Tag Archives: Laisvoji Europa

Fragmentai apie radijo trukdymus Lietuvoje

Neseniai rašiau apie VEF radijo imtuvus, ir paaiškėjo, kad daugeliui ta tema įdomi. Paskui dar daugiau susidomėjimo FB sukėlė viena iš daug kur po internetus išsivaikščiojusių nuotraukų, kurioje buvo keistas patefonas – su dviem galvutėm. Labai daugelis spėliojo, kai kurie spėliones nutraukė, pasinaudodami Google (nors argi taip įdomu, ypač kai siūloma nesinaudoti, o paspėlioti?)

APSV (Aparat Podači Signalov Veščanija – Transliacijų signalų padavimo aparatas). Gamintojas – MEIS (Moskovskij Elektrotechničeskij Institut Sviazi – Maskvos Elektrotechnikos ryšių institutas). Spėtinai, Sigito Žilionio padaryta nuotrauka. Pagal patikslinimus komentaruose – Zenono nuotrauka. Žr. komentarus.

Aparatas, kuris buvo nuotraukoje – specialios paskirties patefonas, skirtas tik KGB ir grojantis pačią šlykščiausią triukšmo rūšį – balsą imituojantį signalą. Tas signalas buvo sudarytas iš trumpų radijo diktorių kalbos fragmentų, kurių trukmė – maždaug nuo dešimtadalio iki pusės sekundės. Klausantis to triukšmo, atrodydavo, kad girdi kalbant žmones – moterį ir vyrą. Tačiau nieko suprasti nesigaudavo, nebent retkarčiais kokį vieną žodį, nes išties ten buvo tiesiog triukšmas.

Kaip tik šitas signalas buvo labiausiai nervinantis iš visų, kokie tik gali būti – jei iš kito triukšmo dar kažkaip gaudavosi išgirsti, ką šneka Laisvės radijas ar Amerikos balsas, tai šitas kalbos imitavimas paversdavo bet kokį klausymąsi neįmanomu, net jei girdėdavosi silpniau už tą stotį, kurios klausydavaisi.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Sovietmetis: užsienio balsai

Vienas iš keisčiausių sovietmečio fenomenų buvo radijo imtuvai. Tiksliau, netgi ne tai, kad radijo imtuvai, o imtuvai „VEF“. Ir netgi ne tai, kad šiaip kokie imtuvai „VEF“, o radijo stotys, kurių žmonės klausydavosi per tuos imtuvus „VEF“. Ir netgi ne šiaip radijo stotys ir jų klausymasis, o tai, kokiais mastais tai buvo išplitę. Tiesiog neįsivaizduojamais mastais. Tas reiškinys sunkiai suvokiamas šiais laikais, nors anais laikais jis buvo toks pat natūralus, kaip ir nesuvokiamo ilgio eilės parduotuvėse.

„VEF“ išties buvo tiktai gerokai išvaizdą pakeitęs, gerokai seniau sukurtas radijo imtuvas „Spidola“. Buvo nemažai visokių tų „VEF“ imtuvo versijų, tačiau skyrėsi jos iš esmės tik vienu dalyku: Vakarams skirtuose (eksportiniuose) imtuvuose buvo dar vienas diapazonas – visai jau trumpų bangų. SSRS skirtuose variantuose tiesiog neįdėdavo kažkiek detalių. Kad nesiklausytų žmonės to, ko nereikia. Bet žmonės visvien klausydavosi.

Tas radijo imtuvas „VEF“ išties tapo simboliu. Visos virtuvinių disidentų laisvės simboliu – tos laisvės, kai gali sėdėti virtuvėje, užsidangstęs langus ir tyliai klausyti, ką pasakys Amerikos Balsas, Laisvės Radijas, Laisvoji Europa ar Vatikano Radijas. O kokį kartą ar du per savaitę – netgi paklaustyti naujausios rock ir heavy metal muzikos, kurią transliuodavo BBC. Nors su muzika visgi buvo kiek paprastčiau – naktimis būdavo galima išgirsti ir Liuksemburgo radijo, kuris visai gerus rock hitus leisdavo. Ir tai netgi vidutinėmis bangomis – t.y., netgi ir su paprastesniu radijo imtuvu.

Virtuviniai disidentai. Tie patys, kurie patyliukais dalindavosi samizdato knygomis. Samizdatas eidavo perspausdintas spausdinimo mašinėlėmis, o vėliau – ir kopijavimo aparatais. Pirmas Sąjūdžio laikraštis „Sąjūdžio žinios“ – irgi buvo samizdatas, ištisai kopijavimo aparatais nelegaliai spausdintas. Bet Sąjūdis buvo vėliau, o samizdatas – išvis tik pas užkietėjusius. Kiti gi apsiribodavo kur nors iškastomis Tarpukario knygomis (ypač – kokia Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“), o kai kada net ir be tų knygų. Tačiau visvien su „VEF“ radijo imtuvais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter