Gerb. zalias_bebras užvedė temą apie lietuviško fabrikuose sintetinamo alaus skonį. Į ką jam gerb. lokyz pastebėjo maždaug taip – "jei nėra tarnaitės, tai dulkina kiemsargį".
Būčiau linkęs sutikti su tuo: sprendžiant iš skonio, fabrikuose alus gaminamas taip: supila vandenį į cisterną, pripila alaus skonio aromatizatorių, "identiškų" natūraliems, dar skalbimo miltelių, kad suputotų, bulvių spirito ir padvėsusią katę (vardan sovietinių tradicijų), tada užgazuoja, kaip kokią sikoką ir pilsto į butelius. Paskui jau ant konvejerio lipina tiems buteliams etiketes, priklausomai nuo paklausos.
Bet užtat man atsitiko toks potyris: pamačiau Norfoje bambalį su etikete "Radvilų alus". "Biržų alaus" bravore gaminamas. Na ir prisiminiau, kaip senais laikais, prieš kokius 15 metų, "Radvilų alus" buvo bene brangiausias alus, gaminamas Lietuvoj. Turėjo žiauriai daug apynių – ir karčiųjų, ir kvapniųjų. Nerealus skonis. Tai vat, su kolega paėmėm vieną bambalį ir išgėrėm. Ir ką noriu pasakyti tuo: tai tikras, nepasterizuotas alus. Apynių į jį dabar jau tiek nededa, ale visvien – gyvas gyviausias, be jokių ten sintetinių filtravimų ir dirbtinių užgazavimų. Rekomenduoju.
Tarp kitko, jei aukščiau minėtas bravoras užsiimtų marketingine optimizacija, tai labai staigiai galėtų pelnus porą kartų pasididinti.
O štai kitas draugas ėmė išvis alų namie virti. Užsiperka kažkur miežių, apynių visokių, mielių, paraugia, palaiko, atšaldo, nupila, pabrandina, į butelius supilsto… Ale kad jūs žinotumėt, koks tai dalykas! Tai tokia fantastika, kad nei neaiškinsiu 🙂
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Na, Vilniuj naminio įvairiausio alaus galima bent trijose vietose nusipirkt už 4,5 Lt 🙂 nereik ir namie virt
Noriu! Kur tiksliai?
Na, du Šnekučiai (Užupy ir senamiesty netoli stoties, http://www.alutis.lt/snekutis/), ten galima ir išsinešimui buteliais pirkt, ir dar naujai atsidarę Alaus namai, kur tiksliai, nežinau, senamiesty, pagooglinęs rasi turbūt.
alaus namai -- goštauto gatv prie upės, lyg ir aštuoni
Dėkui!
nepasakyčiau, kad mane labai sužavėjo šis alus, bet gerti galima.
Supranti, pirktinis alus -- visvien pirktinis. O kai daraisi sau, su meile, tokį, kokio pats norėtum, tai gaunasi visai kitoks 🙂
Tai ja, naminiai, savo rankom daryti dalykai visada mielesni 🙂 kaip mamos pyragai
Ne tik mielesni, bet ir objektyviai skanesni, nes daryti sau 🙂
> pamačiau Norfoje bambalį su etikete „Radvilų alus“
Tik Norfoj matei?
> O štai kitas draugas ėmė išvis alų namie virti
Aparatas pirktas ar pats pasigamino?
Aparatas pirktas, atsivežė iš JAV. Nors tiesą sakant, nieko labai ypatingo tenai nėra, kaina gan nedidelė, berods gal 200 baksų, jei ne mažiau. Iš principo, galima ir be jokio aparato, tiesiog kibire raugti, tik tada daugiau vargo perpildinėjant.
Yra ir Lietuvoj tokių pirkti, bet jie labai jau maži
http://www.alausmasina.lt/main.php/id/1/lang/1
Ai, šitas tai pokštas 🙂 Kiek pasakojo, JAV tokie kainuoja kelis kart pigiau už įprastus aparatus ir perka juos tik kaip suvenyrą kokį nors, dažniausiai dovanoms. Nors manau, kad ir tokiam aparate alaus skonis visvien skonis geresnis gautųsi, nei pirktinio 🙂
Normalūs aparatai paprastesni, be jokių ten dizainų ir pan., iš esmės -- pora specialios plastmasės kibirų su kraneliais. Ir leidžia normaliai kontroliuoti procesą, atskirai nupilant prieš brandinimą, o paskui atskirai brandinant.
Naminis alus
tai cia zaislinis „aparatas“.
Dar galite cia truputi paskaityti apie namini alu -- http://www.naminisalus.lt
O dėl to, kur mačiau -- „Radvilų“ mačiau tiktai Norfoj. Nors gal ir dar kur nors būna, neatkreipiau dėmesio. Tas bravorėlis ir daugiau rūšių alaus gamina, bet kitų dar neragavau. Nes atrodo tai labai nepatraukliai tuose bambaliuose, ne išsyk ir pasiryžom pirkt, tik paskui nutarėm, kad tiek jau to, kainuoja mažai, jei nepatiks -- išmesim 🙂 Dabar jaučiu, kad vėl pirksim 🙂
naminio alaus virimas
Apie tai, kaip išsivirti alų namie, ir kaip mažai tam reikia įrangos, galit pasiskaityti naminio alaus forume: http://www.alaus.info/viewforum.php?id=5
Užtenka katilo, plastikinio kibiro.. ir šio to iš naminio alaus gamybos parduotuvės. Arba iš sodo.
Patikrinsime tą Radvilų ir įvertinsime :).
Pabandykite svetainę http://tikrasalus.lt
Skaičiau jau kažinkada 🙂 Tik paskutiniu metu pastebiu, kad kažkaip net nesveikai visi ėmė šitą puslapį reklamuot, nors nėra ten nieko stebuklingo :-/
Rimtas prašymas: išsakykite lūkesčius –
aš mielai juos perduosiu vienam iš autorių 🙂
Viskas ten tvarkoj, praleidau gan juntamą laiko tarpą, skaitydamas 🙂 Gal nebent dar norėtųsi daugiau apie specifines markes alaus, nes tarpais skaitai, ale nesusigaudai, kur kurios skonis aprašomas. O šiaip -- viskas liuks, vienas iš tikrai puikių teminių blogų 🙂
Dėkui. Gera pastaba.
Kažkodėl turiu gilų įtarimą, kad ir tamsta ten rašai 😛
Tikrai ne, per mažai kompetencijos – tiek su alumi, tiek su tekstu.
Ale jūsų ten visa ekspertų šutvė, kiek suprantu 🙂 Turėtų būt smagu -- jaunystėje mes su keliais draugais irgi alaus degustavimo vakarėlius rengdavome. Tai būdavo, parvažiuoji iš kokios Latvijos ir parveži 20 butelių skirtingų rūšių, o paskui visi ragauja ir protingus veidus nutaisę, aptarinėja 🙂 Labai geras laiko praleidimas 🙂
O dar etiketes alaus ant sienos lipdydavome. Ir buvom sugalvoję simbolinę bausmę tiems, kas mėšlą į butelius pila -- išskirtinai blogų rūšių etiketes apverstas užklijuodavom 🙂 Tai tokį apdovanojimą gavo kažkoks čekų gamintojas ir dar kažkoks lietuviškas alus, jau dabar neatsimenu net koks… Gal jau bankrutavęs…
Beje, anam blogui prie paveiksliukų irgi būtų labai smagu etiketes alaus rodyti, o ir temas kažkaip ilgainiui kategorizuoti ar kažką tokio… Nežinau net.
A, ir dar -- čia keli žmonės etiketes alaus renka, gal kokių bendraminčių bus jums -- http://www.laikas.lt/forumas/viewtopic.php?f=44&t=4657
taigi, kolega -- rėžkit tiesiai: kas nepatinka tame „nesveikai reklamuojamame“ (įdomu tik kur tai vyksta?) puslapyje?:)
jau iškeliavo nuoroda ir pastebėjimai pas Ramtyną 🙂
Kiprai, atvažiuok į Vilnių 🙂
Oj, dar vienas to blogo autorius reiškiasi 🙂
Patinka patinka, ko čia visi užsipuolėt 🙂 Tiesiog nuorodą į tą puslapį per paskutines porą dienų gal kokiose keturiose vietose radau, neįtikėtinai daug, kaip teminiam blogui 🙂
Otgi, pasiutę, nu… 🙂
nuorodos nurodymas dar nėra reklama:) Taigi vienas iš TAD tikslų -- skleisti informaciją. Kas tame blogo?
Beje, galėtum gal ir pats kažką parašyt į tikrasalus.lt (atsiprašau, kad vėl panaudojau nuorodą:)
Nieko ten blogo tose nuorodose, tam čia ir galima nuorodas dėti, kad būtų galima dėti 🙂 Mane tiesiog aktyvumas stebina 🙂
O parašyti… Ghrmz… Gal ir galima kažką tokio. Jei tik sugalvosiu, apie ką 🙂 Alų šiaip skaniau gerti, nei rašyti apie jį 🙂 O ir ekspertas iš manęs nelabai 🙂
taip Kiprai, kada atvažiuosit į Kauną!
Oj, dar vienas iš alugėrių šutvės 🙂 Nu, chebra, jūsų čia ir rimta draugija. Partiją steigsit?
Šiaip aš mergina. Bet draugija rimta.
Nu, internete lytys nelabai egzistuoja 🙂
Pati ta tema apie kiemsargius:>
Atsimenu laikus, kai mano tėvukas virdavo alų. O tu macnybe, o tu stiprybe. Per stiprų virė 🙂
Ant klėties antro aukšto mus nuvarydavo, kad iššluotume grindis taip, kad nė dulkelės neliktų. Tada papildavo vandeny pamirkytų miežių. Užklodavo varnalėšų lapais. Ir tie grūdai ten šūsdavo po truputį. Sudygdavo daigiukai, nuklodavo lapus ir tada jau džiovindavo. Su grėbliu pamaišydavo. Sudžiuvusius tiesiog gumulais -- tie daigai kaip siūliukai susipindavo -- kimšdavo į maišus ir… vat ir nebežinau 🙂 ar jau juos tokius naudodavo, ar maldavo…
Gale daržinės auga apyniai, bet nelabai kam tikę, tai parsiveždavo apynių ir mielių iš Pakruojo (gi aludarių kraštas ten). Ir virdavo alų 🙂
Kaip, neatsimenu. Yra kamaroj pečius su įstatomu dideliu katilu (aš gal netilpčiau maudytis, bet paaugusius vaikus gali praust drąsiai). Išvirdavo alutį, pildavo į vonelę ar kur, kad praauštų. Ne kartą buvo taip, kad kokia žąsis netyčia prabrisdavo ar teliukas atsigert bandydavo -- tėvuks sakė, kad nieko čia blogo, nuo to alaus kokybė nekinta. Nors mes tuo abejojom 🙂
Nu ir pildavo į bačkutes su kraniukais. Dar tais laikais turėjo kelias medines ir vieną modernią metalinę 🙂 Pabręsdavo alelis ir vperiot 🙂
Močiutė amžinatilsį „kaštavodama“ alų, sakydavo, kad macnus kaip činčibieras.
Tai vyrai ir tegerdavo. Per kartus būdavo.
Buvo kieme tvoros, atsimenu, po vieno tokio užgėrimo jų neliko 🙂 teko naujas kalt ir tvert 🙂
Puiki istorija. Išprašyk recepto tikslaus, nes tai -- tikra vertybė.
Beje, dėl miežių -- anuos, kai išdžiovina, paprastai dar ir pakepina kažkiek.
Dėl pakepinimo gali būti. Nes pamiršau visai -- iškūrendavo duonkepę, išvalydavo pelenus ir pildavo tuos miežius (va, kam į maišus kišdavo, kad pernešt lengviau būtų) kuriam laikui. Užkvipdavo namai saldžia duonute 🙂
Ir kaip aš pamiršau… 😀
Tai va, po savaitės ar kelių važiuosiu aplankyt, reikės paklaust recepto 🙂
būtinai kuo smulkiau išklausinėk apie visą gamybos būdą. Daugybė tradicinių alaus virimo būdų jau prapuolė, nes niekas nepaskubėjo išklausinėti ir užrašyti
Žinai.. daug kas prapuolė. Kažkada mokykloj rinkom informaciją kažkokiam istoriniam projektui ir nežinau, kur visa tai pasidėjo -- mano močiutė tiek tada pripasakojo, kad ogogo, bandžiau surast tą sąsiuvinį namie, neradau. Bet žinau, kad tikrai tikrai niekas neišmetė. Turbūt tarp knygų įsitrynė, reikės perkratyt kruopščiau 🙂
Tarp kitko, ne tik užrašyme recepto reikalas. Dar ir mielės daug duoda. Seni aludariai turi savas mielių veisles, puoselėtas ir tobulintas šimtmečius. Tik deja, dauguma jų šiais laikais visiškai nunykę :-/
receptas?
na ir kaip, ar pavyko dar recepto detaliu uzrasyt?
labai gražiai parašyta..
Kaip buvo, taip ir aprašyta 🙂
Ačiū.
Pamiršai mieles ir cukrų. Stiprumas nuo pastarojo -- matyt, močiutė pabumbėdavo, kad uogienei mažai palikdavo? 😉 Kartumas -- nuo apynių bus. Matomai, kažką persistengdavo. Kadangi darydavo, spėju, vasarą, tai ir mielės bus aukštutinio rūgimo? Alus šviesus? Tai elį varydavo (ale), spėju.
Va, jau pusę recepto ir turi… 🙂
Mieles paminėjau: „parsiveždavo apynių ir mielių iš Pakruojo“.
Jo, cukraus negailėdavo. Ne močiutė, o mama pykdavo, kad va, vėl uogienėms cukrų reikia iš naujo pirkti, visas į alų suėjo 🙂
Jei ne jūs, kai kurių smulkmenų pati ir neprisiminčiau 🙂
Alus šviesus. Tik drumstas. Rudas toks. Su gausia puta 🙂
Apie tai, kokių mielių parsiveždavo -- neaišku. Lagerinės (žemo rūgimo) ar ne? Atšaldymas būdavo, ar ne? 😉
O dieduks tai toks piktybinis buvo: ir cukrų rekvizuodavo, ir dar tiek mieles primaitindavo, kad alkoholio perteklius moteriškes, iš kurių rekvizuodavo, atbaidydavo… 🙂
Drumstas -- tai nefiltruotas. O rudas -- ar beveik juodas, ar arčiau gintarinio? 😉 Jei pirmas variantas -- dar, žiū, ir porterį bus varęs, paaiškės! 🙂
Nefiltruotas 🙂
Arčiau gintarinio. Tikrai ne juodą darė, duodu ranką nukirst 🙂
Ne dieduks, o tėvuks -- tėvas, suprask 🙂 koks buvo, toks ir liko. Savo mamai norėčiau užkabint trisdešimt keturis aukso medalius už kiekvienus metus, kuriuos ji praleido su tuo piktybiniu žmogum. Ne šilkas, ne šilkas… aš čia tik taip gražiai pasakoju 🙂
Tai bus elis.
Robkei su Zenium tėvukas -- tai senelis. Kaip ir mamukė -- močiutė.
seip per telika pries kelis men, krizes medijinese istakose, paplito laidos a la kurdingstamanolesosasnemokutaupyti tai va keliose is ju pradejo pasakoti apie namu gamybos alkogoli ir pasirodo (tik nezinau tiksliai kurioj vietoj) galima isigyti beer kit ir wine kit :), kad gamintis grynai sau namie ir sake kainu santyki parduotuviniu ir namu gamybos, tai namu gamybos gaunasi kaip min dukart pigiau ir paskui vyko ragavimas per telika 🙂 tai sake kad naminis skaniausias, tai va net parduotuviu nereikia, tik reikia rasti ta kaima kur parduoda tuos kit’us 🙂
Šiaip tai, bandėm skaičiuoti išlaidas. Lyginant su parduotuviniu, kažkiek susitaupo, bet visgi gal ir ne dvigubai. Užtat skonis -- tikrai nuostabus. Dėl įrangos -- jei išties domina, galiu suorganizuoti komplektą.
na kad dekui 🙂
seip as matai ne ant leituvos ,o uk tai cia dvigubai gaunasi
Užtikrintai žinau, kad UK yra vietinių gamintojų ir pardavėjų tokios įrangos. Tik reik pasiaiškinti, paieškoti.
nuomotam bute be balkono 🙂 penktas aukstas 🙂
Sąlygos pakankamos 🙂 Vietos daug neužima, smarvės neskleidžia, viskas su tuo tvarkoj 🙂 Tereikia tik pasirįžti 🙂
ai gal kita karta 🙂
Taip ir sakyk, kad alaus negeri 🙂
gert geriu , gamint -- tingiu 😛
Kaip mano draugas juokauja: “tas tiek nusigyveno, kad jau alų perka parduotuvėje“… Jie ten tik “homebrew“ ir tesimėgauja -- klonuoja bet kokį alų, kokio tik užsimano. Nes receptus slepia tik tokie, kaip The Bud ar Millers.
Tokie kaip Bud ar Millers tik tą ir turi slėpti, kad jų brudukas -- proškinis surogatas. Užtatai ir nėra jų receptūros viešinamos.
O šiaip jo, atsimenu angliškas parduotuvikes, kur alaus rūšių tiek, kad iki šiol kažkaip nerealiai atrodo. Ir tikras ten alus skardinėse, neužgazuotas visoks. Puiku.
Kadangi su alaus technologija (pramonine) teko susidurt, tai pasakysiu, kad didelio ten stebuklo nėra. Yra komponentai, proporcijos ir vanduo. Vanduo turėjo visada labai didelę reikšmę. Mat visas vanduo, jei nedestiliuotas, yra mineralinis. Neatmesčiau, kad čekiškas yra geras dėl vandens. Dabartinės alaus gamyklos naudoja valytą vandenį. Matyt todėl dingsta alaus unikalumas.
Romas
Gerbiamasai, alus -- ne degtinė, kad gerą skonį ant vandenio verst 🙂
Gerbiamasis, berods žalio supratimo neturit apie alų… Vandens kokybė alui -- alfa ir omega.
Gerbiamasai, vanduo vandeniu, bet milteliai milteliais, filtravimas -- filtravimu, dumblas bačkose -- dumblu bačkose, gazavimas -- gazavimu, filtravimas -- filtravimu, o pasterizavimas -- pasterizavimu. Ir jei tamstai atrodo, kad vandens įtaka yra didesnė, tai gerkite degtinę 🙂
kokie tokie milteliai? konkretizuokite, labai smalsu.
O mano vartojamais skysčiais nesirūpinkite, yra kas rūpinasi:)
Skonio ir kvapo milteliai, identiški natūraliems 🙂
Nekarščiuojate? Galva nesvaigsta?
Nevartoju miltelių. Skirtingai nuo tamstos, tiesa? 🙂
Ką ir reikėjo įrodyt, kai baigiasi argumentai, prasideda „ad hominem“.
Pažaiskim -- pavardykite prašau, kokius miltelius pila gamindami alų: galite cheminiais pavadinimais, galite ir E indeksais. Nes, na, išties smalsu išgirsti eksperto nuomonę.
Kas kas ten pradėjo „ad hominem“, ar ne tamsta? 🙂 Ar jau nepastebite? 🙂
Išsamus atsakymas apie cheminius elementus ir E indeksus:)
Lok-ite, Lok-y 🙂 Kai į ad hominem gaunate atgal, o atsakymą, buvusį aukščiau, ignoruojate, apima gi tamstą nervas ir pradedat kartotis? 🙂 Suprantat, mielasis, sofistiniai pezalai, kabinėjimaisi prie žodžių ir kitas briedas gal įdomūs jums, bet man -- tikrai ne 🙂 Įsipilkite pagerinto vandens į gamyklinį „alų“ ir mėgaukitės patobulintu skoniu -- nesiginčysiu 🙂 Ir tepadeda jums Google 🙂
Ten ne-atsakymas, o išsisukinėjimas, sofistiniai perlai, kaip pats sakai. Kažkaip pasigendu rišlios minties.
Pavardyk, prašau, konkrečiai kokias chemines medžiagas (skonio ir kvapo miltelius, identiškus natūraliems) naudoja alaus pramonė -- jeigu žinote, o ne darote prielaidas, žinoma. O jei nežinai, tai sakyk -- „manau arba man atrodo“. Paskutinis pasiūlymas skiesti alų vandeniu tik sustiprina dvejonę žiniomis.
Tamstai patinka kartotis? 🙂
Pradėkite nuo Google ir Wikipedia:
http://www.google.lt/search?hl=lt&q=beer+additives&btnG=Paie%C5%A1ka&meta=
http://en.wikipedia.org/wiki/Finings
O geriau pakapstęs, galite atrasti, kad ne tai, kad ir miežių daiginimas pakeistas cheminiu apdirbimu (kuris netgi pagal griežtą vokiečių 1516 metų Reinheitsgebot alaus grynumo įstatymą nedraudžiamas), o kai kuriose pasaulio alaus gamyklose net ir rauginimas nelaikomas būtinu procesu. Aš jau nekalbu apie tai, kad brangūs apyniai jau seniai keičiami pigiais sintetiniais aromatizatoriais. Taigi, švieskitės, gerbiamasai, o ne purkštaukit 🙂
ramtyns
Čia tik pusiau tiesos arba ‘urban legends’.
Priedai priedams nelygūs. Kai kurie jų gali pagerinti alaus kokybę, kai kurie -- pabloginti. Bet tikrai ne visi jie kenksmingi. Pvz. tamstos minimus finings naudoja ir pramoniniai ir namudiniai aludariai. Jie yra organiniai (plg. želatinas, airiška kerpė ir pan.), jų nelieka išpilstytame aluje ir jie nekenkia alaus skoniui ar kokybei.
Tuo tarpu dėl skoniklių ir kvapiklių, tai tiesa, pramoniniai bravorai kartais (ne visada) juos naudoja. Dažniausiai tai būna skonikliai, sukurti cukraus, salyklo pagrindu. Tai jau tam tikras gudravimas, proceso imitavimas, kurį naudoja didelės alaus daryklos.
Apynių sintetinių negirdėjau kad kas kurtų ar naudotų, pramonėje naudoja apynių aliejus, ekstraktus.
Teko girdėt iš dirbančių alaus pramonėje, kad naudojamos cheminės priemonės fermentacijai paspartinti, nutraukti ir kitiems alaus gamybos procesams reguliuoti. Mano galva, tai yra netikro, nenatūralaus alaus komponentai, man tai prasto alaus sinonimas.
Tiek žinių, sėkmės gerbiant ir toleruojant vieniems kitus.
O tamsta tikras, kad ne tamsta?
O tamsta pasiskaitykite 🙂
Skaičiau, skaičiau. Radau paaiškinimą kad alus ne degtinė, o po to dar ir pasiuntimą gert degtinės.
O argi tamstai nesuprantama tai? 🙂 Vandens įtaka alaus skoniui yra labai menka, lyginant su kitų alaus komponentų ir gamybos technologijos įtaka. Vienintelis alkoholinis gėrimas, kur vandens įtaka skoniui yra sulyginama arba didesnė, nei kitų komponentų -- tai degtinė.
Žinai ar manai?
Į gūglių neisiu, nesivargink siūst.
Nes mano pažįstami aludariai vienu balsu tvirtina -- vanduo yra alaus skonio pagrindas. Nėra gero vandens -- nėra ir alaus. Tą pat tvirtina ir kitas pašnekovas šioje temoje šiame lape.
va man čia ir kyla klausimas -- o tai degtinėms vanduo nefiltruojamas ir kitaip neapdorojamas?
O tu paklausk tų savo pažįstamų aludarių, ar alui svarbiau geras vanduo, ar apyniai/salyklas/mielės/pasterizavimas/filtravimas/etc.? 🙂 Tik paskui nesiskųsk, kad tave už tokius klausimus pasiuntė kažkur 🙂
:))
Šdėmiai perskaityk, kas parašyta.
O kad už kvailus klausimus siuntinėja, žinau iš kitų patirties -- va tavo pvz.
Tai tu man parašyk dar kartą, mėgsti kartotis juk 🙂
dar ad-hominem:)
Pas tamstą? 🙂
ir dar …
Prašom 🙂
va dar labai smalsu -- gal išvardytum tuos „kitus komponentus“. Iš tokio pasakymo atrodytų lyg jų labai daug yra.
Nustok išsidirbinėt, nes jau gailiai pradeda atrodyt.
Dar vienas ne-atsakymas beigi ad-hominem.
Ogi ne ad hominem, mielasis, ne ad hominem, nes ad hominem būna argumentas, o čia buvo pasiuntimas 🙂
Taigi, eik į Google ir žiūrėk, pvz., su kejvordais „vodka ingredients“ 🙂
Aš apie alų kausiau, jei ką:)
Ad hominem yra ne argumentas, o kalbos nusukimas nuo temos į pašnekovą. Pasiuntiomas į tą kategoriją papuola.
O į gūglių jau sakiau, neisiu.
Nu va, šviestis ir aiškintis nenori, o pezėti nori, taip? 🙂
Tai kad iš paties švietėjas tai ne ką geresnis nei kiemsargis. Juolab, kad apsišvietęs esmi, tik va tamystos sugebėjimus pagrįsti žodžius argumentais tikrinu. Užsimiršau mat, jog kartą buvau įsitikinęs, kad tai bergždžias užsiėmimas.
Vat kai pradėsit _diskutuoti_, o ne svetimas žinias ar sugebėjimus tikrinti, vaizduodamas egzaminatorių, tada ir bus diskusija, o ne abipusis bullshitingas. Tiesa? 🙂
Būtų, ką tikrinti. O diskutuot galima, tik po meteliu kelerių, kai neorganinę chemiją išmoksi:>
Kai tu išmoksi junginius nuo elementų skirti (primenu tau tavo pasisakymą), tada ir kalbėsim apie tai, ką kam mokytis 🙂
O kol kas -- malonėkite tamsta priimti situaciją, kokia yra. Pats gi, savo ruožtu, apsvarstysiu, ar nevertėtų man pasimokyti bendravimo įgūdžių iš Malibo, katras, mano vietoje, kaip galite numanyti, būtų pasiuntęs tamstą įspūdingiau, tiesa? 🙂
ramtyns
Kaip šiek tiek išviręs naminio alaus, drįsčiau paprieštaraut. Vanduo yra alaus technologijos dalis, nes jo cheminė sudėtis, kartais nejuntama kaip skonio pokyčiai pačiame vandenyje, turi lemiamą įtaką, kaip įvyks salyklo salinimas, ir kokios medžiagos tuo metu bus išskirtos.
Žinoma, tai stipriai įtakoja galutinį skonį, kompleksiją. Ir vėliau vandens įtaka turi reikšmės -- tarkim chloro paryškiną apynių išraiškingumą ir pan. Vėlgi, vanduo nėra vienintelis iš svarbių įtakojančiųjų komponentų, bet tikrai įtakos viršūnėje.
Dar labiau, dauguma klasikinių receptų susiformavo būtent pagal tos vietovės vandens specifiką -- pvz stautai pagal kietą Dublino vandenį, pilsneriai pagal itin minkštą ir mažai mineralizuotą Čekijos ir t.t.
Būtent vandens šaltiniai padiktuodavo kur alaus daryklą statyti. Kiek suprantu, nuo vandens puta priklauso. Jei vanduo kietas, putos nebus. Dabar yra valymo technologijos, kad vanduo atitiktų standartus nors ir iš balos pasemtas. Bet tam tikri kalnų šaltinių subtilumai dingo. Nesu specas, bet girdėjęs, kad būna vanduo gyvas ir negyvas (tai lyg ir vandens jonizacija). Gal tokios savybės irgi atsiliepia rūgimo procesams. Juk mielės gyvi sutvėrimai. Anot Voneguto, mes mielių išmatas mėgstam švenčių proga vartoti:)
Romas
Atsiliepia žinoma tas vanduo, bet tikrai mažiau, nei kiti dalykai, ypač dar lyginant technologinius pokyčius, kurie alaus skonį iškreipia taip, kad tasai net į alų nepanašiu tampa.
Matote, vandens įtaka labai lengva manipuliuoti reklaminėse kampanijose, nes kai kokia nors gamykla giriasi, esą jos aluje vanduo iš artezinio gręžinio, o kita gamykla -- kad iš kažkokio šaltinio, dauguma alaus vartotojų nesugeba identifikuoti tokių skirtumų. Todėl reklamščikai puikiai gali tai pakišti, kaip menamą privalumą.
Vandens šaltiniai, diktuojantys, kur bravorą statyti -- natūralu, kad pirmiausiai reikia statyti ten, kur vandens užteks, nes iš šulinio visai gamyklai neprisemsi 🙂
Bet kuriuo atveju, šiuolaikiniai pramoniniai alaus gamybos technologiniai modifikavimai įtaką alaus skoniui daro tiek didesnę už vandenį, kad netgi sunkoka ir lyginti.
Aš gi ir neprieštarauju. Sakau, kad alaus skonis suvienodėjo. Technologija yra tokia nesudėtinga, kad masiniu būdu gaminamas salyklas, apyniai, filtruojamas vanduo ir viskas priklauso tik nuo apynių/salyklo santykio. Pavyzdys yra, kai tas pats Utenos alus skardinėse yra gaminamas Estijoje. Mažiau jautrių receptorių turėtojas tikrai nejaus skirtumo tarp alaus iš skirtingos taros.Yra ten dar visokių triukų su daigintais ryžiais ir kviečiais, bet tos alaus rūšys nėra tarp žinomiausių. Nesutiksiu, kad vanduo neduoda nieko skoniui. Vanduo irgi turi skonį. Jei jis turi kažkokią ypatingą mineralizaciją, turi tai atsiliepti ir alui. Vienareikšmiškai galiu patvirtinti, kad gyvas alus yra labai skanus. Teko ragauti tiesiai iš cisternos dar nefiltruoto ir nepasterizuoto.
Tai reiškia tiesiog nesusišnekam 🙂 Nes aš irgi nesakau gi, kad vanduo nedaro įtakos -- tiesiog jo įtaka tokia, kad šiuolaikinių chemiminių metodų fone net ir nesijaučia 🙂
Tai jau ištiražavai, ane?
Dabar pagarsėsiu kaip kiemsargių nedraugas:)
Kaip kiemsargių suteneris… 😀
įdomus toks, sakyčiau, karjeros vingis:)
Na bet posakis tai tikrai buvo geras ir labai į temą 🙂
Vertimas tamystos nevykęs -- semantinis vertimas skambėtų kiek kitaip: Jei neturi kambarinės, tenka santykiauti su kiemsargiu:)
Nieko nieko, užtat skamba padoriau ir lietuviškiau 🙂
“Piktas tu žmogus“ (c) Maumaz.
Mano tikslas buvo pasiūlyti iš prekybcentriuose prieinamo, o ne peikti išsijuosus, skleidžiant gandus apie “proškas“. Bet čia kaip kas supranta, aišku…
Aš ne piktas, o kandus 🙂
O prekybcentriuose, kaip galėjom pastebėti, būna ir geresnio už proškinį 🙂
Nagi vat o tamsta, ar esat viręs kada alų ar ką nors panašaus?
Aš ne aludaris, o alugeris -- tuo mano draugas tik užsiima. 🙂
Nežinau kilmės gerb, bet Vilniuj yra daugybė vietų su padoriu alum, Kaune keletas. Klaipėdoje – gūduma.
Lietuviško alaus: Šnekutis prie kiaušinio 🙂
O kaip Švyturys??? 😀
o Kaune čia kur?
Aha, Radvilų sakote.. Taip ir užsirašysime.
Prajuokinai su padvėsusia kate vardan sovietinių tradicijų :D:D ir skalbimo milteliais :)))) hehe, super
Koks mažas pasaulis… Mano draugas, verdantis sau alų, iš Čikagos. 😀