Virtuvinis-nacionalinis, antra serija

Kiek giedrius_v bekovotų, Vincentas Sakas laimi. Tą puikiai rodo komentarai pirmoje serijoje – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/30/virtuvinis-nacionalinis/

Taigi, pabandykim paatstovauti kitą, Vincento Sako pasekėjų pusę.

Cepelinai yra nelietuviškas patiekalas, nes netgi jų pavadinimas vokiškas. O ir bulves į Lietuvą atvežė rusai XIX amžiuje. Tai apie kokį lietuviškumą čia kalba? Cepelinų nėra netgi pokario metų lietuviškose kulinarijos knygose, net 1957 metų „Šeimininkės vadove“ jokių užuominų į cepelinus nerasite, nors šioje knygoje yra tūkstančiai receptų.

Nelietuviški ir visi kiti bulviniai patiekalai – tai tik nukopijuoti kitų šalių receptai. Kadangi bulvės į Lietuvą buvo atvežtos tik XIX amžiaus pabaigoje, lietuviai negalėjo jokių bulvių patiekalų sukurti.

Šaltibarščiai irgi yra nelietuviškas patiekalas. Tai rusiška sriuba, jos netgi pavadinimas kilęs iš rusiško žodžio „boršč“.

Kadangi jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nėra išlikę jokių lietuviškų mėsos patiekalų receptų, galim drąsiai teigti, kad lietuviai niekad nevartojo mėsos. Patys seniausi žinomi „lietuviški“ mėsiškų patiekalų receptai – iš XX amžiaus verstinių (rusiškų ir vokiškų) knygų. Iki pat XX amžiaus mėsos patiekalai buvo turtingųjų privilegija, kuriems dešras, kumpius ir kepsiuns ruošdavo iš Lenkijos, Vokietijos bei kitų šalių atsivežti virėjai.

Kaip mėsos, lietuviai nevartojo ir žuvies. Tinklų mezgimo metodai į Lietuvą atėjo tik XX amžiuje, o žuvies receptai atkeliavo į Lietuvą kartu su mėsos receptūromis – verstinėse XX amžiaus knygose. Paplito žuvis tik sovietinių kolchozų laikais, kaip pigus pakaitalas mėsai.

Lietuvai svetimos ir daržovės – pirmosios iš jų (svogūnai, morkos) į mūsų šalį atkeliavo kartu su Napoleono armija – nuo tada jas ėmė vartoti turtingi dvarininkai bei miestelėnai, daugiausiai – žydai. Išimtį sudaro tik agurkai, kuriuos Lietuvon atvežė totoriai, šiuo turtu su vietiniais lietuviais nesidalinę. Kitos daržovės mūsų šalyje paplito dar vėliau – XIX ar net XX amžiuje. Gerai žinoma, kad jokių daržovių lietuviai neaugino iki pat XIX amžiaus vidurio, laikydami jas nevalgoma žole.

Puikiai žinoma ir tai, kad lietuviai neturėjo alkoholinių gėrimų – visos istorijos apie tai tėra XX amžiaus falsifikacijos. Alus į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos, per Prūsiją ir Klaipėdos kraštą. Iki tol lietuviai gerdavo rusišką degtinę, su kuria taip kovojo Motiejus Valančius. „Midus“ – išvis legenda – nėra jokių duomenų, kad lietuviai kada nors jį būtų gaminę ar gėrę. Šis airiškas gėrimas, pasaulyje žinomas, kaip „Mead“, lietuviams buvo priskirtas XIX amžiaus pabaigos lenkų romantistų kūriniuose.

Medus Lietuvai irgi nebūdingas. Istoriniai šaltiniai rodo, kad bitininkystę į Lietuvą atvežė kryžiučiai, užgrobtose žemėse lietuvius vertę auginti pavojingas bites. Per prievartą kopinėdami medų, daugelis lietuvių mirdavo vardan šio mūsų kraštui svetimo saldumyno. Vėliau, atvežus iš Vokietijos modernesnius bitininkystės metodus, medaus gamyba paplito kiek plačiau, bet taip ir liko svetima – iki pat XX amžiaus vidurio medus buvo skirtas tik eksportui, o tautosakoje netgi lyginamas su š… („spausti iš š… vašką“).

Lietuviai nevalgė ir košių. Gerai žinoma, kad putra (košė) buvo populiariausias XIX a. Lietuvoje buvusių smuklių patiekalas. Kaimo žmonės košių pavalgyti ateidavo, kaip išskirtinio patiekalo, nes patys jų išsivirti nemokėjo. Plačiai žinoma, kad netgi košei tinkamų indų lietuviai neturėjo iki pat XIX amžiaus antros pusės – moliniai puodai tam buvo netinkami. Žodis košė į lietuvių kalbą atėjo iš rusų kalbos.

Svetimos Lietuvai ir sriubos – joms (kaip ir košėms) virti skirtų puodų lietuviai neturėjo iki pat XIX a., kaip neturėjo ir sriubai tinkamų šaukštų: karštame vandenyje mediniai šaukštai mirksta, šerpetojasi, todėl yra netinkami. Todėl sriubos Lietuvoje ėmė plisti tik XX amžiaus pirmoje pusėje, o ir tai ilgą laiką buvo laikomos maistu, skirtu kramtyti negalintiems žmonėms, verdamos tik ligoninėse.

Neabejotina, kad ir pieno produktus lietuviai „atrado“ visai neseniai. Seniausios karvių skeletų iškasenos Lietuvoje – tik iš XVIII amžiaus pabaigos. O ir tais laikais karves (1-2 visam dvarui) augindavo tiktai turtingi dvarininkai. Sūriai Lietuvoje buvo „išrasti“ tik XX amžiuje, bet ir tai, nesugebėta jų fermentuoti. Plačiai žinoma, kad sūrius į Lietuvą pirmą kart XIX amžiuje atvežė iš Olandijos Muravjovas, taip norėdamas pagerinti prastą vietinę virtuvę.

Grybai taip pat nėra lietuviškas valgis. Pirmieji, Lietuvoje valgę grybus, buvo atvykėliai kapucinų vienuoliai XVII amžiuje, bet jų bandymai taip ir neišplito visuomenėje: dėl daugelio grybų nuodingumo bei prasto skonio, ilgainiui net ir vienuoliai jų atsisakė. Liaudyje grybai žmonėms reiškė nuodą, musmires, vadinami buvo šungrybiais, nuo seno sakome, kad grybai – tai maistas piktai uošvienei. Grybų valgiai Lietuvoje paplito tik T. Ivanausko, biologo, išmokusio skirti grybų rūšis, dėka.

Vaismedžiai bei uogos Lietuvoj irgi nebuvo žinomos iki pat XIX amžiaus, kai pirmąsias obelis, kriaušes, slyvas ir vyšnias, taip pat uogų krūmus (agrastus, serbentus, avietes) atsivežė savo sodams turtingiausių dvarininkų šeimos.

Lietuviškų tradicijų neturi ir duona – pakanka prisiminti, iš kur pas mus atėjo duonkepė krosnis, esanti tikru rusišku simboliu. Duoną į Lietuvą atvežė rusų kolonistai, kai Muravjovas pradėjo Lietuvos rusinimo veiksmus.

Svetimos Lietuvai ir vištos (taip par – ir kiaušiniai). Gerai žinoma, kad vištų (kaip ir kitų paukščių) kaimiečiai neaugino iki pat XX amžiaus pradžios, o vištas į Lietuvą atvežė lenkai. Tarp kitko, su tuo susijęs ir paniekinantis kiaušinių pavadinimas.

Taigi, belieka užduoti sau klausimą – kuo gi maitinosi lietuviai, gyvenę XVII amžiuje ar anksčiau? Atsakymas paprastas: kaip ir kitos tautos, lietuviai maitinosi labiausiai prieinamais produktais. O kadangi praktiškai visa mūsų šalies teritorija buvo apaugusi miškais, galim spėti, kad pagrindinis lietuvių maistas buvo samanos, kankorėžiai bei medžių žievė.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

41 thoughts on “Virtuvinis-nacionalinis, antra serija”

  3. linuzhe

    ir jeigu atsižvelgsim į tai ką ėda tautiečiai dabar, tai po poros šimtų metų mūsų nacionaliniais patiekalais vaikaičiai tvirtins esant picomiss, kebabais ir panašiai.
    nes „nuo seno“ taip.

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      O jūs manote, kad tautinis patiekalas -- tai tas, kurį iš visiško nulio kažkas išrado ir tūkstančiams metų nekintamai įtvirtino? 🙂
      Visos tautos keičiasi savo virtuvine išmintimi. Ir viskas kinta -- papročiai, kalba, drabužiai. Virtuvė -- irgi. Vieni patiekalai atsiranda, kiti -- užmirštami. Ir jei lietuvių kepamos picos per porą šimtų metų pasikeis taip, kad į tikras picas nelabai panašios pasidarys -- tai bus puikiausias naujo tradicinio lietuviško patiekalo pavyzdys.

      Reply ↓
  4. mishrune

    „pagrindinis lietuvių maistas buvo samanos, kankorėžiai bei medžių žievė“.
    Dar reikėjo parašyt -- karklų šakelės, ir įrodyt, kad lietuviai kilę iš bebrų…

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Re: „pagrindinis lietuvių maistas buvo samanos, kankorėžiai bei medžių žievė“.
      Labai gera mintis 🙂

      Reply ↓
          1. rokiskis Post author

            Tarp kitko, nu negaliu pasiųsti tamstai LJ žinutės, skambtelkit ar ką, turiu jums buhalterę pasiūlyt nebrangininkę.

            Reply ↓
  6. zeppelinus

    šašlykų Lietuvoje nebėr, šašlykai dabar -- šašlai
    Puiki V.Sako postringavimų ir logikos parodija. PPKŽx2
    Beje, praktiškai galima teigti, kad jau dabar į mūsų tautinę virtuvę įsiliejo nauji patiekalai, pvz. per sovietus iš Kaukazo atkeliavę vadinamieji šašlykai(~kebabai), kurie netruko kardinaliai pakeisti savo pavidalą ir pavirsti vienu dažniausiai piknikų atvirame ore metu gaminamų valgių.
    Susikūrė originalios šio patiekalo gaminimo receptūros, kurių pasėkoje jis įgijo originalų lietuvišką skonį ir pavidalą.
    Bet kas, buvęs Kaukaze, supranta, kad tenykščiai šašlykai (~kebabai, horovacai ir etc.) mažai ką bendro turi su lietuviškaisiais. Faktiškai tik kepimo būdas kiek panašus -- sumauti mėsgalius ant iešmo ir kepti virš žarijų, bet ir tai savų niuansų yra…
    Manau, po kokio dešimtmečio-kito bus galima drąsiai teigti, kad į kelių dešimčių laimingų tautų, kurios laiko keptus ant iešmo virš žarijų mėsgaliukus savo tautinės virtuvės dalimi, būrį įsiliejo ir lietuviai, sukūrę savo originalią versiją.
    Žinoma, kad pavadinimas „šašlykai“ tokiu atveju nebetiks, nes nebeatspindės pakitusio patiekalo esmės, todėl tikslinga jau dabar pagalvoti apie jo lietuvišką variantą.
    Kalbininkai pasiūlys kokius nors „iešminukus“, „žarkepsnelius“ ar „suvertinius“, bet manau, kad turėtu būti įteisintas tautoje įsigalėjęs „šašlų“ užvadinimas.
    Skambu -- ir lietuviška.

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Re: šašlykų Lietuvoje nebėr, šašlykai dabar -- šašlai
      Tarp kitko, esu linkęs sutikti dėl šašlo. Lietuvoj gan specifiškas jisai. Ir, palyginus su armėniškais kirviu kapotais bei niekaip nemarinuotais šonkauliais, tikrai kitoks. Visgi, lietuviškos marinavimo ir kepimo tradicijos nėra labai jau nusistovėjusios, ne kažin kuo skiriasi nuo Rusijoj paplitusių, tad kol kas dar anksti kalbėti apie nuosavą versiją, nebent kas sugalvotų kažkokį labai savitą patobulinimą 🙂 Vėlgi, turint omeny, kiek skiriasi skirtingų Kaukazo tautų „šašlykai“, sunku net ir spėlioti 🙂
      Tiesa, pats pavadinimas „šašlyk“ yra kilęs iš Krymo totorių „šyšlyk“ -- „kepsnys ant iešmo“. Būtų įdomu pasiaiškinti, ar Lietuvoje gyvenantys Krymo totoriai neturi panašių tradicijų (nors… aniems artimų turkų kotletas „šyš-kebab“ -- išvis į šašlą nepanašus) ir nuo kada išvis tie šašlai Lietuvoje atsirado.
      Kita vertus, galim prisiminti, kad ant šampalo kepamą mėsą žino visa Vakarų Europa (tai buvo įprasta ir medžiotojams, ir kariams), tad įdomu būtų sužinoti, kokių galėjo būti likę vietinių, lietuviškų tradicijų.
      Beje, o ką reiškia PPKŽ?

      Reply ↓
      1. zeppelinus

        Re: šašlykų Lietuvoje nebėr, šašlykai dabar -- šašlai

        ..lietuviškos marinavimo ir kepimo tradicijos nėra labai jau nusistovėjusios, ne kažin kuo skiriasi nuo Rusijoj paplitusių, tad kol kas dar anksti kalbėti apie nuosavą versiją..

        Būtent todėl ir reikia pirmiems užsirezervuoti savo tautinei virtuvei šį patiekalą nauju pavadinimu. Kas pirmesnis -- tas gudresnis.

        ..o ką reiškia PPKŽ?

        Abreviatūra. [P]asirašau [P]o [K]iekvienu [Ž]odžiu.
        O PPKŽx2 -- [P]asirašau [P]o [K]iekvienu [Ž]odžiu du kart…:)

        Reply ↓
  7. scania_gti

    Puiki teorija, bet nepaaiškina, kodėl apie senųjų laikų patiekalus nėra jokių šaltinių!
    Ką pasakysit, a?!
    O tiesa paprasta -- lietuviams tik viduramžiais importavo ir įskiepijo skrandžius! Iki to laiko laimingai gyvenom nevalgydami ir taupydami kitiems reikalams. Matyt, nežemiškiems, jei jų net pėdsakų neliko net kapavietėse. Tie nežemiški reikalai yra: belaidžiai telefonai, savaime susinaikinantys ekomaišeliai ir pastatai pastatyti iš paskolų (nepadengti realiais pinigais).
    Viduramžių Europa negalėdama pakęsti tokio rojaus pas kaimynus įskiepijo skrandžius, kartu su nacionaliniais patiekalais, kad labiau pravalgytume savo galybę.

    Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Tarp kitko, tai nepaneigia ir išvadų apie iki tol ėstą medžių žievę, samanas, kankorėžius ir šakas. Akivaizdu, kad jokios maisto gamybos Lietuvoje pradžioj nebuvo, o įskiepijus skrandžius, žmonėms teko kažkuo maitintis. Tai patvirtino ir Žalias Bebras, jis pats rašė, kad jo giminės dar maitinosi šakomis.

      Reply ↓
    1. rokiskis Post author

      Kanapės taigi kazachų ir turkmėnų augalas, svetimas Lietuvai, narkotikas. O kastinys -- tai švediškas užtepas, todėl jis ir yra paplitęs tik pajūryje, kur atplaukdavo švedų laivai.

      Reply ↓
        1. rokiskis Post author

          Lietuviai taigi neturėjo kavinukų, negalėjo virti kavos. Gilių kavą Lietuvon atvežė rusai su samovarais, jau po antrojo pasaulinio karo.

          Reply ↓
            1. rokiskis Post author

              Humoro jausmo!!! Nes tuoj trečią seriją rašysiu!!! Kokie dar arbatinukai, kokios krautuvėlės!!! Šilėnai buvo ne Lietuvoj, o Vokietijoj!!! 🙂
              Jūs jau man atleiskit, bet negaliu susiturėt 🙂 Turiu gi paatstovauti denialistų pozicijas 🙂

              Reply ↓
        1. rokiskis Post author

          Humoro jausmo daugiau, humoro jausmo! Nebuvo jokių kanapių prieš tiek metų!!! 🙂
          O jei jau rimtai, tai kažkodėl niekam neužkliuvo tie kankorėžiai… Nors ir tikėjausi… Jauni saldūs kankorėžiukai -- senas lietuviškas (na, bent jau dzūkiškas) saldumynas, dar ir pokario metais buvęs vaikų skanėstu. Tiesa, juose esantys sakai truputį limpa prie dantų, bet argi tai svarbu, kai esi vaikas 🙂 Užmiršti kankorėžiai buvo tik tada, kai atsirado pigus cukrus, t.y., ne taip jau ir seniai, prieš kokius 40-50 metų. O senesni eglių kankorėžiai -- irgi ne beprasmiškas daiktas: apkepinus, jų sėklos išlukštenamos ir visai valgomos 🙂
          O už nuorodą -- dėkui. Labai įdomi 🙂

          Reply ↓
          1. laiqua_lasse

            O tai kankorėžius visus valgydavo? Atsimenu, kad vaikystėje esu keletą kartų lukštenęs tiek pušų, tiek eglių kankorėžius ir sėklas krimtęs, bet viso žiaumoti nebuvo į galvą atėję.
            Beje, bendrai paėmus pušų riešutai juk toks brangus delikatesas skaitosi. Ir ne tik Lietuvoj. Taigi neabejotinai pušų kankorėžius lietuviai pradėjo importuoti iš Latvijos tik XIX amžiuje, o savus perdirbinėti ir vartoti -- tik XXa. antroje pusėje, pamokyti armijos išvaduotojos (ir vienos, ir kitos, ir trečios) 😉

            Reply ↓
            1. rokiskis Post author

              Jei apie tuos, kur rimtai, tai mažiukus visus galima suvalgyti. Minkšti jie tokie būna. O kur senesni -- tai tik sėklas.
              O dėl kitos dalies -- manau, kad gali būti, jog juos ir išties įveždavo. Nes Lietuvos pušys ir eglės neturi kankorėžių 🙂

              Reply ↓
              1. laiqua_lasse

                „Nes Lietuvos pušys ir eglės neturi kankorėžių :-)“
                …kas įrodo, jog lietuviai jau nuo seno žinojo genetinio modifikavimo paslaptis, ir, išvesdami bekankorėžes eglių ir pušų rūšis taip reguliavo šių populiaciją ir bendrai miškų ekosistemą. Kai XIV amžiuje jiems buvo implantuoti skrandžiai, užguiti nuolatinio reikalo kažką suvalgyti, tas žinias lietuviai pamiršo, pušų ir eglių Lietuvoje priaugo labai daug ir vėliau buvo net sukurta poemų šia tematika („Eglė žalčių karalienė“, o žaltys juk susivijęs, visai kaip DNR spiralė; šioje legendoje akivaizdžiai užkoduotos senosios genetikos žinios). Ir taip toliau 🙂
                Grįžtant prie daugmaž rimtų dalykų -- nors ir ne lietuviai, bet medžių žievę valgė: http://www.survivaltopics.com/survival/edible-pine-bark/

                Reply ↓
  11. Anonymous

    L. geras straipsnis. Manau iki XIXa. lietuviai valgė vaidilutes išsikepę ant laužo, o užsikąsdavo balandomis irgi dilgėlėmis(daug vitamino C).

    Reply ↓

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *