Tag Archives: reikšmė

Idiotinės kalbainijos diskursas

Aš jau esu sakęs, kad kalbainystė yra tiesiog neišpasakytas durnumas. Bet tas durnumas yra nuostabus (savo baisumu) ir neįtikėtinas – jis perauga visas įmanomas ribas, jis perauga tas ribas tiek, kad tuo netgi neįmanoma patikėti. Todėl aš turiu jums parašyti apie tą fenomeną – kalbainiškąjį (o gal tiksliau – kalbajobiškąjį) diskursą.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Kai kuriose atbukimo stadijose viskas pasidaro nepataisoma.

Absoliučiai nesuvokiamas, visiškai užribinis (ne vulgariąja prasme užribinis, o realiai – pramušantis suvokimo ribas) kalbajobų durnumas atsiranda dėl to, kad kalbainiai savo idiotizmais keičia kalbą. Keičia tą įrankį, kuris leidžia mąstyti.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Septyni komunizmo stebuklai, paradigmos pokytis ir prasmė iš konteksto

Ne vieną kartą mačiau šarinamą kratinį apie septynis komunizmo stebuklus dar Facebook, kur ir šiaip normalaus turinio pamatyti ne taip dažnai pasitaikydavo – ištisai kažkokios šiukšlės. Menka šiukšlių šarinimo bangelė atitekėjo galų gale ir iki Google+, kai garbus ir žymus blogeris Piktas Gnomas Arvydas nepasidrovėjo susitepti šitais fufeliais. Kita vertus, tai atleistina, nes atvejis įdomus: nepastebimai, tačiau labai raiškiai (ot paradoksas, ar ne?) rodantis mums, kas gi yra tas paradigmos poslinkis.

Ko gero aiškiausiai paradigmos poslinkis pasimato tada, kai bandome suprasti seną, poslinkio paveiktą humorą. Dažnas sovietmečio anekdotas dabar beveik nesuprantamas ne tik žmonėms, kurie tais laikais negyveno, bet net ir tuos laikus prisimenantiems. Tiesiog palyginimui: Čiukčia atvažiavo į Maskvą, susirado ir atstovėjo didžiausią miesto eilę, bet kol atėjo iki pabaigos, pardavėjas numirė. Juokinga?

Kas pasikeitė? Aišku, kontekstas. Bet vyresni tą kontekstą atsimena, o jiems neretai visvien jau nejuokinga. Viskas lyg ir suprantama, tačiau anekdotai, kurie vertė kvatotis, tekelia blankią šypseną. Pokytis įvyko kažkur kitur, jis pakeitė ne tik mūsų požiūrį, bet ir pačią sistemą, kurioje mes interpretuojame pasaulį. Ta sistema ir yra paradigma. Ir mes dažniausiai jos pokyčio nepastebime, nes pasikeičiame patys.

Tame sename, dar berods Chazanovo (nors gal ir kurio kito – visgi praėjo ketvirtis amžiaus ir nelabai teprisimenu) paleistame kratinyje apie sovietinius stebuklus paradigmos poslinkis pasimato taip aiškiai, kaip beveik niekur kitur. Pasimato dėl to, kad pasikeitė visa konteksto suteikiama prasmė. Tie komunizmo stebuklai, kai buvo išsakyti Perestrojkos metu vienoje iš rusiškų humoro laidų, tada tiesiog šokiravo (tiesa, kiek atsimenu, tie stebuklai buvo papasakoti dar ir su pavyzdžiais). Žmonės žvengė susiriesdami, kvatojo iki ašarų, nes tarp eilučių buvo pasakyta viskas. Pasakyta taip atvirai, kad to tiesiog nebuvo įmanoma ignoruoti, bet kartu taip tarp eilučių, kad už tai nebuvo įmanoma išsyk pasodinti, kaip už antisovietinę agitaciją.

Eilė į Lenino mauzoliejų

Sovietmečiu tai buvo ilgiausia eilė visoje SSRS. Aišku, kai tą Mauzoliejų atidarydavo. Nes visi norėdavo bent pažiūrėti į tą išgamą, kuris viską pradėjo. Būtent šitoje eilėje stovėjo aukščiau minėtas čiukčia, kuriam užteko proto suprasti, kad kur eilė pati didžiausia - ten ir yra einamiausios prekės. Beje, tuometiniai kalbainiai aiškindavo, kad žodis "mauzoliejus" turi būti rašomas iš didžiosios. Beje, atkreipkit dėmesį į vyruką pilku kostiumu.

Tie laikai seniai praėjo, o žmonės, kuriems mažiau nei kokie 30 metų, nelabai prisimena sovietmečio. Tačiau kažkodėl būtent jie platina tą rinkinį teiginių. Jiems jau juokinga dėl kitko: viena vertus, savaime linksma, nes tas kratinys yra absurdiškas, kita vertus, tai ir proga pasijuokti iš senų perdylų, tais laikais gyvenusių, trečia vertus, neretai čia padvelkia ir tam tikru sovietmečio romantizavimu – kad nebuvo gi taip blogai, kaip kažkas pasakoja.

Kita vertus, komunizmo stebuklų rinkinys kažkodėl jau nejuokingas žmonėms, kurie gyveno tais laikais. Gal todėl, kad supratimas ir atsiminimai liko, o gyventi su tuo, apsimetinėjant, kad viskas gražu, jau nereikia. Gal dėl to, vos pamatęs kažkieno šarinamus „septynis komunizmo stebuklus“, gali pasakyti užtikrintai, kad tai darantis žmogus dar neturi nei 30, o greičiausiai jo amžius maždaug tarp 15 ir 25.

Kaip jau minėjau, vyresni žmonės visgi dažniausiai turi kažkiek to iš sovietinių laikų išlikusio supratimo apie tos komunistinės sistemos absurdus, tačiau būtent tai, kad jiems darosi nejuokinga – tai ir yra įdomiausia. Juk būtent jie prieš ketvirtį amžiaus iš šių stebuklų kvatojo susiriesdami, apsiverkdami, literaliai nuvirsdami nuo kėdžių, o kai kurie, reik manyti, iš juoko dar ir pašlapindavo ar net parudindavo kelnes. Nes tai buvo žudančiai juokinga. Dabar tuos stebuklus šarinantis jaunimėlis to net nesupras, nes tai, kaip sakant, kind of insider joke: viską galima paaiškinti, bet visvien nepasidarys juokingiau. Tai ir insider joke esmė: tokiems pokštams suprasti reikalingas dalyvavimas diskurse.

Visgi, kad nekalbėčiau apie orą Marse, štai jums tie septyni komunizmo stebuklai:

  1. Visi turėjo darbą.
  2. Nors visi turėjo darbą, niekas nedirbo.
  3. Nors niekas nedirbo, normos buvo įvykdomos 100 procentų.
  4. Nors normos buvo įvykdomos 100 procentų, parduotuvėse nieko nebuvo.
  5. Nors parduotuvėse nieko nebuvo, visi viską turėjo.
  6. Nors visi viską turėjo, viskas buvo vagiama.
  7. Nors viskas buvo vagiama, visiems visko užteko.

Matot, viskas labai paprasta: frazės, tiesiog frazės, kurios yra net neaiškaus teisingumo (nes kai buvo išsakytos, dalis buvo ištarta tarp eilučių, pasiliko kontekste, o kai kurios pagal tiesioginę prasmę net buvo priešingos realybei). Mes šias frazes galime suprasti, tačiau bandant jas suprasti būtent dabar, gaunamas kitas rezultatas, nei prieš maždaug ketvirtį amžiaus. Todėl mums reikia vertimo, kuriame verčiami ne žodžiai, ne jų reikšmės ir netgi ne prasmės, o greičiau kontekstai. Veik neįgyvendinamas vertimo uždavinys, ar ne?

Iš manęs prastas vertėjas, todėl aš banaliai čia papasakosiu, ką reiškia tie stebuklai. Gal taip atsiras truputis supratimo apie tą paradigmos poslinkį. Kitaip tariant, duosiu tuos kontekstus ir pabandysiu paaiškinti viso šio reikalo juokingumą.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Bacevyčia ir semiotikos lūžis. Semiotikos ratas ir eksceptologija

Daugiau, kaip pora dešimtmečių bandymo suprasti, vis daugiau ir daugiau žinių, o supratimas – vis menkesnis. Čia aš apie save. Ir dar – apie Kęstutį Bacevičių, labiau žinomą, kaip Bacevyčia. Jis irgi kažką tokio kalba. Ir apie save, ir apie semiotiką, ir apie įvairias poststruktūralistines sroves, bandančias dekonstruoti struktūralistines problematikas.

Sako, kad istorija sukasi ratais. Nežinau, kaip ten ratais, bet semiotika, atrodo, apsisuko. Ir netgi gal ne vieną kartą, o dar sudėtingiau – ratų ratais ratais susiratavo, išvirsdama simuliakrų simuliacijų simuliakrų simuliakrais.

Continue reading

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

VLKK talibanas liepia jums Ctrl-0132 Ctrl-0147

Net neabejoju, kad VLKK derėtų išsitrinkti galvas, nes matomai psichotronų spinduliuotė juos visai nukankino

Taip, čia ne kalambūras, o VLKK pasiūlymas, kaip reikia rašyti „lietuviškas“ kabutes. Nes pagal juos tos kabutės yra esą kažkokios ten labai svarbios, jos kažkokią tautinę lietuviškumo prasmę neša, dėl kurios lietuvių kalba pasidarys nelietuviška, jei šitų Ctrl-0132/Ctrl-0147 nedarysite. Tai VLKK talibano™, (© Andrius Užklanis) išradimas, kurio laikytis privalote. Nes jis turi įstatyminę galią (bent jau žiniasklaidoje už nesilaikymą – baudos).

O ką tie VLKK kabutiniai kliedesiai duoda kalbai gero? Išties – nieko. Visiškai nieko. Išimtinai vien tik problemas. Bendrai imant, nėra absoliučiai jokio skirtumo, kokias kabutes rašote. Vienintelė kabučių paskirtis – parodyti, kad jose įdėtas tekstas priklauso kažkuriai kitai semantinei sistemai, kad jo reikšmė (ar prasmė) nėra suprastina tiesiogiai. Jei rašote ąžuolas be kabučių – tai medis, o jei „ąžuolas“ kabutėse – tai kažkas visai kito.

Tas semantinis išskyrimas rašytiniame tekste gali būti realizuojamas įvairiausiais būdais. Pradedant tuo, kad parašote ąžuolas kursyvu, išskiriate bet kokiomis kabutėmis („ąžuolas“,  „ąžuolas”,  “ąžuolas” «ąžuolas», „ąžuolas“, ‘ąžuolas’, `ąžuolas`) ar netgi išvis kokiais nors kitais simboliais, pvz., |ąžuolas|, {ąžuolas} ar !ąžuolas! – bet kuriuo atveju tekstas atskiriamas nuo konteksto ir identifikuojamas, kaip specifinis, priklausantis kitai prasminei sistemai.

Yra tik dvi specifinės sritys, kur būtinos konkrečios kabutės – tai programavimas (kur neretai negali naudoti kitų kabučių, nes tiesiog parseris nesupras) ir atvejai, kai tekste naudojami keliagubi išskyrimai, pvz., „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad `VLKK turėtų vadintis UAB ‘Oligorėja ir 7 oligofrenai’`“. Iš pastarojo pavyzdžio matome, kad vadovaudamiesi VLKK pasiūlymais, gautume problemų, atsekinėdami, kur yra kokio sakinio pradžia, o kur galas. Beje, VLKK reikalavimu, sakinys turėtų būti užrašomas taip – „Antanas pacitavo Jono teiginį, kad „VLKK turėtų vadintis UAB „Oligorėja ir 7 oligofrenai“ – taip taip, negalima, pasirodo, rašyti kelių kabučių iš eilės, gale turi būti ne trys kabutės, o tik viena. O dabar pabandykim įsivaizduoti, kad po to sakinio eina dar kas nors su kabutėmis – štai ir gauname bardaką, kuriame imi nesuprasti, kur kas kur ką. Nors skirtingos atidarančios ir uždarančios kabutės yra nelabai patogus būdas (skliaustinis) išvengti kelių rūšių kabučių, bet net ir šitas būdas yra užmušamas, draudžiant jį taikyti taip, kaip reikia.

Pastarasis dalykas galioja ne tik kabutėms, bet ir skliaustams (t.y., matematiškai nepriekaištinga skliaustų rekursija, kai kiekvienas atidarantis yra uždaromas – laužoma). Matome, kad puspročiai, neskiriantys reikšmės nuo prasmės (t.y., konkretaus ženklo panaudojimo nuo semantinio lauko), nesuvokiantys pragmatinių aspektų (jie siūlo skalbti skalbimo miltelius, o ne drabužius – pagal VLKK – „skalbiamieji milteliai“, pagal juos ne detonatorius sprogdina bombą, o bomba sprogdina detonatorių – „inicijuojamasis užtaisas“, o ne „inicijuojantysis užtaisas“), nesugeba susigaudyti netgi vienintelėje formalioje (ir išimtinai bukoje) kalbos srityje – sintaksėje. Remiantis kalbainiais, būtų neįmanoma užrašyti matematinių formulių. Bet tai ir nenuostabu – VLKK talibanas nesugeba skaičiuoti. Jie elementariai pernelyg buki.

Gal todėl savo bukumą VLKK slepia po anonimiškais, taip sovietmetį primenančiais „VLKK“, o ne konkrečių žmonių pasirašomais straipsniais. „‘“Grupė atsakingų piliečių’ informuoja, kad išpuoliai prieš VLKK yra nepagrįsti“ – tai didžiausias atsakas, kokio galite susilaukti, jei užduosite jiems klausimų apie jų kuriamus absurdizmus.

Ir dar dėl Ctrl-0132 ir Ctrl-0147: skaičiaus ir Ctrl klavišo kombinacija perjungia naršyklėje užsklandą („tabą“), tad brangūs kalbainiai, jei dar iš šio teksto nesupratote, ką apie jūsų tūpas galvas parašiau, tai aiškinu paprastai: imperatyviai jus siunčiu lytiškai abstrahuota kryptimi. Kitaip tariant – naxui.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Fiziologinė semiotika

Paieškoję apie semiotiką internete, galime atrasti tikrų nuostabybių – pavyzdžiui, straipsnių apie kūdikių virškinimo semiotiką. Gerai dar, kad ne apie bezdalų semiotiką. Vulgari semiotika yra tokia vulgari, tačiau tai irgi semiotika – mokslas apie ženklų, prasmių ir reikšmių sistemas. Tačiau pabandykime dar labiau suvulgarizuoti ženklo, prasmės ir reikšmės sąvoką, privesdami ją iki minimalaus gyvenimiško absurdo – juk taip ar anaip, semiotika yra ribinis mokslas, tiesa?

Kartą sapnavau, kaip spaudau kompiuterio pelę kažkokiame Feisbuke „like“ mygtuką prie kažkokios žinutės – kiekvienas paspaudimas ją vis pagerindavo. Kaip tyčia tuo momentu atsibudau, kuriam laikui patirdamas tą būseną, kur sapnas susilieja su realybe. Aš krapščiausi pirštu ausį. Ausyje buvo kažkoks kutenimas, kurį intensyviai bandžiau iškrapštyti pirštu. Ir tuo pat metu tuo pat pirštu spaudžiau kompiuterinę pelę iš sapno. Absurdiškas momentas todėl ir įstrigo atmintyje: kompiuterinė prasmių ir reikšmių sistema susiliejo su visiškai fiziologiniu, tiesiog refleksyviu poreikiu pasikrapštyti ausį, pajutusią kutenimą.

Net neabejoju, kad visi, kas tik skaito šį tekstą, ne kartą, ne du, net ne dešimtį, o šimtus ar tūkstančius kartų kažką panašaus jau esate patyrę. Kas atrasdavo, kad sapne skaičiuoti pinigai pavirto į uodo įkąstos rankos niežulį, kurį bandai nusikasyti, kas patyrė, kad koks nors įkyrus kaimynas iš sapno tikrovėje besąs įkyriu žadintuvu, verčiančiu keltis į darbą. Sutapatinimų būna neįtikėtinų.

Neįtikėtina, bet sapnuojant mūsų pasąmonė tiesiog nusispjauna į visokius mūsų sugalvotus abstraktus – kompiuterius, pinigus, knygas ar dar ką nors, tiesiog suvesdama visokias abstrakčias prasmes į paprastus, tiesiog fiziologinio lygmens dalykus.

Panašius sutapatinimus bene pirmasis ėmė rimtai analizuoti Sigismund Freud, ėmęs ieškoti atitikmenų tarp instinktyvių funkcijų ir prasmingumų. Seksas ir meilė, durys ir vaginos, kardai ir pimpalai – atrodytų nesusiję, bet dar ir kaip susiję. Sapnuose, kuriuos taip tyrinėjo Freudas, riba, skirianti mūsų vartojamus abstraktus (ir prasminius, ir reikšminius) nuo primityvių, nesąmoningų fiziologinių funkcijų, neabejotinai įsiūtų į mūsų smegenis, išsitrina, o jai išsitrynus, pasimato ir ryšiai. Tie patys ryšiai, kuriuos savo kasdienėje kalboje vartojame, kaip metaforas. Pavyzdžiui, „šikti į komentarus“, „išpisti už greičio viršijimą“, „praryti mažesnę kompaniją“ – atrodo kažkokie perkeltiniai, tačiau suprantami visai natūraliai. Galime spėti, kad tas supratimas – ne kažkoks mistinių žmogiškos įžvalgos galių padarinys, o elementarus, tegul ir užmaskuotas semantinis, prasminis ryšys.

Taigi, galim spėti, kad „šikti į komentarus“ išties pasamoningai siejasi su defekacijos aktu, baudą išrašinėjantis policininkas – su prievartavimu (dar prisiminkim – „turto prievartavimas“ ir „išprievartavimas“), o kokio nors verslo pirkimas – su maitinimusi. Gal dėl to Freudo mitologinių tekstų interpretacijos laikomos tikra klasika, gal dėl to jos yra pačios ryškiausios iš visų mandymų dekonstruoti ir vėl sukonstruoti tam tikrus pasakojimus.

Štai čia ir užduokim klausimą: kokio galo (galo!) kokia nors abstrakti prasmė susisieja su kažkokiomis fiziologinėmis banalybėmis? Tarkim, kokiu būdu mūsų galvoje defekacija susisieja su nesąmonių rašymu komentaruose arba kokiu būdu kompanijos pirkimas (jau išvis abstrakti finansinė operacija) susisieja su maitinimusi? Arba per kokį galą (galą!) mes susiejame netgi semiotiką su galu, tiksliau pimpalu, klausdami „kokio galo“?

Jau ne kartą rašęs apie kalbinius mechanizmus programavime, čia irgi negaliu susilaikyti, nepalyginęs: primityvi asemblerinė komandų seka išauga į abstraktesnes teksto apdirbimo funkcijas, šios – į visai sudėtingas tekstų analizės ir generacijos programas, nors kažkur giliai taip ir pasilieka koks nors asemblerinis ciklas, bukai telyginantis skaičiukus. Abstrakcija visvien susideda iš primityvų.

Galime spėti, kad ir žmogiška abstrakčių prasmių kūryba vienaip ar kitaip paremta žymiai paprastesniais primityvais, pavyzdžiui, gal koks nors tekstų rašmas tėra papildomų prasminių antstatų įgavęs kasymasis ar blusų gaudymas – malonus, tegul ir naudos neteikiantis užsiėmimas. O gal – tiesiog masturbacijos pakaitalas, o gal ir dar kažkas visai primityvaus. Pavyzdžiui, kramtymas, gromulavimas – juk berods kartais sakom būtent panašiai – „sugromuluoti mintį“?

Žinoma, tokia koncepcija visai natūrali: kažkokie fiziologiniai procesai juk vyksta, kai mastome. Ir taip pat akivaizdu, ka pas mūsų protėvius jie buvo primityvesni. Gal būt koks nors beždžionžmogis išties natūraliai sutapatindavo menkai artikuliuotą kalbėjimą su valgymu, o kokia nors visai paprasta beždžionėlė, nemokėdama ir kalbėti, teapsiribodavo paprastu valgymo pajautimu.

Koks nors kalbinis prasminis primityvas tiesiog tampa pagrindu sudėtingesnėms sąvokoms: atradę naują reiškinį, ieškome jam vietos savo prasmių sistemoje ir ją randame, tiesiog truputį pakeisdami, išplėsdami, paslinkdami kažkurią iš turimų sąvokų. Per daugybę metų poslinkių susikaupia tiek, kad darosi sunku atsekti galus (vėl galus!), tačiau kažkur jie išlieka. Ir kartais prasimuša į sąmonę pačiais kvailiausiais ir banaliausiais būdais. Neretai taip prieštaraujančiais kasdieniam suvokimui, kad kasdieniame suvokime net atsisakome juos pripažinti.

Aišku, atsekti visų galų (galų!) gal ir nelabai įmanoma, kita vertus, minčių apie kalbos konstruktus tai kelia įvairių. Ir, mažų mažiausiai, suteikia mums tam tikrą šansą išeiti už savo įprastos kalbinės sistemos ribų, bent jau kažką įtarti apie tam tikrus nematomus dėsningumus. O beje, gal tiktai to ir tetrūksta kompiuteriniams botams, kad jie taptų panašiais į žmones – sugebėjimo užpošlinti bet kokį intelektualų pokalbį?

Negalvokite, kad klausiu retoriškai ar juokauju: daugiaprasmiškumas – būtent ta vienintelė iki šiol identifikuota savybė, kuri kompiuteriams trukdo analizuoti ir versti žmogiškus tekstus.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter