Dantys. III skyrius

(Pirmas skyrius – http://rokiskis.popo.lt/2008/12/03/dantys-i-skyrius/ )

Valdo savijauta buvo sušikta. Nuotaika – irgi. Rankos ir kojos drebėjo, o dar tėvas su tuo savo aparatu – kokio velnio jis jį tempė į mišką? Vakar Valdas gėrė. Smarkiai gėrė. Prieš dieną suknisti mentai įstatė jam fanarą visos chebros akyse, dėl kažkokios mazgės, kurią jis jau buvo susiruošęs patvarkyt. Bet iš kur jie sužinojo? Kas jiems išdavė, jei jis pats net niekam nesakė? Po galais, dabar jau ji neduos. Kad girdė ją – tai dar nieko: visvien samanė buvo supilta į absoliuto butelį, o mazgė nieko nei neįtarė. Bet gaila buvo pinigų, išleistų saldainiams, 20 litų per vieną vakarą. Nereikėjo jos vestis į šokius. Bet iš kur tie mentai sužinojo? Kas iš chebros įdavė?

Valdas pasilenkė, tiesiai iš kibiro atsigėrė vandens ir pasišlakstė riebią mėlynę paaky. Dabar kelias dienas kaime negalės rodytis. Staiga skaudžiai panižo sprandas, jis tekštelėjo ranka, kažką nubraukė, atvertė delną ir pasižiūrėjo – ten gulėjo sutrėkštas, kraujo pripampęs varmas. Vaikinukas numetė vabzdį ant žemės, nusišluostė kraują į kelnes ir nuslinko pavėsin ant suoliuko – prigult.

Po pusvalandžio visgi prisivertė – aparatas ilgai laukti negali. Nuėjo link miškelio. Krūmai kažkaip įtartinai sušlamėjo, bet Valdas nutarė, kad jam čia vaidenas nuo pagirių. Mažytė laukymėlė, kur stovėjo aparatas, buvo jauki – iš visų pusių krūmai, aplink krūmus – medžiai. Tiesiog ideali vieta norinčiam pasislėpti. Ir dar keli kelmeliai pasėdėjimui. Aparatas tyliai burbuliavo, bidonėlis jau buvo puspilnis. Valdas mestelėjo kelias malkas ir prisėdo. Vėl pagalvojo apie mazgę. Reiks ją nusivesti prie upės, ten ir patratins. Jau įsivaizdavo, kaip kiša jai ranką po sijonu. Ir nuo tos minties iš akių pasipylė žiežirbos. Griūdamas ant žolės, pastebėjo tik čebatu apautą kažkieno koją, skriejančią jam tiesiai į akį. Žiežirbos pasipylė vėl.

– Kur mergaitę padėjai, kur mergaitė?!!! – Kriokė ant Valdo kažkoks karininkas.
Valdas vis negalėjo atsipeikėti. „Vėl mazgė, vėl mazgė… Jie skaito mano mintis. Blet, rimtai, čia rimtai, rimtai čia… Skaito mintis…“ Karininkas tuo tarpu kriokė toliau:
– Kur kūną pakasei?!!!
Kažkoks nerealumo pojūtis tapo skausmingai nepakenčiamu. Šalia karininko stovėjo pora kareivių, ginkluotų automatais. Karininkas suėmė Valdą už plaukų, išsitraukė pistoletą ir prikišo vamzdį Valdui tiesiai prie burnos:
– Kur kūną pakasei?!!!
Valdas sumirksėjo, karininkas pastūmė jį ant žemės ir, atsitraukęs, pratęsė šiek tiek ramiau:
– Jau į kelnes prisimyžai? Tu žinai, kas tavęs laukia?!!!
Valas apsičiupinėjo. Kelnės išties buvo šlapios. Ir sukūkčiojo:
– Vyrai, nelieteu aš jos, nelieteu,. nereikia man tos mazgės, ko pristojot… Aš čia tik naminį varau. Palaiskit mani…
– Nu, pasakok. Viską pasakok dabar. Ką darei su ja, kas buvo? – Jau visai ramiai pratęsė apklausą karininkas.
– Šokiuose cik buvom nuviajį… Dzegcinėlės… Saldainių… Nepisau aš jos, vyrai, kad kur skradžiai mani, vyrai, pacikėkit…
– O po šokių kur?
– Taigi mentai atvažiau, išsivežė… Į namus nuvežė, nes nepilnamiacė yra… Man dar fanarų instacė…
– Nemeluok, pasakok, ką jai padarei už tai, kad aparatą atrado?
– Kokį dar aparatų? Taigi ir tiap visų kaimų girdom… Ir mentukai pajama… Gerų naminį varom, niekur tokios nerasit…
– Dingo mergaitė. Gal pabėgo. O gal užmušė ją. Iš kito kaimo. Ieškom. Ką nors apie tai žinai?
– Aaaa… Ėėė… Taigi daržų ravi… Va šiandzie mateu…
Karininkas aiškiai prarado susidomėjimą. Nuėjo prie aparato, pauostė bidonėlį, pasisuko į Valdą:
– O šaltos turi? Duok paragaut.
– Valdukas greit nuropojo prie vieno krūmo ir ištraukė butelį su stikliuku. Drebančiom rankom pripylė, vos ne pusę butelio išlaistydamas, ir padavė karininkui. Tas maktelėjo, nusiprunkštė, susipurtė, o paskui tarė:
– Blet, gera… Duok butelį.
Įpylė, davė vienam kareiviui, paskui kitam. Tie irgi susipurtė ir pritariamai palinksėjo. Karininkas pratęsė:
– Gerai. Du bidonus man pripili ir paleidžiam.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

14 thoughts on “Dantys. III skyrius

  1. misswildanimal

    vo, šitas jau švaresnis (apie blec’us aš). Man ta dzūkiška šnekta labai gražu.
    o skaitant, vaizduotei tikrai yra ką veikt.
    kas toliau? 🙂

    Reply
  2. maumaz

    Aha, panašu, kad įsirašysi. Jau du kartus norėjau parašyti „tu geriau rašyk apie mokesčius“, bet dabar palauksiu.

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *