Dantys. XI skyrius.

(Ankstesnius skyrius galite rasti čia – http://rokiskis.popo.lt/tag/dantys/ )

Vytas su Gedu į mišką atvažiavo anksti ryte. Atvažiavo tik apsižiūrėti – nakvoti ar ilgai valkiotis, ieškant seniai užmirštos ir net neaišku, kaip pažymėtos vietos, šiandien net nesiruošė. Upės vingis, kuriame buvo pažymėta tas kažkas, buvo netoli – mažiau, nei už kilometro nuo miško keliuko. Bet draugai pirmiausiai pasuko ne link paslaptingos vietos, o kiek į šalį, arčiau upės. Ten, kur Vytas atrado palapinę su apgraužtu lavonu. Tarp kitko, per tą laiką jokių žinių spaudoje apie surastą „maniaką“ taip ir nepasirodė, bet draugai sužinojo apie dar du dingusius žmones – vidutinio amžiaus moteris išėjo į mišką ieškoti dukters, kurią tasai „maniakas“ nužudė. Ir negrįžo. Kitas dingęs buvo kažkoks senukas, uždarbiavęs iš grybų. Apie paupy rastą turčiaus lavoną pasirodė tik tiek žinių, esą tai kažkoks sportininkas, o gal verslininkas – niekas taip ir neįvardijo, kas toksai.

Iš vakaro abu užvažiavo pas Vladą. Atvežė jam porą butelių absento. Susėdę gėrė ir su pačiu Vladu, ir su jo tėvu – tasai pirma spjaudėsi: „miesciška, šalcmėcinė, ale stipri“, o kai Gedas parodė, kaip absentą galima deginti su cukrumi ir paskui gerti vandeniu praskiestą, balkšvai švytintį skystį, atitempė porą butelių samanės ir pareiškė:
– Geriau jau šitų dziagyc, ji scipresnė, cik vandzenio.pylc neriaikia.
Kalbėjo apie ką papuola. Užsuko kalbą apie karą, vokiečius. Vlado tėvukas iškart autoritetingai pareiškė:
– Čionai miški dzidziali mūšiai buvo, man dar tėvas pasakojo, amžinų acilsį. Ruskiai išmiacė kokį tais dziasantų, partizanus tokius. O tuo metu vokiečai auksų viažė. Tai ruskiai užpuolė ir acėmė. O vokiečai paskum per miškus juos kaip gainiojo, gianiojo, pagavo, ale nieko nerado. Cik viecinius įtarė, tai kialis sušaudzė, ale taip nieko ir nerado.
Į visus klausimus, ir Vyto, ir Gedo, ir Vlado užduotus, tėvukas atsakinėjo tą patį:
– Būk tai aš žinau. Visi ieškojo. Ir vokiečai, ir ruskiai po karo. Ir nieko nerado. Gal cy ir ne auksas buvo, o kokie ginklai ar dar kokia bala. Kų cy ieškoc – važiuokit ing Miarkinį – cy piliakalnius kasinėc, tai dar nuo švedų auksų atrasc galima. O čia – pialkė, ir nieks niažino, nei už kiek kilometrų, a cy suvisam auksas buva…

Nuo pirmo pokalbio tarp Gedo ir Vyto buvo praėjęs daugiau, kaip mėnuo – per tą laiką Vytas ir apsisprendė, ir išaiškino, kokius reikia imti daiktus. Gedui teko įsigyti dujinį pistoletą. Pradžioj anas norėjo apseiti su paprastu dujų balionėliu, bet Vytas įtikino, kad šūvio garsas žvėris atbaido labiau už bet kokius chemikalus. Dėl viso pikto abu įsigijo ir dėžutę pigių kiniškų petardų – ką gali žinoti. Pasidarė žemėlapio kopijas. Vytas iš kažkur gavo karišką minų ieškiklį – daug prastesnį, nei Gedo, bet visvien kažkam tinkamą.

Taigi, dabar jie ir žingsniavo tarp medžių. Lygus miškas perėjo į nuožulnų šlaitą, greit pasirodė alksniai. Neidami į pakrantę, pasuko kairėn. Pakilo truputį aukščiau ir išėjo į laukymėlę – ten matėsi kažkokio šiaudinio statinio liekanos, išverstas bidonėlis. Priėję arčiau, pamatė vis dar gulintį skeletą. Gedas pabalo, apsižvalgė ir apsigraibė savo pistoletą. Vytas gi tarė:
– Čia atvedžiau ne todėl, kad kažką įrodyti, o tiesiog, kad nekiltų abejonių. Čia yra ir kitų.

Draugai pasuko atgal – link vingio, kuris žemėlapyje buvo pažymėtas kryžiukais. Ten tai jau buvo brūzgynai – ir dilgėlės, ir avietės, beveik neperžengiami lazdyno krūmai, bet vingio vidury esanti kalvelė buvo atviresnė – augo daugiau medžių, nei krūmokšnių, kita vertus, matėsi nemažai samanom ir krūmokšniais užaugusių duobių – gal kada buvę apkasai, gal – žeminės. Perėję kalvelę, draugai nusileido link vandens. Čia buvo vienas-kitas apgraužtas medžio kelmas, dauguma – jau seni, parudę. Jei bebrų čia ir būta, tai labai nedaug. „Žiurkės išnaikino“ – pagalvojo Vytas.

Abu grįžo atgal į kalvelę. Išsitraukę ieškiklius, ėmė vaikščioti. Pypsėjo daug. Pavaikščioję skersai-išilgai, daugmaž nustatė plotą, kur yra metalo. Beveik visos pypsinčios vietos buvo ten pat, kur ir duobės. Buvo aišku, kad darbo čia – mažiausiai savaitei. Tądien jokios žiurkės ar kito padaro taip ir nepamatė.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

10 thoughts on “Dantys. XI skyrius.

  1. gedas

    nudaigosi man Gedą -- teks atsakyti..;) Nors Vytas man labiau patinka.:)
    O šiaip gerai rašai (na, pradžioje biški taip vulgarokai pasirodė).

    Reply
  2. zalias_bebras

    “Stiprų“ keisčiau į “macną“. Tep Vyc nuo Nedzingįs sako.
    Tai sakai, dabar jau prie lobių paieškos perėjai?… Krizė -- pinigų reik? 😉

    Reply
  3. tokyohair

    vakar visas dalis perskaičiau-šiąnakt sapnavau šernų būrius.
    nors ir kaip akį rėžia tie keiksmažodžiai, bet skaitosi įdomiai.
    tęsinio!

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Vat, rankos nedaeina vis. Pasižadėjau sau, kad pabaigsiu ir prirašysiu dar krūvą skyrių, bet vis pritrūksta laiko atsipalaidavimui, kad vėl siužetas imtų vystytis galvoje.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *