Ta diena, apie kurią nieko nenoriu rašyti, nieko nenoriu galvoti. Nes savo emocijomis dalintis nenoriu ir nesiruošiu – net jei jos susijusios su viešais įvykiais. Kita vertus, manau, kad gal ir reikia parašyti. Kažkaip.
Labiausiai man įstrigo dvi merginos, su kuriomis mes, stovėję prie Parlamento, susipažinom vėliau. Sausio 13-ąją jos buvo prie Bokšto. Pas abi buvo pažeistas regėjimas – kareiviai pašvietė į akis su tais savo prožektoriais iš arti. Vienai per kelis mėnesius tiesiog kokia dioptrija ar dviem suprastėjo regėjimas. Kita gi – gavo vištakumą: prieblandoje tapdavo visiškai akla. Mes neišsyk pastebėjom, tik vėliau supratom, kad ten, kur silpnesnis apšvietimas, ją tiesiog reikia vesti už rankos, nes ji nieko nemato. Viena ausim ji buvo beveik apkurtusi – netoli nuo jos iššovė tanko pabūklas. Jos mažiau nukentėjusi draugė per visą sumaišatį ją atrado tiesiog nesiorientuojančią ir ištempė.
Šiaip, būtų eilinė istorija, bet man užstrigo tai, kad jos į medikus nesikreipė. Jaunos, kvailos buvo. Nors aišku, nežinia, kiek čia joms medikai ir būtų padėję. Tačiau jaunatviškas nežiūrėjimas savęs buvo tipiškas. Aukų, patyrusių sužalojimus, buvo bent kelis kartus daugiau, nei skelbė ar dabar tebeskelbia oficialūs duomenys. Tiesiog požiūris pas žmones buvo toks: mums – niekai, tegul medikai rūpinasi rimtai nukentėjusiais. Netgi tada, kai "nerimtas" sužeidimas – tai kraujas iš ausų ir prarastas regėjimas.
Gal būt, taip buvo todėl, kad visi žinojo, kad eina į mirtį, atiduoda save už kitus. Kam čia rūpi sveikata, kai gali atiduoti gyvybę.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Taip, mes visi, nepriklausomai nuo mūsų dabartinių politinių pažiūrų, esame susijusios. Kaip kareiviai grįžusio iš mūšio, mes žinome, truputi daugiau nei kiti zmones.
Būtent todėl ir nesinori kalbėti -- buvę ir taip žino, o nebuvę nelabai supranta.
Pritariu. Žodžiai neveiktų.
tegaliu pritart
(iki tol tik filmuose tikras kulkas tebuvau mačiusi)
Net nzn kodel, bet labai jautriai reaguoju i tokius pasakojimus… nors as visai maza buvau, tetis vaziavo i vilniu… aciu uz istorija!
Tai kad dabar visi sakosi ten buvę tą naktį 😀
Sena tema, bet tik dabar radau.
Labai keistas dalykas, kad pažeidė regėjimą pašvietę kažkokiais prožektoriais. Pirmąkart girdžiu. Spoksant į saulę, galima pakenkti akims, bet būtent į saulę (su visais jos šiluminiais ir UV spinduliais), ir būtent įsistebeilijus ilgą laiką, o ne žvilgtelėjus kartą. Arba galingesniu lazeriu pataikius į akį. Kažin kas ten turėjo būti per prožektoriai. Gali būti, kad tos merginos tik nusprendė taip, kad jų problemos būtent nuo prožektorių.
Ponuli, galingi tie prožektoriai (kiek suprantu, Luna) -- maždaug už poros kilometrų esančius daiktus jais galima apšviesti taip, kad kaip dieną atrodo, buvo pasitaikę info, kad šviesos srautas pas juos yra apie 50-60 milijonų žvakių. Su akių pažeidimais žmonių buvo labai daug, viena iš tipiškiausių traumų.
Ir as neglaiu rasyt, nebuvau ten tada, studentu buvau is kaimo, tai buvau gryzes, paskui nuvaziavau, mes tai chujarinom Snieckaus biusta ir tuometines daba Savivaldybes ar Gedimino 5 ar kazko, atvaziavo chebra su tanketem, ateme lauztuva, bet siaip visur man tykiai praejo