Atsiprašau, kad taip nereguliariai parašau. Taip jau gaunasi. Ir šitas straipsniukas bus ganėtinai lėkštas, su mažai analitikos. Greičiau diskusijai skirtas.

Mirties spiralė – tai specifinis proceso vystymosi scenarijus, kuriame viskas eina cikliškai blogyn, o blogėjimas sukuria dar didesnį blogėjimą. Kaip pavyzdys – alkoholizmas: pagirios verčia išgerti dar, o geriant dar, gaunasi dar sunkesnės pagirios, išgertuvės virsta savaites trunkančiu girtuokliavimu, o paskui bandant sustoti, prasideda ir baltoji karštinė. Alkoholikas eina mirties spirale vis žemyn ir žemyn, pats vis blogindamas savo būseną. Kitas variantas – įmonės mirties spiralė dėl taupymo:  pritrūkus lėšų, įmonė ima taupyti ant aptarnavimo kokybės, darbuotojų, etc. , dėl to prasideda darbuotojų kaita, klientų ima mažėti, įmonė dėl to ima dar labiau taupyti, o dėl to viskas dar labiau blogėja. Galutinis rezultatas – bankrotas.

Betkuri mirties spiralė yra tragiška: į ją pakliuvus, ištrūkti standartinėmis priemonėmis neįmanoma. Alkoholikas ištrūkti gali tik su medikų pagalba (baltoji karštinė – labai pavojinga), įmonei iš mirties spiralės ištrūkti įmanoma nebent su kardinalia restruktūrizacija ar išorine finansine parama.

Tokią didelę įžangą dėl kelių žemiau pateiktų pavyzdžių rašau tik tam, kad atsirastų supratimas, kas ta mirties spiralė per daiktas. Bet kuriuo atveju mirties spiralei būdingas dalykas – procesas turi grįžtamąjį ryšį, t.y., viskas blogėja jau ne dėl išorinių priežasčių, o dėl to, kad pats procesas veikia blogai.

Taigi, Lietuvoje yra ganėtinai ryškių požymių, leidžiančių įtarti, kad mirties spiralė jau gali veikti, pavyzdžiui, tokiose vietose:

  • Žiniasklaida, kurios kokybei krentant, ugdoma prastesnė publika, dėl kurios kokybė dar labiau krenta, etc., arba krentant pajamoms, vis daugiau skelbiama užsakomosios medžiagos, dėl to krenta publikos pasitikėjimas ir dėl to dar labiau krenta pajamos ir t.t., ir pan., ir t.t..
  • Emigracija, kuri turi aiškių savęs stiprinimo požymių: darbo jėgos nutekėjimas per paskutinius 10 metų pasiekė tokius mastus, kad akivaizdžiai kerta per ekonomiką ir tuo pačiu sukelia dar didesnę emigraciją
  • Socialinė politika, kur pensijų ir minimalių atlyginimų didinimai kerta per visą ekonomiką, sukuria totalų biudžeto deficitą, bet visvien vykdomi, nes taip duoda galimybę politikams pasikelti reitingus. Dėl padidintų pensijų ir minimalių atlyginimų socialinė gyventojų padėtis dar labiau pablogėja, o tada politikams atsiranda dar didesnis stimulas didinti pensijas ir minimalius atlyginimus.
  • Mokesčiai, kur jų didinimas ir administravimo apsunkinimas kerta per verslą, o verslas dėl to ima slėpti mokesčius, o dėl to mažėja valstybės pajamos, o dėl to valstybė dar didina mokesčius ir siekdama išvengti slėpimo, didina mokesčių administravimo sudėtingumą.
  • Populistinė valdžia, kur išrenkami prisimakliavojantys politikai, dėl to jais nusivilia rinkėjai, kurie ima ieškoti alternatyvų ir taip išrenka dar labiau prisimakliavojančius, o tada dar labiau nusivilia ir t.t..

Netęsiu, čia tiesiog pavyzdžiai iš Lietuvoje esančių valstybės masto procesų. Gal būt kažkas dar ir daugiau pateiktų, tai būtų įdomu – pats įtariu, kad yra kelios dešimtys procesų, kur galime pastebėti vienų ar kitų mirties spiralės požymių ar galimybių, kad yra balansuojama ant mirties spiralės ribos. Sakykim, korupcija, švietimas, sveikatos apsauga – tai irgi sritys, kur galima įtarti.

Bet didesnis klausimas yra toks: ar galime tarti, kad visa Lietuva, kaip valstybė dabartiniu supratimu, yra pakliuvusi į mirties spiralę, t.y., nepadarius kardinalių (realiai kardinalių, o ne tokių kosmetinių, kokios įprastos) reformų, žlugs po 10, 20 ar 30 metų? Ir jeigu taip, kokios išeitys?

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Web | Twitter | Google+ | More Posts (916)