Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį.

Galų gale, reikia bent trumpai pristatyti pastarojo dešimtmečio lietuviškų knygų debiutų rekordininką – garsaus publicisto Andriaus Užkalnio šedevrą, knygynuose stovintį šalia Butkutės ir Minedo rašliavų. Tiesa, sumelavau – tiražas išpirktas. Teks apseiti. Greitai bus antras leidimas.

Gal ir būčiau nerašęs – bet aptikau nuotrauką, kuri praktiškai visą anglų esmę nupasakoja vienu vaizdu. Bet… Kas nepagyveno Anglijoje arba bent neperskaitė Andriaus Užkalnio knygos – nesupras. Nesupras, koks tai viską aprėpiantis kultūrinis koncentratas, paradoksaliai natūralus, nors ir sukeliantis šoką. Todėl turiu paaiškinti šią nuotrauką. Ir Užkalnio knygą, be kurios šios nuotraukos nebūčiau supratęs ir aš pats.


(Londonas, apie 1930 metus. Nuotrauka iš mano mylimiausios LJ bendruomenės – http://community.livejournal.com/adski_kafeteri/1648361.html )

Kažkada, prieš daugybę metų, ten praleidau kokias 10 dienų, gal ne visai pilnų, tačiau visiškai pankiškų, didele dalimi su vietiniais valkatom – visokiais gatvės muzikantais ir neformalais. Tai buvo nuostabus laikas, tai buvo nuostabus potyris – ta šalis kiek iš vidaus, tokia, kokią ją vargu ar pamatytų dažnas imigrantas, netgi pragyvenęs ten metus. Lengvas, bet staigiai nuslepiamas vietinių chebros šokas, kai paaiškėja, kad jų senai pažįstamas smulkaus krautuvininko sūnus gyvena nuosavame šeimos name Picadilly Circus, o paskui visiškai nejuntamai, bet rimtai pakitę santykiai: visi kartu, bet jis ten, o kiti – čia. Pats to vyruko tėvas, apsirengęs kaip nuskuręs kaimietis ir dirbantis parduotuvėje už prekystalio – visai chebrai žinomas. Ir vakare, beperkant alų, ir pakalbant, prasitariantis, kad vienas pagrindinių jo verslų – didmeninis aliejaus ir prieskonių importas. Tie keisti čiaupai su paskirai tiekiamu karštu ir šaltu vandeniu, bei iš sienų styrančios durų rankenos – vandeniui klozete nuleisti. Kartais esančios per porą metrų nuo klozeto. Arba, vienu keistu atveju – net ne tualete(!!!).

Mane nepažįstami anglai nuolat palaikydavo savu, aišku, kol nepradėdavom kalbėti (o mano anglų kalba tuo metu buvo tragiška): visiškai bomžiška išvaizda jiems paradoksaliai sukeldavo respektabilaus piliečio įspūdį. Man prireikė kelių dienų, kol supratau, kad tiesiog rengiuosi taip, kaip patys anglai. Nešukuota galva, aptrinti nuo senumo ir absoliučiai nemadingi drabužiai – rodiklis. Keista buvo tai, kad "savais" (kiek išvis jiems kas nors gali būti savas) nelaikė jokio kito iš mūsų (lietuvių ir italų) atvykėlių, o keistus angliškus juokus laidydavo tik su manim, visai nebandančiu su jais bendrauti.

Keistos žmonių reakcijos gatvėse į naktimis besišlaistančius praeivius, prasilenkiant kuo skubesniu žingsniu. Aišku, jie į nusikalstamumą žiūri kitaip. Keistas Lietuvai požiūris į viską: jei daiktas tinkamas (nesugedęs), nėra ko jo keisti. Nėra ko daryti remonto, jei kažkas negriūna. Gi viskas tvarkoj. Keistas nuolatinių ir labai aiškių ribų pojūtis bendraujant – "tu čia, aš čia, joksai malonus pokalbis, koks bebūtų, nieko neįpareigoja". Keistas neformalus taisyklių skirstymas į visiškai ignoruotinas ir absoliučiai privalomas. Alkoholio prisiplempę nepilnamečiai ar žolę stotelėje rūkanti chebra, šalia pat kurios stovi policija ir nieko "nepastebi" – normalu. Be bilieto važiuoti metro – nesuvokiama. Ir žinoma, lietuviškam protui absoliučiai nesuprantamas buhalteriškai finansinis mastymas visur, optimizuojant išlaidas su sadistiškai natūraliu išskaičiavimu. 20 pensų per dieną kainos skirtumas bendrame projekto biudžete gali tapti nediskutuotinu pagrindu, dėl kurio jūs būsite apgyvendintas žemesnės klasės viešbutyje, esančiame 5 kilometrais toliau, nei reikia. Tai natūralu jiems, o mums atrodo, kaip klaikus durnumas.

Keistos angliškos moterys: pirmiausiai – klaikios, siaubingos. Ganėtinai normaliai atrodanti viršutinė kūno pusė kartais kompensuojama tokių nesuvokiamų matmenų užpakaliu, dėl kurio joms tenka pro duris eiti skersomis. Ir fantastiškos anglų policininkės, kurias, atrodo, atrenka grožio konkursuose. Tikrą paprastų anglų moterų grožį supranti tik po kiek laiko: jos absoliučiai kitaip mastančios. Jos yra anglės, pavergiančios savo anglišku charakteriu. Vietiniai negrai (tik neduokdie šitą žodį ten pavartoti) kažkodėl daug panašesni į lietuvius: su jais gali rasti bendrą kalbą, o to išskirtinio angliško bendravimo barjero – nėra. Tik grįžęs į Lietuvą, staiga suvoki, kiek daug keistų (nors ir kitokių) panašumų tarp anglų ir mūsų: mes irgi turime iš pradžių nematomą, bet išties nepaprastai aukštą bendravimo sieną atvykėliams ir krūvą tarpusavio santykius nustatančių barjerų.

Angliškas alus, kuris taip skiriasi nuo mūsų parduotuvėse esančios lietuviškos gazirovkės. Tikras, natūralus, apyniuotas, tirštesnis – tiesą sakant, labai primenantis tą alų, kurį verda mūsų mažosios alaus daryklos, tokios, kaip Butautų dvaro ar Biržų. Ir pilstomas pintomis – iki pat bokalo viršaus. Keisti kontrastai miesto centre: prabangūs durininkai su šalia namų stovinčiais "Rolls-Royce", o vos už kelių dešimčių metrų – ant šaligatvio miegantys bomžai ir metrinio aukščio šiukšlių kalnai. Kai kurios gatvės dėl šiukšlių naktį tampa elementariai nepraeinamomis. Ir kalnai šiukšlių angliškuose autobusuose. Kurie kartais važinėja taip, kad Vilniaus mikrobusų vairuotojai, palyginus su jais, atrodo, kaip senos atsargios tetulės.

Ir tos angliškos tvoros – tai išvis atskiras reiškinys: jos visur, visur, kur tik gali būti, ar net negali būti. Ir šimtametės, su grubiai atkištais smaigaliais, besitaikančiais išbadyti akis tam, kas bandys perlipti, ir naujos, prie prabangių namų – su iki blizgesio išgaląstais ir paauksuotais ašmenimis, vaizduojančiais dekoratyvinių gėlių lapus, milžiniški tvorų tinklai, o kažkokiam dokų rajone – 12 metrų aukščio (!!!) gelžbetonio plokščių tvora, o šalia terasinių namų – pusės metro aukščio tvorelės, rūpestingai papuoštos daužytų butelių šukėmis bei surūdijusia spygliuota viela. Kažkuriuo momentu supranti, kad tos tvoros – ne apsaugai: jos tiesiog vidinių barjerų atspindys, eksteriorizacija ir vizualizacija.

———————

Ir štai dabar – Andriaus Užkalnio knyga, kurioje paaiškinama viskas. Išties – ji ne apie anglus. Ji apie mus – lietuvius, ji apie tai, kodėl mes anglams nesuprantami ir neįdomūs. Ir kodėl tie anglai tokiais keistais atrodo būtent mums. Ir ta daugybė klausimų, kurie man buvo likę po tos išvykos, dabar gavo atsakymus. Aš žinau, kodėl į mane reagavo saviau, nei į kitus. Aš žinau, kodėl buvo barjerai. Aš žinau, kodėl pas juos toks kitoks požiūris į vadovus. Aš žinau, kodėl jie stato tvoras. Aš žinau, ko mums trūksta čia, Lietuvoje. Užkalnis mane privertė į save patį pažvelgti kitaip.

Taip, aš taip ir nepaaiškinau, ką sako nuotrauka. Nes aš – ne Užkalnis. Galų gale, juk reikia paskaityti visą knygą, kad suprastum, jog ši nuotrauka simbolizuoja visą krūvą angliškų vertybių ir gyvenimo keistumų. Būtent todėl aš to ir nepapasakojau. Tai jau padarė Andrius Užkalnis.

O buitiškai – būtent šios knygos dėka nusipirkau jūros druskos maistui. Kaip ir minėjo autorius, stebuklingas skonis – ją galima netgi valgyti vieną. Tik vienas pastebėjimas: poskonis – labai ilgai išliekantis. Rekomenduoju. Ir druską, ir lygiai tokią pat druskingą knygą.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

39 thoughts on “Andrius Užkalnis. Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį.

  1. grybukaras

    Aha, bendras požiūris lyg iš toliau, bet įsigilinant į esmę yra gerai, be to knyga baisiai lengvai skaitoma. Bet mane pribloškė ir visą įspūdį sugadino gausybė netikslių faktinių detalių. Šiaip jau, net ne netikslių, o visiškai iš lubų ar delfio komentarų laužtų, ir net ne gausybė, o dauguma -- kiekvienam puslapy, kas antroj pastraipoj laukinės fantazijos, pradedant pirmo puslapio rusiškais viskio ir romo vertimais degtine Šerloke Holmse, baigiant visais itališkais daiktavardžiais, besibaigiančiais balsėmis. Toks fantazijos srautas ima gana greit erzinti, kaip ir nesuprantamos išnašos, aiškinančios kas antrą žodį. Pastarosios labai aštunto dešimtmečio ‘Drąsiųjų kelių’ serija atsiduoda. Maždaug ‘Alebarda -- viduramžių ginklas, turintis ieties ir kalavijo požymių. Vert. past.’. Aišku, už tokią kainą gal ir galima atleist.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Dėl išnašų -- kad tu žinotum, kaip aš džiaugiausi jas skaitydamas ir prisimindams išnašas, kurios būdavo „pasaulinės literatūros aukso fonde“ -- kai kada dar didesniais kiekiais, bet nukeltos į knygos galą 🙂 Vat ten tai išties košmaras buvo -- vartyti pirmyn, atgal, pametant mintį ir t.t. 🙂
      Kabinant giliau, šiuo atveju išnašas galime suprasti, kaip paralelinę naraciją -- jos požymiai ryškūs. Gal būt ne visai pilnai atskirtą (gerokai pašlifavus, būtų galima padaryti šedevrą), bet savotiškai įdomią ir netgi tampančią vienu iš vinukų, priverčiančių tarpais stabtelti ir pagalvoti, o ne tiesiog imti ir suryti visą tekstą.
      Tuo tarpu „laukinės fantazijos“ čia irgi turi du aspektus: viena vertus, tai daugiau pasaulio suvokimas -- ne mokslinė analizė, o vaizdiniai ir požiūris, kuris visai neturi būti objektyvus. Kita vertus, apie Šerloko Holmso vertimus su degtine vietoj džino -- kiek atsimenu, tokie buvo išties. Ir berods netgi lietuviškame leidime (atsimenu -- nes dar tada, beskaitant nustebino, kad Holmsas geria degtinę). Kiek kitoje knygos vietoje tokių vertimų kilmė dalinai paaiškinta iš kitos pusės -- džinas anglams reiškia ne tik džiną, bet ir bet kokį alkoholį.

      Reply
      1. grybukaras

        Žinoma, ne mokslinė analizė. Aš visai ir nesitikėjau enciklopedinių žinių. Bet 10, **ioliktą, ntąjį kartą skaitydamas ten tokius niekus, imi galvot -- ar tiesiog taip įsijautė berašydamas, kad vardan spalvingo palyginimo leidžia sau nusišnekėt, ar tiesiog ir tas pasaulio suvokimas iš tokių panašių elementų susiformavęs. Erzina dargi ir nenuoseklumas -- pats nuolat šaipydamasis iš lietuvių, apie daug ką susidarančių nuomonę per klaidingus šaltinius ir teigiančius, kad ‘Aerobusai greičiau skraido, nei Boingai’, pats Užkalnis čia demonstruoja lygiai tą patį. Kažkur kažkada girdėjo, galvoj užstrigo, toliau nesidomėjo -- ir jau tiesa. Turbūt šiam kontekste pasakysiu labai ‘lietuviškai’, bet dėl gausybės tokių detalių susidaro įspūdis, panašus į tą, kai kokiam vakarėly užmezgi pokalbį su nepažįstamu žmogum, šnekatės su juo, tarkim, apie profesiją, pokalbis įdomus, pašnekovas puikiai išmano subtiliausius klausimo aspektus. Ir staiga, išsėmus temą, jis lepteli ką nors tokio pribloškiančiai atgrasaus iš, pvz. Tomkaus repertuaro, na kad ir ‘Turėjau čia vieną reikalą su tokiu žydu iš Kauno, žinai, gaila, kad Hitleris nespėjo savo darbo iki galo atlikt’. Toks klaikaus nusivylimo jausmas apima. Aš, šiaip jau, esu nemažas Užkalnio gerbėjas ir žaviuosi jo komentarais periodikoj, bet perskaičius šitą knygą atėjo būtent toks nusivylimo jausmas, maždaug ‘štai, kur jo ribos, o deja’.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Na, man sunku vertinti. Tiek, kad dalis tokių „išgalvotų“ faktų gali tik atrodyti išgalvotais, o būti tikrais, kaip kad su ta degtine ir Holmsu. Toli gražu ne visada keisti dalykai būna fantazijos vaisius. O tai, kad autorius turi nuomonę -- tai akivaizdu ir bent jau man -- kaip tik patinka. Pseudoneutralumas tiesą iškraipo daug daugiau, sukurdamas nutylėjimus ir baltas dėmes ten, kur jų visai nesinorėtų.

          Reply
          1. grybukaras

            Tai aš visai ne apie neutralumą ar nutylėjimus. Neskaniai tiesiog atrodo, kai iš kitų kvailystės ir nežinojimo šaipomasi atvirai ir nesidrovint demonstruojant savąjį. Dėl Holmso jau kažkur kažkas surado ir citatas pateikė, kad fantazija. Nu, išsiblaivysiu po naujų, prisėsiu kada ir išrankiosiu bent iš dalies knygos visus liapsusus.
            Linksmai sutikti.

            Reply
            1. rokiskis Post author

              Dėl Holmso -- ne fantazija. Tai, kad surado citatas su viskiu ar džinu vienur, tai nereiškia, kad kitur nebuvo degtinės. Leidimų buvo visa krūva.

              Reply
            2. maumaz

              „Nu, išsiblaivysiu po naujų, prisėsiu kada ir išrankiosiu bent iš dalies knygos visus liapsusus.“
              Įtemptai lauksiu, bus žiauriai įdomu 🙂

              Reply
    1. rokiskis Post author

      Pagrindinai Lietuvos Ryte, kiek mažiau -- Lietuvos Radijuje būna. Vienas iš kelių žinomiausių autorių, rašančių laisvomis temomis.

      Reply
      1. jurkis

        Hm, pasakyčiau, kad LRyras -- „bulvarčšina“, tai ir publiciatas toks, ale kad Lietuvas Radijas…. Matyt, teks paskaityti jo knygą.

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Laikraščių tarpe dabar didžiausia bulvarščina yra 15min. Ir žinoma, didžiosios bulvarščinos klasika -- Respublika. Lietuvos Rytas atrodo visai padoriai, palyginus su absoliučia dauguma lietuviškų laikraščių 🙂

          Reply
            1. rokiskis Post author

              Realiai padorių laikraščių Lietuvoje nėra. Bene padoriausiu (nors irgi su nemenkom iškrypom) ilgai buvo Lietuvos Aidas, kol kvankštelėjęs Pilvelis jo nepribaigė. O dabar -- nėra. Taip kad yra kaip yra.

              Reply
  2. nemunas

    Teko man laimės pabūti Londone keletą dienų. patiko. Nuo tada pradėjau žiūrėti BBC1, BBC2, kai tik turiu tokią galimybę, nes LT, kol kas nesugebėjau išsiaiškinti, kaip per satą galima tuos kanalus pagaut.
    patiko tai, kad daug kas daroma ne „pakazūchai“, bet žmogui, tiesiog jam, kad būtų patogiau. pvz pube pila alų, pripila pilną, skuba, kad daugiau žmonių aprūpint, prilaisto, bet po apačia padėti rankšluostėliai, kurie viską sugeria. ir niekas ten nelašina lauas, kaip pas mus, pagal principą -- geriau tėvas nuo stogo , negu lašas prošalį.
    dėl jūros druskos -- maisto gamybai jau pusmetį gerą naudoju. net persūdžius maistą, tas sūrumas yra skanus, čia tai faktas.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Jo, pakazūchos tenai išties nėra. Ir ta pakazūcha, kuri vis dar dažna Lietuvoje -- vienas iš šlykščiausių sovietmečio palikimų. O BBC -- nepralenkiama. Pavyzdys visam pasauliui, neturiu su kuo net palyginti, visi kiti -- atsilieka nuo jų. Vienas iš tų dar išlikusių dalykų, kuriais anglai gali didžiuotis prieš visą pasaulį.

      Reply
  3. tokia_kokia_esu

    Kažkada man vienas vyresnio amžiaus anglas pasakojo, kaip galima nustatyti žmogaus klasę pagal atsiprašymą: žemiausioji klasė, sakys sorry, vidurinė pardon, o upper class sakys I beg your pardon. Paskutinįjį išsireiškimą visai buvau pamiršus, kol prieš kelis mėnesiu už manęs neužkliuvo dailiai pasipuošusi močiutė ir nepasakė: I beg your pardon, miss.

    Reply
    1. tokia_kokia_esu

      nepaaiškinau, ką tuo norėjau pasakyt: omeny turėjau tai, kad tos angliškos taisyklės, tradicijos ir įpročiai dažnai mums, atvykėliams yra nesuprantami ir dažnai net keisti.

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Aha, arba kiek paniekinantis žvilgsnis, paklausus, kur yra „the toilet“ ir paaiškinimas kur yra „gents“ (tau matyt būtų „ladies“). Bet kiek suprantu, tai daugiau senoji karta, o jaunimėlis po truputį trina tas ribas. Tuo man ir patiko, kad daugybę tokių dalykų knygoje Andrius Užkalnis paaiškina taip, kad imi juos suprasti, sužinai priežastis.

        Reply
    1. rokiskis Post author

      Mes kitokie. Tik dažnai patys nesuprantame, kiek smarkiai skiriamės ir juolab nesuprantame, kad kiti irgi skiriasi nuo mūsų. Ir kad visa tai -- natūralu ir, kartu, neišvengiama.

      Reply
  4. Anonymous

    Ot ačiū Rokiškiui už zamietkes, ir visus gerus žodžius. O aš tai laukiu nesulaukiu rimtos neigiamos kritikos, nes gavnasosų visokių kur tipo faktinių klaidų surado kas antroje pastraipoje bet nė apie vieną negali parašyti, tai nauda tokia pat kaip iš tų kur komentuose vadina Užpelkiu arba Užkulniu arba Užkelniu, o va kad nors kas iš rimto sudirbtų tai taip norėčiau bet kol kas Kalėdų Senelis neprinešė.

    Reply
    1. kreivarankis

      Dėja, neturiu laiko paskaityti. Tik šiaip, kiek man teko skaityti Užkalnio tekstus, kiekviename straipsnyje jis bent pastraipą skiria savo riebaus snukio aprašymui ir apie to priežastis -- aistringą pomėgį ėsti visokius hamburgerius su majonezu ir tt. Toks jausmas, kad jis kažkaip pasamoningai vistik tikisi, kad kažkuris komentatorius (dar geriau komentatorė) ims ir pasakys -- „ne, Užkalni, kodėl tu taip blogai apie save galvoji? Tu turi normalų žmogaus veidą, tiesiog jis nėra perdžiūvęs ir tiek. O šiaip tu visai nieko atrodai“. Bet, dėja, jei Užkalnis ir dėl ko giriamas, tai dėl savo šmaikštumo, o apie veidą -- arba riebus, arba nieko. Nepadeda net įžeidžiančių komentarų papildomas publikavimas savo puslapyje. Įdomu ar knygoje apie Angliją daug vietos Autorius skiria šiai savo problemai. Gal ta problema tiesiog patalpinta atskiruose skyriuose, kuriuos būtų galima praleisti? Bet, spėju, kur tau…
      Kreivarankis

      Reply
      1. rokiskis Post author

        Hmmm… Sakyčiau, nekoks diskursas, liūdnai pachmielingas ir vargingas. Kreivaranki, juk moki ir normaliai pavaryt, už esmės kabindamas, o ne atkartodamas debiliausius Lietryčio komentatorius, pasistenk, ką? 🙂

        Reply
      2. maumaz

        Aha, kažkaip čia nesolidžiai, Kreivaranki. Užkalnio snukio tema jau seniai išnagrinėta ir aptarta. Knygoje tam dėmesio neskiriama, nebent dėl to, kad anglams giliai dzin kaip kas atrodo.

        Reply
        1. kreivarankis

          dėl to snukio
          Ai, nu nepykit. Šiaip ir pats galvoju, kad nelabai čia gražiai pavariau. Tiesiog ant bangos buvau tuo momentu, nes neseniai buvau paskaitęs tą visą apsiskalijimą dėl „Silva rerum“. Neskaičiau tos knygos, vėlgi negaliu kažko apie ją pasakyti. Tiesiog paskaičiau kaip įprasta kvailai surašytą V. Normano straipsnį, kad kažkokia „Šiaurės atėnų“ kritikė vykdo rašytojų genocidą. Per to teksto komentarus susiradau kas ta kritikė, susiradau jos straipsnį ir jis man labai patiko. Tiesiog puikus ir raštingas straipsnis, beje, gana intriguojančiai nuteikiantis ir „Silva rerum“ skaitymui ir įkalantis keletą subtilių akcentų į kuriuos man šiaip jau magėtų atkreipti dėmesį, jei kada skaitysiu „Silva rerum“. Tada vėl perskaičiau V. Normano straipsnį antrą kartą ir jis man dar durnesnis pasirodė, nes tame straipnyje apart to, kad kritikė kaltinama genocidu, nebuvo nė žodžio kas tai per knyga yra „Silva rerum“ ir kuom jinai tokia geniali. O juk įdomu, nes pvz. tos kritikės vardu Brigita atskleisti trūkumai atrodė įtikinamai. Negaliu, aišku, neskaitęs teisti tačiau su malonumu būčiau perskaitęs apie tai kuo „Silva rerum“ ypatingas (turiu omeny ne tuščią, neargumentuotą panegiriką). Tada dar pasirodė kažkokio kritiko tekstas bernardinai.lt ,kuris rašė, kad iš principo kažkaip keista kai LR reklamuojamos autorės atžvilgiu paleistos kelios replikos iš ŠAtėnų, įvardijamos kaip rašytojų genocidas. Prie ko čia vedu…:)… Galiausiai atsirado Užkalnio straipsnis LR, kuriame jis, oponuodamas autoriui iš bernardinai.lt ir gindamas „Silva rerum“ nuo kritikų, pats rašo pastraipomis apie savo snukį ir apie hamburgerius, lyg tai pvz. žmogui ieškančiam info apie „Silva rerum“ tai būtų įdomu. Pradėjau skaityti ir užmečiau -- tikrai atsibodusi tema. Jis gi ir čia pats rašo, kad jam brangiausi psichoanalitikai ir seksopatologai. Toks įspūdis, kad į juos jisai ir orientuojasi, kadangi kaip kitaip paaiškinti aplinkybę, kad besigilindamas į knygą „Silva rerum“, jis negali apsieiti be savo išvaizdos aprašymo, tiek įsijausdamas, kad net pamiršta dėl ko viskas prasidėjo. Dėl to ir išreiškiau nuogastavimą ar tas fenomenas nepasikartoja ir naujoje knygoje. Apšvieskit, jei kas skaitėt. Kas juokingiausia, tai Brigitos kritika mane daug labiau intriguoja tą knygą skaityti, nei kvaila euforistinė panegirika. Dar kartą atsiprašau.
          Kreivarankis

          Reply
          1. pipedija

            Re: dėl to snukio
            Taip, čia mes jau irgi vienareikšmiškai pritariame, kad tas Užkalnis -- tai savimyla egoistas, rusofilas, niekina mūsų visą istoriją ir ryja tuos hamburgerius, niekindamas cepelinus ir apie juos šlykščiai šmeiždamas visą Lietuvos palikimą, kurį niekina kiekviename savo straipsnyje plūsta viską vien tam, kad išsityčioti iš kitų, garbesnių autorių reiktų daugiau, nei dabar turime, tada ir tokie užkalniai negalėtų spausdintis ir žinotų savo vietą, todėl vienareikšmiškai sakome NE!

            Reply
  5. Anonymous

    Nepykit garbusis Rokiški, man pačiam artimiausi ir mieliausi tarp komentatorių yra psichoanalitikai ir seksopatologai kur mane diagnozuoja. Jie -- mano medicininė brigada kuri mane saugo.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Brangus ir gerbiamas Užkalni, bet juk Kreivarankis -- ne šiaip sau komentatorius, jis tikra analitikų žvaigždė, jis jus taip išanalizuoti galėtų, kad visos kitos analizės paskui atrodytų, kaip vaikiškas lemenimas! Štai todėl ir pykstu gi, kad analizių žvaigždė taip nesąmojingai čia pasisakė…

      Reply
  6. Anonymous

    Aš irgi žinau
    „Lietuviui dažnai sunku priprasti prie angliško individualizmo ir prie labai asmeniško kalbėjimo, prie dažnai vartojamo žodžio „aš“, net kalbant apie tarnybines pareigas arba apie savo organizaciją…“

    Reply
  7. Pingback: Andrius Užkalnis – greitai bus trečia knyga, o dar greičiau – gastrolės « Rokiškis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *