški, aš neteigiu, kad centralizacija yra blogai ir CVP -- blogis, bet pastebiu bėdą, kad vieną blogybę keičiame kita. Nes „pirkimų specialistams“, kurių požiūrį komentare puikiai pacitavai, yra „dzin“, kad pagal tokias taisykles galima nupirkti tik menkavertį daiktą. Nes juk to daikto naudotojai ne jie. O po jų nors ir tvanas.
        Vagims reikia galimybes prikirpti, bet lipti nuo meškos ant vilko nematau prasmės. Mano nuomone blogis yra pirkimų administratorių ir VPT pernelyg susiaurinta VPĮ reikšmė. Niekada nesutiksiu, kad mažiausia kaina duoda geriausią rezultatą. Jeigu taip būtų, MAXIMOJE visi pirktų tik pigiausią sviestą, o OMNITELIUOSE telefonų, brangesnių už 1 Lt, irgi niekas neimtų. Bet ima.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponuli, aš necitavau jokių pirkimų specialistų. Aš tamstai sakau labai paprastai: mažiausia kaina tėra vienas iš daugybės kriterijų. Ir jis yra antrinis bet kuriuo atveju, nes pirma yra nurodoma, ko reikia, o jau tada ieškoma pagal mažiausią kainą.

          Ir tamstai reiktų suprasti, kad aš atstovauju savininko požiūrį, o ne pirkimų administratorių. Būtent todėl man nei šilta, nei šalta, ką man pasakoja žmonės, kurie atstovauja tuos, pas ką dingsta trečdalis mano pinigų ir kurių neįmanoma sukontroliuti.

          Čia pirkimų administratoriui gali būti svarbu, kad jį teigiamai vertintų visi tie, kam yra perkama, nes jei jį vertins neigiamai, tai jį spaus ir pjaus. O man tuo tarpu visai nesvarbu, kaip tą pirkimų administratorių kažkas vertina tame etape, kai centralizacijos dar beveik nėra.

          Kol pinigų kranelio nėra, o vietoj jo -- tiesiog rėtis, tol aš negaliu tų pinigų užsukti. Štai kas man yra svarbu. Tai man vienintelis kriterijus, kuris kažką reiškia.

          Dėl to man svarbu yra viena: visi turi pirmiausiai centralizuotis, o tada jau bus įmanoma sukioti pinigų kranelį.

          Reply
          1. Naminukas

            Kaip kurčias su aklu. Būk tu vienas protingas ant LT žemės. Tavo blogas, tavo taisyklės. Bet kitąsyk, Ponuli, pasidomėk tema detaliau, tada nereiks žinių stokos kompensuoti per dideliu ego.

            Reply
            1. Rokiškis Post author

              Ponuli, tamsta čia parašėte, esą kadangi čia mano blogas, tai tamsta turite argumentų ir t.t.. Ir todėl man esą reikia pasidomėti kokia nors tema, kad sužinočiau kažką, kad tamsta galėtumėte rasti argumentų arba kad tai nebūtų mano blogas.

              Iš tamstos pasisakymo panašu, kad tamsta šnekat nesąmones.

              Reply
  7. Remigijus

    Labai įdomi analizė ir įžvalgos verčiančios pagalvoti apie galima sistemos veikimą. Beveik įtikinote, kad centralizuota pirkimų sistema galėtų būti naudinga.

    Kita vertus, remiantis asmenine patirtimi (įstaigoje, kurioje dirbu kaip tik centralizuojami pirkimai), jie gali tapti nepatrauklūs dėl galimo įsivažiavimo ir/ar potencialių sisteminių sisteminių spragų.

    Jos gali vesti prie kelių pasirinkimų NEPIRKTI, o GAMINTI (tai taikytina ne prekėms, bet daliai paslaugų ir kai kuriems darbas t.y. steigti meistrų brigadas, savivaldybes įmones paslaugų atlikimui, priimti techninius darbuotojus ir pan. Tokio pasirinkimo atveju veiklų kaštų argumentas čia gali būti antraeilis. Jį nurungs lankstumas, priimtinumas ir pan.

    Beje, su reprivatizacijos reiškiniu (įmonės atperkamos iš verslo, mažinamas kontraktinis paslaugų teikimas) Vakarų savivaldybėse susiduriama jau seniai. Tai vertinama, kaip pozityvus dalykas. Tuo noriu pasakyti, kad nelanksčios pirkimų sistemos gali paskatinti ir tokio reiškinio atsiradimą Lietuvoje.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Pati savaime centralizuotas pirkimų valdymas negali būti naudingu. Jis tiesiog yra sąlyga, be kurios įgyvendinimo neįmanoma visko suvaldyt.

      Dėl nepatrauklumo pradžioje -- tai be abejonės. Yra gi ta pasipriešinimo kreivė: bet kokie pokyčiai verčia mokytis iš naujo, t.y., keisti darbo įpročius ir kuriam laikui apsikrauti daugiau, nei paprastai, todėl tai objektyviai turi kelti pasipriešinimą.

      O vat paskui bus didesnis iššūkis: kaip išties tuos kaštus sumažinti realiai, kai organizacijos vietoje to, kad vertintų, ko reikia darbui, o pagal tai -- skaičiuotų, kiek tam reikia pinigų, dabar gauna pinigus, o paskui ieško, kur juos visus išleisti. Metų gale vykstantys masiniai pirkimai -- visiems žinomas simptomas.

      Globalus nevaldomumas virsta paprastu reiškiniu: kiek besutaupytum -- visi sutaupyti pinigai visvien bus išleisti kažkur. Ir vat čia galim prisiminti paprastą ir klasikinį finansų valdymą: pagal kokią išlaidų eilutę pjaunam visus? Kol nėra centralizacijos, vėlgi negalim to net pasakyti. Čia, beje, dar ir atsakymas į neužduotą klausimą apie tai, kodėl Ingridai Šimonytei sunkiai einasi prispausti visokius išlaidautojus.

      O kitų dalykų, kaip kad darytis patiems kažką, reprivatizuotis, etc. -- tai visaip būna. Čia daug galima kalbėti, nes blogiausios praktikos -- tai neišsemiamas anekdotų vandenynas.

      Beje, tamsta teisingai sakote apie kaštų argumentus: ne savaiminiai kaštai čia esmė. Realiai esmė yra produktyvumas, t.y., gautos ir panaudotos vertės kiekis iš sukištų pinigų. Taip sakant, RoI 🙂

      Beje, tame CPO pirmą kartą mačiau, kad valstybinė įstaiga bandytų kažką panašaus į savo RoI paskaičiuot (su sutaupymais visokiais), kas yra fenomenalu ir džiugina.

      Bet čia verta grįžt prie temos ir vėl prisiminti klausimą apie lokalius optimumus vs. globalius optimumus. Apie kuriuos galvojam? 🙂

      Reply
  8. Mantas

    Kas dėl tų formatų, tai geriausia viską sukonvertuot į PDF, tada niekad bėdų nekyla. Nes tiek open/libreoffice iki galo nesusitvarko su ppt/doc/…(x), tiek MSO nesugeba galų gale normaliai palaikyt ODT (nors tam kliūčių kaip ir nėra). Be to, MSO net pats su savo formatais ne visada sugeba susitvarkyti. O PDFas -- visur PDFas. Tiek tekstiniai, tiek prezentacijos, labai puikiai tinka.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nu, PDF yra neredaguojamas galutinis formatas prezentavimui. Tai išties gerai, kai siunčiami rezultatai neredagavimui, tačiau dokumentų apykaitai, kur vykdomi pakeitimai, PDF nėra tinkamas dalykas.

      ODT visgi yra atviras ir tarptautinis standartas, tad čia yra kriterijus, kuris turėtų lemti.

      O bendrai tai man įdomus yra klausimas, ar yra kokia nors kontora, kuri normaliai užsiimdinėtų standartizavimu paskirų valdiškų segmentų.

      (toliau mano komentare savicenzūruota, todėl teksto nėra)

      Reply
    2. Vytax

      Esu įsitikinęs, kad 90% atvejų kaip pagrindinį dokumentų formatą galima būtų naudoti HTML/XHTML. Tokiu atveju būtume tikri, kad šis formatas bus prieinamas visiems be išimties vartotojams.
      O ODF reikėtų vertinti kaip ateities formatą. Nes ODF dar reikia „susitupėti“, turi jis dar suderinamumo problemų. OpenOffice/LibreOffice paprastai naudoja pačias naujausiais ODF specifikacijas (šiuo metu ODF v1.3). Kiti velkasi iš paskos ir palaiko tik (ODF v1.1 ar v1.2). O štai M$ Office net ir ODF v1.1 palaiko nepilnai ir netgi su klaidomis.

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Aš jums paprastai pasakysiu: kalbėti apie HTML, kaip apie pagrindinį dokumentų formatą -- tai panašiai, kaip kalbėti apie XLS, kaip apie pagrindinį dokumentų formatą. HTML nėra dokumentų ir juo labiau nėra lentelių, prezentacijų ar pan. formatas.

        Aš jau nekalbu apie tai, kad palaikomi visokie HTML yra tragiškai prastai, nėra nei vienos programos, kuri galėtų palaikyti viską, kas tik priburiama būna (skirtingai nuo daugumos įsivaizdavimo).

        O tuo tarpu ODF yra atviras ir tam pritaikytas XML su visomis specifikacijomis, standartais ir t.t.. Pats savaime faktas, kad tai yra standartas pagal ISO, reiškia, kad šitas formatas tiktai plėsis, o kiti formatai nyks. T.y., jei kalbame apie kokias nors perspektyvas, tai neverta ieškoti sliekų, kur jų nebūna.

        Reply
    3. brain5ide

      Čia šiaip offtopic, bet „PDF’as — visur PDF“as“ būtent pastarosiomis dienomis mane žudo. Centralizuotai generuojant failus necentralizuotam ne A4 lapų spausdinimui ne visas kliento pusės softas vienodai tvarkosi. Net paties Adobe Akrobatas Mac’ui ir Windowsams skirtingai. Čia aišku tik mano, kaip programisto fetišistinis atvejis. Ir aišku netgi ne paties formato, o spausdintuvų gamintojų kaltė. Bet bl***, aš dabar turiu kažkaip sugalvot, kaip per atstumą paaiškint kiekvienai sekretorei, ką jei reikia padaryt, kad galėtų tinkamai spausdintis.

      Vo, išliejau emocijas. Atsiprašau Rokiškio.

      Reply
  9. kaimietis

    As is savo varpines paziuresiu. Dirbu padalinyje, kuris ir vadinasi – specials. Na gaminame prietaisus pagal individualius kliento pageidavimus, tai ko nera kataloguose. Kartais tai baigiasi vos ne karo laivu (zinoma, cia perdedu), nors mes norejom tik sensoriu uz $200 parduot. Tai mane tas CPO taip uzknisa… as noriu kad butu palaikomas darbo srautas, viskas padaroma greitai – kokybiskai, paemei – padarei, in & out, get the shit done, viskas – darom sekanti. O cia blin tie stabdziai CPO. Esam tokioje padetyje, kad kol kas kiek mes pasakom, tiek klientas ir moka, svarbu laiku (nes jiem pvz gamyklos sustabdymas kiekviena valanda ar diena kainuoja n tukstanciu ar limonu). Per tuos CPO gadinasi varda visa imone, nes nx veluojam. Man reikia detales, as vos ne ranka pabraizau kokios detales man reikia, nusiunciu keverzone, paskambinu ir koks sestas arba pats nulekiu pasiimit dar karsta detale is CNC. Ir px kad permokejau ten dvigubai ar kiek. Ir ne, gal as durnas, bet otkatu nejamu (cia UK viskas).

    O dar tas Kaizen, Toyota ir just-in-time sudas… man svarbiausia lead time, kad viskas butu cia ir staigiai. Net neturint visu detaliu as noreciau pradeti daryti, jei imanoma. Nes klientui subine dega, karstis iki musu ateina.

    O siaip su CPO, Kaizen ir just in time viskas labai liuks, kai kalbama apie ‘normalias’ operacijas ir darba. Tai tiesiog butina.

    P.S. parasiau komentara, o paskiau perskaiciau pries tai buvusius. Na pavyzdys su LADA tikrai vykes. O del pratrukusiu vamzdziu pritarius Rokiskiui. Vamzdziu prieziura turi buti palikta profams, kurie tarpiniu sandely savo turi.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kiek suprantu, tamsta dirbate įmonėje su CPO funkcijas turinčiu padaliniu (čia tiesiog kad nesipainiotų su tokia CPO, kur yra Lietuvoje ir organizuoja pirkimus valdiškoms įstaigoms).

      Tai, ką tamsta pasakojate, tai yra klausimas dėl to, ar užsakinėti padalinyje, kuris vykdo kompiuterizuotą vienetinių detalių gamybą su aukšta deklaruojama savikaina, ar pirkti analogiškas detales per CPO dvigubai pigiau, bet daug lėčiau.

      Taip pat, kaip tamsta pasakojate, tas taškas, kur jūs dirbate, yra siaura vieta, nes nuo jo priklauso užsakymo vykdymo laikas ir jo apkrovimas turi būti maksimalus.

      Tokiu atveju tvarkoma arba įvedant greito pirkimo procedūrą greitam tiekimui, arba jei tai sunkiai įmanoma (išoriniai tiekėjai visvien dirba per lėtai), tai gal tas CNC panaudojimas visai ir apsimoka jums? 🙂

      Čia toksai klausimas: tarkim, CNC jums padaro dvigubai greičiau, bet dvigubai brangiau. Jei jūs skaičiuosite pirkimo kainą, neatsižvelgdami į laiką, tai atrodo blogai, tiesa? Bet jei tarsite, kad tas dvigubai greičiau reiškia pvz., 10 procentų didesnį jūsų darbo greitį, tai reiškia, kad pas jus bus 10 procentų didesnis pelnas, esant pilnam apkrovimui.

      Ir ar tik nėra taip, kad tasai 10 procentų didesnis pelnas keleriopai atperka padidintą kainą, imant iš CNC?

      Ir tada dar vienas klausimas: ar tik nėra taip, kad CNC apkrovimas tėra dalinis, t.y., jo savikaina skaičiuojama dalinant investicijas iš užsakymų skaičiaus, t.y., iš lempos?

      Tokiu atveju galime įtarti, kad įmonės mastais savikaina iš CNC yra išties mažesnė, o jūs mokate tiesiog vidinį užskaitymą, skirtą CNC finansavimui.

      Kaip matome, klausimų čia daug. Juoba, kai vienetinė ir unikali gamyba su vienetiniais ir unikaliais užsakymais -- tai išties yra projektinis reikalas, kur tikrai viskas sudėtingiau. Tiekimo pagal likutį čia nepadarysi.

      O dėl LADA -- pasižvalgykit į mašinas, kuriomis važinėja valdžios įstaigos ir suprasite, kad tai yra makaronai.

      Reply
      1. kaimietis

        Aha, teisingai viska supratote. As ziuriu i valstybe kaip i imone. Tai va mano padalinys imoneje yra kaip ir koks valstybes special forces (MI-6 ar MOSSAD), kuris turi tureti igaliojimus pirkti ka nori ir kada nori. Nes butelio kaklelio gelzgaliukas kainuos £100 kai pirksiu tiesiogia ir gausiu kita dienai, o jei per pirkimu padalini gal bus £10, bet gausiu uz 2 savaiciu (cia jau skubiai). Na gal galutinis produkto pelnas sumazes 1 proc del to, bet uztai gausiu +100 karmos ir respect tasku is kliento beigi dar 10 uzsakymu. O otkatai tai jau kita tema.

        O LADU atsikratyti reikia taip – NCAP saugumo reitingas – ne maziau nei 4 zvaigzdutes (puse velnio), nors dabar net a klases city kibirai sugeba 5 gauti. Jei kokios valdisko imones kedes trynejas pavaziuos su kia rio nuo to blogiau nebus.

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas, tai jūs apsispręskit, ar kalbat apie realią įmonę, ar apie hipotetinę. Nes su hipotetinėmis galima ko tik nori prifantazuoti, tačiau tai yra neprasminga, jei tas fantazavimas neduoda duomenų sprendimams.

          O su skaičiais -- ne teoretizuokit, o įvertinkit, ką rašiau tiesiogiai. Paskaičiuokit, kiek keičiasi pralaidumas ir atitinkamas pelno srautas. Arba, jei visgi tie finansai neįdomūs, tai tiesiog priimkite, kaip faktą, kad net ir 10 kartų brangesnė detalė pelną gali padidinti, o ne sumažinti, jei laikai mažėja. Ir be jokių ten karmų ir respektų, o vien todėl, kad galite per tą patį laiką daugiau padaryti.

          O LADA mašinų jau seniai visi atsikratė. Ir ne tik saugumo pagrindu, bet ir ekologijos, triukšmingumo, gendamumo ir pan. kriterijais. BTW, ES yra tiek standartų, kad vien pagal standartų atitikties reikalavimus galima šūdų gamintojus išbraukt.

          Arba iš reikalavimų pusės, pvz., pakanka nurodyti, kad esant mašinos gedimo trukmei virš 5 procentų laiko per 1 metus eksploatacijos, sutartis nutraukiama ir tiekėjas įsipareigoja grąžint pinigus -- joks LADA pardavėjas net nebandys dalyvaut tokiame konkurse, nes tada jau neduok dieve, jei laimės -- pačiam bus blogiau. Ir prie tokio reikalavimo niekas negalės prisiknisti, nes jis sveiku protu paremtas.

          Reply
  10. Pingback: Viešųjų pirkimų ateitis – efektyvūs kooperaciniai/centralizuoti viešieji pirkimai

  11. Autoriai

    Negalime su Jumis susisiekti kitaip, todėl rašome čia. Norime pakviesti jus prisidėti prie http://www.zinom.lt rašytojų komandos. Šiame puslapyje galite rašyti straipsnius ir užsidirbti papildomai neribotą kiekį pinigų iš reklamos, šalia savo parašytų straipsnių. Jeigu domina šis pasiūlymas, parašykite mums: autoriai@zinom.lt

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponuliai, jūs neturite tiek pinigų, kad man sumokėtumėte už straipsnius. Aš suprantu jūsų gražius norus ir svajones, bet tiesiog jūs negalite sau to leisti.

      Reply
  12. Taip. Viesieji pirkimai tera tik valstybes valdymo anarchijos pavyzdys.

    Kadangi susijes su IT, tai galiu pakomentuoti, kad per visa neprigulmybes laikotarpi bet koks standartizavimas buvo naikinamas auksciausia politine valia. Per ta laika sunaikinti centralizuoti skaiciavimo centrai ir kiekviena institucija pradejo juos kurti is naujo pagal ukvedzio isprusimo arba greiciau sugedimo laipsni. Vietoj milijoniniu zlugusiu projektu (pvz. e-Sveikata, VAKIS, VADIS, e-bilietas, archyvas ir t.t.), tereikia centralizuoti ir standartizuoti IT servisus, pagal tai konsoliduoti i pora DC visas darbo vietas, pastatyti terminalus sekretutkom ir vadukam, kad nenesiotu info su laptopais po barus ir bordelius. Priimti ERP ir DVS sistemu standarta bei tiekti tuos servisus centralizuotai. Tuomet IT duos ne tik islaidas ir nuostolius, bet ir juntama nauda. Dabar gi, projektai garsiai pradedami ir tyliai uzgesta pasikeitus politiniam vejui ir uz rezultatus niekam per kepure neduodama.

    Klausimas autoriui -- O kas yra suinteresuotas, turintis valia ir galia ta valdomuma idiegti valstybes lygiu?

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Nežinau, kas galėtų. Buvo prieš kelioliką metų tokia ryšių ir informatikos ministerija, bet ana keistu būdu nedarė nieko naudingo, o tik sakė, kad internetas yra komercija, todėl jo nerems.

      Dabar yra kažkoks neaiškus informacinės visuomenės plėtros komitetas (net neatsimenu, kaip tiksliai jis vadinasi), kuris užsiima kažkokiais prisifantazuotais briedais apie elektroninius balsavimus ir apie IT teturi kažkokį maginį suvokimą.

      Bendrai imant, tai yra keletas skirtingų kontorų, kurios gali reikalauti įvairaus standartizavimo priklausomai nuo to, iš kokios pusės pažiūrėti.

      Pvz., tarp kitų variantų yra tokie: teisingumo ministerija galėtų per duomenų perdavimo ir saugojimo tvarkų apibrėžimo pusę, ūkio ministerija -- tiesiog per techninius standartus, susisiekimo ministerija -- nes tiesiog lyg ir turėtų duomenų perdavimą kuruoti, kadangi ji perėmusi ryšių ir informatikos ministerijos funkcijas.

      Variantų yra čia, tik nei vieno lengvo. Standartizavimas visada sunkus reikalas. Ir politinės valios reikia labai daug.

      Reply
  13. Pingback: Rinkimai jau tuoj, o aš balsuosiu už Dainių Kreivį « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *