Dantys. I skyrius.

Močiutė šildėsi prieš saulę. Suoliukas buvo senas… Jos vyro sukaltas. "Prieš kiek ten metų jis mirė? Gal prieš kokius 10… Kad ne, dar seniau. Agnutės dar nebuvo, o kiek čia jai, 12 jau. Kadgi kokios dar Agnutės, dar net to savo šūdžiaus Laima nebuvo radus… Tai jau 20 metų bus gal? Otgi, nu… Greit ir man į grabą reiks…" Senutė vis šildėsi – buvo vasaros pabaiga, o pavakario saulutė tiesiog glostė senus kaulus. Grublėti, nuospaudom apaugę pirštai su išsipūtusiais sąnariais lėtai gniaužė prijuostę.

Agnutė tuo tarpu šuoliavo miškeliu. Tiksliau, visai net nešuoliavo, o šiaip valkiojosi. Greitu žingsniu ir be aiškaus tikslo. Jau gerą valandą valkiojosi, nors iki šiol net nerado jokio grybo. Keli, tiesa, pasitaikė, bet negi imsi – baba privirs grybienės ir vers valgyt. Agnutė mintyse be perstojo kalbėjo pati su savim: "Ta sena dūra su savo "kotletėliai, sriubytė, pavalgyk, gal dar gabalėlį, tai gal dar nori, tai gal bandos, tai sriubytės, kotletukų" jau taip užkniso mane… Reikia kažkaip bėgti iš čia. Kaip nors atgal į Vilnių. Jau negaliu su ja. Geriau jau į mišką grybaut. Ir motina, ta karvė, išvežė į kaimą. Su tuo savo pyderu. Geriau jau pas tėvą būčiau, bet močia su juo šnekėt net nenori. Kaip visi užkniso. Rimtai gal reikia pačiai išvažiuot. Bet mama Palangoj, net raktų neturiu…" Tuo momentu mergičkos koja užgliuvo už šakos, ir ji nuskrido veidu tiesiai į kažkieno padarytą šūdą.
– Kūrva bliat nachui! Bliat nachui kūrva! Kūrva nachui bliat! – Užrėkė mergaitė ir apsilaižė. – Kūūūrva! Naaaachui… Bliaaaat…. Naaachui… – Jau pravirko ir ėmė spjaudyti ant samanų. Tai tikrai buvo šūdas. – Kūūūūrva… Naaachui… – Mergaitė sužiaukčiojo, bet taip ir nepradėjo vemti. Tik vėl nusispjovė ant samanų.

Buvo šlykštu. Labai šlykštu. Šūdas buvo neaišku kieno. Vidury miško. Agnė šluostėsi veidą rankomis, rankas šluostėsi į samanas, spjaudėsi, rovė samanas, jomis vėl šluostėsi ir vėl spjaudėsi. Paskui jos galvoj kilo mintis. Gan netoli buvo upelis. Puskilometris koks. Kašikas voliojosi už kelių metrų. Griebė jį ir nubėgo, tiesa, atsargiai, jau nekalbėdama su savim. Tik spjaudydamasi tarpais. Ir atidžiai žiūrėdama po kojomis. Po kiek laiko vietoj pušų pasirodė alksniai, kažkokie krūmai, dilgėlės, bet per daug jų nežiūrėdama ir apsidilgindama rankas, mergaitė prasibrovė iki vandens. Jokio padoraus priėjimo prie upelio nebuvo, tai numetė kašiką ant kranto ir su visais batais įšoko vandenin, kur išsyk ėmė praustis ir skalautis burną. Suneramino tik viena mintis: "Kažkas čia ne taip. Kažkas čia anksčiau buvo kitaip. Kažkodėl buvo per gilu, anksčiau gi būdavo tik iki kelių, o dabar sušlapo kelnaitės… Bet nieko. Nesvarbu. Bile tik šūdas nusiplautų". Agnė vis prausėsi, spjaudėsi ir vėl prausėsi.

Po gero pusvalandžio, jau visa sustirusi, pabandė išlipti į krantą, bet paslydo purve. Teko paeiti truputį toliau, kur pakrantėje matėsi kažkoks kupstas – ant jo lyg ir lengviau būtų išlipti. Kupstas buvo didelis ir gan tvirtas, iš jo kyšojo kažkokios šakos, tad išlipti buvo nesunku. Agnė apsidairė – upelis tikrai atrodė kažkaip neteisingai. Pernelyg didelis. Patvinęs. Bet tai buvo nesvarbu – mergaitė nuėjo ant kranto, žvalgydamasi, kaip čia sugrįžti prie vietos, kur įšoko į vandenį – ten gi ji paliko kašiką. Paėjusi kelis metrus pamatė dilgėles – per jas jau brautis nebuvo jokio noro. Teko eiti kairėn, nes dešinėje dilgėlės augo iki pat kranto. Palipusi šlaitu truputėlį į viršų, Agnė išėjo mažon pievelėn, aukščiau matėsi gražiai išmintas takelis. Link jo ir pasuko. Tačiau koja staiga įsmuko kažkokion skylėn ir Agnė jau antrą kartą per dieną pargriuvo.
– Bliaaaat! – skausmo kupinu balsu užriko mergaitė, – Nachui… Kūrva.
Koja buvo gerai įstrigusi, matyt koks urvas pasitaikė. Ir šaknis. Dar blogiau, kad ta koja gerokai nikstelėjo, nes suskaudo taip, kad akyse pasidarė balta. Agnei net pasirodė, kad iš skausmo truputį siustelėjo.
– Bliaaaat… – sudejavo mergaitė, – bliaaaat…
Agnė jau ne šiaip dejavo, o verkė. Diena buvo sušikta, kaip reikalas. Taip sušikta, kad nesinorėjo net galvoti apie tai, kaip sušikta. Buvo labai gaila savęs. Ir net močiutė atrodė taip maloniai ir gerai su visom savo sriubom ir visokiais rūpinimaisis. Agnė vėl pabandė ištraukti koją, bet ją skaudėjo ir ji tikrai buvo įstrigusi kažkokiose šaknyse. Bet urvas atrodė gan didelis, tad mergaitė pabandė išsilaisvinti kitaip – patogiau atsisėdo ir kita koja ėmė platinti urvo kraštus, žemes nustumdama gilyn ir bandydama nutraukti šaknis. Visgi, kelios šaknys buvo per storos ir visai nenorėjo trūkti. Agnė pabandė atsistoti ir apsisukti, kojų neištraukdama iš urvo – gal taip pavyks ištrūkti? Deja, tik dar kartą paslydo ir smuktelėjo jau iki pat užpakalio. Pabandė atsispirti sveikąja koja, bet urvo dugnas staiga įgriuvo. Agnė pasijuto pakliuvusi į spąstus, pabandė ištraukti save, rankomis kabindamasi už žolės, bet taip ir liko įstrigusi. Vis labiau norėjosi sysių ir mergaitė pagalvojo, ką darys, jei greit nepavyks išsivaduoti. Tada kilo dar baisesnė mintis – kas bus, jei ją suras apsimyžusią? Tada kilo dar baisesnė mintis apie tai, kas bus, jei ne tik apsimyžusią?
– Bliat… – piktai sudejavo mergaitė. – Bliat, nachui…
Kilo kita mintis – mobiliakas. Taigi mobiliakas kišenėje. Agnė išsitraukė jį ir pamatė, kad iš jo varva vanduo.
– Bliat… – šį kartą jau pravirko mergaitė. – Bliat, nachui…
Agnė vis bandė išsilaisvinti. Šaknys lyg ir judėjo laisviau, tačiau skausmas kojoje po truputį stiprėjo. Patempta koja rėmėsi į urvo dugną, tuo tarpu sveikoji – kabojo tuštumoj. Pagrindinė atrama teko užpakaliui. Tačiau vis judant, urvas po truputį platėjo ir Agnė lėtai smuko gilyn. Staiga kažkas šiltas sugriebė sveikąją koją ir ją pabučiavo. Gal ne pabučiavo, o šiaip apseilėjo… Agnės akys išsiplėtė, o pilvas sugurguliavo. Tuo tarpu tas kažkas įsikibo į koją nagais ir vėl ėmė laižyti. Nagai įsikirto į odą ir Agnė pusiau pajuto, pusiau išgirdo aiškų ir skausmingą "čekšt", kaip peiliu per blauzdą. Agnė suklykė:
– Aaaaa, bliaaaat, aaaaa!!!
Mergaitė konvulsyviai ėmė tampytis, nekreipdama į skausmą, atsispyrė patempta koja ir išlaisvino anksčiau buvusią sveiką. Kažkas įsikibęs laikė tą koją ir Agnė vėl pajuto "čekšt", po akimirksnio – dar vieną "čekšt". Ir dar… Spardydamasi ir sukdamasi, Agnė pradėjo veržtis iš urvo, bet staiga panašų besiseiliojantį padarą pajuto ir prie išsuktosios kojos. Vėl pasigirdo "čekšt". Trečias padaras įsikibo jau aukščiau – už šlaunies. Ir vėl toks pat "čekšt". Padarai kandžiojo ir laižė kraują. Agnė blaškėsi ir klykė:
– Bliaaaat, maaaama, aaaaa, maaaama, bliaaat!!!
Atrodė, kad padarų daugėja, vienas jų atsidūrė tarp kojų ir čekštelėjo už šlaunies vidinės pusės, perkirsdamas džinsus ir mėsas. Agnė pajuto, kaip kelnėmis nutekėjo šilta srovė, bet skausmas jau kažkaip užsimiršo. Tik kažkokiu sąmonės krašteliu suvokė, kad ji neapsišlapino – tai tik kraujas. Kažkodėl tai ją nuramino. Pabandė nustumti gyvį rankomis, bet tas pasisuko ir porą kart čekštelėjo per pirštus. Agnė jau pati negirdėjo savo klyksmų:
– Bliaaaat, mamaaaa, kūrvaaa!!! Aaaaaa!!!
Po kelių minučių mergaitė aprimo ir nustojo rėkti. Tiktai kūkčiodama šnabždėjo:
– Bliat… Mama…
O gyviai čekšėjo, jų išties rinkosi vis daugiau, visi jie bandė prasibrauti prie mergaitės kojų. Po kelių minučių kūnas į urvą įsmuko iki pat liemens. Dar po kelių minučių – iki kaklo. Greitai pasislėpė ir visas.

Kaupėsi lietus, temo, o Agytė vis negrįžo. Močiutę apėmė nerimas. Prapliupo liūtis, bet mergaitė nesirodė. Močiutė pabandė paskambinti anūkei telefonu, bet išgirdo įprastą "telefonas yra išjungtas arba už ryšio zonos ribų". Paskambino savo dukrai – irgi išgirdo tą patį pranešimą. Močiutės nerimas stiprėjo…

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

26 thoughts on “Dantys. I skyrius.

    1. rokiskis Post author

      Čia tik pirmas skyrius. Nereikia spėlioti. Geriau pakomentuokite atlikimą. Nes man užėjo grafomanijos priepolis, tai reik greitai jį išnaudot.

      Reply
  1. misswildanimal

    Paskaičius pirmą pastraipą nudžiugau, kad prieš miegą galėsiu kažką gražaus ir šilto paskaityti. Tęsiant toliau, supratau, kad „ne viskas gražu, kas auksu žiba“ :).
    Susiskaitė lengvai. Keikūnė mergiotė, labai panaši į mano kaimo dvylikametės panas, jau matau jos ataugusius juodus plaukus, kyšančius iš peroksidinės spalvos, palūžinėjusius ir nuspalvintus nagus, ir belenkokį pasipūtimą ir nemeilę gyvenimui…
    laukiame tęsinio.

    Reply
  2. anaiptol

    bandžiau paskaityt, bet žiū, šūdas ant tako. ai, galvoju, gal neminsiu, apeisiu. tai va taip istorija ir baigėsi.

    Reply
  3. Anonymous

    Tiesiog Steponas Kingas. Labai natūraliai. Skaitosi gerai. Tik kodėl mergaitė nedzūkuoja, kaip ponai iš antros dalies?

    Reply
  4. vklase

    turint galvoje giedrių_v, rodos, kad Dzūkija, perspjovusi Merimee apdainuotą Žemaitiją, tampa Lietuvos siaubo draustiniu.

    Reply
  5. skirtumas

    Man tiesą sakant erotinės mintys galvon lindo, kai ji iš upelio ėjo. Tik neramino, jog mergaitei vos 12… Kažkaip norėjosi, kad būtų bent 18 ar 20…

    O dėl atlikimo tai labai fainas.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *