Šiandien nusibeldėm kažkur link Nemenčyznos (gal kokie 5-10km neprivažiavus) pogrybiui, tai tiesiog be jokių nuotraukų ir beliberdų, kažkam gal naudingesnės info: grybų auga išties nesuvokiami kiekiai, bet jų veik nėra, nes žmonių kiekiai miške – irgi nesuvokiami.
Kažkokie aišku pažįstami, bet kai kurių tai pas mus nei matyt nesu matęs. Ai, taip, taigi čia ir triufeliai pavaizduoti, kuriuos kažkodėl kalbainiai pervadino triumais - pas mus Lietuvoj vietoj jų pumpotaukšliai. Beje, kol jauni ir balti, tai valgomi, nors ir neypatingi. Dar būna žemės taukai ar kaip ten vadinasi - tie tai nevalgomi, nors triufeliams giminingiausi...
Bet nepaisant to, grybų galima visvien nemažai prisirinkti – kelios valandos ir daugiau, nei reikia visai šeimai. Visgi, jei galit, pavažiuokit toliau nuo Vilniaus – šansai bus geresni, džiaugsmo irgi daugiau. Nes kitaip tenka rinkti daugiausiai vokietukus – tie nors ir skanūs, bet kiek monotoniški, o nepatyręs grybautojas gali supainioti ir su musmire. Jei nepratę grybauti ir nežinot, kur važiuot – važiuokit belenkur, tik žiūrėkit, kad miškas būtų spygliuotas, nebūtų žolių (įskaitant ir visokias mėlynes), geriausias požymis – baltos samanos: kur jų yra, ten būna ir grybų. Kita vertus, kai kada grybų pasitaiko netikėčiausiose vietose, tad belenkur galima.
Grynai iš praktinės pusės – jei miškai nėra tokie, kur vaikščiotumėt nuolat, kompasą visgi pasiimkit. Nes kitaip turėsit nenutolt nuo mašinos, o grybaujant tai nelabai priimtina, o susigaudyt kryptyse kartais gali būti labai keblu. Net jei kompaso neprireiks, tai ne toks jis brangus – nes jei prireiks, tai bus prastai, jei neturėsit. O kryptis sugaudyt labai padeda. Tai va 🙂
Tikrų baravykų radom tik kelis, užtat mėlynukų (tų, kur į lepšius išauga) – jau daugiau. Du gana dideli buvo. Kiti maži – nespėja užaugt, grybautojai nurenka. Voveruškų – tik kelios nedidelės, šaltoka jau joms. Rudmėsė buvo tiktai viena, ir ta visai maža. Gaila, nors ir pats skaniausias iš visų grybų, tačiau ir bene rečiausias. Užtat pasitaikė keli makavykai ir dar keletas nedidelių samaninių. Pastarieji skanumu nenusileidžia mėlynukams. Jau yra ir viena-kita žaliuokė, o ūmėdės, kaip bebūtų keista, pasitaikė nesukirmijusios. (nors paprastai jų net rinkt neverta būna – sveikos nerasi).
Taigi, ta proga – nykiai paprastas, bet labai skanus receptas: jei randate didelį lepšį, galima jį iškepti, kaip kokį karbonadą, tiktai ant mažos liepsnos (eilinį kartą patariu – ne aliejus, o taukai!): 15-20 minučių ir kepurė tampa minkšta, skani, tik druskos reikia daug užberti (porą kartų daugiau, nei reiktų mėsai). Koteliai, pakepus, taip pat būna labai skanūs. Kelios didelių lepšių kepurės, uždėtos ant duonos, kad gautųsi sumuštiniai – ir galima visai neblogai pavalgyti. Lygiai taip pat galima kepti ir kitus geresnius baravykinius – raudonikius (tiesa, šių kotai kepant pajuoduoja kaip anglis, bet skoniui tai nekenkia), paberžius, samaninius, jei negaila – tai ir baltuosius. Makavykai tam tinka nelabai, kietoki būna. Bet skaniausios taip keptos būna rudmėsės ir pūkuotės (pastarosios – panašios į rudmėses, tik turi gan pūkuotą odelę, kurią reikia nulupti).
Kaip troškinti grybus dzūkiškai – gal kokį kitą kartą parašysiu.
