Alex Smith, Birmingham Universiteto studentas, prieš kelis metus sukūrė paprasčiausią Universaliąją Tiuringo Mašiną pasaulyje. Ši mašina vykdo 3 operacijas su dviem bitais, tačiau skirtingai nuo tiesiškai apriboto automato, vykdančio tiek pat, yra universali, t.y., galinti simuoliuoti kitas Tiuringo mašinas. Kitaip tariant, gali vykdyti visos matematinės aksiomatikos analizę ir teoremų įrodymus ar paneigimus (žinoma, per tą patį neribotą laiką ir su neribota atmintimi). Nuo linijinio automato Smito mašina skiriasi tik vienu dalyku: ji vykdo automatinį persikrovimą darbo metu, kitaip tariant, turi kontekstą. Kadangi yra žinoma, kad linijinis automatas negali veikti, kaip Universali Tiuringo Mašina, tuo kontekstiniu persikrovimu ir yra pereinama į naują lygmenį.
Taigi, štai jums dar trejybė: operacijos, duomenys ir kontekstas. Gali būti, kad natūralių kalbų interpretacija visgi turi didesnius reikalavimus, nei Universalioji Tiuringo Mašina. Tačiau UTM yra pakankama matematikos aksiomatikai. Ir kartu mes negalime pasakyti, kuo objektyviai natūralioji kalba gali būti galingesnė, už metakalbą, skirtą matematinio aparato analizei. Taigi, minimumas – tai UTM.
Prasmė, ženklas ir reikšmė – tai ryškiausia iš krūvos šventų trejybių. Analizuota kokį šimtmetį, kol nepatapo aišku, kad tai yra išties trejybė – ir pakankama, ir minimali. Klausimų ir analizių buvo gyvas velnias. Pavyzdžiui, ar gali būti ženklas be prasmės? Ar gali būti reikšmė be ženklo? Arba reikšmė be prasmės? Galim krypti dar toliau, į kitas trejybes: ar gali būti pranešimas be pranešimo siuntėjo? O pranešimo gavėjas be pranešimo? O informacija be perdavimo kanalo?
Prasmė – tai abstraktas, klasifikatorius, bendra funkcija. Reikšmė – konkretus dalykas. Mes žinome, kas yra blogas. Blogas – tai kažkoks tinklaraštis, kažkoksai ten internetas su kažkokiais tekstais. Konkretus blogas – tai, pvz., šitas, būtent šitas blogas. Arba kitas, tam tikras ir konkretus blogas. O žodis „blogas“ – tai tiktai ženklas. Ženklas susieja prasmę su reikšme. Ženklas gali būti kalbinis, architektūrinis, muzikinis, ar net neįvardintas – tik kažkoks mintyse tesantis ženklas, kurio net negalime ištarti. Nepaisant to, kaip tas ženklas bebūtų realizuojamas, jis visada atlieka konkrečią funkciją: susieja objektyvaus pasaulio reikšmę su mastymo pasaulio prasme.
Reikšmės gyvena savus gyvenimus: akmuo, gulintis laukuose, atsirado anksčiau už žmoniją ir, gal būt, išliks ilgiau, nei žmonija. O prasmės kiekvieno galvoje – vis skirtingos. Vienam akmuo atrodo apvalainas, kitam – pilkas. Trečiam – sunkus. Tačiau ženklas leidžia susieti tas prasmes su tikru akmeniu ir manipuoliuoti jomis taip, lyg tai būtų akmuo.
Grįžtant prie metateorijos: kažkodėl niekas nepabandė atsakyti į praeito straipsnio klausimus 🙂 Ar aš tikrai rašau bent kiek suprantamai? 🙂
