Apie prognozes ir nepataisomą optimizmą

Ponas Algirdas Žiobrys nepatingėjo ir parašė ištisą straipsnį, kaip atsaką maniškiam pastebėjimui apie tai, kokie yra realūs šansai atlyginimams augti ir kas būna, kai augimo tempai per greiti. Tai yra puiku. Ir puiku, kad žmonės analizuoja, nes tada ir ima aiškėti realybė.

Vai vai vai, kaip šokinėja infliacija, darbo užmokestis ir kitokie skaičiai. O dabar pažiūrėkim, kas nuo ko priklauso.

Čia jums tas pats grafikas, tik atkreipkit dėmesį į tą ploną mėlyną tiesę. Kelios tiesės paprasčiausiai orientacijos patogumui nubrėžtos, bet jos kartu rodo ir suvidurkintas realijas.

Bet visgi pasakysiu du dalykus. Pirmas – apie tai, kiek prognozė gali būti tiksli ir kaip netyčia galima pamesti prielaidas ir pereiti prie fantazijų, o antras – apie tai, ką išvis prognozė gali rodyti ir kam ji tėra reikalinga.

Priimkite tai kaip pozityvią kritiką, ponas Algirdai, nes tiesiog noriu parodyti, kad yra kai kurie niuansai apie kuriuos patys mes dažnai nepagalvojame, kol kažkas nebaksteli. Tamsta gerai darote, kad skaičiuojate per BVP, nes tai priežastinis modelis, o ne statistinis, kaip pas mane (t.y., potencialiai geresnis), bet vat kad Šėtonas slepiasi smulkmenose… Ir žinokit, kad anas Šėtonas suktesnis už mane.

Prognozės: istorija vs. geri norai

Taigi, pirmas dalykas su tamstos skaičiavimais yra toks, kad tamsta kraštutinai optimistiškai darote prielaidą apie susigalvotą BVP augimo tempą, nors kita vertus, prielaida apie BVP paskirstymą – įdomesnė, kur yra niuansai – ko tai tas BVP man tik po korekcijos tapo paraleliniu nekoreguotam DU. Nesigilinau per daug, gali būti, kad kokia tai klaida su duomenimis, nors kiek žiūrėjau – lyg ir neradau. Kita vertus, pernelyg nesiaiškindami, tiesiog užfiksuokim faktą: tamsta remiatės augimo įmanomumo prielaida.

Pas mane skaičiavimas yra pagal gan ilgo periodo medianą, kas, beje, netiesiogiai irgi įtraukia į save ir BVP (remiantis aukščiau pastebėta dalinimo prielaida) – tai paprasčiau ir įtikinamiau, nes tiesiog banaliai remiamasi realiais istoriniais duomenimis. Faktas, kurį užfiksuokime: aš remiuosi istorine norma.

Dabar pridėkit prie šito faktą, kad Lietuvoje atlyginimų kilimas yra ne tik susijęs su bendru ekonomikos augimu, bet ir su banalia ekonomikos normalizacija, artėjant prie ES lygių, kas suponuoja neišvengiamą ilgalaikį augimo kritimą. Ir norint šitą reikalą paneigti, jau reiktų pereiti į kokias nors fantazijas.

Trumpai tariant, geri tamstos norai yra aišku geri, bet optimizmas tėra optimizmas, o kai jis paremtas įmanomumo prielaida, lengvai gali pavirsti į nesąmones, kurios primena kai kurių politikų pažadus. Vat todėl, skaičiuojant kažkokius scenarijus, ir reikia prielaidas apie įmanomumą (t.y., optimistinę dalį) griežtai skirti nuo istorinių duomenų, o tomis prielaidomis nesiremti taip, lyg jos būtų faktas, nes kitaip gaunasi šakėm ant vandens rašyti pažadai.

Pas mane, beje, irgi yra optimizmo tuose grafikuose – ten bruto augimas iš esmės atitinka tą pačią tiesę, kuri yra už paskutinius porą dešimtmečių, kas vargu ar įtikėtina, turint omeny aukščiau minėtą normalizaciją. Tuo remdamasis, galiu užtikrintai teigti, kad tamstos išlaužti 6 procentai – tai netgi ne šiaip optimizmas, o atviras hiperoptimizmas, atitinkantis kažkokius 2003-2008 tempus.

Čia, beje, galim pamatyti, kad norint pereiti į tokį tamstos nagrinėjamą tempą tam periodui, reikia įvykių, analogiškų 2002 lito perrišimui ir 2004 stojimui į ES, kas yra menkai įtikėtina.

Kita vertus, tasai tamstos minimas 6% augimas įmanomas tam tikriems periodams (t.y., pati įmanomumo prielaida teisinga – neteisinga tik jos transliacija į privalomumo prielaidą), o vat tuos periodus panagrinėsim žemiau, žiūrėdami, kokį modelį jie išties reikštų.

Tai tiek apie tikslumą.

Prognozių prasmingumas

Dabar apie kitą pusę, t.y., ko norima iš prognozių: jokie prasmingi skaičiavimai nėra skirti kažkokiam menamai teisingam ateities spėjimui, o yra skirti tiesiog vertinimui, kas bus, jei vystymasis vyks pagal tam tikrą scenarijų, kitaip tariant, tiesiog modeliavimui. Tai vat tie mano skaičiai – tai vystymasis be šokinėjimų į katastrofas, banaliai prie tiesės priartintas (t.y., minimizuotas) modelis, kur prognozė eina iš augimo medianų, kitaip tariant, nykiai istorinė.

Tamstos skaičiai – tai modelis su perkaitimu, paimant ne istorinę normą, o gerais norais pagrįstą augimo tempą, t.y., remiantis ne istoriniu faktu, o prielaida, kad tam tikras įmanomas pasiekti augimo lygis bus stabilus (t.y., „įmanoma“ transliuojama į „privaloma“). Būtent į šitai atkreipkit dėmesį – čia ir yra skirtumas tarp mano skaičiavimo ir tamstos skaičiavimo: vienur yra numedianintas istorinis faktas, kitur – tiesiog gražus noras.

Žiūrint toliau, tamstos skaičius praktikoje reiškia, kad po kelių metų pereinam į šuoliuką viršun (beje, tikėtina, kad net su dar didesniu augimu, nei tamstos spėjamas – prisiminkim grįžtamąjį ryšį), kuris praktikoje baigiasi kritimu bedugnėn (t.y., augimą žemyn), o paskui vėl grįžtam ir ilgainiui gaunam maždaug tą patį galutinį rezultatą, atitinkantį ilgalaikį istorinį augimo tempą.

Vat tą ilgalaikį tempą reikia imti būtent istoriškai, o ne pagal fantaziją, paremtą momentinio įmanomo augimo įmanomumo prielaidomis. Ir jau tada į tą įmanomą augimo lygį žiūrėti reikia, kaip į tam tikrą etapą (variaciją) bendrame ilgalaikiame periode. Praktikoje, paėmus tamstos skaičius ir pabandžius su jais padaryti grafiką, kur realistinis ilgalaikis augimas, grafike gautųsi kritimas po kelerių metų.

T.y., jei darom prasmingą modelį su tamstos skaičiumi, tai jame tamstos paimtas atlyginimo augimo tempas rodo svyruojantį augimą pirminiame šuolio periode, tačiau augimo rezultatas – visvien kažkoks istorinis lygis, daugmaž atitinkantis ilgalaikes tendencijas. Plg. čia kad ir kokį nors 2000-2012 etapą, kur būtent toks augimas su svyravimais ir matosi.

Nors istoriniuose grafikuose pas mus dar nedaug svyravimų, praktikoje gana tikėtina, kad augimas vėl šoks, apie kokius nors 2017 vėl pareis kažkokie cirkai su kritimais, o apie kokius 2020 viskas ir vėl išsitiesins. Štai taip ir gausis tie nepilni 3 tūkstančiai bruto atlyginimo vidurkio.

Taigi, galim dabar pasakyti, kad vat šitoksai svyravimais pakoreguotas modelis išties bus realistiškesnis (daugiau detalių turintis), nei tasai, kur buvo banaliai supaprastintame mano grafike, bet bendram ilgalaikiam vertinimui įtakos neturės, jei tik remsimės ne fantazijomis, o realiais duomenimis. Kitaip tariant, sudėtingesniu būdu gausim tą patį rezultatą.

Vat tiek yra apie tai, ką išvis prognozė gali rodyti ir į ką reikia žiūrėti.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

23 thoughts on “Apie prognozes ir nepataisomą optimizmą

  1. žiobrys

    ačiū už išskirtinį dėmesį.

    Deja, taip ir nesupratau „istorijos vs geri norai“ pamokos..

    „Vat tą ilgalaikį tempą reikia imti būtent istoriškai, o ne pagal fantaziją, paremtą momentinio įmanomo augimo įmanomumo prielaidomis. Ir jau tada į tą įmanomą augimo lygį žiūrėti reikia, kaip į tam tikrą etapą (variaciją) bendrame ilgalaikiame periode.“

    Pagal jūsų duomenis istorinis/faktinis 2000-2012 metų (pilnas kilimo ir kritimo ciklas) algų kilimas sudarė 6,2 proc. (nuo 971 lt iki 2124 lt). Galime imti ir ilgesnę istoriją -- nuo 1993, 1995, bet skaičiai bus tik didesni. Taigi nelabai suprantu, kuo mano prognozės skiriasi nuo ilgalaikio trendo ir remiasi nepataisomu optimizmu.

    Antra, jei jau sakom, jog Lietuvos BVP ateinančius 7 metus neįstengs kilti po 3,5 proc. per metus, tai belieka rankom skėsčioti 🙂

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Paiūrėkit tą ploną mėlyną tiesę -- vat tenai yra istorinis trendas nuo istorinio bruto DU. Ir nuo gražių norų smarkiai viršun jis neturi per kur pakilt.

      Pabandykit savo tiesę pratęst nuo esamo momento į tuos 4klt -- tada pamatyst, kodėl aš kalbu apie fantazijas.

      O dėl BVP -- pažiūrėkit, kur eina BVP ir kur eina koreguotas BVP. Grafike jie abu įdėti irgi su trendais.

      BTW, dėl BVP dalies siejimo -- tamsta darote didelę prielaidą, kur pas mane yra didelis klausimas: kodėl pagal infliaciją koreguotas BVP turi daugiau paralelizmo pagal infliaciją nekoreguotam atlyginimui (t.y., ar tikrai DU atitenkanti BVP dalis yra konstanta?).

      Vat šitą pastarąjį klausimą pabandykite atsakyt (nesu tikras, bet berods Raimondas Kuodis jį kėlė dar apie 2000?) -- tai bus žymiai įdomiau, nei spėliot apie kažkokias ateitis, paskui užmiršti apie tai, kad spėlionė yra spėlionė ir paskui ginčytis dėl fantazijų teisingumo.

      Reply
      1. žiobrys

        Ponas Rokiški,

        Trumpai ir aiškiai, kodėl jūsų prognozės blogos (nelogiškos), o mano geros (logiškos), be jokių koreguotų ir tampytų linijų (bent jau pakeiskit jas į eksponentines, nes tiesinės netinka):

        Jūsų prognozė – nominalios algos augs po 3,8 proc. nuo 2124 Lt 2012 m. iki 2864 lt 2020 m. Tekste rašot, jog realios algos augs po 1,4 proc. nuo 1698 lt iki 1899 lt. Tai reiškia, jog infliacijai priskiriate 2,4 proc. nuopelno ir 1,4 proc. – realiam augimui.

        Dėl infliacijos mes sutariame, nes mano prognozėje ji planuota 2,5 proc.

        Kas skiriasi? Realus BVP augimas ir algų santykis su BVP. Kodėl?

        Jei algos keistųsi vienodu tempu su nominaliu BVP, tai jūsų atveju realiam BVP augimui lieka 1,4 proc. kasmet iki 2020 m. Aš prognozavau 3,5 proc. kasmetį augimą. Kodėl? Ogi todėl, kad šalys per šimtametę istoriją turėjo bent 2-3 proc. augimą. Nesunku pagooglinti gi. Kadangi Lietuvos BVP žemesnis nei draugų iš ES, todėl vytis yra paprasčiau ir 3,5 proc. yra labai normalus skaičius. Ir apskritai bet kas prognozuoja bet kam 3 proc. augimą -- „global GDP could grow at around 3% per year over the next 50 years. http://www.oecd.org/eco/outlook/lookingto2060.htm“
        Taigi vien iš realaus BVP augimo (3,5 proc.) ir infliacijos (2,5 proc.) mes jau turime 6 proc. algų kilimą.

        Mano prognozėje algų kilimas yra po 6,6 proc. t.y. truputį didesnis nei ekonomikos (nuo 2587 lt iki 4318 lt). To priežastis – algų santykis su BVP šiek tiek padidės algų naudai, nes dabar jis yra labai nukritęs nuo vidurkio.

        Įdomumo dėlei pabandyk pažiūrėti ilgo laikotarpio algų pokytį:
        http://www.measuringworth.com/growth/
        pvz. 100 metų vidutinis algų augimas Britanijoje buvo 5,98 proc., 50 metų -- 7,82 proc. Tad kur čia hiperduperoptimistiška fantazuota 6,6 proc. prognozė Lietuvai?

        Spėju, kad išdidumas lieps atmesti bet kokius argumentus, tad siūlau dvi, na tris išeitis. Geriausioji tokia, kad pasitarkite tyliai su kokiu žymesniu ekonomistu jūsiškėms klaidoms parodyti (galit ir man excelį atsiųst). O tos dvi realios -- lažinamės, kurio spėjimas bus arčiau tiesos. Galim ir iš vidutinės algos. Galiu net dabar įnašą padaryti būsimam pralošimui.
        Arba parodom tituluotesniam ekonomistui abejas prognozes ir tegul pasirenka priimtinesnį skaičių ir modelį 😉

        Reply
        1. Rokiškis Post author

          Ponas Žiobry, kur yra tamstos daroma modeliavimo klaida -- paaiškinau straipsnyje. Nepaisant to, jūs tai darote ir toliau.

          Tamstos kartojimas apie esą mano klaidas -- irelevantiškas. Tamstos fantazijos, neatitinkančios paskutinių 20 metų praktikos -- irgi irelevantiškos.

          Tamstos suvelti išvedžiojimai, kuriuose remiamasi nepagrindžiamomis ir iš grafikų matomam faktui prieštaraujančiomis prielaidomis apie atlyginimų dalies fiksavimą ar netgi didėjimą lyginant su BVP -- irgi irelevantiški.

          Kadangi nematau prasmės kartoti tamstai to, kas tamstai paaiškinta apie tamstos iš lempos daromas prielaidas ir metodines klaidas, dėl kurių gaunasi daugumą populistiškiausių politikų lenkiančios fantazijos apie dvigubą atlyginimų augimą per pusantros kadencijos, siūlau tamstai pasirinktinai perskaityti kas parašyta dar kelis kartus pakol dašils, arba eiti naxui.

          O už bet kokios tolimesnius pseudoargumentacinio pobūdžio fufelius, įskaitant ir visokius iš serijos parodom „tituluotesniam ekonomistui“ -- nuredirektinsiu tamstą į goatsę prievartiniu būdu.

          Reply
          1. žiobrys

            Nesuprantu, kaip čia žiūrim į tą grafiką, o matom ką?

            1995 alga 481 lt
            2002 alga 1014 lt
            2012 alga 2124 lt

            Ko mane išmokė Lietuvos istorija?
            Kad per 10 metų alga kilo po 8,6 proc. kasmet.
            Kad nuo 1995 m. alga kilo po 7 proc. po kasmet.

            Ką aš prognozuoju? Kad alga 2012-2020 kils po 6,6 proc.
            Jūs prognozuojat 3,8 proc. ir mane kaltinant baidantis istorijos.

            Daugiau komentarų tikrai neturiu.

            Reply
            1. žiobrys

              Jei galėčiau redaguoti komentarą, paskelbtą prieš 1 minutę, taip ir padaryčiau, bet tenka dar primininti „istorinę normą“:

              100 metų vidutinis algų augimas Britanijoje buvo 5,98 proc., 50 metų — 7,82 proc.

              Jūsų teisė rinktis, kuo tikėti

              Reply
            2. Rokiškis Post author

              Aš matau, kad tamsta toliau tęsiate, paspartėjusio augimo periodus matydamas, bet stagnacijos periodų nematydamas, tad vidutinio lygio gauti nesugebate netgi kai pats savo palyginime įrašot dvigubą augimą dešimčiai metų, o ne kokiems ten 6.

              Atitinkamai, nesiūlysiu tamstai lyginti pvz., 1999 metų su 2003 ar 2008 su 2012, nes tai neturi prasmės.

              Tiesiog kai šitą komentarą perskaitysite, atrašykite kažką čionai, kad žinočiau, kad jau žinote, už ką banas.

              Reply
  2. žiobrys

    Tiesiog, kad nepasimestų sakinys “ tamstos išlaužti 6 procentai – tai netgi ne šiaip optimizmas, o atviras hiperoptimizmas, atitinkantis kažkokius 2003-2008 tempus.“

    20003-2008 tempas buvo 12,3 proc. Niekas tiek neprognozuoja 2020 metams 🙂

    Nepykit, Rokiški, bet neprigausit ant ekonomikos nusišnekėjimo 🙂 nebent gali tik išsiskirti nuomonės apie pasaulio ateitį, o jūs užimsit Roubini poziciją

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Ponas, tamsta skaitėt neatidžiai ir dabar vat ginčijatės. Dar kartą paskaitykit, iš kur modelyje, kuriame atsiranda 6%, paskui atsiranda dar daugiau.

      O kur tamsta nusišnekėjote -- taigi jau prigavau: ant įmanomumo prielaidų, kurias ėmėte taikyti vietoje fakto.

      Reply
  3. Ernestas

    Mano nuomone, abu Jūs teisūs, tačiau šiuo atveju A. Žiobrio pozicija gal kiek teisesnė. O teisesnė dėl to, kad ekonomika yra ne tik medianos ir vidurkiai, kurie turėtų kažką suponuoti ateičiai, o ciklai – didesni pakilimai ir nuosmukiai. Tai yra, istoriškai atrodo, kad viskas pagal medianas ir vidurkius, tačiau realus vaizdas labiau priklausys nuo to, kurioje ciklo vietoje matuosime. Ponas Rokiškis dabar matuoja gana žemoje ciklo vietoje, kai ekonomika dar pradeda lipti iš duobės, tuo tarpu A. Žiobrus labiau žvelgia į 2020 m., kuomet tikėtina, ekonomika gali būti ciklo pike, kuomet visi vidurkiai atrodys didesni. Reikia atkreipti dėmesį, kad jei nebūtų pastarųjų 4 metų, vidurkiai būtų visai kiti. Ir taip pat, po 6 metų vidurkiai vėl gali gerokai pasikeisti. Čia kaip ir kažkas buvo pateikęs pavyzdį apie vidutinę ligoninės ligonių temperatūrą, kuri yra 36,6 – vieni jau atšalę, kitiems per 40 laipsnių, ir taip gaunam kažkokius gerus vidurkius.

    Taigi, kaip juda ekonomika turbūt čia visi žino, ir tų ciklų rodyti nereikia. Bet ciklai YPAČ priklauso nuo kreditavimo apimčių. Ne paslaptis, kad po krizės Lietuvoje bankai dar yra ypač nerangūs, o per krizę jie kredito portfelius mažino taip labai kad net verkti norėjosi. Iš čia ir ekonomikai uždėtas inkaras – nėra kredito, nėra augimo, aišku, mažiau ir spekuliacijų, lemiančių visokius kredito burbulus, kurie yra kita tema. Todėl visi vidurkiai yra gana paveikti santykinai ribotos kredito prieinamumo krizės metu, ir dėl to labiau nei būtų galima tikėtis kritusio BVP. Tikėtina, kad ateinančiais metais turėsim kitokį vaizdą, nei matėme pastaruosius metus. Žmonės jau turi santaupų, verslas restruktūrizavosi ir bankai vėl bus drąsesni ir sieks daugiau uždirbti iš kredito plėtros. Tad turėsime atvirkščia fenomeną – ne kredito susitraukimą, o plėtrą. Dėl to ir A. Žiobrio pateikiami rodikliai turėtų būti arčiau tiesos. Aišku, tikėtina, kad neturint politinio ryžto ir patirties riboti ekonomikos sparčią plėtrą, ir stimuliuoti ekonomiką, kai ji traukiasi, kažkurioje vietoje ateityje vėl turėsime panašią situaciją, kokią turėjome 2008 m., galbūt netgi 2020 m.

    Tad vyrai, abu galite būti teisūs, tačiau čia yra labiau ekonominis totalizatorius – siūlau padaryti smagias lažybas.

    Reply
  4. Šimonis :)

    Vyrai, čia man atrodo klasikinis reikalas: „Jūs tik ryt sužinosite, kodėl tai, ką prognozavote vakar neįvyko šiandien“. Todėl siūlyčiau punktyrų braukyma į ateitį nurašyt „senąjai mokyklai“.
    Šiuose debatuose palaikyčiau Rokiškį, kadangi jis ieško tendencijų, o jas radęs ieško priežasties-pasekmės. Tada kyla natūraliai klausimas, mus tenkina trendas? Jei taip -- žiūrim kokių sąlygų reikia jį supportinti, jei ne -- pašalinti.

    Pastabėlė: apie BVP anuomet Rokiškis kalba realiais dydžiais, Algirdas -- nominaliais.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Čia nelabai retorinis klausimas išties. Iš principo, euro įvedimas neturėtų išvis nieko pakeisti, nes jau ir dabar litas yra pririštas prie euro, t.y., turime tą patį eurą surogatinėje formoje.

      Kita vertus, puikiai žinome, kad euro įvedims praktikoje įjungia kainų apvalinimus į viršų, kas duoda staigią infliaciją, o taip pat -- pirkėjų perkamosios galios kritimą ir kartu neelastingų segmentų (pirmiausiai maisto produktų) pelningumo kilimą.

      Kas dar atsiranda -- pas valstybę pakyla skolinimosi galimybės, o bendrai -- lengvesnis kapitalo judėjimas, kas reiškia ir lengvesnį investavimą.

      Tačiau visi tie faktoriai yra pakankamai nestiprūs arba į dvi puses veikiantys. T.y., kažko panašaus į tą vos ne dvigubą dolerio-lito pokytį gauti man čia neatrodo įtikėtina.

      Bendrai, jei kalbėti apie scenarijų sąlygas, t.y., kas turėtų pasikeisti, kad realus DU imtų kilti greitesniais tempais -- jei jau veikia keineziastiniai efektai, tai klausimas tada yra apie perskirstymo aktyvumą, kas suponuoja progresinio perskirstymo įvedimą ir aukštesnį deficitą kartu su aukštesne infliacija.

      Bet akivaizdu, kad tai nesišviečia.

      Reply
  5. Adomas Mazeikis

    Nu, kad paremta gerais norais ir dar darbuotoju skaiciaus augimas yra, tai tikrai kvepia fantazija. Pakanka fakto, kad lygiai puse dukters tarptautines klases mokykloje (kur priimami atvykeliai nemokantys vietines kalbos) yra is Lietuvos. Likusi dalis: Pietu Koreja, Lenkija, Iranas, Japonija, Sveicarija…dar lyg afrikietis yra, bet salies nepasakysiu tiksliai.
    Gimimo statistika irgi idomi Lietuvoje. Itraukiami ir gime uzsienio salyse, nors jie jau net nekvepia lietuviskai.
    Vat siti dalykeliai ir kirs per BVP ir darbo uzmokesti. Bandziau su dukra sneket, kas butu jei prireiktu grizti i tevyne, tai supratau, kad jai tai tik atsiminimas apie bloga sapna. Artimu asmenu pasiilgo, bet nieko daugiau. Paskutini karta kai lankemes Lietuvoje, vaikas klause po dvieju dienu -- kada pagaliau skrisime namo. Nors seimoje tikrai neniekiname tevynes ir stengiames i viska zvelgti objektyviai.
    Tokiom nuotaikom gyvena labai didele dalis vaiku ir paaugliu tiek isvykusiu, tiek norinciu isvykti (jaunesnieji, aisku, su seima, o vyresnieji studijuot arba po studiju).

    Reply
    1. As

      Kad BVP auga ne tiek, kiek galėtų, nes potencialas mažesnis tai taip. Bet atlyginimų augimo tai tikrai sumažinti neturėtų. 🙂

      Iš Lietuvos daugiausia emigruoja ne labiausiai kvalifikuoti ir daugiausiai uždirbantys (tokių yra, bet nedaug ir jie dažnai vėliau grįžta), o dažniausiai mažesnės kvalifikacijos ir dažnai netgi neaktyvūs darbo rinkoje žmonės. Taigi, vyksta daugiau „darbo rankų“, o ne smegenų nutekėjimas. O tai iš esmės netgi lemia vidurkio padidėjimą (kas dabar jau matyti pagal GDP per capita).

      Aišku, jei mes tuos žmones sugebėtumėm aktyvuoti, išlavinti ir panaudoti jų gebėjimus būtų dar geriau ir augimas būtų didesnis, bet kad tai „kirs per atlyginimus“? Bullshit. 🙂

      Reply
      1. Rokiškis Post author

        Su atlyginimų augimo ir BVP santykiu tikrai nėra taip paprasta. Bendra ilgalaikė tendencija yra tokia, kad atlyginimų augimas turi atsilikinėti nuo BVP dėl elementarios priežasties: kylant produkcijos sudėtingumui, tiesioginių darbo sąnaudų dalis joje mažėja, o didėja investicijų sudedamoji. Aišku, tai ilgalaikis kitimas, bet bendrai link to einama.

        O šiaip, bet kurie staigesni pokyčiai rinkoje turi mažinti atlyginimų dalį, nes bet kuris pokytis reiškia pasirinkimo momentą darbdaviui, kuris tokiu atveju stengiasi minimizuoti tiekimo išlaidas, įskaitant ir darbo jėgos kainą, kartu įprastai maksimizuodamas pardavimo kainą. Tas, beje, labai aiškiai matosi ir iš grafikų per paskutinę krizę: atlyginimams kilimo inercija yra gerokai didesnė už atlyginimų kritimo inerciją.

        Reply
        1. As

          Iš esmės, taip. Atlyginimai auga lėčiau nei BVP, ypač kai yra santykinis kapitalo trūkumas (čia yra viena priežastis dėl ko net ir pasibaigus krizei, bet vis dar esant nemažam nedarbui BVP auga sparčiai, o atlyginimai dar nelabai). Atlyginimų dalis BVP retkarčiais gali didėti, bet daugiausia esant įkaitusiai ekonomikai kai nedarbas panašus ar net mažesnis už struktūrinį.

          O verslas tik pasibaigus krizei ir dar nesant didelio užtikrintumo dėl ekonomikos situacijos visų pirma imsis didinti našumą, o ne samdyti daugiau darbuotojų (viena iš priežasčių, kad jeigu kas po to ne taip lengva juos atleisti, o ir investuoti į juos iš pradžių reikia nemažai). Tas lemia ir vėlai prasidedantį ir negreitą atlyginimų augimą dėl ko tiek nedarbas, tiek atlyginimų augimas yra vėluojantys indikatoriai.

          O aš šiaip atsakinėjau į aukščiau rašiusio Adomo Mažeikio žinutę, kad „Vat siti dalykeliai ir kirs per BVP ir darbo uzmokesti“ (aut. past. emigracija ir tai, kad „vaikai iš Lietuvos patys prašosi namo“). Tai yra complete and utter bulshit, nes kaip jau vienąkart matėme emigracija, atvirkščiai, sukelia nenatūralų vidutinio atlyginimo augimą, nes: 1) emigruoja dažniausiai mažos kvalifikacijos ar visai neaktyvūs gyventojai, kas didina vidutinę gyventojo kvalifikaciją ir našumą; 2) mažėja darbo pasiūla (nors dalis emigruojančių neaktyvūs, ilgalaikiai bedarbiai, dėl ko paprasčiausiai mažėja struktūrinis nedarbas ir didėja aktyvumo lygis), kas vėlgi lemia tik spartesnį nei turėtų būti atlyginimų augimą ir darbuotojų kompensacijos dalies BVP didėjimą.

          Reply
          1. As

            Papildau. Ilguoju laikotarpiu darbo jėgos mažėjimas gali sukelti problemų, bet šiuo atveju ji bus ne tokia tragiška, nes visgi daugelio emigruojančiųjų kvalifikacija nėra tokia, kokios Lietuvai dabar reikia. Lietuvai dabar reikia ne „darbo rankų“, o smegenų.

            Dėl to reiktų pradėti galvoti apie kvalifikuotų žmonių imigraciją ateityje (ir iš tikro, o ne siuvėjų iš Šri Lankos), švietimo gerinimą vietiniams ir gerai apmokamų ir aukštos kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų kūrimą, kad emigracija mažėtų, o ne verkti dėl jau emigravusių, kurie čia vis tiek neturėtų ką veikti už tai, už kiek jie nori.

            Reply
          2. Rokiškis Post author

            Vat dėl emigracijos įtakos atlyginimų lygiui -- sudėtinga čia vienareikšmiškai teigti.

            Fenomenų išties būta -- ryškus buvo statybininkų atlyginimų augimas tuo periodu, kai jautėsi darbo jėgos deficitas ir augo NT burbulas, bet vėlgi šitai tik iš dalies (o ne pilnai) siejasi su emigracija.

            Kita vertus, reiktų pastebėti, kad arumentas dėl darbo pasiūlos kritimo ir to sukeliamo DU augimo yra adekvatus tik kai nedarbo lygis yra labai mažas, ko nepasakyčiau apie paskutinius kokius 5 metus.

            Dar kita vertus, prielaida dėl nekvalifikuotos darbo jėgos emigravimo buvo daugiau mažiau teisinga iki kokių 2000 metų, bet paskutiniais metais ji toli gražu abejotina (BTW -- itin dažna klaida -- kvalifikaciją vertinti pagal darbo pobūdį po emigracijos, o ne pagal darbo pobūdį iki tol).

            O dar kita vertus, ilgalaikis dirbančiųjų dalies mažėjimas kelia apmokestinimo lygį ir kartu mažina vietinę aktyviai pridėtinę vertę kuriančią rinkos dalį, o šie du emigracijos keliami faktoriai neabejotinai veikia DU neigiamai tiesiogiai ir visai kardinaliai neigiamai, jei skaičiuosim per pomokestinę atlyginimo dalį, kas vėlgi suponuoja vartojimo kritimą ir ciklinius efektus.

            Žodžiu, ne taip čia viskas paprasta gaunasi, kad galima būtų vienareikšmiškai kalbėt.

            Reply
    2. Rokiškis Post author

      Dėl demografijos -- iki 2020, lyginant su dabar, vien dėl gimstamumo/senėjimo sudedamųjų pokyčio bus poros procentų kritimas, lyginant su dabartimi. Ryškesnę įtaką darys emigracija, kuri duos kokius 10 procentų kritimą.

      Rimtas kritimas bus kiek vėliau, apie kokius 2020 jis kaip tik įsivažiuos -- tada pareis vienas pensininkų dalies augimo pikas, kuris susidės žiauriu jaunos darbo jėgos kritimu, vykstančiu jau dabar.

      Turint omeny, kad emigrantų pagrindinė sudedamoji ir yra jaunimas, apie tuos 2020 matyt turėsime visai kitos rūšies krizę, nei ankstesnės.

      Reply
  6. žiobrys

    Nederėtų naxui pasiųstam rašyti, bet gal dar be blogo autoriaus ir kitiems bus įdomu pažiūrėti, ką sako Gitanas savo vakaro komentare:

    „Verslo ciklo požiūriu spartus darbo užmokesčio kilimas yra savotiškas darbdavių „skolos“ atidavimas samdomiems darbuotojams už tai, kad pastaruosius keletą metų vidutinis darbo užmokestis augo kur kas lėčiau nei nominalusis BVP.

    Tik ekonomikos kilimui įsibėgėjus, darbo užmokesčio plėtra nebeatsilieka nuo įmonės pajamų augimo tempų, o vėlyvoje pakilimo stadijoje – net juos pranoksta.“

    Išvertus į žmonių kalbą, Gitanas algų augimą siūlo prognozuoti pagal nominalų BVP + šiek tiek daugiau dėl dabartinės ciklo stadijos. Skaičiukus jau patys galite susidėti.

    Reply
    1. Rokiškis Post author

      Kadangi matau, kad būsite perskaitęs komentarus ir žinote, už ką banas, tai išbaninu.

      Juoba, kad tamsta savo kliedesius tęsiate toliau, sugebėdamas netgi visai jau bukiems pritaikytą pasakymą „išversti“ taip, kad gautųsi viskas atvirkščiai.

      Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *