Žodžiu, mintys visokios sukasi, pvz.:
Šiandien pirmą kartą per nežinau kiek laiko pamačiau padorų vairuotoją, kuriam siunčiu virtualią padėką. Einant per gatvę, prie išsukimo į didesnę gatvę, sustojo ir praleido mus su dukra, tiesiog pamatęs, kad ruošiamės eiti, o ne tada, kai jau lipom nuo šaligatvio. Ir sustojo ne ant perėjos, o kultūringai, kad praeiti būtų kur. Yra visgi Vairuotojų (taip, iš didžiosios raidės), kurie išties kultūringi.
Jei IKI pardose yra silkės be gliutamato (ne lietuviškos, o latviškos), užtat nėra dešros be gliutamato, tai Rimi atvirkščiai – radau kažkokią lietuvišką dešrą be gliutamato, užtat visos be išimties silkės rūšys – tik su gliutamatu. Ir dar su sorbitoliu, kuris acte skyla, išskirdamas formaldehidą.
O dar, dabar žinau, kodėl maliboo kartais taip keikiasi ir nesidrovi ko papuola naxui pasiųst. Mokysiuos, nes protingai žmogus daro. Reik irgi pradėt siuntinėt atviru tekstu, nes užpisa naxui blet užveikė jau dalbajobai.
Nei viename prekybcentryje nėra paprasčiausių kiaulės taukų. Nors užsimušk. Tai kaip kugelį be taukų kept??? Gal su aliejum, blet???
Kiekvienas lietuvis – alaus ekspertas naxui. Net jei jis alaus gyvenime nėra daręs ir geria tik pasterizuotus myžalus filtruotą birzgalą. Ir kai apie alų ima kalbėt, tai dar ir jobanu chemijos ekspertu tampa, nors cheminio junginio neskiria nuo elemento, organikos neskiria nuo neorganikos ir vaizduoja supistą išpistą nedapistą ekspertą uždavinėdamas debiliškus klausimus, kliedėdamas kaip gaidys ir mėtydamas linkus į vikipedijas. Blet siųsiu dalbajobus naxui, nes užpiso blet. Naxui ant pirmo žodžio blet naxui siųsiu kūrvos.
O dar, šitas LiveJournal neduoda normalaus editoriaus, kai su Opera bandai rašyt. Tik kažkokią surogatinę formą duoda.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
opera opera. tie patys rupesciai.
dėl paskutinio punkto: turėtų duoti, aš irgi naudoju, veikia. Kadangi pradėjo veikti visai neseniai, spėju, kad su kažkokia naujesne versija susiję. Bandyk ir tu atsinaujinti.
Ok, pabandysiu. Nors šiaip man Opera yra antrinis brauzeris, paprastai su firefoxu viską darau.
speju, zasu tauku irgi nebuna krautuvese pirkti?
Na, žąsų taukai aktualūs gal nebent žydams. Man gi tereikėjo paprastų kiaulės taukų, kurių ir prekybcentriuose anksčiau būdavo, o ir šiaip gi įprastas visai dalykas.
Nieko nėr geriau už žąsų taukus 🙂
Kepu ir blynus, ir bulves… ir skardą pyragams kepti tepu 🙂
ghrmz… o kur čia tokių būna?
Unikumas aš LJ 🙂 Iš tėvų parsivežu 🙂 kalėdoms kai papjauna 70 žąsų, lieka kokie trys-keturi kibirai taukų 🙂 tai priglaudžiu ir aš porą kg 🙂
O šiaip turguose bobulytės turėtų pardavinėt. Bent jau Šiauliuose turgavietėse galima rasti.
Ghrmz… Niekad nevartojau tokių. Žinau tik, kad žydai paukštienos taukus maistui vartoja ir labai vertina. O jie kai saką, išmano vertę. Reiks kokiam turguj pasieškoc 🙂
anksčiau IKI turėdavo žąsų taukų.
Ačiū, pasižiūrėsiu prie progos 🙂 Nes RIMI, Maximoj ar Norfoj tai tikrai nemačiau tokio dalyko.
turgavietese? a tai kiek ju yr?
Dvaro turgavietė, supranti, i da Lieporiuose turgiuks 😛
o ką, tamsta -- nuo Šiaulių???
zajebal, . naxui.Hahaha 🙂 Įvertinau humorą 🙂
tai gal tavęs per perėją nepraleidžia, nes piktas tu žmogus:D vaikutis turbūt neutralizavo blogio spindulius:P
mane praleidžia, pfff=)
Supranti, praleidimas praleidimui nelygus. Ten tokia gatvelė, kur perėja nepažymėta. Bet sankryžoje turi praleisti pėsčiuosius. Bet dauguma pyzdukų sustoja ir laukia, kol pasuks į pagrindinę gatvę, ir deda ant pėsčiųjų. O čia vat -- iš tolo sustojo, paliko tarpą, nu fantastika tiesiog. Nuostabus žmogus. Dar niekad ten nemačiau taip.
O jei tas Vairuotojas būtų buvęs Lokyz? 🙂
Na ir kas? 🙂 Argi kažkieno buvimas kažkuo trukdo įvertinti žmogų? 🙂 Kiekvienas esam pats savimi, koks norim 🙂
Anasai irgi juk ir neblogas, ir galvotas žmogus, tik išsikalinėja ne vietoj 🙂
O kepti visokius blynus ir kugelius ant sviesto, margarino arba aliejaus neleidžia tradicijos, tų sviestų/margarinų/aliejų sudėtis ir baubai gliutamatai ar dar kokios kitos priežastys? 🙂
Skonis ne tas. Kugelis turi būti ar ant spirgių, ar bent ant taukų. Sviestas -- tai išvis nesąmonė kugeliui, margarinas -- išvis brudas, o aliejus -- nebent, kaip nykus surogatas.
Geras kugelis su solidoliu, jame nėra gliutamato (garantuotai) 🙂
Romas
Ačiū, nesiūlykite, valgykite pats 🙂
Net keiktis žmoniškai nemoki. Et…
Jau sugrįžai iš ten, kur buvai pasiųstas?
Taukų IKI yra -- žasų tikrai mačiau, o dėl kiaulienos nesu tikra, bet lyg ir irgi.
O dėl editor’iaus, būna, kad kartais tieisog neužkrauna iki galo (man), bet šiaip viskas gerai su Opera.
Buvau Kalvarijų IKI tik ką. Jokių taukų -- nei kiaulienos, nei žąsienos :-/
Na, vardan įdomumo, apsirengsiu ir nueisiu pažiūrėt į IKI, kuri dabar vietoj kažkada buvusio Saturno.
Tikrai nebėr, sakė, jau kuris laikas nebeprekiauja jais, nes nepirko. Belieka turgus.
Panašu, kad su tokia europizacija greit lietuviškų valgių pasidaryt bus neįmanoma :-/ Beje, lašinių parduotuvėj irgi nelabai rasi :-/ Žodžiu… Paradoksalu, ale kažkuo ima priminti sovietmetį :-/
Zajebali, atsiprašant, judu su malibu dėl tų gliutamatų verkti ašaroti beigi piktinantis putotis. Pasakysiu paprastai – iš išpindėjimo nebežinot kur pindėti. Ėst reikia tai, ką duoda. Ir nereikia proto pist, kad E6xx yra antikristai pakelti kubu – nežinojai, ir galvos nesukai. Neėdi zabegalkose kebabų, namie pats maistą gamini – kartais ir baisiosios vegetos paberdamas, jei jau dešrą vien tik ryji, tada giminių kaime ieškai – kad parduotų už desetką tikros kiaulės dešrą be antikristų. Galų gale, jei ir gryną antikristą kasdien perdozuodamas kramtai, NEI VIENOS STUDIJOS nėra padarytos, kurį įrodytų, kad yra tvirtas MSG sąryšis su „kiniško restorano sindromu“. Taip, KMI gali kilt, taip, galbūt ir nėra gerai deginti receptorius valgant jį saujomis, ar žiupsniais – bet tada, gerbiamieji, būkit nuoseklūs ir principingi iki galo – ir alaus negerkit (ir cirozės išvengsit, ir ilgainiui abstinencijos sindromo, ir delirium tremensis), ir nerūkykit, ir gatvėmis nevaikščiokit anglies monoksidu kvėpuodami, ir apskritai, nustokit kvėpuot, nes nuo deguonies kūnas dėvisi.
Va. Nu gal ir piktai, gal ir neteisus, bet nuomonę išsakiau, ta proga, kad buvo leista pasikeikt ir pasiputot.
nujausdamas potencialų atsakymą, užbėgu jam už akių: taip, palengvėjo nesvietiškai. 🙂
Priimu atsakymą, tegul ir šiurkštų, ale nuoširdų 🙂
Matai, mane išties labiausiai ir nervina ne tiek sveikatos aspektas, o labiausiai -- išdeginti skonio receptoriai. Nes mėgstu valgyti labai skaniai. Bet kaip pirkėjas, negaliu pasirinkti. O namie vegetų ir pan. nevartoju.
O dėl „įrodytų studijų“ -- tų studijų pakankamai daug, bet kai tokie pinigai kalba, bet kuriai studijai tiesiog atsiranda 10 paneigiančių studijų 🙂
Dėl išdegintų skonio receptorių suprantu, tačiau norint juos išdeginti, bijau, kad tektų MSG valgyti net ne saujomis, o rieškutėmis 🙂
O dėl studijų, tai galima išvis diskredituoti mokslą ir sakyti, kad kieno pinigai – to ir studija. Bet kuo tada tikėti? Klounais iš kosmoso, JK superžvaigžde, ar konspiracijų teorijų kūrėjais? 🙂
Neabsoliutinkim 🙂
Nereikia jokių saujų MSG, kad skonio receptoriai būtų gan ilgam laikui pažeisti. Plg. su ryškesniu atveju -- chininu: bene vieno miligramo tereikia, kad visą dieną burnoj būtų kartu. Gliutamatas, nors ir silpnesnis, irgi ilgam paveikia. Žiupsnelio vegetos, kurią gauni papietavęs prastesnėj valgykloj, pakanka, kad gerą pusdienį skonio receptoriai būtų atbukę. Labai panašiai veikia kai kurios aromatinės medžiagos (tik kad uoslės, o ne skonio receptorius): didelė dozė aromatinių medžiagų pažeidžia uoslę, rezultate kurį laiką nieko neužuodi. Tualeto aromatizatoriai -- pats tas pavyzdys, kai papurškus, šūdo kvapas dingsta, o užuodi tiktai vanilę ar kokias nors gėles. Irgi, poveikis susijęs su uoslės receptorių pažeidimais.
O dėl mokslo diskreditavimo, plg. su talidomido (thalidomide) istorija -- irgi visi tyrimai pradžioj rodė, kad viskas tvarkoj ir niekam nekenkia. O į kokį košmarą tai išvirto paskui? Abejoju, ar smarkiai suklysiu, pasakęs, kad anas „nekenksmingas“ vaistas Europai tapo baisesniu už Černobilį. Taip, MSG egzistuoja ir natūraliai, maži, natūralūs jo kiekiai -- akivaizdžiai nėra kenksmingi. Klausimas yra paprastas -- kiek smarkiai kenkia kiekiai, kurie šimtus ar tūkstančius kartų viršija natūralius? Pvz., didelių dozių sukeliamas kiniečių restoranų sindromas buvo aiškiai patvirtintas bandymais, tačiau gamintojai į tai atsako, esą „mūsų gaminiuose gliutamato 10 kart mažiau, nei buvo jūsų bandymuose“. Tiesiog lieka pakankamai daug vietos manipuliacijai. O dėl pačių gamintojų įtakos -- plg. su neseniai Lietuvoje buvusiais bandymais leisti aukščiausios rūšies mėsos gaminiuose naudoto kraujo plazmą, separavimo būdu atskirtus mėsos baltymus ir sojos baltymus -- iki pakeitimų vos milimetro pritrūko. Taigi, būkim truputį realistais :-/
> Tualeto aromatizatoriai -- pats tas pavyzdys, kai papurškus, šūdo kvapas dingsta, o užuodi tiktai vanilę ar kokias nors gėles. Irgi, poveikis susijęs su uoslės receptorių pažeidimais.
na, kaip protingas žmogus čia nusišnekėjai. Jei affinity medžiagos, prisikabinančios prie receptoriaus, yra didesnis, tai – ne pažeidimas, o užgožimas – kitoms medžiagoms paprasčiausiai neleidžiama prie receptoriaus prikibti – vietos nėra 🙂
O dėl talidomido pavyzdžio mokslo diskreditavimui ir MSG „nesaugumui“ argumentuoti – tai talidomidas, kiek teko skaityti, buvo pardavinėjamas nuo 1957 iki 1961 metų, t.y. 4 metus. Kas be ko, poveikis nėščiosioms – baisus, ir taip būtų galima paaiškinti, kodėl buvo sureaguota per tokį (palyginus) trumpą laiką, bei įvestas naujas reikalavimas vaistų tyrimams (ir dėl tos pačios priežasties daugumos vaistų informaciniuose lapeliuose rašoma: nėščiosioms ir žindančioms vartoti nerekomenduojama). MSG savo ruožtu žinomas nuo 1907 metų ir ne kartą buvo tyrimų subjektu. Taip, didelėmis dozėmis ir pastoviai naudojamas jis yra neurotoksiškas; tačiau kad kinų restorano sindromą sukelia būtent jis, nėra tvirtai įrodyta (pirmosios Schaumburgo ir kolegų studijos 1969 metais imtis – 6 žmonės[!!!]). Vėlesni tyrimai – 1971 metais vykdytas dvigubai aklas (double-blind) tyrimas su 99 asmenimis, kuriems buvo duota 169 MSG dozės po 12g [!], parodė, kad tiriamieji MSG grupėje lyginant su kontroline grupe dažniau jautė tik subjektyvius simptomus – galvos svaigulį ir veido raumenų tempimą – visų KRS simptomų triados neraportavo nei vienas, o objektyvūs parametrai – kraujospūdis, pulsas ir serumo chemijos smarkiai nesisikyrė. 1972 metų Kenney ir Tidball studija su placebo kontrole ir 77 subjektais irgi parodė, kad žmonės jaučia KRS simptomus, tačiau jie nesutampa su gliutamato lygiais kraujyje (neblogai, tiesa?). 15 žmonių neaklas tyrime 1985 metais (Hsu ir Huang) KRS simptomus pajuto šeši. Vėlgi, gliutamato lygis kraujyje ir simptomų jautimas nesutapo. Galiausiai, tikrinant ar KRS simptomus sukelia būtent MSG, Kenney 1980 metais ištyrė 60 subjektų, maitindamas juos skirtingais kasdieniniais maistais; paaiškėjo, kad visi jie sukelia KRS simptomus ir krūtinės, veido, kaklo ar rankų srityje deginimo, tempimo ar skausmo pojūtį 6 asmenims sukėlė kava, 6 – pomidorų sultys su prieskoniais ir dviems iš jų – 2% MSG tirpalas…
išvados, manau, akivaizdžios…
taip, mokslininkus >30 metų papirkinėjo 🙂
o šiaip iš esmės sutinku – chemijas į save dėti reikia labai saikingai. Nesutinku tik su demonizavimu ir gasdinimu/gasdinimusi 🙂
Nereikia bereikalingos ironijos tik 🙂
O dėl demonizavimo -- aš pats to nedarau, o bet tačiau žvelgiu blaiviai: MSG aka gliutamatas naudojamas kaip maisto skonio imitatorius, o tai jau savaime rodo, kad produktai, į kuriuos jis dedamas, yra tokie, kur reikia imituoti tą maisto skonį. Plg. su sintetiniais saldikliais. Visos kitos gliutamatų savybės -- tai arba jo poveikio skonio receptoriams pasekmė, arba šalutiniai poveikiai, apie kuriuos galima kalbėti atskirai.
na va, finally, kaipsaka, pradedu suprasti ir tave 🙂 Kaip rodiklis, tai MSG gan neblogas – jei turi dvi dešras, abidvi 30-40lt/kg ruože (nes pigesnės – salietra su pjuvenom, Dievas mato), tai papildomas rodiklis labai praverčia.
Nu va 🙂
Dėl aromatizatorių -- nereikia painioti užgožimo su pažeidimu (tegul ir laikinu). Užgožimas nepašalina šūdo kvapo, tuo tarpu pažeidimas -- blokuoja šūdo kvapą išvis. Gan tipinis pavyzdys -- vanilinas, kuris didelėmis dozėmis pažeidžia receptorius (ar pastebėjote, kad vanilinas niekad nekvepia stipriai -- jis pažeidžia receptorius pakankamai efektingai, kad net jo paties kvapas negali būti labai stiprus). Dabar neatsimenu, bet kažkokia iš tų medžiagų išvis pažeidžia receptorius tiek, kad didelėm koncentracijom ji atrodo bekvapė, nors mažomis -- kvepia gėlėm (jei tamstai nesitiki, galiu paieškoti detaliau).
O dėl talidomido -- pateikiau tai, kaip kraštutinį atvejį, iki kokio košmaro kartais prieinama. Manau, kad natūralu, jog silpnesni atvejai paplitę kardinaliai plačiau. Plg. su ciklamato ir sacharino atvejais, kažkada paplitusiu ir kelis dešimtmečius nekenksmingu laikytu DDT, o ir ne visai maisto atvejais, pvz., Agent Orange (su dioksino priemaišomis). Visais šiais atvejais daugelis tyrimų ilgai būdavo laikomi „kontraversiškais“, nepatikimais, etc.. Todėl sakyčiau, kad perteklinis įtarumas panašiais atvejais gėdos nedarytų 🙂
na, grįžtant prie aromatizatorių ir receptorių temos. Kvapo receptorių specifikos neišmanau, tačiau jei manytumėm (ką aš ir darau), kad skonio / kvapo receptoriai principinis veikimas yra toks pats, kaip ir kitų (5-HT, GABA, bei mano mėgstami CB), tai juos „pažeisti“ yra taip pat sunku, kaip „sukūrenti“ wireless stotelę naudojant wi-fi ryšį 🙂
Receptorius – tarsi kompo kištukas. USB lizdas – USB receptorius, LPT – LPT receptorius, VGA – VGA. Kitaip tariant, į receptoriaus angą belenko neįkiši. Kuo kišamo chemikalo forma panašesnė į receptoriaus angą, tuo didesnis affinity. Gamtoje yra krūvos USB, LPT, VGA kištukų, ir jie sabačinasi prie receptorių, receptoriai pasijungia plug&play, ir siunčia elektrocheminius signalus „aukščiau“. Va. (Žinoma, tų lizdų žmoguje yra dešimtys tūkstančių, jei ne milijonai, ir jų skaičius priklauso nuo to, kokios juos stimuliuojančios medžiagos yra aplinkoje – na, bet į neurokonkurencijos aptarimą gal nesileisim). Tas atitikimas yra vadinamas affinity (velniai žino, kaip lietuviškai).
Tai dar ne viskas – medžiaga, kuri prisikabina prie receptoriaus gali veikti kaip
a) visiškas agonistas – pilnai dirgina receptorių ir priverčia „šefui“ duoti maksimalaus stiprumo signalą (tai dar nereiškia, kad agonistas „degina“ receptorių – gamtoje tokių pilnų agonistų nors vežimu vežk)
b) dalinis agonistas – kaip sufleruoja pavadinimas, šitas tik dalinai sudirgina receptorių
c) antagonistas – kabinasi prie receptorių ir neleisti prikibti kitoms medžiagoms, taip slopindama receptorių (kai kurie antipsichotiniai vaistai selektyviai blokuoja tam tikrus dopamino (D2) ir seratonino (5-HT2A) receptorius)
d) antiagonistas – aktyviai slopina receptorius (tarkim Ro-15-4513, Roche farmacijos chemikalas, kuris yra benzodiazepinų klasės antipodas :} kai benzodiazepinų klasės vaistai (diazepamas, pvz, ar alprazolamas [xanax’as, mmmm…]) yra GABA receptorių agonistai ir sukelia „poxujizmo“ jausmą (nutraukia nerimą), Ro-15-4513 yra GABA receptorių antiagonistas ir sukelia nerimą 🙂 )
va, apie ką aš čia? įsijaučiau paskaitą skaityt, blogas ir bjaurus įprotis 🙂
taigi, vanilinas, manyčiau, yra tiesiog stiprus agonistas (o ne „žudikas“), o kažkuri iš tų medžiagų, kur didelėm koncentracijom yra bekvapė (tikiu, kad tokia yra, kažką girdėjau, valanda gūglės iškas teisybę 🙂 ), manyčiau, yra dalinis antagonistas. Taigi, ką norėjau sakyt – kad nereikia maišyti „pažeidimo“ sąvokos su „normalia receptoriaus veikla“ 🙂
DDT anot PSO yra vidutiniškai toksiškas, jo LD50 yra 113mg/kg ir kenksmingas jis yra labiau chroniškai, tad irgi, žinai, toks ir antikristas… 🙂 tik tiek, kad burbulas didžiulis buvo išpūstas (kaip ir daugumoje „sensacijų“). „Mokslo baisumynai“ daugumoj yra iš piršto laužti – ir kai kas iš to gražų pinigėlį darosi – kai dar dirbau vienam internetiniam dienrašty, man liepė parašyti straipsnį, kaip LHC yra pragaro mašina ir sukels pasaulio pabaigą. Nerašiau – kitoj skilty vistiek pederastai išspausdino, vistiek bangas kėlė, iš musės dramblį pūtė. Taip, kad, jei gasdina, tai perteklinis įtarumas yra būtinas – priešingu atveju, visko bijodami, atgal į tamsiuosius amžius sugrįšim… 🙂
Su receptoriais, matai, yra truputį sudėtingiau. Receptoriaus veikimas visada yra paremtas tokiu principu: receptorius laukė molekulės, pakliuvo į jį molekulė, užtrumpino, receptorius susidirgino ir pasiuntė impulsą (šis siunčiamas dėl įvykio, kad nauja molekulė pakliuvo į receptorių, o ne dėl pačios molekulės buvimo), molekulė pasišalino, receptorius vėl laukia molekulės. Jutiminiai receptoriai veikia kiek kitaip, nei mediatorių receptoriai (pastarieji siunčia signalą tol, kol juose yra mediatorius, o pats mediatorius šalinamas, skaidant jį fermentu, pvz., klasikiniu acetilcholino atveju -- acetilcholinesterazė).
Receptoriaus pažeidimas šiuo atveju -- tai tiesiog būsena, kai molekulė nepasišalina. Šitaip gali veikti ir agonistai, ir antagonistai. Jei receptorius būna užblokuotas pakankamai ilgai, jis tiesiog nustoja reaguoti -- vat ir viskas. Vanilino atveju, vietoj to, kad molekulė, vos sudirginus receptorių, būtų pašalinta, ji užsilaiko pakankamai ilgai, kad gerokai sutrukdytų į receptorių pakliūti kitoms molekulėms. T.y., normali receptoriaus funkcija pažeidžiama. Rezultatas paprastas -- silpnas vanilino kvapas jaučiamas, o padaryti to kvapo stipriu tiesiog neįmanoma, nes molekulių kaita receptoriuose per lėta.
Ilgainiui vyksta ir kiti procesai (bendras organizmo prisitaikymas) -- arba dalis receptorių tiesiog -- žūsta (pažeidžiama uoslė ar skonio pojūtis), arba organizmas bando kompensuotis, prisiaugindamas naujų receptorių vietoj senųjų. Taip ar anaip, gaunasi gan ilgalaikiai pažeidimai.
O dėl DDT -- jis kancarogeniškas ir mutageniškas pats savaime, be to, jo gamyba yra siejama su dioksinų susidarymu (apie tuos -- išvis atskira istorija), dėl to ir problemos. Kol šitas kenksmingas poveikis nebuvo atrastas, žmonės kartais jį net ant maisto berdavo, kad vabzdžiai nepultų. Na, ir dar visokie poveikiai gamtai, dėl kurių paukščiai ir žuvys nyksta, bet tai jau mažesnės bėdos.
Dėl įtarumo -- aš tai vadovaujuosi paprasta mintim: ar tam tikras dalykas tiesiogiai gali įtakoti žmones, ar negali. LHC tiesioginės įtakos nematau tiesiog. Tuo tarpu chemikalus mes valgome, geriame, jais kvėpuojame. Ir istorinių pavyzdžių su kraupiomis nelaimėmis dėl chemikalų -- pakankamai daug. T.y., ta sritis, kur tam tikras įtarumas būtinas.
Jei nori -- priešingas pavyzdys dėl chemikalų: benzoinė rūgštis, kuri dėl savo chemiško pavadinimo daugeliui kelia siaubą, nors išties didžiuliai kiekiai jos yra spanguolėse. Kažkada chemikai susidomėjo įdomiu reiškiniu: pakanka vos kelių spanguolių kibirui kopūstų, kad tie kopūstai nepūtų, o tiktai rūgtų. O įbėrus į kopūstus gerą spanguolių saują, net ir rūgimas sustoja. Ištyrę, atrado benzoinę rūgštį, kitaip vadinamą spanguolių rūgštimi -- šiuo metu tai vienas iš populiariausių ir užtikrintai nekenksmingų konservantų.
Dėl jutiminių receptorių specifikos nesiginčysiu, nesu ekspertas (apskritai nesu jokio dalyko ekspertas), ačiū, kad paakinai 🙂
Tačiau manyčiau (ir toliau kabinuosi prie žodžių), kad „pažeidimas“ turi pernelyg neigiamą konotaciją apibūdinant sąlygas, kurios receptoriams nėra nenormalios (kad ir su per lėta molekulių kaita) ir juos pažeidžia tik per ilgą laiką, t.y. chroniškai vartojant. Receptorių daugėjimo irgi nepavadinčiau „pažeidimu“ – normali adaptacija, juolab, kad pašalinus dirgiklį, receptorių kiekis krenta iki normalaus (irgi adaptacija).
Dėl DDT, tai netgi toksiški materiolai turi savo vietą ir laiką. Turint omeny, kad nuo maliarijos visgi miršta labai daug žmonių, manau, kad šitas chemikalas ne vieną yra išgelbėjęs nuo ligos, o dar ištempęs keletą smarkiai perdozavusių barbituratų :))) pusryčiams, kas be ko, nerekomenduočiau… geriau jau gliutamato saują 😉
Dėl įtarumo, žinai… subjektyvus dalykas, ar gali turėti įtakos žmonėms, ar ne. Netgi, rodytųs, trivialūs dalykai kartais turi gan gilų impactą – vat štai Therac 25 atveju krūvai žmonių turėjo įtaką programinės įrangos klaidos, o štai, rodytųs baisiai svarbūs dalykai ne taip jau ir smarkiai keičia pasaulį, kuriame gyvename – pavyzdžiui atominė energetika, kurios iki šiol tam tikros žmonių grupės bijo it velnias kryžiaus, ir mojuojasi černobylio šmėkla, patogiai užmiršdami, kad ta katastrofa – Diatlovo asmeninių sąskaitų su reaktoriais suvedinėjimo pasekmė. Taip pat manyčiau, kad bet kurios srities istorijoje galima rasti kraupių pavyzdžių – kaip merginos radžiu dažydamos laikrodžių rodykles laižydavo teptukus, kad patogiau dažyt būtų… Skirtumas tik tame, į ką atkreipiame dėmesį, apie ką daugiausiai kalbama, tas ir pavojingiausia. Jakobsas-Kreutsfeldas, paukščių gripas, teroristai… štai prieš ką kovojame, o kad daugiau žmonių miršta paslydę ant šūdo ir prasiskėlę galvą, negu nuo šių dalykų, ir nematome 🙂
Įtarumas, kas be ko, yra gera sąvybė, tačiau net ir įtarumas turi būti įtarinėjamas (w00t rekursija) 🙂
Tiek. Manau, diskusija baigta: daugiau kaip ir nebeturiu ką ir bepasakyt, o ir nemanau, kad pats turi daug ką pridurti.
Dėkui, buvo malonu.
Jo, sutinku, kad daugmaž ir išdiskutavom. O dėl receptorių pažeidimo -- tokį terminą rasdavau literatūroje, tai tokį ir vartoju 🙂
beje, labai smagi diskusija, labai daug įdomių dalykų per ją suradau 🙂
Tuoj bus antra dalis apie gliutamatus aluje. Kad kai kam iš kažinką vaizdavusių įvaryti priepoliuką 🙂