Tag Archives: saldumynai

Maisto fenomenai

Mane kartais užkabina keisti maisto, kulinarijos eksceptai, kur kokia nors nesąmonė atsiranda taip, lyg ji būtų kažkokia duotybė, ir dargi tokia duotybė, kad beveik niekam netgi nekyla anei abejonė, kad čia kažkas gali būti ne taip.

Ne visos katės būna baisios, bet visos nepasižymi protu. Tačiau net ir durniausia katė neėda ryžių, kuriuos didžiausi durniai sugalvoja dėti kaip garnyrą pre šašlo. Ar žinote, kaip nustatyti, kad kabokas yra prastas? Jei jis siūlo šašlus, o garnyras prie jų – kokios nors kruopos, tai kabokas yra prastas.

Na, gal kartais kam nors ir kyla kažkokia abejonė, bet ta abejonė būna labai nestipri. Nes kitaip tokių nesąmonių, apie kokias čia rašau, tiesiog nebūtų. Na, jūs patys pagalvokit, ar galėtų būti toks absurdas, kaip, pvz., silkė su cukrumi? Negalėtų? O jūs tikrai manote, kad tokių nesąmonių šalimais nėra?

Picos ir ketčupas

Kažkada, kai Lietuvoje ėmė rastis picos, niekas čia nei negalvojo apie tai, su kuo jas galima valgyti. Ir niekas jų nemokėjo gaminti. Tiesiog niekas. Bet grynos picos, iškeptos nemokančių nemokšų, būdavo labai sausos ir neskanios – reikėjo padažo.

Spėkit, kas sukosi tada tipiško picas kepti sugalvojusio (ir Italijos nei nemačiusio) lietuvio galvoje? Ogi sukosi klausimas, kokio padažo ant tų picų pilti, kad nebūtų sausa.

Ką čia gali sugalvoti lietuvis? Eilinis lietuvis pradeda mąstyti maždaug taip:

  • Aha, picos yra itališkos…
  • Italai gyvena kažkur Italijoje…
  • Jie valgo picas…
  • Ką jie dar valgo?
  • Dar jie valgo pomidorus, nes ten pomidorai gerai auga…
  • Pomidorai… Iš jų daromas ketčupas…
  • Reiškia, jie picas valgo su ketčupu.

Štai maždaug taip kažkas sugalvojo, kad picos valgomos su ketčupu. O kadangi niekas nei negalėjo patikrinti, tai visokie Čili ir panašūs ėmė tas picas su ketčupu stumdyti.

Iki šiol dauguma lietuvių galvoja, kad picos valgomos su ketčupu, o apie alyvuogių aliejų nei neįtaria.

Štai toks maginis, asociatyvinis mąstymas, sukūręs sunkiai suvokiamą kulinarinį absurdą.

Šašlykai ir ryžiai

Kas antras lietuvis absoliučiai nemoka kepti šašlykų. Ir būtent kas antras lietuvis įsivaizduoja, kad šašlykai valgomi su ryžiais. O jei ne su ryžiais – tai su kokiomis nors kitomis kruopomis, pvz., su grikiais.

Ryžiai prie šašlykų pas mus atsirado gerokai seniau, nei ketčupas prie picų – dar prieš kokį pusę šimtmečio. Kita vertus, atsirado lygiai taip pat durnai, per tokį pat absurdišką asociatyvinį mąstymą: kažkokie durniai bandė sugalvoti, su kuo tie gruzinai, armėnai ar dar kas nors tuos šašlus valgo. Ir tada sugalvojo, kad tie gruzinai ar armėnai – tai matyt kažku Azijoje, tai valgo ryžius, nes visokie kazachai ir kiniečiai tai valgo ryžius.

Tokiems geografiniams priedurniams nei mintis nekilo, kad gruzinai ar armėnai šašlykus valgo arba vienus, su daržovėmis, arba su kokiais nors lavašais, t.y., su duona.

Išties šašlykai valgomi su bet kuo, bet tik ne su kruopomis, tačiau visiškai buki idiotai to niekada nesupras, nes jiems niekada neužteks smegenų. Jie visą gyvenimą taip ir valgys klaikiai iškeptus, perdžiūvusius šašlykus su klaikiais beskoniais, glitėsiškais baltais ryžiais iš pakelių.

Dar basiau, kad šitą klaikų nesuvokimą apie ryžius kai kada žmonės perima taip giliai, kad atsiranda kažkas išvis nepaaiškinamo – aš neseniai tokį fenomeną mačiau Jurbarke. Suprantate, ten yra labai keista šašlykinė (ta, kur visai šalia pat Jurbarko tilto).

Žodžiu, tie Jurbarko šašlykų kepėjai yra išradę tiesiog stebuklingą šašlų variantą – jie juos ne tik kad iškepa, bet jie juos dar ir išrūko karšto rūkymo būdu. Gaunasi kažkas fantastiško.

O paskui žinote, ką jie daro? Jie prikrauna prie šašlų krūvą absurdiškų kopūstų, kelis gabaliukus kažkokio parduotuvinio šaldyto pomidoro (kuris buvo pakankamai šaldytas, kad vos ne švinktelėjęs), dar kažkokių nesąmonių ir krūvą ryžių.

Jiems net minties nekyla, kad, pvz., jie galėtų prie šašlo pridėti folijoje keptą bulvę, o taip pat – ant grotelių keptas daržoves (kokias nors paprikas, baklažanus ir pan.). Jie išvis apie tai net negalvoja. Jie to netgi nėra matę savo gyvenime, nes jei tai būtų matę, tai nepiltų prie savo šašlų tų absurdiškų ryžių su kopūstais, morkomis ir dar kažkokiais absurdais.

Suprantate, žmonės iškepa mėsą taip gerai, kaip vargu ar dar kas nors sugebėtų. Ir paskui sugadina viską tokiais klaikiais garnyrais, kad dar baisiau būtų nebent tada, jei jie dar įdėtų tarkuotų burokėlių, o ant viršaus pabarstytų vegetos.

Baisesnį garnyrą prie šašlų esu matęs tik Vilniaus Dailės akademijos valgykloje, kur vietoje ryžių yra pervirę grikiai, o be to dar ir burokėlių priversta. Šašlykai ten tokia prasti, kad netgi tie pervirę grikiai už juos gaunasi skanesni.

Ponai ir ponios, netgi paprasta juoda duona iš parduotuvės yra geresnis garnyras šašlams, negu ryžiai. Ir jei jūs beriate ryžius į šašlykus, tai jūs nesiteisinkite, kad čia jūsų skonis toks ar dar kažkas – ne, čia ne jūsų skonis toks. Čia tiesiog jūs esate žmonės, kuriems skanus ir kiaulėms skirtas kombikormas.

Negalvokit, kad aš apie jus juokauju. Šašlai su ryžiais – tai būtent tokio lygio gėda.

Graikiškos salotos

Dar vienas, tik dar bukesnis maginio mąstymo fenomenas – tai graikiškos salotos. Man rodos, būtent tokių galima ir dabar dar kokiame nors Čili rasti.

Tai tos graikiškos salotos, kurios su graikiškais riešutais.

Suprantate, kadaise kažkokiems durniams kilo mintis, kad kažką jie kažkur girdėjo, kad Graikijoje daug salotų žmonės valgo visokių. O tai kokios tos salotos graikiškos tada? Ogi neaišku kokios, bet tai matyt, kad su graikiškais riešutais, nes ką daugiau tie graikai gali valgyti, jei ne kokius nors graikiškus riešutus?

Štai taip Lietuvoje ir atsirado graikiškos salotos, kuriose tiesiog koios papuola daržovės, išvis nieko gero, bet yra paberta ar smulkintų, ar kartais netgi ir nesmulkintų graikiškų riešutų.

Tiems, kas tokias salotas daro, nei mintis nekyla, kad jei jau visai graikiškas salotas valgysim, nu tai galime su sūriu jas turėti. Jiems nei mintis nekyla, kad graikai jokių riešutų į savo salotas nededa. Jiems net mintis nekyla, nes jų galvos tokios tuščios, kad mintims ten nėra vietos. Ten tik asociacijos tėra – jei graikiškos salotos, tai graikiški riešutai.

Žinote, kaip nustatyti, kad kažkokio kaboko virėjai yra tiek atsilupę, kad yra kaip ufonautai iš priešistorinės praeities? Ogi iš to, kad tame kaboke yra graikiškos salotos su graikiškais riešutais.

Štai taip visa tai veikia.

Tiesą sakant, aš nežinau net durnesnio varianto už tokias graikiškas salotas. Čia tiesiog nėra ką kalbėt.

Košės ir bananai

Košės su bananais (kad tipo būtų skaniau) – tai irgi toks pat nesusipratimas, tik jau naujesnis, iš moderniųjų, atsiradusių per paskutinius kokius 20 metų.

Štai primeskit, kas yra bananas? Bananas yra kaip ir vaisius, bet pagal savo sudėtį jis išties praktiškai niekuo nesiskiria nuo kokių nors bulvių – t.y., beveik grynas krakmolas su vandeniu. Ir truputis, vos vos cukraus.

Išties būtų skanu valgyti košę su kokia nors uogiene – ten didžiąja dalimi yra cukrus, košė dėl to gaunasi saldi, skani ir viskas gerai. Bet suprantate, kaip veikia supermamų galvos – jos negali, iš principo tiesiog negali mąstyti apie kažką, kas turėtų pridėtinio cukraus. O grynos uogos yra per rūgščios košei.

Kas tada darosi kokioje nors supermamiškoje galvoje? Ogi išlenda kažkokia fantazija, kad va, bananai taigi stebuklingas saldus vaisius, reikia pridėt į košę ir bus gerai. Nes bananai yra kuo tais tiesiog puikūs*.

Rezultatas – košėje, kur ir taip daug krakmolo, to krakmolo koncentracija dar padvigubėja, o ląstelienos koncentracija – dvigubai sumažėja. Ląsteliena, beje – tai bene vienintelis teigiamas dalykas, kuris išvis yra įprastose košėse, nes šiaip jau nieko gero košėse nebūna.

Negana to, tokioje košėje visvien saldumo lieka per mažai, ir lyginant su tokiomis košėmis, į kurias pridėta uogienės – tokia košė visvien lieka visiškai neskani. Ir tai logiška – neįmanoma pataisyti košės, dedant į ją kokias nors bulves ar bananus.

Žiauriausias dalykas yra tai, kad supermamoms tiek žiauriai kažką užspaudžia tie bananai košėse, kad net šitą perskaičiusios, jos nieko nesupras, nepripažins ir ginčysis iki pasiutimo. Aš jums tai garantuoju.

Suprantate, supermamos absoliučiai nuoširdžiai ir šventai paskui tiki, kad kokia nors avižinė košė su bananais – ir sveika**, ir skani.

Saldumynamas – ne!

Galų gale apie paskutinį, visai jau fenomenalų reiškinį – apie menamai sveikus saldumynus, dietinius tortus ir panašius kliedesius. Čia jau netgi ne supermamų, o dar jaunesnės kartos, hipsteriniai absurdai.

Aš apie juos būčiau nei nesužinojęs, jei ne tas vienas kartas, kai vienoje įmonėje, su kuria dirbau, panos mane nutarė pamaitinti dietiniais torčiukais kažkokiais, nes nutarė mane įtikinti, kad sveikas maistas yra sveikesnis už kažkokį ten nesveiką, ir kad negana to, tas sveikas maistas dar ir skanus, o jei ne skanus – tai bent jau valgomas.

Įsivaizduokite kažkokios senos vandeny mirkytos ruginės duonos gabalą, nedakeptą kažkokį. Dabar įsivaizduokite, kad ant jo užpilate kažkokio sojų absurdo, imituojančio plaktą grietinėlę. Ir tada dar užberiate ant viršaus kažkokių šilauogių – kad nebūtų per daug, tai kokias 2-3 iš viso.

Gaunasi absurdiška juoda vandeny permirkusi duona, ant kurios užpurkšta absurdiško klaikaus sojų šlamšto ir tos 2-3 šilauogės ant viršaus.

Aš to mažo gabalėlio torto nesugebėjau suvalgyti. Jis buvo klaikus.

Kai aš pasakiau toms panoms, kad pagal angliavandenių, riebalų, baltymų ir t.t., sudėtį beigi kalorijas išties tas absurdas yra maždaug tas pat, kas normalus pilnavertis saldus tortas, tos panos manimi nepatikėjo. O aš joms toliau ir neįrodinėjau.

Jos tiesiog nežino ir taip ir nesužinos, kad valg atseit dietinį, bet išties – visai nedietinį, užtat siaubingai klaikiai neskanų ir dar kelis kartus brangesnį pseudoekologišką absurdą.

Ar jūs žinojote, kad kilogramas cukraus ir kilogramas miltų pagal savo energetinę vertę – iš esmės tas pats, ir kad jei nuo cukraus pereisit prie tų pačių kiekių juodos duonos, visai nesuliesėsit?

Kažkodėl žmonėms atrodo, kad jei kažkas yra siaubingai neskanu, bet kaip nors dar ir šlykštu, ir dar su užrašais apie ekologiją ar veganišką maistą – tai reiškia, kad tai bus sveikiau.

Žmonės save kankina, valgo klaikias šlykštynes, už kurias moka keturgubus pinigus, ir daro tai be jokios prasmės, o vien tiktai tam, kad… Na, aš netgi nežinau, kam jie tai daro. Aš manau, kad kartais žmonėms užeina kažkoks proto aptemimas, kada jie daro kažkokius absurdus.

Aš todėl ir rašau apie tokius absurdus, nes jie tokie absurdiški, kad normaliu sveiku protu jų egzistavimas nepaaiškinamas. Tai maginio, iracionalaus, asociatyvnio mąstymo apraiškos.

Toks iracionalus mąstymas kartais apima ir visai normalius žmones.

 

———–

*  Išties tai bananas yra bene mažiausiai naudos duodantis ir beprasmiškas vaisius, kuriuo nebent staigiai skrandį užsikimšt galima. Tačiau iš sovietmečio jis daugeliui vis dar atrodo, kaip kažkoksai stebuklas, nes tai buvo sunkiausiai gaunamas iš visų vaisių, kuriuos tik žinojo sovietinis žmogus. Kitų, dar sunkiau gaunamų, sovietinis žmogus banaliai nežinojo.

** Deja, nors ir labai šlykšti, avižinė košė išties yra ir labai sveika – tyrimai rodo, kad ji labai stipriai sumažina miokardo infarkto ir pnaašių ligų riziką. Kita vertus, nuo to, kad ta avižinė košė bus dar neskanesnė, pvz., be uogienės, be druskos, be kondensuoto pieno, specialiai išvierta taip, kad būtų dar labiau nevalgoma – nuo to ji nepasidarys sveikesnė. Visas jos sveikumas yra kažkokiose ten medžiagose, kurios tose avižose yra. Žodžiu, jei tokią košę daktarai jums liepė valgyti, dėkit į ją uogienių, kondensuoto pieno ar dar ko nors tiek, kiek tiktai norit. Tačiau bananų į ją dėti nepatariu – nei naudos iš jų, nei skonio.

Mėgstamiausi vaikystės saldainiai

sovietiniai saldainiai

Šitokie dar skaitėsi padorūs, o dauguma sovietinių saldainių būdavo maždaug paprasto šokoladinio saldainio (pvz., kaip "Aguona") dydžio, tačiau gaminami iš kažkokios neaiškios krakmolo-cukraus masės, aromatizuotos naftalino-acetono aromatu. Kai kuriuos iki šiol atsimenu - "Bananiniai", "Mokykliniai", dar kažkokie panašūs - net vaikai nevalgydavo jų, kartą nupirkti, taip ir gulėdavo nepaliesti savaitėm, šūdukai šlykštūs

Koks Xerksas ar Andrius Užkalnis iš manęs išsityčios tuoj, bet kita vertus, pagalvojau, jog tai vienas iš labiausiai besiskiriančių dalykų – tuometiniai ir dabartiniai saldainiai. Taip taip, mane apėmė noras patrysčiot apie vaikystę ir tai, kaip ten gerai visaip man buvo ir kaip visas pasaulis buvo labai gražus, o dabar viskas yra šlykštu ir tas jaunimas niekam tikęs. Taip, kaip kadaise rašiau apie visokias pramogas ir kitus sprogdinimus, dabar parašysiu ir apie visai nekaltus vaikiškus malonumus.

Tiesą sakant, sovietiniai saldainiai didžiąja dalimi buvo toks mėšlas, kad galiu į akis nusijuokt kiekvienam dibilui, kuris brežneviniams laikams jaučia kažkokią nostalgiją ir peza, kad „Aguona“, „Vilnius“ ar „Pergalė“ tais laikais kitokie buvo, skanesni. Nei velnio – kokie buvo, tokie ir liko.

Paprasčiausiai kažkaip netyčia susimasčiau ir supratau, kad man labiausiai patiko saldainiai, iš kurių daugiau, nei pusė buvo net ne saldainiai, o visai kitiems tikslams skirti produktai. Kai kurių iš tų dalykų dabar nei nėra, o kai kurie – visai nepakitę ir ligšiol populiarūs. Ne eilės tvarka, kaip sakant:

  • Hematogenas – klaikiai, nesuvokiamai deficitinis saldumynas, pardavinėtas tik vaistinėse. Dabartinis hematogenas išties toks pat, tačiau sovietinis būdavo popierinėse pakuotėse ir dažniausiai į pardavimą pakliūdavo tiktai iš kažkokių spec sandėlių, kuriuose būdavo prastovėjęs kokį dešimtmetį, tad sudžiūvęs iki negalėjimo. Jei atsimenate sovietinį hematogeną ir jis atrodo skanesnis – tiesiog praplėškite dabartinio pakuotę ir iškentėkite bent metus, jo nesuvalgę – skonis pasidarys lygiai toks pat originalus. Tiesiog nuo sudžiūvimo. Sudžiūvęs, hematogenas pasidaro tokiu kietu, kad sunku net atsikąst. Kita vertus, tai visvien bene didžiausias skanėstas – ir tada, ir dabar. Per visą sovietmetį laisvame pardavime mačiau hematogeną vienintelį kartą – nudrengtame vaistų kioske, kuris buvo toks niekam neįdomus, kad matyt, gavus gerą partiją, pardavėja nesugebėjo visko išparduot vien pažįstamiems. Tą kartą gavosi gera investicija – kelios dešimtys hematogenų, kurių, taupant, užteko pusei metų.
  • Mėtinės „Aeroflot“ pastilės. Jų niekur nebūdavo pirkti, tačiau kažkaip lėktuvuose dalindavo. Kartais neaiškiais keliais ir iki manęs nukeliaudavo koks pakelis. Kadangi tos pastilės buvo nuo vėmimo, tai mentolo kiekis jose būdavo tiesiog milžiniškas – jas net uostyti sunku būdavo, tiek stipriai šaldydavo. Tais laikas jos buvo velniškai skanus dalykas. Deja, pasitaikydavo labai retai, o dabar ko nors panašaus išvis nematau. Nors gal ir nenorėčiau.
  • Retas ir nepakartojamas gardumynas buvo stalininis išradimas – kavos plytelės. Teoriškai tas daiktas turėjo būti kava su pienu ir cukrumi, kurią galima ištirpinti, užpylus verdančiu vandeniu. Praktiškai tas daiktas vandenyje netirpdavo, o tai, kas gaudavosi ištirpus – tai buvo kažkokia šlykštynė, kurią net ne kiekvienas sovietžmogis gali įsivaizduot – nebent tas, kas sovietiniais laikais kavą iš 5 kartus panaudotų kavos miltelių gėrė šūdiniausioje kolūkio valgykloje, maitinančioje klientus kiaulidės atliekomis. Tačiau kaip saldainis – kavos plytelės buvo nepaprastai skanus daiktas, nors ir baisiai kietas. Atkeliaudavo į Lietuvą šitas dalykas iš Ukrainos ir pan., kur būdavo parduotuvėse.
  • Kisieliaus briketai būdavo pigūs ir labai skanūs. Išties tai tiesiog cukrus, dažiklis, sintetinis aromatizatorius ir krakmolas, supresuotas į kietą 200 gramų gabalą. Kaip aš galėdavau juos valgyt – negaliu suprasti. Valgyti tokį kisieliaus briketą – tai kažkas panašaus, lyg graužtum didelį gabalą saldžios, sintetiniais aromatizatoriais impregnuotos silikatinės plytos. Kita vertus, aš tuos kisieliaus briketus valgydavau, valgydavo ir daugelis mano draugų, ir mes džiaugdavomės, nes jie buvo ne tik pigūs, bet ir žymiai skanesni už saldainius, kurių būdavo galima rast parduotuvėse. Na, taip, todėl ir valgydavom, kad skanesni būdavo…
  • Saldainiai „Karvutė“ būdavo dviejų rūšių – vienos būdavo parduotuvėse (ne visada, bet sąlyginai neretai) – tai būdavo gan dideli, į prastą pusiau permatomą popierių įpakuoti saldainiai, kurie būdavo kieti, o viduje visai skysta arba priešingai – sukietėjusi masė. Kažkas su jais būdavo ne taip, kažkodėl jie nebūdavo skanūs. Kiti saldainiai būdavo visiškai tokie patys, kaip dabartinė karvutė, tik porą kartų mažesni, įpakuoti į baltą popierių. Šitie būdavo retai, nors pilnaverčiu deficitu nesiskaitė. Bet tai buvo skanėstas, kuris tiesiog vežė.
  • „Paukščių pienas“ – vieni iš tūpiausių ir kartu skaniausi iš tuometinių gamyklinių saldainių. Nesuprantu, kodėl jie buvo tapę tokiu deficitu, kad pats jų pavadinimas tapo deficito sinonimu – lyg konservuoti žirneliai ar servelatas (beje, šitai poprastei dešrai Lietuvoje iki šiol galioja specialus kokybės standartas, nors kitoms dešroms nieko panašaus nėra – sovietmečio palikimas). Gal dėl to, kad tai buvo vieninteliai skanūs šokoladiniai saldainiai? Nežinau. Žvelgiant objektyviai, savo turiniu išties tai tėra saldainių surogatas, gaminamas iš pigių pakaitalų. Bet visvien… Per visą vaikystę paukščių pieną parduotuvėje mačiau vienintelį kartą. Netyčia, kai pabėgau iš pamokų, užėjau į kažkokią parduotuvę, pamačiau, nepatikėjau savo akimis ir nusipirkau dėžutę. Po pusvalandžio, kai grįžau su daugiau pinigų, kad nusipirkčiau dar, jų jau nebuvo.
  • Na žinoma, ir kondensuotas pienas – ir dabar nusiperku vis skardinę-kitą, suvalgau vienu prisėdimu. Tačiau tai jau ne saldainiai, tai saldūs konservai…

O jūs kažką prisimenat? Ar saldumynų negaudavot išvis? 🙂