Motorhead

Nežinau, kas man čia šiandien susišvietė, kad sugalvojau parašyti apie Van Halen – gan pošlykštę grupę, kurios gitaristas Eddie Van Halen laikomas vienu iš didžiausių hard rock gitaros meistrų. Visa laimė, kad berašant, aptemimas baigėsi, todėl viską ištryniau ir tiesiog duosiu porą Motorhead gabalų. Jie nesulyginamai geresni už Van Halen popsą. Na kad ir koks „Capricorn“ – melodingumo į valias, o visai kitaip kabina:

Richie Blackmore apie Motorhead pasakojo tokį anekdotą žurnalistams – esą per „Monsters of Rock“ nugirdo tokį pokalbį tarp Motorhead narių:

Lemmy: – Gaila, kad nepavarėm nei vieno gabalo iš naujo albumo.
Būgnininkas:  – Kaip tai nepavarėm, taigi pirmas ir paskutinis buvo.
Gitaristas: – Chebra, jūs kažką painiojat, vien tik naują albumą ir grojom.

Aišku, anekdotai anekdotais, bet grupė neprilygstama, grojusi keistoje hard rock, thrash, punk ir heavy metal sandūroje, viena iš tų, kurių niekas nesugebėjo normaliai pamėgdžioti. Na taip, buvo bandymų, kaip kad Girlschool, tačiau tai buvo daugiau bandymai, nei sėkmė. Gal dėl to, kad pamėgdžioti Motorhead buvo neįmanoma, jie taip ir liko kažkokia paskira, savita, išskirtine, tačiau ne ypatingai populiaria grupe, padariusią didžiulę įtaką visam heavy metal žanrui, tačiau taip ir likusia kažkur užribyje. Užribyje, bet nenumirusia. Štai jums simbolizmo, jei norit – „Killed By Death“:

Na, ir pabaigai, Motorhead koveriukas – Sepultura, „Orgasmatron“:

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook2Share on Google+1Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

9 thoughts on “Motorhead

  1. Rokas Arbušis

    o, Motorai!
    teisingai aprašyta. keisti, klausomi, įsimintini, nepakartojami, tačiau nuobodūs ir banalūs.
    kaip Lemmy atsistojo prieš 25+ metus scenoje viena poza, taip iki šiol stovi.
    bet matyti jų koncertą Vilniuje iš arti ir iš užu scenos buvo gėris.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Koncerte nebuvau, tačiau tas vienodumas jaučiasi. Tik ne prieš 25 metus atsistojo, o dar prieš 35… Taip ir nesikeičia, nors ir leisdami vis naujus gabalus. Kažkaip paradoksaliai išlaiko stilių ir vienodą lygį. Iki nuobodulio. Bet gal ir gerai tai? 🙂

      Reply
    1. Adis

      O kad jau apie anekdotus, tai…

      AC/DC spaudos konferencija. Vienas įžūliai išsišiepęs žurnaliūga užduoda klausimą:
      -- Ar tiesa, kad AC/DC per savo karjerą išleido 14 visiškai vienodų albumų?
      Angus Young visas paraudonuoja, akys išsprogsta. Atsistoja, trenkia kumščiu į stalą ir išrėkia:
      -- Mes?!! 14 visiškai vienodų albumų?!! NESĄMONĖ!!! Mes išleidome 16 visiškai vienodų albumų!!!

      Reply
  2. anoniminis bailys

    Man patinka grupes kurios groja sau ir del saves. Mazdaug nepatinka nepirk albumo ir neklausyk 🙂

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Gal ne su albumo pirkimu tai visgi susiję, o tiesiog su tuo, kad atlikėjai galvoja apie savo pajautimą, apie tai, ką girdi, ką jaučia, o ne apie tai, kaip pamojuos papais televizoriuje ir uždirbs melejoną.

      Reply
  3. Pingback: Black Ingvars – šokių metalas « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *