Pakvaišę 500 metrų

Kadangi temoje apie Arelius buvo jau užkabintas nenormalus pėsčiųjų elgesys, tai štai jums ir prašom: aš nenormalus pėstysis. Bent jau tokiu buvau prieš kokius kelioliką metų.

Taigi vat. Vienam tokiam klube teko susipažinti su tokia mergina (tik nepagalvokit kažko). Tiesiog keli nenormalūs ten buvom. O ta mergina (šiaip, labai liesa daugiametė karatistė, iš tų, kur moka bėgti stačia siena) pasiūlė idėją – bėgti kokius 500 metrų su kliūtimis mieste. Ir bėgti, nežiūrint kliūčių, MAKSIMALIAI greitai, su rizika. Aš buvau vienintelis, kuris pagavo idėją. Kiti net nesuprato, kame malonumas 🙂

Taigi, atstumas – nuo senojo Žvėryno tilto iki Operos ir Baleto teatro. Pirma kliūtis – gatvė, pora cyptelėjusių stabdžiais mašinų (išsisuku), tiesiai ant trajektorijos stovi POLICIJA – prasilenkiam (visa laimė, nesukeliam įtarimo), praeiviai, praeiviai, gatve greičiau – netrukdo, mašina, atšoku, praeiviai, vėl gatve, sankryža prie Lukiškių aikštės, raudonas šviesoforas, aš pirmauju, lekia mašina, stabt, mergička iš inercijos strykt, cypia stabdžiai, ji pralekia iki vidurio, aš pro nosį kitai mašinai, SUNKVEŽIMIS iš dešinės (NEMAČIAU!!!!!! GALAS!!!! Ne, valio, išlaikiau pusiausvyrą, stabdžiai cypia, už nugaros kažkas pralekia), po sunkvežimio pirmyn – trūlikas, vėl pusiausvyra, mergiotė jau lekia šaligatviu, strykt, gatvė baigėsi, pirmyn, praeiviai, kažkokie TRYS DIDELI ŽLOBAI TIKSLINGAI UŽSTOJA KELIĄ (tuo metu Vilniuj dar būdavo tokių), šiurkštus kirtis per ranką vienam, tuo pat metu iš inericijos stumt kitą (nulekia į šoną), pralekiu per tarpą tarp jų, dar bando mane griebt, bet nespėja, lekiu, bando kažką šaukt, negirdžiu, mergiotė prieky, praeiviai, praeiviai, gatvelė, pustuštė, atlekia mašina, mergiotė stabt, atstumas strumpėja, ji strykt, aš paskui per gatvę, tuščia, vėl praeiviai, šaligatvis siauresnis, BOBUTĖ, ir jos krepšys, ne, nenuvirto, neišsibarstė, mergiotė dar labiau atitolo, praeiviai, gatvė, mergiotė pralekia, stabdžiai, aš į šoną, bėgam, ne bliamba, nepavysiu, dar praeiviai, bėga, bliamba, oro, duokite oro, ORO, Operhauzas jau matosi, ORO!!! Aikštelė, mašinos, pralaviravo, aš paskui, prašokau, dar truputis, viskas… Viskas… ORRRROOOO…. Bliamba… Vat taip vat… Pralaimėjau.

Bet adrenalino buvo daug. Kiti, kurie bandė šiaip bėgti, kultūringai, pavijo mus tik po 10 minučių 🙂

Šiaip, nerekomenduoju tokio bėgimo niekam, kas turi bent nedidelį viršsvorį (aš dabar neabejotinai toks). Tinka tik tiems, kas liesi, kaip skeletai. Galimos sportinės rizikos – lavoninė arba traumatologinis.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

18 thoughts on “Pakvaišę 500 metrų

    1. rokiskis Post author

      Tai tie kultūringieji taip ir „bėgo“, kad labiau ėjo. Paskui žiūrėjo į mus, kaip į nenormalius. Konkrečiai, kaip į bepročius. Kažkuris iš draugų, kuris bandė aktyviau vytis, sakė, kad dar matė iš tolo, kaip mes perbėginėjom per tą plačią gatvę prie Lukiškių a. (neatsimenu, kaip vadinas, ale kur kyla į Taurakalnį), tai tąjį vaizdą pamatęs, nusprendė, kad nesivys, o sulauks žalios. Ir dar pasakojo, esą supratęs, kodėl per raudoną negalima bėgti 🙂
      O aš dabar vat susimąsčiau -- kažkaip man visiškai nesuprantami dabar atrodo adrenalino fanatai, o aš gi pats toks savo laiku buvau. Gal čia nuo kažko smegenyse priklauso, ar kaip, kad taip gaunasi :-/

      Reply
  1. misswildanimal

    nu, joooo ekstremalai :). gal ta mergina iš tų kur būnant kartu nors ir į pasaulio galą? ar kaip ten…
    prisiminiau kaip tik savo ekstremalų įvykėlį :).
    prieš porą metų (o buvo žiema ir slidoka) su vienu vaikinu sugalvojom naktį pereiti Mindaugo tilto arka į kitą gatvės pusę….
    Tai kažkaip visai Arelė jaučiausi į ranką įsikibus. bet mano areliškumas išgaravo pusiaukelėje. Prisiminiau,kad aukščio belenkaip bijau. tai galvojau reiks tėčiui skambint, kad nukeltų :)))), mat taip vaikystėje jis mane iš medžių vis kilnodavo.
    spėjau ir kolegoje nerimą įžvelgt, bet kažkaip sugebėjom nusileisti žemyn ir tokių atrakcijų nekartojom:).

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Ne, ta mergina šūstra karatistė tiesiog (beje, ar esi mačiusi kada, kaip žmogus bėga siena, horizontaliai? Tai vat, ten ta grupelė karatistų taip lakstyt mokėjo: vaizdas toks, kad pamatęs, pasijunti, kaip sapne, visiškai netikroviška. Vieną kartą mačiau, kaip netgi lubom nubėgo porą žingsnių).
      Bet į pasaulio galą su žmogumi, kuris lekia pirmyn, kai pats per milimetrą nepakliūni po sunkvežimiu -- geriau nereikia, atleiskit 🙂 Baisu pernelyg. Ghrmz…. Nors aišku, tai ir įvertinimas -- kai toks šūstras karatistas yra užtikrintas, kad jo kolega sugebės nepakliūti.
      O dėl to vat tilto -- aš tai nenorėčiau ten lipti. Ne tik žiemą, bet ir vasarą. Visai nepatraukliai jis man atrodo. Beje, o ar negali atsitikti taip, kad lipsi iš vienos pusės, o teks susidurti su lipančiais iš kitos pusės, o jau tada -- norom nenorom teks ir prasilenkinėti? Žodžiu, tau irgi pamišimas 🙂

      Reply
      1. misswildanimal

        taip, teko ir man žmones- vorus sutikti. tikrai kaip kokiam filme , o ne realybėj jauties.
        o manas pamišimas laikinas buvo :). dabar šis tiltas ir man nepatraukliai atrodo :). išvada, kad visi kadanors vienaip ar kitaip aptemusius protelius užturi :).

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Tai kad aš jos nemačiau jau daugiau, nei 10 metų, tai buvo tiap seniai, kad net nežinau, ar gatvėj sutikęs, pažinčiau 🙂 Taigi, net jei ir būčiau pažinčių tarnyba, visvien kontaktų neturėčiau 🙂

          Reply
  2. zeppelinus

    Joooo…
    Khhm, tai sakai, esi išbandęs rusiškos ruletės atmainą..?;)
    Kas dėl pėsčiųjų elgesio, tai mano pastebėjimais labai skiriasi elgesys tų, kurie turi vairavimo teises ir tų, kurie(-ios) nėra patys vairavę. Pirmieji aiškiai suvokia vairuotojo elgsenos niuansus ir automobilio tech.galimybęs ir elgiasi atsargiau, o antrieji leidžia sau tokią drąsą, kad verkti norisi…

    Reply
    1. snegole

      Re: Joooo…
      taip taip taip. Kol nevairavau, buvau bjauri, drąsi ir greita pėsčioji.. Pradėjus vairuot, siaubas apėmė mažumėlę

      Reply
    2. rokiskis Post author

      Re: Joooo…
      Na, jei greitą bėgimą per gatvę, kuria lekia ištisinis mašinų srautas, galima sulyginti su rusiška rulete -- gal ir taip 🙂

      Reply
  3. mishrune

    Nu berazumizmas visiškas. 😀
    Kita vertus, visuomet pavydėjau tokiems bepročiams drąsos, ba didžiausias pačios ekstrymas -- dviejų metrų aukštyje ant storiausios kaštono šakos. Aukščiau tada bijodavau ropštis (o dabar -- tuo labiau). 🙂
    „labai skiriasi elgesys tų, kurie turi vairavimo teises ir tų, kurie(-ios) nėra patys vairavę“ -- hm, manau, užtenka pakankamai dažnai važinėti ŠALIA vairuotojo, kad į gatvę pradėtum žiūrėti.. kitaip. 😉

    Reply
  4. dzejus

    beskaitydamas posta pagalvojau apie kolege bet nera kaip jos paklausti ar cia tikrai ji 🙂 karatiste pakalus, saudo itin taikliai ir dar sese dvyne tokai pat turi 🙂

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *