Tag Archives: prisiminimai

Mėgstamiausi vaikystės saldainiai

sovietiniai saldainiai

Šitokie dar skaitėsi padorūs, o dauguma sovietinių saldainių būdavo maždaug paprasto šokoladinio saldainio (pvz., kaip "Aguona") dydžio, tačiau gaminami iš kažkokios neaiškios krakmolo-cukraus masės, aromatizuotos naftalino-acetono aromatu. Kai kuriuos iki šiol atsimenu - "Bananiniai", "Mokykliniai", dar kažkokie panašūs - net vaikai nevalgydavo jų, kartą nupirkti, taip ir gulėdavo nepaliesti savaitėm, šūdukai šlykštūs

Koks Xerksas ar Andrius Užkalnis iš manęs išsityčios tuoj, bet kita vertus, pagalvojau, jog tai vienas iš labiausiai besiskiriančių dalykų – tuometiniai ir dabartiniai saldainiai. Taip taip, mane apėmė noras patrysčiot apie vaikystę ir tai, kaip ten gerai visaip man buvo ir kaip visas pasaulis buvo labai gražus, o dabar viskas yra šlykštu ir tas jaunimas niekam tikęs. Taip, kaip kadaise rašiau apie visokias pramogas ir kitus sprogdinimus, dabar parašysiu ir apie visai nekaltus vaikiškus malonumus.

Tiesą sakant, sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni. Nei velnio – kokie buvo, tokie ir liko.

Paprasčiausiai kažkaip netyčia susimasčiau ir supratau, kad man labiausiai patiko saldainiai, iš kurių daugiau, nei pusė buvo net ne saldainiai, o visai kitiems tikslams skirti produktai. Kai kurių iš tų dalykų dabar nei nėra, o kai kurie – visai nepakitę ir ligšiol populiarūs. Ne eilės tvarka, kaip sakant:

  • Hematogenas – klaikiai, nesuvokiamai deficitinis saldumynas, pardavinėtas tik vaistinėse. Dabartinis hematogenas išties toks pat, tačiau sovietinis būdavo popierinėse pakuotėse ir dažniausiai į pardavimą pakliūdavo tiktai iš kažkokių spec sandėlių, kuriuose būdavo prastovėjęs kokį dešimtmetį, tad sudžiūvęs iki negalėjimo. Jei atsimenate sovietinį hematogeną ir jis atrodo skanesnis – tiesiog praplėškite dabartinio pakuotę ir iškentėkite bent metus, jo nesuvalgę – skonis pasidarys lygiai toks pat originalus. Tiesiog nuo sudžiūvimo. Sudžiūvęs, hematogenas pasidaro tokiu kietu, kad sunku net atsikąst. Kita vertus, tai visvien bene didžiausias skanėstas – ir tada, ir dabar. Per visą sovietmetį laisvame pardavime mačiau hematogeną vienintelį kartą – nudrengtame vaistų kioske, kuris buvo toks niekam neįdomus, kad matyt, gavus gerą partiją, pardavėja nesugebėjo visko išparduot vien pažįstamiems. Tą kartą gavosi gera investicija – kelios dešimtys hematogenų, kurių, taupant, užteko pusei metų.
  • Mėtinės „Aeroflot“ pastilės. Jų niekur nebūdavo pirkti, tačiau kažkaip lėktuvuose dalindavo. Kartais neaiškiais keliais ir iki manęs nukeliaudavo koks pakelis. Kadangi tos pastilės buvo nuo vėmimo, tai mentolo kiekis jose būdavo tiesiog milžiniškas – jas net uostyti sunku būdavo, tiek stipriai šaldydavo. Tais laikas jos buvo velniškai skanus dalykas. Deja, pasitaikydavo labai retai, o dabar ko nors panašaus išvis nematau. Nors gal ir nenorėčiau.
  • Retas ir nepakartojamas gardumynas buvo stalininis išradimas – kavos plytelės. Teoriškai tas daiktas turėjo būti kava su pienu ir cukrumi, kurią galima ištirpinti, užpylus verdančiu vandeniu. Praktiškai tas daiktas vandenyje netirpdavo, o tai, kas gaudavosi ištirpus – tai buvo kažkokia šlykštynė, kurią net ne kiekvienas sovietžmogis gali įsivaizduot – nebent tas, kas sovietiniais laikais kavą iš 5 kartus panaudotų kavos miltelių gėrė šūdiniausioje kolūkio valgykloje, maitinančioje klientus kiaulidės atliekomis. Tačiau kaip saldainis – kavos plytelės buvo nepaprastai skanus daiktas, nors ir baisiai kietas. Atkeliaudavo į Lietuvą šitas dalykas iš Ukrainos ir pan., kur būdavo parduotuvėse.
  • Kisieliaus briketai būdavo pigūs ir labai skanūs. Išties tai tiesiog cukrus, dažiklis, sintetinis aromatizatorius ir krakmolas, supresuotas į kietą 200 gramų gabalą. Kaip aš galėdavau juos valgyt – negaliu suprasti. Valgyti tokį kisieliaus briketą – tai kažkas panašaus, lyg graužtum didelį gabalą saldžios, sintetiniais aromatizatoriais impregnuotos silikatinės plytos. Kita vertus, aš tuos kisieliaus briketus valgydavau, valgydavo ir daugelis mano draugų, ir mes džiaugdavomės, nes jie buvo ne tik pigūs, bet ir žymiai skanesni už saldainius, kurių būdavo galima rast parduotuvėse. Na, taip, todėl ir valgydavom, kad skanesni būdavo…
  • Saldainiai „Karvutė“ būdavo dviejų rūšių – vienos būdavo parduotuvėse (ne visada, bet sąlyginai neretai) – tai būdavo gan dideli, į prastą pusiau permatomą popierių įpakuoti saldainiai, kurie būdavo kieti, o viduje visai skysta arba priešingai – sukietėjusi masė. Kažkas su jais būdavo ne taip, kažkodėl jie nebūdavo skanūs. Kiti saldainiai būdavo visiškai tokie patys, kaip dabartinė karvutė, tik porą kartų mažesni, įpakuoti į baltą popierių. Šitie būdavo retai, nors pilnaverčiu deficitu nesiskaitė. Bet tai buvo skanėstas, kuris tiesiog vežė.
  • „Paukščių pienas“ – vieni iš tūpiausių ir kartu skaniausi iš tuometinių gamyklinių saldainių. Nesuprantu, kodėl jie buvo tapę tokiu deficitu, kad pats jų pavadinimas tapo deficito sinonimu – lyg konservuoti žirneliai ar servelatas (beje, šitai poprastei dešrai Lietuvoje iki šiol galioja specialus kokybės standartas, nors kitoms dešroms nieko panašaus nėra – sovietmečio palikimas). Gal dėl to, kad tai buvo vieninteliai skanūs šokoladiniai saldainiai? Nežinau. Žvelgiant objektyviai, savo turiniu išties tai tėra saldainių surogatas, gaminamas iš pigių pakaitalų. Bet visvien… Per visą vaikystę paukščių pieną parduotuvėje mačiau vienintelį kartą. Netyčia, kai pabėgau iš pamokų, užėjau į kažkokią parduotuvę, pamačiau, nepatikėjau savo akimis ir nusipirkau dėžutę. Po pusvalandžio, kai grįžau su daugiau pinigų, kad nusipirkčiau dar, jų jau nebuvo.
  • Na žinoma, ir kondensuotas pienas – ir dabar nusiperku vis skardinę-kitą, suvalgau vienu prisėdimu. Tačiau tai jau ne saldainiai, tai saldūs konservai…

O jūs kažką prisimenat? Ar saldumynų negaudavot išvis? 🙂

Karabitas

Karabitas – tai tik paprastas kalcio karbidas, kuris, reaguodamas su vandeniu, sudaro kalcio hidroksidą ir išskiria acetileną – specifiškai smirdančias ir labai gerai degančias dujas. Dega acetilenas su labai aukšta temperatūra, tačiau skleisdamas nemažą kiekį dūmų. Dėl aukštos acetileno degimo temperatūros karabitas dar neseniai buvo populiarus statybose – naudotas suvirinimo aparatuose. Dabar gi vietoje jo naudojamos tiesiog dujos balionuose, tad ir karabito neliko.

Karabitas buvo viena iš vaikiškų siekiamybių – įmestas į balą, jis puikiai burbuliuodavo, skleisdamas dujas, o užmetus ant to burbuliuojančio vandens degantį degtuką – sprogdavo. Gerai primėčius vakare į balą karabito, ji kelias minutes degdavo, vis pokšėdama. Bet tai buvo netaupu. Žymiai geresnis būdas buvo iškasti duobutę šlapioje vietoje, į ją pridėti karabito, užpilti vandens, užkasti, prabadyti žemėse skylutę ir padegti pro ją besiveržiančias dujas. Gaudavosi toks lyg ir mažiukas ugnikalnis – burbuliuojantis, degantis, gražus. Geras ugnikalnis kartais degdavo ištisą valandą – jei tik jam užtekdavo karabito ir vandens. Tamsų vakarą, kai pridarydavome pakankamai daug ugnikalniukų, būdavo tiesiog romantiškas vaizdas – lyg degtų daugybė mažų žvakelių.

Ne mažiau įdomus, tačiau vyresnių vaikų mėgtas užsiėmimas buvo butelių sprogdinimas. Į butelį prigrūdama karabito, užpilama vandens, užmaunamas vaikiškas balionas, butelis perpus įkasamas į žemę, o tada mėtomi akmenys. Sėkmės atveju pokšteldavo garsiai ir užsidegdavo. Tiesa, tai buvo gan pavojingas užsiėmimas, nes šukes sprogimas išsklaidydavo gan toli, tad iš arti šitaip sprogdinti nedrįsdavo niekas. Reikdavo gana nemenko taiklumo, mėtant akmenis…

Bet visa tai – vaikiški žaidimai. Nevaikiškas buvo, kai vienoje iš statybų, antrame aukšte buvusiam kambary atradau didžiulę karabito bačką. Išties didžiulę. Ir visiškai pilną. Ją visi matė, bet kažkodėl niekas neatkreipė dėmesio į tai, kad tame kambaryje sklinda būdingas karabito kvapas. O man tai kažkodėl užkliuvo. Pradžioj bačka tiesiog tapo geru karabito šaltiniu įprastiems mūsų žaidimams. Vėliau kilo mintis, kad reikia pripilti ją pilną vandens ir padegti. Savo laimei, aš pats šioje akcijoje sudalyvauti nespėjau. Buvau kažkodėl išsiųstas į kaimą. Kai po kokio mėnesio grįžau, nustebau, kad niekas iš kiemo draugų nedrįsta net artintis prie jokių statybviečių. Ir netgi kalbėti apie tai nieko nenori. Galų gale viską papasakojo vienas iš draugų: pasirodo, praėjus porai dienų po mano išvažiavimo, susirinko keliolika vaikėzų ir įgyvendino visą planą – toje pat statyboje surastais kibirais prinešė vandens, dauguma išbėgo į lauką, o vienas iš jų iš koridoriaus įmetė į patalpą degantį degtuką.

Degtuką metęs vaikėzas gan ilgam iš mūsų žaidimų dingo – pradžioj gydėsi nudegimus, o vėliau ir šiaip tik ribotai būdavo išleidžiamas į kiemą. Gan ilgam dingo ir dalis kitų draugelių. Problemėlė buvo paprasta: vos už keliasdešimt metrų nuo kambario su bačka stovėjo Spalio Rajono vykdomojo komiteto pastatas. Pro langą išlėkusi smūginė banga išdaužė porą ispolkomo langų, tad saugumiečiai ėmė aiškintis, kas čia užsiėmė tais teroro aktais. Atvejis buvo gerokai rimtesnis, nei sprogdinami dezodorantai. Žmogeliai pilkais kostiumais išvaikščiojo visus aplinkinius namus, iškvotė krūvą tėvų ir vaikų, surado bent kelis, kuriuos įstengė apkaltinti, sukurpė baudžiamąją bylą ir pridarė krūvas kitokių nemalonumų. Šaršalas buvo toks, kad retas kuris vaikas bent profilaktiškai negavo per subinę nuo tėvų – ne už tai, kad dalyvavo, o tiesiog tam, kad nesugalvotų panašiose pramogose sudalyvaut ateityje. Kai kurie iš pažįstamų ir po mėnesio buvo pikti – gavę diržo už tai, kur net nebuvę. Man pasisekė. Aš buvau kaime – lyg niekuo nesusijęs. Nors ir buvau vienas iš kaltųjų.

Žinoma, jau po kelių mėnesių mes vėl landžiojom į statybas. Tiesa, statybininkai jau buvo gudresni – kambaryje, kur laikė karabitą, įtaisė grotuotas duris. O kai atrado, kad mes statome konstrukciją iki antro aukšto – tam, kad įlįstume kitu keliu – užgrotavo ir langą. Bet apsaugojo nuo mūsų ne viską – kartą puikiai pasisekė, kai iš seno troleibuso perdarytame vagonėlyje aptikome visą dėžę statybinių šovinių. Bet šitas radinys jau baigėsi be nuotykių.

Dezodorantai, balionėliai

Viena iš smagiausių vaikystės pramogų buvo sprogdinimai. Bandydavom sprogdinti viską, kas papuola, bet geriausiai sprogdavo seni balionėliai – dezodorantai, dichlofosai ir panašūs daiktai. Beje, kažkodėl tais laikais į balionėlius dažniausiai įdėdavo vieną ar kelis šratus – tam, kad galima būtų geriau išplakti turinį, prieš purškiant. Vėlesniais laikais tų šratų jau nebūdavo. Kaskart, sprogdindami visokius dezodorantus, mes labai tikėdavomės, kad rasim po sprogimo tų šratų, tačiau pavyko gal tik vieną ar du kartus – paprastai jie kažkur dingdavo.

Sovietiniai dezodorantų ir panašių daiktų balionėliai būdavo klaikiai nekokybiški, kaip, beje, ir dauguma kitų prekių. Pilnai išnaudotų beveik nepasitaikydavo. Balionėliams paprastai sugesdavo vožtuvas ir dezodorantas, dichlofosas ar dar kas nors, kas ten būdavo – neveikdavo, nors viduje ir būdavo likę nemažai medžiagų. Kokioje nors atokesnėje vietoje, dažniausiai – statybvietėje, mes sukurdavom lauželį ir primesdavom dezodorantų tiek, kiek pavykdavo rasti. Pora iš tų balionėlių įstrigo atmintyje labai gerai.

Pirmasis buvo kažkoks ypatingai didelis lenkiškas daiktas – nežinau, kas tame balionėlyje buvo, bet jis buvo keleriopai didesnis už įprastinius. Mažiausiai pusės litro talpos. Ir jis buvo puspilnis. Akivaizdu, kad irgi sugedo vožtuvas, todėl buvo išmestas. Tačiau, sprendžiant iš to, kaip jis sprogo, dar ir jo korpusas buvo stipresnis, nei įprasta. Lauželyje jis gulėjo ilgai, netgi nusprendėme, kad jau nesprogs, tad išsivaikščiojom ieškoti kuro. Išsivaikščiojom visi, nors paprastai laukdavome, kol sprogs – paprastai už kokių 5-10 metrų. Tačiau šį sykį tiesiog išsivaikščiojome – lyg kažkoks instinktas būtų liepęs dingti. Štai tada jis ir bumptelėjo – kaip tikra bomba.

Kai kurie, iki tol matę dezodorantų sprogimus, net nepatikėjo, kad tai tik balionėlis, tegul ir labai didelis. Lauželis buvo tiesiog nušluotas, skeveldros lėkė gerą pusšimtį metrų, krito net ant arčiau stovėjusių pastatų stogų. Užkokių 3 metrų stovėjusios transformatorinės tinkas buvo tiesiog suvarpytas. Vienas iš mūsiškių, visas perbalęs, pasakojo, kad viena skeveldra įsmigo į medinį rąstigalį, šalia kurio jis buvo. Rąstigalyje, už kokių 30 metrų nuo lauželio, išties atradom giliai įsmigusį metalo gabalą. Kol rinkom naują kurą ir vėl bandėm užkurti savo laužą, prisistatė pora milicininkų. Labai greitai iš kažkur atsirado ir pora kostiumuotųjų, kurie, skirtingai nuo milicininkų, buvo įkyrūs ir labai lindo klausinėti. Ėmėm aiškinti, kad sprogo buteliai. Kažkokie vyresni vaikai įdėjo. Milicininkai tuo tarpu dingo.

Kostiumuotieji buvo įkyrūs – kokie čia vaikai buvo, ar nebuvo suaugusiųjų, kas konkrečiai įdėjo ir ką? Pas visus kiemo draugus stebėtinai gerai suveikė instinktai: pasakojom apie tai, kad nematėm, kažkokie buteliai sprogo (į laužą išties buvo įmesta pora butelių, kurių sudaužytos liekanos matėsi), buvo atėjusių vyresnių vaikų, kurių nepažįstam, jie tuos butelius ir įdėjo… Kostiumuotieji kalboms apie butelius nepasidavė, netoliese atrado kažkokio mažesnio dezodoranto liekanas, pabandė klausinėti, ar nedeginom balionėlių, bet galų gale, nusprendę, kad buki vaikai net nesupranta, jog buteliai negali sprogti, atsikniso. Liepė daugiau čia nieko nedegint, o jei vėl ateis kokie suaugę ar vyresni vaikai ir bandys ką nors įmesti – pranešti jiems. Tiesa, taip ir nepaaiškino, kokiu būdu turėtume tai padaryti.

Antras įstrigęs atvejis buvo mokykloje, buvau gerokai vyresnis, gal kokių 10 metų. Žiemos vidury deginom didelį laužą – tam, kad nuo medinių dalių apvalytume mokyklines kėdes. Juk sudėtinga nukaldinėti kniedes, paprasčiau visą fanerą nudeginti, įmetus kėdę į laužą, o jau paskui, viską, kas liks, galima ir į metalo laužą priduoti. O tuo pačiu galima ir visokias šiukšles sudeginti. Mokyklos kiemo pakrašty suradau puikų, tiesiog nuostabų daiktą – balioną, skirtą dujiniams žiebtuvėliams užpildyti. Jau kiek vėliau pasirodė tokie maži plastikiniai balionėliai, bet šis buvo įprasto dydžio, kaip koks "dichlofosas", tačiau su žiebtuvėlių dujomis. Ir jis buvo visiškai pilnas. Matyt, vėl sugedęs vožtuvas. Žinoma, kad aš jį įmečiau į laužą. Mes rinkome šiukšles iš mokyklos teritorijos, visokias šakas, išvis bet ką, kas tik dega, krovėm į laužą, o balionėlis kaito. Sprogo kaip tyčia tada, kai aš priėjau prie laužo, o kiti klasiokai stovėjo gerokai atokiau.

Ugnis buvo visur, ji atsirado staiga, iš niekur, tačiau visose pusėse. Ant žemės buvo ugnis, priekyje, kairėje, dešinėje – irgi ugnies kamuoliai, susiliejantys į ištisinį ugnies debesį, kurio viduje buvau aš. Pabandžiau apsisukti – ugnis buvo ir už nugaros. Ir virš manęs. Po sekundės-dviejų ji išsisklaidė, tik didžiausi liepsnų kamuoliai nulėkė į viršų. Klasiokai vėliau pasakojo, kad ugninis grybas iškilo gerokai virš mokyklos stogo, o vienas, matyt itin sukrėstas klasiokas, lygino tą bumptelėjimą su atominiu sprogimu. Tuo tarpu man nieko neatsitiko – tik nežymiai nusvilino plaukus. Kažkokia keista turbulencija nukreipė ugnį nuo manęs, todėl ir nevirtau gyvu fakelu, nors nuo sprogimo užsidegė pora metrų toliau buvusi pernykštė žolė bei į laužą paruoštų mesti šiukšlių krūva.

Nežinau, ar tą kartą atvažiavo milicija ar dar kas nors – jei ir buvo, tai bendravo su mokytojais. O šių į sprogimo vietą susirinko didžiulis būrys – atrodo, kad nebuvo nei vieno, kuris nebūtų atėjęs. Be abejo, niekas iš mokinių niekaip negalėjo pasakyti, kas čia ir kaip. Man užteko proto niekam per daug neaiškint, o kiti turėjo proto niekam per daug nepasakot.

Kažkodėl abi šias istorijas prisimenu, kaip savo sėkmę. Tai buvo gryna sėkmė, pačiam pridirbus nesąmonių. Visiškai atsitiktinė sėkmė.

Šukės

Vaikystė buvo graži. Mes gyvenom bendrabutyje, kuriame buvo visas būrelis mano bendraamžių – keliems truputį mažiau, nei penki, keliems kitiems – truputį daugiau. Penki metai – vis dar atradimų ir kvailiojimų metas, toks metas, kai dar nesupranti sudėtingų dalykų. Mes visi buvom paprasti. Susiradę tuščią butelį, įkišom kažkokių pienių (net be vandens – o kam?) ir tampėm po aukštus, statydami ant palangių ir stalų – vaza, puošmena, dizainas.

Vestibiulyje, šalia pat budinčiojo durų, butelis sudužo. Išsigandę sprukom, bet jau po minutėlės nutarėm grįžti – surinkti šukes. Aš buvau pirmas, nusprendęs tai padaryti – jaučiausi atsakingas. Bendrabučio budintis buvo kokių 60 metų senukas, kažkodėl ant kostiumo nešiojęs apdovanojimų juosteles. Paprastai tokias nešiodavo tiktai rusakalbiai veteranai, tačiau šitas senukas kalbėdavo lietuviškai. Mane tai stebindavo. Stebindavo ir tai, kad kažkodėl suaugę su juo kalbėdavo nedrąsiai, lyg prisibijodami. Tą vakarą budėjo šitas senukas. Ir šalia budinčiojo kambario durų mes sudaužėm butelį.

Aš pribėgau prie duženų, ėmiau jas rinkti, po akimirksnio budinčiojo durys atsidarė, pro jas iššokęs senis griebė mane už pakarpos, pakėlė ir tėškė į tas mano rinktas šukes, su jėga spausdamas mano veidą prie grindų. Mano veidas atsirėmė į rankas, tačiau į delnus susmigo stiklai. Mane pakėlė vėl, ir vėl tėškė, pakėlė ir vėl tėškė. Ir vėl, ir vėl. Aš rėmiausi rankomis į grindis, ant kurių buvo krūva stiklo šukių, o jis mane daužė į stiklus. Instinktyviai jaučiau, kad nepaisydamas skausmo turiu remtis į šukes rankomis, kad apsaugočiau veidą ir akis. Senukas šaukė, kad rinkčiau šukes, tačiau vos kelias paimdavau į rankas, jis vėl mane kilsteldavo už pakarpos ir tėkšdavo į grindis. Kraujas bėgo upeliais, aš rėkiau ir apmintas kažkokios gyvuliškos baimės rinkau šukes iš lipnios raudonos balos. Kraujas buvo visur, o senukas mane vis trankė į stiklus. Po kelių minučių jis, matomai, liko patenkintas, tad iš kažkur ištraukė kibirą su skuduru ir liepė plauti grindis. Aš ėmiau šluostyti. Vanduo maišėsi su krauju, atrodė, kad šio darosi vis daugiau ir daugiau, aš sėdėjau raudonoje baloje, šluosčiau, mirkiau skudurą vandenyje ir vėl šluosčiau. Senukas mane dar kelis kartus, pagriebęs už pakarpos, trenkė į žemę, bet skuduras buvo švelnus, jis nepjaustė delnų.

Bendrabučio vestibiulyje iš kažkur ėmė rinktis žmonės, kažkas pasakė man bėgti namo, aš nuėjau prie laiptų… Atsimenu ne viską. Atsimenu senuko žodžius – "aš pats jums pabūsiu iš milicijos". Atsimenu, įžūliai tasai senis mano mamai liepė plauti krauju ištepliotus laiptus. "Nieko jam neatsitiks, juk neužmušiau, bet jei dar kartą pasikartos…" – dar viena apytiksliai įstrigusi frazė. Jau paskui kažkokios moterys baltais chalatais kišo man panosėn amoniaką, bintavo rankas, šluostė veidą ir ant jo klijavo pleistrus, girdė kažkokius vaistus ("čia kad tau neskaudėtų"), įkalbinėjo važiuoti į ligoninę. Trumpai pasirodę milicininkai greitai dingo. Kažkokie žmonės, apsirengę kostiumais ir pilkais lietpalčiais, klausinėjo, kas čia vyko. Paskui šitie pareiškė, kad aš pats kritau ir susižeidžiau, į ligoninę man nereikia, sutvarstyt ir sutvarkyti viską reikia čia, niekur nevežant. Medikės bandė ginčytis, kostiumuotieji joms kažką pasakė ir tada jau medikės ėmė prašyti, kad joms leistų pabūti čia, bent kelias valandas… Kostiumuotieji kažką kalbėjosi ir su mano mama: vėliau ji plovė mano krauju išterliotus laiptus – taip, kaip ir liepė tas senukas.

Keli bendraamžiai, matę egzekuciją, vėliau bijodavo vieni nusileisti į pirmą bendrabučio aukštą. Aš irgi bijodavau. Bet senas NKVD veteranas pradirbo neilgai – išėjo "savo noru". Įstrigo kalbos, kad bendrabučio komendantė įskundė jį per partinę liniją. Nežinau kodėl tą partinę liniją įsivaizdavau, kaip kažkokį ypatingą telefoną.