(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/ )
Vyr. leitenantas Vytautas S. džiaugėsi. Visokios rikiuotės ir mokymai jau buvo gerokai įkyrėję, norėjosi veiksmo. Ir labai norėjosi, kad ta dingusi mergaitė būtų gyva, o dar ir koks maniakas pasitaikytų, kuris bandytų pasipriešinti, o tada jau jį būtų galima ir nušauti. Aišku, tokios fantazijos buvo kvailos ir vaikiškos, bet vyr. leitenantas leisdavo sau pasvajoti. Juolab, kad vakar taip pasisekė – užtiko bravorą. Ir gavo du bidonus puikios samanės. Vieną iš tų bidonų reiks tyliai padalinti vakare, kariams. Tegul pasijunta atliekantys tikrą užduotį ir atsipalaiduoja. Ir dar, kirbėjo mintis apie tai, kad po kiek laiko reiks vėl nuvažiuoti prie tos sodybos. Ir vėl nusavinti porą bidonų. Gali būti, kad netgi pavyks padaryti nuolatinį nemokamos naminės tiekimą. Netgi dar geriau – tegul kaimiečiai jam patys veža kartą per mėnesį po kokį kibirą. Ne, rimtai, tai gera idėja… Reiks dar kartą užvažiuoti pas tą vaikinuką, rimtam pokalbiui.
Kadangi jau buvo beprasidedanti antra dienos pusė, tai mišką šukuojantis vyr. leitenantas Vytautas S. nusprendė, kad reikia paieškoti ir vietos nakvynei. Reikėjo, kad keliasdešimt karių galėtų apsistoti vienoje vietoje. Palapinėse. Vyr. leitenantas buvo įsitikinęs, kad iš anksto planuoti vietos nakvynei negalima – kariai turi išmokti orientuotis ir greitai surasti nurodytą tašką. Sprendžiant iš to, kad miške pušis pakeitė alksniai, kažkur šalimais turėjo būti upelis. Taip, tikrai taip. Upelis čia ir buvo. Ir netgi visai gražus takelis, einantis link jo. Ir tiesiog paruošta pievutė, beveik be kurmiarausių. Taigi, vieta nakvynei – jau surasta. Leitenantas išsitraukė žemėlapį, pasižvalgė, pakraipė žemėlapį, pakraipė galvą, vėl pasižvalgė, tada nenoriai išsitraukė GPS prietaisą, pasižiūrėjo į jo ekraną, vėl pasižiūrėjo į žemėlapį ir tarė vienam iš kartu ėjusių kareivių:
– Petrai, perduok visiems, aštuoniolika valandų trisdešimt minučių renkasi visi kvadratas D12, laukymė palei upelį. Pakartok.
– Aštuoniolika trisdešimt, D12, palei upelį, tamsta!
– Laukymėje.
– Laukymėje, tamsta!
Kareivis ėmė šnekėtis su racija, jam atsakydama, racija cypė, o vyr. leitenantas nutarė, kad visai neblogai būtų išsimaudyti. Upelis neatrodė gilus, bet visvien – tai buvo upelis, o ne kareivinių dušas. Jau galvodamas apie tai, iš kur geriau šokti į vandenį, vyr. leitenantas Vytautas nužingsniavo skersai pievutę, tik staiga jo koja įsmuko duobėn ir karininkas pargriuvo. Koją suskaudo, bet ji lyg ir nebuvo išsukta. Tik kad susmirdo kažkokiais puvėsiais, dvėseliena, muskusu ir šūdu. Vyr. leitenantas atsistojo, ištraukė koją iš skylės, nusišluostė purvu aplipusį batą į žolę ir pasakė pribėgusiam kareiviui:
– Čia įsmeik kokį pagalį, kad visi matytų. Bus duobė šiukšlėms. Aš einu išsimaudyt, per tą laiką parankiokit malkų. Paskui eisit maudytis jūs.
Vyr. leitenantui Vytautui dabar jau nepakeliamai norėjosi išsimaudyti. Ir batus išsiplaut. „Greičiausiai, kokie nors turistai. Vietoj tualeto. Kultūringi mat. Galėjo bent žemėmis užverst“ – piktokai pagalvojo vyr. leitenantas. Dabar jau ėjo atidžiau – maža, kiek čia tokių duobių gali būt… Upelis aiškiai buvo patvinęs. Pakrantėje matėsi keli dideli, žolėmis apaugę kupstai. Vyr. leitenantas nusirengė ir įšoko į vandenį. Buvo gan negilu, paėjus iki upelio vidurio, vanduo tesiekė pilvą. Saulė vis dar buvo gan aukštai, tad vėsus upelio vanduo maloniai kontrastavo su šiltais spinduliais. Karininkas pūkštelėjo vandenin ir nunėrė. Išniro ir nėrė dar kartą. Paplaukė keliasdešimt metrų pasroviui iki vietos, kur upelis suko dešinėn, pasitaškė, dar truputį paplaukė, prisiartino prie kranto ir pažvelgė tiesiai į akis palei pat vandenį gulinčiam lavonui. Tiksliau, net ne į akis, o į skyles, kurios į jį žvelgė iš smarkiai apipuvusios galvos. Lavonas aiškiai pragulėjo čia gerą mėnesį, o gal ir kelis. O gal net ir pernykštis buvo… Drabužių ant jo buvo beveik nelikę, o ir pats lavonas buvo panašesnis į skeletą, nei į žmogaus kūną. Pro kyšančius šonkaulius jau kalėsi žolė.
Vyr. leitenantas Vytautas S. tyliai išbrido ir atsargiai, stengdamasis nepalikti jokių pėdsakų, ėmė apžiūrinėti kūno likučius. Šalia lavono gulėjo meškerė. Ant vienos rankos blizgėjo laikrodis. Vytautas pasilenkė ir truputį jį pasuko – pasimatė užrašas „Omega“. Atsargiai, labai atsargiai, stengdamasis kuo mažiau sujudinti kūno likučius, karininkas atsegė laikrodžio grandinėlę ir numovė jį nuo numirėlio rankos. Atidžiai apžiūrėjo – laikrodis iki šiol ėjo. Reiškia – geras. Vyr. leitenantas paskalavo laikrodį vandenyje ir įsikišo į apatines kelnaites. Tada palypėjo krantu aukščiau ir už kelių žingsnių pastebėjo kuprinę. Toji buvo sugraužta – matyt kažkokios miško žiurkės pasidarbavo. Sprendžiant iš visko, kuprinėje nebuvo nieko gero. Vyrukas grįžo prie lavono ir, paėmęs nuo žemės šakelę ėmė ja naršyti aplink augančias žoles. Ir greitai rado – prie vienos numirėlio kojos gulėjo piniginė. Taip pat atsargiai, kaip ir imdamas laikrodį, karininkas pakėle piniginę. Ji irgi atrodė prabangiai – sandari pilka dėžutė su stangriomis sagtimis ir gumuotais kraštais, padaryta iš odos, kurioje buvo išspaustos žuvys. Atvertė – viduje buvo tik pora banknotų, vairuotojo teisės ir kelios kreditinės kortelės. Ir dar – popieriukas su keturženkliais skaičiais. Akivaizdžiai, kortelių savininkas buvo gan užmaršus. Karininkas truputį pagalvojo, pasidėjo piniginę ant žemės ir dar truputį pabaksnojo šakele lavono rankas. Žiedų ant jų nebuvo. Karininkas atsitraukė, atidžiai apžiūrėjo viską aplinkui, ta pačia šakele pakėlė primintas žoles, nusviedė šakelę tolyn, pasiėmė piniginę ir vėl įbrido į vandenį. Panardino ją, pateliūskavo, ištraukė, nukratė, atidarė – viduje viskas buvo sausa. Vėl uždarė ir, laikydamas piniginę rankoje, tyliai nuplaukė pasroviui. Už kelių dešimčių metrų pastebėjo iš vandens kyšantį akmenį, priplaukė, pakapstė po juo ir pakišo piniginę. Išsitraukė iš kelnaičių laikrodį, dar kartą apžiūrėjo ir paslėpė prie piniginės. Tada nuplaukė atgal.
Grįžęs prie numirėlio, pašūkavo, šoko į vandenį ir taškydamasis nuplaukė atgal prie paliktų kareivių. Vos iššokęs iš vandens, griebė iš laukiančio kareivio raciją ir pradėjo rėkti apie surastą lavoną.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Sugrauš, oi bebrai sugrauš -- ir karininką, ir visus jo kareivukus. Jaučiu siužeto vingius… 😀
ūūū, laukiu dar tęsinių
hmmm… bijosiu į mišką eiti prie „savo“ bebrų užtvankos.
Na va, paklausei – ir matai, leitenantas jau beveik kaip gyvas, jau ir skaityt galima, gal netgi patikėti šiek tiek. Jo veiksmai / reakcijos atskleidžia ir charakterį, o šalia kitų plokštymių šis kontrastas suteikia ir žavesio – net gaila būtų, jei leitenantą bebrai paskerstų.
Jeigu kabinėčiausi (o kabinėtis – privalu), tai nebent prie vietos, kur jis įmakliavoja į šūdaduobę. Na, nesiskaito šitoje vietoje „muskusas ir šūdas“. Grožinė literatūra ne šiaip sau taip vadinama (žinoma, ir šūdai gali būti gražūs – skonio reikalas) – mėšlas skambėtų geriau.
Korektūra faktiškai irgi nešlubuoja (praeitose dalyse Valdo vardas net šlubavo 😉 ).
„Ne, rimtai, tai gera idėja…“ trūksta brūkšnio: „tai – gera idėja“.
Rašai iš galvos – pusiau sąmonės srautu 🙂 tai matosi. Nesakau, kad tai – blogai (negi hipokritu būsiu).
Tad tiek (mažai) kritikos. Pasikartosiu – pastangos matosi, skaitinys (subjektyviai) gerėja.
> trūksta brūkšnio: „tai – gera idėja“.
Netiesa. Tai yra, pusiau tiesa. Brūkšnys čia gali būti, bet neprivalo.
Hm. Mano vidurinės mokyklos žinios teigia kitaip. O kodėl neprivalo? Autorinė skyryba? Ginkdie nesikabinėju, tiesiog įdomu.
Ne autorinė, o pasirenkamoji. Yra privalomosios skyrybos taisyklės, yra pasirenkamosios -- kai galima, bet nebūtina rašyti skyrybos ženklą (priklausomai nuo intonacijos ar autoriaus intencijų).
Citata:
„9. Praleidimas
Vietoj praleistos tarinio jungties arba savarankiškos sakinio dalies gali būti rašomas brūkšnys, jei norima paryškinti praleidimą, pvz.:
Gyvenimas mano (–) vėjas palaidas. Mokinys Vytautas (–) vienas gabiausių astronomų. Prekyba vaistais (–)pelningas verslas visame pasaulyje. Jis (–) baisus žmogus […]“.
Daugiau pavyzdžių ir visos kitos pasirenkamosios taisyklės:
http://www.vlkk.lt/nutarimai/dokumentas.161.html
dėkoju.
Dar permečiau akimis visas „dantų“ dalis ir atkreipiau dėmesį: dalys tarpusavyje silpnokai siejasi. Jeigu sietųsi, būtų galima atleisti „skyrių“ pabaigų silpnumą, bet dabar gi tie gabaliukai yra tarsi paimti iš konteksto. Pradžia – OK, trumpas flashback’as į praeitą dalį įveda tinkamai, o vat štai pabaiga, kaip jau minėjau (kartojuosi) – silpna. Ji tik dėstymo dalis, nėra užbaigimo – galima, žinoma įsivaizduoti, kad užbaigimas yra fabulinis, tačiau nėra pabaigos jausmo, to „taškinio“ sakinio.
Vat ir radau prie ko prisipisti 🙂
Gerai 🙂 Prisipisinėjimai gerina kokybę 🙂 Liuks 🙂
Man malonu, kad man sekasi -- tai pirmas mano didesnis bandymas (ir net nežinau, ar jį užbaigsiu), nes iki šiol būdavo tik trumpi teksteliai 🙂
O man pačiam kažkodėl atrodė, kad skyrius apie vyr. leitenantą gavosi pats silpniausias iš visų :-/
Vis dar noriu daugiau 😀
Tiesa, „šuokuojančio“ -> „šukuojančio“, ar ne?
Taip. Padariau klaidą, ačiū, pataisau 🙂
gerai kabina, kaip matau yra dar kelios dalys. skubu skaityti tęsinio .
p.s. kuo toliau, tuo švaresnis tekstas. liux !