Tag Archives: kulinarija

Greitas maistas pseudo-meksikietiškai. Tortilijos

Kadaise, seniai seniai jau rašiau apie tai, kaip greitosiomis pasidaryti tortilijų pseudomeksikietiškai. Dabar, po geroko laiko tarpo, receptas jau visai atsidirbo ir optimizavosi, o rezultatai – žymiai pagerėjo. Taip, tai greitas ir bukas maistas – per pusvalandį galima pagamint, visai nesivarginant. Esminis komponentas, kuris atsirado, kaip kokia neišvengiamybė – tai laimas arba žalioji citrina. Būtent žalioji, o ne paprasta. Taigi, ko reikės, norint sočiai primaitint visą šeimą greita vakariene, taip kad ir kitai dienai dar liktų:

  • 2 pakeliai vidutinių tortilijų
  • didelė skardinė pupelių (600-800g)
  • didelė skardinė kukurūzų (600-800g)
  • 2 visai vidutiniai, nelabai dideli laimai (žaliosios citrinos)
  • truputis pomidorų padažo
  • vos vos aliejaus
  • ~500g kiaulienos faršo
tortilijos

Ne, čia ne mano darytos, paveiksliukas šiaip iš internetų, dėl grožio, o ir šiaip, jei taip tortilijas suksit, tai viskas išdribs bevalgant. Sukti reikia panašiai, kaip lietinius blynus, kur su mėsa būna.

Aišku, skaičius galima sumažinti dvigubai, bet tada jau negarantuoju, kad visai šeimai užteks. Nors vienam žmogui pakaks apsiryt ir liks. Šiaip tai spręskit pagal save. Ir dar, beje, jau kai valgysit, nebūkit godūs ir nesistenkit dėti įdaro per daug – nes paskui drimba ir valgyt darosi neįmanoma. Jei tortilijos nėra didelės, taip sakant, vidutinės – tai pora valgomųjų šaukštų  ne per baisiai kupinų – vienai tortilijai bus kaip tik. Tad jei nesat baisi minia ėdrūnų, tai visgi sumažinkit išvardintus kiekius dvigubai – ketvirtis kilo faršo, mažesnė skardinė pupelių, mažesnė ir kukurūzų, vienas laimas 🙂

Viską darom paprastai, didelėje gilioje keptuvėje:

  • faršą sumaišom su pomidorų padažu, įpilam aliejaus ir maišydami kepam. Faršui pomidorų padažas reikalingas tam, kad jis liktų birus, o nesukeptų į didelį kotletą
  • kai faršas apkeps, pilam pupeles ir kukurūzus, per daug nesicackindami – kepam, kol nugaruos skystis, pagal skonį įdedam druskos (druskos reikia įdėti anksčiau, nei laimo, nes rūgštus skonis trukdo pajust sūrumą)
  • per tą laiką, kol baiginėja kept visas įdaras – smulkiai supjaustom tuos laimus, tik nepagailim. Pjaustom su visa žievele, bet smulkiai. Sultis supilam į visą faršą su pupelėmis ir kukurūzais, gabaliukus – irgi. Pridedam kvapiųjų pipirų – dėl kvapo. Galima ir raudonųjų pipirų – dėl skonio. Truputį dar apkepam, pamaišydami – kokias 5-10 minučių, kol apvirs ir suminkštės laimų odelė.
  • Nagi ir dedam į tas tortilijas, vyniojam ir ėdam 🙂
  • Ai, dar šitą postą užsibukmarkinam 🙂

Laimas – esminis dalykas. Žiauriai, neįtikėtinai stipriai pagerina valgomumą ir skonį. Svarbiausia – negailėti, kaip mėgsta daryt lietuviškos virėjos. Paprasta citrina irgi pagerina, tačiau jos duodamas rezultatas – juokingai silpnas. Kad būtų dar geriau – galima paišsidirbinėti, visokių ten salotų lapų, jalapenų, paprikų prikaišioti jau vyniojant į tortilijas. Bet ir be to skanu. Ir svarbiausia – greita. Ir be pastangų. Ir be kvalifikacijos. Ir sąlyginai nebrangiai.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Troškinys per valandą ar net mažiau :-)

Tai tikrai įmanoma, dar ir kaip. Ir be jokių manipuliavimų laikais. Troškinys skanus, primenantis čenachus (specialiai čenachus prisiminęs ir kūriau jį), o svarbiausia – labai greitai išverdamas: tepraeis maždaug valanda nuo to momento, kai pradėsite ruoštis iki tol, kol jau galėsite valgyti. O jei stengsitės – gal ir dar greičiau suspėsit 🙂

Vienintelis specifinis dalykas, kurio prireiks – tai gili keptuvė, iš tų, kurios panašesnės į puodą, nei į keptuvę.

Ko reiks?

  • Pusės kilogramo kiaulienos (puikiai tinka kumpis)
  • Pusės kilogramo bulvių
  • Kelių vidutinių svogūnų (galima ir daugiau – kuo daugiau, tuo bus skaniau)
  • Pusės indelio pomidorų padažo (rekomenduoju Kėdainių gamybos padažą stiklainiuose)
  • Kelių skiltelių česnako, poros laurų lapų, gero žiupsnio maltų ar sveikų kvapiųjų pipirų, truputį (pagal skonį) maltų paprastų pipirų
  • Trupučio (šaukšto-dviejų) kiaulienos taukų
  • Virdulio verdančio vandens
  • Žinoma, druskos 🙂

Ir dar grietinės bei duonos – kad būtų skaniau :-)Ką darom?

  • Į keptuvę įdedam taukų ir užkaičiam ant gana karštos ugnies
  • Per tą laiką, kol taukai lydosi ir kaista, mėsą pjaustom posmulkiais (1-2cm) gabaliukais ir metam keptuvėn, truputį pasūdom
  • Kai visa mėsa sumesta, imamės svogūnų – lupam juos ir smulkinam
  • Imamės lupti bulves… Tik neužmirštam žvilgčiot į keptuvę.
  • Pasižiūrim į keptuvę, pamaišom – kai mėsa nustoja virti savo sultyse, o truputį apskrunda – suverčiam svogūnus, truputį pasūdom
  • Bulves baigiam lupti, imame smulkinti nedideliais gabalėliais (kaip sriubai ar kepimui)
  • Vis pamaišydami, mėsą su svogūnais, žiūrim, kol svogūnai ims rusvėti – tada suverčiam bulves, vos vos pasūdom
  • Kepam, kol bulvės irgi apskrus, pasidarys minkštos, daugmaž prakepusios
  • Visą mėsos-svogūnų-bulvių mišinį keptuvėje praskleidžiame, kad keptuvės vidury atsirastų kuo daugiau laisvos vietos – ten supilam pomidorų padažą, kuris irgi turi gerai prakepti
  • Tuo pat metu užkaičiame vandenį virdulyje, kad užvirtų
  • Padažui parusvėjus, išmaišom, minutėlę-kitą dar prakepam (per tą laiką būdingas ketčupo kvapas turi pakisti į keptų pomidorų kvapą) ir supilam verdantį vandenį
  • Susmulkiname česnakus – per tą laiką troškinys ims burbuliuoti. Pragaujam, ar pakanka druskos – jei reikia, pasūdom dar. Suberiam česnakus, kvapiuosius pipirus, laurų lapelius, etc..
  • Dar 10-15 minučių virimo – ir galima valgyti

Turėtų gautis potirštės sriubos arba poskysčio troškinio pavidalo patiekalas, skoniu labai primenantis čenachus. Valgome su grietine, duona užsikąsdami 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Virtuvinis-nacionalinis, antra serija

Kiek giedrius_v bekovotų, Vincentas Sakas laimi. Tą puikiai rodo komentarai pirmoje serijoje – http://rokiskis.popo.lt/2008/11/30/virtuvinis-nacionalinis/

Taigi, pabandykim paatstovauti kitą, Vincento Sako pasekėjų pusę.

Cepelinai yra nelietuviškas patiekalas, nes netgi jų pavadinimas vokiškas. O ir bulves į Lietuvą atvežė rusai XIX amžiuje. Tai apie kokį lietuviškumą čia kalba? Cepelinų nėra netgi pokario metų lietuviškose kulinarijos knygose, net 1957 metų „Šeimininkės vadove“ jokių užuominų į cepelinus nerasite, nors šioje knygoje yra tūkstančiai receptų.

Nelietuviški ir visi kiti bulviniai patiekalai – tai tik nukopijuoti kitų šalių receptai. Kadangi bulvės į Lietuvą buvo atvežtos tik XIX amžiaus pabaigoje, lietuviai negalėjo jokių bulvių patiekalų sukurti.

Šaltibarščiai irgi yra nelietuviškas patiekalas. Tai rusiška sriuba, jos netgi pavadinimas kilęs iš rusiško žodžio „boršč“.

Kadangi jokiuose rašytiniuose šaltiniuose nėra išlikę jokių lietuviškų mėsos patiekalų receptų, galim drąsiai teigti, kad lietuviai niekad nevartojo mėsos. Patys seniausi žinomi „lietuviški“ mėsiškų patiekalų receptai – iš XX amžiaus verstinių (rusiškų ir vokiškų) knygų. Iki pat XX amžiaus mėsos patiekalai buvo turtingųjų privilegija, kuriems dešras, kumpius ir kepsiuns ruošdavo iš Lenkijos, Vokietijos bei kitų šalių atsivežti virėjai.

Kaip mėsos, lietuviai nevartojo ir žuvies. Tinklų mezgimo metodai į Lietuvą atėjo tik XX amžiuje, o žuvies receptai atkeliavo į Lietuvą kartu su mėsos receptūromis – verstinėse XX amžiaus knygose. Paplito žuvis tik sovietinių kolchozų laikais, kaip pigus pakaitalas mėsai.

Lietuvai svetimos ir daržovės – pirmosios iš jų (svogūnai, morkos) į mūsų šalį atkeliavo kartu su Napoleono armija – nuo tada jas ėmė vartoti turtingi dvarininkai bei miestelėnai, daugiausiai – žydai. Išimtį sudaro tik agurkai, kuriuos Lietuvon atvežė totoriai, šiuo turtu su vietiniais lietuviais nesidalinę. Kitos daržovės mūsų šalyje paplito dar vėliau – XIX ar net XX amžiuje. Gerai žinoma, kad jokių daržovių lietuviai neaugino iki pat XIX amžiaus vidurio, laikydami jas nevalgoma žole.

Puikiai žinoma ir tai, kad lietuviai neturėjo alkoholinių gėrimų – visos istorijos apie tai tėra XX amžiaus falsifikacijos. Alus į Lietuvą atkeliavo iš Vokietijos, per Prūsiją ir Klaipėdos kraštą. Iki tol lietuviai gerdavo rusišką degtinę, su kuria taip kovojo Motiejus Valančius. „Midus“ – išvis legenda – nėra jokių duomenų, kad lietuviai kada nors jį būtų gaminę ar gėrę. Šis airiškas gėrimas, pasaulyje žinomas, kaip „Mead“, lietuviams buvo priskirtas XIX amžiaus pabaigos lenkų romantistų kūriniuose.

Medus Lietuvai irgi nebūdingas. Istoriniai šaltiniai rodo, kad bitininkystę į Lietuvą atvežė kryžiučiai, užgrobtose žemėse lietuvius vertę auginti pavojingas bites. Per prievartą kopinėdami medų, daugelis lietuvių mirdavo vardan šio mūsų kraštui svetimo saldumyno. Vėliau, atvežus iš Vokietijos modernesnius bitininkystės metodus, medaus gamyba paplito kiek plačiau, bet taip ir liko svetima – iki pat XX amžiaus vidurio medus buvo skirtas tik eksportui, o tautosakoje netgi lyginamas su š… („spausti iš š… vašką“).

Lietuviai nevalgė ir košių. Gerai žinoma, kad putra (košė) buvo populiariausias XIX a. Lietuvoje buvusių smuklių patiekalas. Kaimo žmonės košių pavalgyti ateidavo, kaip išskirtinio patiekalo, nes patys jų išsivirti nemokėjo. Plačiai žinoma, kad netgi košei tinkamų indų lietuviai neturėjo iki pat XIX amžiaus antros pusės – moliniai puodai tam buvo netinkami. Žodis košė į lietuvių kalbą atėjo iš rusų kalbos.

Svetimos Lietuvai ir sriubos – joms (kaip ir košėms) virti skirtų puodų lietuviai neturėjo iki pat XIX a., kaip neturėjo ir sriubai tinkamų šaukštų: karštame vandenyje mediniai šaukštai mirksta, šerpetojasi, todėl yra netinkami. Todėl sriubos Lietuvoje ėmė plisti tik XX amžiaus pirmoje pusėje, o ir tai ilgą laiką buvo laikomos maistu, skirtu kramtyti negalintiems žmonėms, verdamos tik ligoninėse.

Neabejotina, kad ir pieno produktus lietuviai „atrado“ visai neseniai. Seniausios karvių skeletų iškasenos Lietuvoje – tik iš XVIII amžiaus pabaigos. O ir tais laikais karves (1-2 visam dvarui) augindavo tiktai turtingi dvarininkai. Sūriai Lietuvoje buvo „išrasti“ tik XX amžiuje, bet ir tai, nesugebėta jų fermentuoti. Plačiai žinoma, kad sūrius į Lietuvą pirmą kart XIX amžiuje atvežė iš Olandijos Muravjovas, taip norėdamas pagerinti prastą vietinę virtuvę.

Grybai taip pat nėra lietuviškas valgis. Pirmieji, Lietuvoje valgę grybus, buvo atvykėliai kapucinų vienuoliai XVII amžiuje, bet jų bandymai taip ir neišplito visuomenėje: dėl daugelio grybų nuodingumo bei prasto skonio, ilgainiui net ir vienuoliai jų atsisakė. Liaudyje grybai žmonėms reiškė nuodą, musmires, vadinami buvo šungrybiais, nuo seno sakome, kad grybai – tai maistas piktai uošvienei. Grybų valgiai Lietuvoje paplito tik T. Ivanausko, biologo, išmokusio skirti grybų rūšis, dėka.

Vaismedžiai bei uogos Lietuvoj irgi nebuvo žinomos iki pat XIX amžiaus, kai pirmąsias obelis, kriaušes, slyvas ir vyšnias, taip pat uogų krūmus (agrastus, serbentus, avietes) atsivežė savo sodams turtingiausių dvarininkų šeimos.

Lietuviškų tradicijų neturi ir duona – pakanka prisiminti, iš kur pas mus atėjo duonkepė krosnis, esanti tikru rusišku simboliu. Duoną į Lietuvą atvežė rusų kolonistai, kai Muravjovas pradėjo Lietuvos rusinimo veiksmus.

Svetimos Lietuvai ir vištos (taip par – ir kiaušiniai). Gerai žinoma, kad vištų (kaip ir kitų paukščių) kaimiečiai neaugino iki pat XX amžiaus pradžios, o vištas į Lietuvą atvežė lenkai. Tarp kitko, su tuo susijęs ir paniekinantis kiaušinių pavadinimas.

Taigi, belieka užduoti sau klausimą – kuo gi maitinosi lietuviai, gyvenę XVII amžiuje ar anksčiau? Atsakymas paprastas: kaip ir kitos tautos, lietuviai maitinosi labiausiai prieinamais produktais. O kadangi praktiškai visa mūsų šalies teritorija buvo apaugusi miškais, galim spėti, kad pagrindinis lietuvių maistas buvo samanos, kankorėžiai bei medžių žievė.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Virtuvinis-nacionalinis

Man toks vat klausimas pasistojo: kodėl japonų suši yra suši, gruzinų čachochbili – čachochbili, armėnų lavašas – lavašas, o lietuviškas šakotis – "tree-cake"?

Kitos tautos savo nacionalinius patiekalus (ir netgi ne nacionalinius) užsieniečiams pateikia savais pavadinimais. Ir nemato problemų. O mes, kaip kokie nevisaverčiai, išverčiam belenką taip, kad paskui net patiems ima atrodyti, esą nieko mes nuosavo neturim.

Tiesą sakant, kai pamačiau netgi šakočio vertimą į anglų kalbą, man visai negera pasidarė. Iš kur tas nepilnavertiškumo kompleksas?

Papildyta: nagi rimtai, net nesitikėjau, kad už tokios tautinės neurozės užkabinsiu. Dabar laukiu, kol kas nors tiesiai pareikš, jog lietuviškų patiekalų išvis nėra, nes senovės lietuviai valgė samanas ir kankorėžius.

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter

Patarimai tiems, kas ruošia maistą :-)

Mielos namų virėjos ir virėjai, štai jums truputis paslapčių:

Muskato riešutas yra mėsos prieskonis. Ir jį reikia dėti į mėsą, o ne į pyragaičius visokius.

Mėsą reikia kepti ant karščiausios ugnies, o ne ant mažiausios. Tada mėsa iškeps, o ne išdžius. Ir neuždenginėkit keptuvės dangčiu, jei nenorit, kad mėsa būtų beskonė.

Jei ruošiate mėsą kepimui orkaitėje, tai į druskos ir prieskonių mišinį, kurį padarote, įdėkit cukraus (maždaug tiek, kiek ir druskos). Neaiškinsiu, kodėl, bet suprasit dar tuo metu, kai mėsą įtrindinėsit tuo prieskonių mišiniu.

Prieskonius maišykit patys – net negalvokit, kad gatavas „prieskonių mišinys mėsai“ ar kažkas panašaus padarys jūsų patiekalą valgomu.

Patikimas ir greitas būdas padaryti maistą vertu šiukšliadėžės – tai įberti į jį Vegetos ar panašių gliutamatinių mišinių.

Jei norit, kad mėsa (višta ar kitas kepsnys), kepta orkaitėje, būtų minkšta, dėkit daug obuolių skiltelių į skardą.

Į orkaitėje kepamus kepsnius nėra reikalo dėti ryžių. Orkaitėje išdžiūvę ryžiai maistą pagerina tik tiek, kad valgydamas tiesiog dantis trupiniesi.

Obuoliai, ypač rūgštūs, puikiai tinka į salotas. Skoniu jie primena pomidorus. Nežinojote?

Keptos bulvės bus kardinaliai skanesnės ir sotesnės, jei jas kepsit ant taukų, o ne ant aliejaus.

Bruknių uogienė nėra bruknių padažas. BRUKNIŲ UOGIENĖ NĖRA BRUKNIŲ PADAŽAS!!!! Ir jei tai jums naujiena – žinokit, kad jūs niekada, NIEKADA nesugebėsite padaryti bruknių padažo mėsai. Todėl ir nesistenkit.

Tai tiek patarimų iš manęs 🙂 Laukiu ir patarimų iš jūsų 🙂

Dalinkitės visur: Share on FacebookShare on Google+Share on LinkedInTweet about this on Twitter