Tag Archives: NKVD

Viskas, ką verta pasakyti apie Rūtos Vanagaitės aiškinimus

Yra vienintelis dalykas, ką tereikia žinoti apie Rūtą Vanagaitę – tai, ką ji išties pasakė. Ką ji pasakė.

Rūta Vanagaitė, remdamasi NKVD/KGB duomenimis, paskleidė kalbas, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas save žalojosi, o saugumiečiai jį tik gelbėjo. Ir dar papasakojo, kad Vanagas buvo NKVD/KGB agentas, mylėjo Sovietų Sąjungą ir taip toliau.

Šitas šunelis buvo tik savo išvaizda bjaurus. Išties nieko tokio, jei išvaizda bjauri. Visokių būna žmonių. Atsiprašau, norėjau pasakyti, kad visokių būna šunų. Išvaizda nieko nereiškia. Kažką reiškia tie dalykai, kuriuos mes darome ar sakome.

Tai yra tiesiog šlykštu. Žmogų kankino metus laiko, jam išdūrė akį, jį daužydavo iki sąmonės netekimo, jį iškastravo, jį kankino tol, kol jį ištiko koma, paskui gaivino kad galėtų toliau kankinti, vėl kankino, vėl gaivino, vėl kankino – o paskui, kankinimais privestą iki visiškai neįmanomos gyventi būsenos, atseit „teisė“.

Rūta Vanagaitė paima kankintojų dokumentus ir, jais remdamasi, kaltina auką jos kankintojų nusikaltimais.

Tai yra pati šlykščiausia melo rūšis, kokią galima įsivaizduoti. Tiesiog pati šlykščiausia.

Kaltinti nesuvokiamai klaikiai nukankintą žmogų tuo, kad jis pats save nukankino. Kaltinti nukankintą žmogų tuo, kad jis buvo kankintojų agentas. Kaltinti nukankintą žmogų jo budelių nusikaltimais.

Jūs stebitės, kad paskui Rūta Vanagaitė pasakoja, esą buvo ne taip suprasta? Stebitės, kad ji kažkur ten Rusijoje svaigsta apie tai, kaip būtų gerai, jei Putinas užimtų Lietuvą? Stebitės tuo, kad vieną dieną pradėjusi kalbėti apie esą neteisingą jos kalbų interpretavimą, paskui ji vėl paleidžia savo ankstesnes kalbas Rusijos propagandai?

Jūs stebitės tuo, kad pati Rūta Vanagaitė papasakoja kažką apie knygų deginimus, lyg ne jinai tai būtų pasakius, o kažkas kitas? Jūs stebitės? Jūs stebitės Vanagaitės kalbomis apie tai, kad Vanagas buvo žydšaudys?

Nieko nereikia žinoti ir kalbėti apie Rūtą Vanagaitę, išskyrus tai, ką ji pati pasakė.

Pakanka žinoti tai, ką ji išties pasakė.

Mokslas ir pseudomokslas Sovietų Sąjungoje

Sovietų Sąjungos mokslą valdė ideologija ir politika, persimaišiusi su tiesiog nevėkšliškų aktyvistų kliedesiais ir nuolatinėmis valdžios veikėjų intrigomis. Todėl mokslinė realybė egzistavo tik tiek, kiek jai leisdavo egzistuoti režimo ideologai. Jei kažkokiems ideologams kas nors nepatikdavo, jie pareikšdavo, kad kokia nors mokslinė kryptis esą yra pseudomokslas – o jau tada tuos menamo pseudomokslo atstovus išrepresuodavo. Į visokius mokslinius postus šitaip pakliūdavo visokie intrigantai, o vietoje realaus mokslo atsirasdavo pseudomokslinės teorijos.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Buvo tokių mokslo sričių, kur SSRS visgi pasiekė nemažai. Beveik visos tos mokslo sritys buvo labai stipriai susijusios su karo pramone. Tiesiog ginklai režimui buvo tokie svarbūs, kad jais užsiimantiems mokslininkams valdžia leisdavo neužsiimti ideologiniais kliedesiais. Bet ten, kur kariškių įtakos nebuvo, šarlataniškas pseudomokslas siautėjo nevaldomai.

Bene ryškiausiai visas šitas „pseudomokslų“ naikinimas vyko Josifo Stalino laikais, kai banaliai uždrausta buvo genetika, kibernetika, psichoterapija, kvantinė fizika, Einšteino reliatyvumo teorija, o kalbų atsiradimas būdavo aiškinamas kažkokiais darbiniais šūkavimais. Kai kurios to meto sovietinės „mokslo“ teorijos buvo tokios absurdiškos, kad dabar jas prisimenant, sunku patikėti, kad tai išvis galėjo būti.

Skirtingi draudimai, apribojimai ir iškraipymai būdavo skirtingais sovietmečio periodais. Tarpais draudimai, neigimai ir ribojimai būdavo labai dideli ir ilgalaikiai (kaip, pvz., psichoterapijos ar genetikos atvejais), o tarpais – kažkas būdavo draudžiama tik viešumoje, tuo pat metu kuriant atitinkamos mokslo srities institutus (pvz., kaip kvantinės mechanikos, branduolio fizikos ar vėlesnių laikų genetikos atvejais). Viskas priklausydavo nuo to, kiek smarkiai kurios nors mokslo srities reikėdavo režimui. Bendrai žvelgiant, Stalino laikais dominavo įvairūs šarlatanai, kurių Brežnevo laikais jau liko nedaug. Kita vertus, Brežnevo laikais viską valdė neįtikėtinas atsilikimas ir stagnacija, kur vietoje mokslo atsirado tiesiog biurokratinė popierių kūryba.

Keista, tačiau kai kurios sovietinio mokslo absurdų nuoplaišos retkarčiais dar išlenda į paviršių, nors jau praėjo daugybė metų. Nesąmonės linkę ilgai gyvuoti.

Continue reading →

Šiek tiek apie didžiuosius sovietinius pasiekimus

Sovietų Sąjunga išties buvo supervalstybė. Ne todėl, kad ji būtų buvusi kažkuo gera, o tiesiog ji turėjo begalinius gamtos išteklius ir daugybę žmonių. Visa kita buvo tiesiog begalinis smurtas, apvilktas begaline sovietine propaganda, daugybė vagysčių ir vergiškas begalės žmonių darbas. Apie vagystes aš parašysiu gal kokį kitą kartą, bet šiandien – tiesiog truputis apie kai kuriuos SSRS pasiekimus bei didžiuosius mokslininkus ir konstruktorius, kurie vis būdavo šlovinami propagandos.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

Josifas Stalinas būdavo vaizduojamas kaip vaikams laimingą vaikystę suteikęs vadas. Realybėje vaikai buvo viena iš įprastų šantažo priemonių, per kurią komunistų režimas palauždavo žmones: uždarytiems mokslininkams grasindavo, kad jų vaikai bus atimti ir atiduoti į vaikų namus, kur pakeis jų vardus bei pavardes ir tada jau niekad negrąžins.

 

Sovietinės kosminės programos tėvas, raketų konstruktorius Sergejus Koroliovas nuolat būdavo pristatomas kaipvisos sovietinės kosminės programos simbolis, panašiai, kaip ir Jurijus Gagarinas.

Stalino režimo metais Sergejus Koroliovas buvo suimtas, tardomas NKVD, kankinamas ir verčiamas dirbti šaraškėje (taip buvo vadinamos NKVD priklausančios slapts įstaigos). Tardytojas, bekankindamas Koroliovą, sulaužė jam pirštus ir žandikaulį. Daug vėliau, kai Koroliovui buvo daroma operacija, dėl netinkamai suaugusio žandikaulio gydytojai negalėjo jam padaryti intubacijos ir Koroliovas mirė.

Sovietinė propaganda nuolat pristatinėdavo Sergejų Koroliovą kaip sovietinį konstruktorių ir sovietinio mokslo bei inžinerijos veikėjų pavyzdį. Pasididžiavimas. Išties visa tai buvo šlykštus, pasibaisėtinas melas. Komunistinės sistemos veidmainiškumo pavyzdys – ji šį žmogų kankino, palaužė, o paskui pristatinėjo kaip savo pačios pavyzdinį atstovą.

Continue reading →

Mažoji mergaitė Mašenka ir propagandos slėpiniai

Ponai ir ponios, žinote tą filmuką „Mažoji mergaitė Mašenka“? Nagi tą patį apie tokią Mašenką, kuriai gal vos keletas metų ir kuri gyvena su kažkokiais rusiškais lokiais?

Su ta Mašenka visokius debiloidinius paveiksliukus feisbukuose skleidžia labiausiai suskystėjusias smegenis turinčios moteriškės. Ir tie paveiksliukai būna iš serijos „šiandien vyras ruošia valgyt, nes jis neturi ką veikti, kadangi man mėnesinės, o aš žiūriu televizorių, tai tegul pasikankina„. Maždaug panašaus lygio silpnaprotiškos išmintys visokios.

Gana tipiško lygio vietinės gamybos išminties perlas. Kelių metų amžiaus personažas moko gyvenimo. Išties negalvokit, kad tai taip durna - būtent tai ir yra požymis, į kokią realiai publiką visas tas multikas orientuotas. Taip, ne tiek į vaikus, kiek į dešimtis tūkstančių labiausiai nupušusių moteriškių.

Gana tipiško lygio vietinės gamybos išminties perlas. Kelių metų amžiaus personažas moko gyvenimo. Išties negalvokit, kad tai taip durna, kad dėl to nereikia kreipti dėmesio – būtent tai ir yra požymis, į kokią realiai publiką visas tas multikas orientuotas. Taip, multikas yra orientuotas ne tiek į vaikus, kiek į dešimtis tūkstančių labiausiai nupušusių moteriškių.

Na, čia šiaip niekai. Problema yra kita – už šito šlamšto slepiasi propaganda. O propaganda, jei nekrypsim į visokius gilius kapstymus, yra labai paprastas dalykas – paimi ką papuola, per tam tikrus ženklus (simbolius) susieji ją su savo diskursu, tada supozicionuoji teigiamai tai, ką nori, o tada atitinkamai ir susipozicionuoja ir recipientas. Na, aš rašiau apie tuos propagandos metodus šį bei tą. Ale paprasčiau pažiūrėkim.

Continue reading →

Rusijos invazija Ukrainoje – toksai senas ir pažįstamas paternas

Gal dėl to, kad viskas prasidėjo visai per kitą galą – ne nuo Rusijos veiksmų, o nuo žmonių sukilimo prieš Viktorą Janukovyčių, daugelis nepastebėjo tokio seno ir pažįstamo paterno* visame tame Rusijos įsiveržime į Ukrainą. O gal nepastebėjo dėl to, kad anksčiau tą paterną matydavome visai iš kitos pusės?

Paternas labai senas, pirmais variantais išbandytas dar beveik prieš šimtmetį. Vėliau kažkiek išgrynintas, atidirbtas ir aiškiai paverstas standartiniais invaziniais planais, kuriuos tereikia adaptuoti – t.y., visa ištisa ir sistemiška valstybių okupacijos metodologija.

Štai jums Afrikos vaizdelis - kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Štai jums Afrikos vaizdelis – kovotojai prieš fašizmą, sukilę ir užsigrobę iš kokios tai vietinės chuntos tanką, važiuoja saugoti nekaltų gyventojų. Neprimena jums kažko?

Taigi, čia aš jums pasakysiu, kad kalbos apie tai, jog Vladimiras Putinas esą kurią kažkokią revoliucingą informacinio karo metodiką – tai naivus svaigesys, nes išties nieko naujo jisai nekuria. Vienintelis dalykas, ką jis daro – tai nežymiai adaptuoja seną, kraštutinai gerai atidirbtą KGB metodologiją, skirtą invazijai į užsienio šalis. Ir ta metodologija atpažįstama pagal tipinį SSRS vykdomos invazijos paterną.

Visa ta invazija, kaip įprasta, pridengiama informaciniu bulšitu, skleidžiamu per kelis struktūrinius kanalus: t.y., per kairiąsias komuniagiškas kuopeles visame pasaulyje, per oficialią sovietinę žiniasklaidą ir per Maskvoje esančias redakcijas, kurios platina mėšlą į visur kur papuola, apsimesdamos tuo, kad tą mėšlą platina kokie nors vietiniai gyventojai. Senais laikais Maskvoje taip būdavo spausdinami visokie laikraščiai, esą leidžiami kitose šalyse, o dabar gi analogiški veiksmai daromi per internetus.

Realus gi dalykas, į kurį reikia kreipti dėmesį – tai invazijos paternas. Realūs veiksmai, kurie vyksta, kai prasideda bolševikinis įsiveržimas į kokią nors šalį. Ir čia visur ir visada matomas vienas ir tas pats paternas, tik kad kartais su nelabai didelėmis modifikacijomis.

Continue reading →