Situacija su Irano kuriamu branduoliniu ginklu – daug keblesnė, nei atrodo, ypač prisiminus Irano pretenzijas Irakui dėl ypatingai nafta turtingų teritorijų.
Išties Iranas jau daugelį metų užsiima ne kuo kitu, o labai įdomia ekvilibristika – nuolat kartodami, kad nieko nedaro, kad TATENA duomenys apie kuriamą branduolinį ginklą yra melagingi, išties Irano vadai tą ginklą kuria, o paskui eilinį sykį kartoja, kad tikrai nekuria, o tiktai taikiais tikslais, ir t.t., ir t.t., kaskart Vakarams suteikdami naivią viltį, kad problemos išsispręs savaime: juk nieko nedaryti paprasčiau.
Ir šitai tęsiasi daugiau, nei dešimtmetį – dar nuo tų laikų, kai TATENA paskelbė, kad Iranas turi branduolinę programą, o Irano vadovai lygiai, kaip ir dabar, pareiškė, kad TATENA meluoja, jų dokumentai falsifikuoti, o jokios branduolinės programos nėra. Panašūs Irano paneigimai buvo kartojami ir vėliau – kai TATENA paskelbė apie statomus branduolinius reaktorius, apie urano sodrinimo gamyklas, galų gale ir dabar – kai paskelbė apie kuriamą branduolinį ginklą. Akivaizdu viena: Irano valdžia Vakarus tampo už nosies.
Iš esmės, šiuo metu Iranas Artimuosiuose Rytuose užima pozicijas, kiek panašias į tas, kurias Irakas turėjo Kuveito okupacijos išvakarėse – t.y., yra dominuojanti jėga, bandanti perimti regiono kontrolę. Ir to neslepia. Tai labai gerai ginkluota šalis, turinti visų rūšių ginkluotę, įskaitant ir bandomas vidutinio nuotolio raketas, ir cheminį ginklą, kurio prisigamino, pamatę, kaip efektingai šį naudoja Irakas.
Ginklavimosi požiūriu, Iranas yra viena iš vadinamųjų mažųjų imperijų – kuria ir gamina visų rūšių ginkluotę nuo A iki Z, taip pat bando atsiskirti ir kitose pramonės srityse. Panašios strategijos bandė laikytis ir Jugoslavija, ir Irakas, ir Pietų Afrikos respublika, ir Šiaurės Korėja – probleminės šalys. Tarp kitko, Izraelis irgi yra artimas tokio tipo valstybėms. Tokio tipo strategijos yra laikomos grėsmingomis dėl vienos elementarios priežasties: valstybė, gaminanti visų rūšių ginklus pati, yra atspari ekonominiam spaudimui, embargui, dėl menkų ekonominių ryšių su aplinkinėmis šalimis, karo atveju praranda nedaug. T.y., kilus konfliktui, jo neįmanoma išspręsti taikiomis priemonėmis, nes taikių svertų paprasčiausiai nėra.
Ir jei dar kažkaip galima suprasti, kodėl ginkluojasi ir kuo mažiau priklausomą nuo išorės ekonomiką kuria Izraelis (tai visiškai natūralu, kai aplink tiek priešiškų valstybių), tai Irano atveju šitai kelia klausimų. Aplinkui pilna šalių, kurios pakankamai geranoriškai jo atžvilgiu nusiteikusios – ir Rusija, ir arabų valstybės, Armėnija, Turkmėnistanas, Pakistanas – kokios problemos, kas verčia militarizuotis?
Gal netgi dar didesne problema, nors ir mažiau matoma, tampa ginklų eksportas iš tokių atsiskyrusių nuo pasaulio valstybių. Prisiminkim Pietų Afriką, kuri, kaip manoma, kažkada padėjo kurti savo branduolines programas Sirijai, Irakui, Izraeliui, Šiaurės Korėjai ir Pakistanui. Arba Šiaurės Korėją, irgi padedančią kitoms šalims savo karinėmis technologijomis. Nuostabus eksportas, tiesa?
Todėl vargu, ar verta kalbėti apie tai, kad esą Irano kėslai – tai propagandinis šlamštas. Ir viso to regiono istorija, ir paties Irano elgesys anksčiau, ir elgesys dabar – rodo viena: ši šalis planuoja turėti branduolinį ginklą ir dominuoti regione. O Iranui įsigijus porą dešimčių branduolinių bombų, kiltų visiška regiono destabilizacija, t.y., Iranui pradėjus karą su Iraku dėl konfliktinių teritorijų (o jose – keliasdešimt procentų Irako naftos), neaišku, kuo tai baigtųsi. O kad toksai karas turi aukštą tikimybę – irgi neverta abejoti: karas tarp Irano ir Irako jau buvo (tąsyk masinio naikinimo ginklą labai plačiai naudojo Irakas), o Iranas teritorinių pretenzijų nėra atsisakęs.
Kas pradės karą? O tai jau klausimas, į kurį nesiryžčiau atsakinėti. Yra keturi scenarijai:
- Iranas nutraukia branduolinę programą ir ima integruotis į pasaulinę ekonomiką – vargu, ar tokiu scenarijumi kas nors išvis tiki.
- Iranas yra užspaudžiamas tiek, kad priverčiamas nutraukti branduolines programas – tai scenarijus, primenantis Pietų Afriką, kurią per kelioliką metų pasaulis privertė pakeisti kryptį. Gan efektingai toks scenarijus suveikė Šiaurės Korėjai. Scenarijus Iranui iki šiol neveikiantis dėl labai įdomios Rusijos pozicijos ir gal mažiau įdomių, bet lengviau suprantamų Kinijos stabdymų.
- Iranas pradeda karą dėl ginčijamų Irako teritorijų – variantas gal ir įtikėtinas, tačiau galintis išsivystyti į nepaprastai skaudų konfliktą. Panašios politikos laikėsi Pietų Afrika, tiesiogiai ir netiesiogiai kontroliavusi beveik ketvirtį Afrikos žemyno. Atgrąsinti nuo to gali tik nepaprastai griežtas užsienio valstybių spaudimas.
- JAV ir Izraelis suduoda prevencinį smūgį, galimai netgi branduolinį. Scenarijus primena Irako, iš dalies – Jugoslavijos variantus. Pagal potencialius aukų skaičius ir konflikto eigą – toks scenarijus gerokai švelnesnis, nei trečiasis, tačiau jo galimybės mažėja, einant laikui, o politiniu požiūriu jis labai jau nepatogus JAV, Europai ir kitoms valstybėms, žaidžiančiomis demokratijas – ką visuomenė pagalvos, ypač po antrojo Irako karo?
Ko galima tikėtis? Manau, kad JAV bandys siekti 2 varianto. Tiesą sakant, jau ir dabar bando. Didžiausia bėda – Rusija, turinti su Iranu nekontroliuojamus prekybos kanalus. T.y., netgi daugiametis embargas tampa neveiksmingu. Ir dėl to ir atsiveria keliai 3 ir 4 variantui.
Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (1489)
Truputi keistokas požiūrio į problemą taškas. Ne iš Lietuvos…
Apeitas klausimas -- o kas motyvuoja Irano vadovybę siekti to branduolinio ginklo? Ko jie siekia -- kažką juo būtinai užpulti ar visgi apsisaugoti nuo kieno nors užpuolimo?
Koks yra tų tekste pateikiamų teiginių apie Irano neišvengiamą kėsinimasį į naftingas Irako teritorijas šaltinis?
Kitas dalykas -- o koks būsimų įvykių scenarijus palankesnis Lietuvai ir jos gyventojams, jei jau status quo išsaugoti nepavyktu: Iranas su branduoliniu ginklu ar nugalėtas, suniokotas ir okupuotas karine jėga, gan rimto karo pasėkoje?
Lietuva toli, tad tiesioginio poveikio matyt nebūtų. Tačiau netiesioginis -- gali gautis. Atrodo, kad itin atkaklus JAV noras statyti priešraketinę gynybą Europoje gali būti susijęs su spaudimu Rusijai, kad šioji nustotų teikti paramą Iranui. O tai reiškia ir tam tikras ganėtinai dideles rizikas tuo atveju, jei karas Irane išvirstų į branduolinį. Įskaitant ir galimus įtakų zonų persidalijimus postsovietinėse teritorijose. Galim prisiminti, kad karas Gruzijoje gali būti vertinamas, kaip asimetrinis atsakas JAV planams dislokuoti priešraketinę gynybą Lenkijoje.
O dėl to, kas Iraną motyvuoja -- vargu ar galima rasti vieną priežastį. Paprastai tų priežasčių būna aibė, pradedant noru būti imperija ir baigiant ir visokiomis baimėmis, ir t.t.. Irano ir Irako santykis dėl teritorijų seniai žinomas, ir nemanau, kad tam reiktų kažkokio specialaus pagrindimo, žr., kad ir Irano-Irako karą arba dabartinius konfliktus teritoriniuose vandenyse, ar paties Irano pareiškimus, įskaitant ir pažadus nušluoti Izraelį.
Masinio naikinimo ginklo panaudojimas tokiu atveju neatrodo fantastiškai -- Irakas jį naudojo labai aktyviai, taip savo laiku paskatindamas cheminį ginklą gamintis ir Iraną. Tai išvirsta į tai, kad Irano politikams vargu ar atrodytų smerktina panaudoti masinio naikinimo ginklus prieš tuos, kas juos naudojo ir vėl gali panaudoti patys. O kai tokia įtampa, karo ribą peržengti gali būti visai nesunku.
Dėl galimų scenarijų, tai iš tiesų vienintelis būdas kažkaip reaguoti yra sankcijos -- nors režimas ir autoritarinis, bet pasipriešinimas valdžiai yra ir ten (vienas kitam netrukdo), ir jei Irano žmonės patys pajus sankcijas, tada galima tikėtis ir didesnės jų pačių iniciatyvos. Žinoma, Rusijos ir Kinijos pozicija šitam bendram siekiui nepadeda -- o Rusijos pozicija visai nesuprantama. Kam jiems „branduolinis“ kaimynas?
Man neatrodo labai realus Irako puolimo variantas. Vien dėl to, kad už Irako saugumą dabar „atsako“ JAV su koalicija. Ir man atrodo, kad bet kokia teorinė tokio karo nauda yra daug mažesnė, nei žala. O teritorinės pretenzijos dar ne viskas -- pažiūrėkime, kiek pasaulyje regionų, kur yra vadinamos ginčytinos teritorijos. Ir nieko, gyvena. Juolab, kad laikai jau ne tie -- pradėti karą nebėra taip lengva, kaip anksčiau, ir Iranas labai daug kuo rizikuotų.
Taip pat netikiu JAV ar Izraelio prevencinio smūgio (ypač branduolinio) galimybe. JAV, net ir su visa koalicija niekaip nepajėgs ištempti dar vieno konflikto artimuosiuose rytuose. Irane -- 70 mln. gyventojų, 500 tūkstančių kariuomenėje. Niekaip ne JAV nosiai (bent jau kol kariaujama Afganistane ir Irake, apie tai galvoti net neverta).
O kas liečia poveikį Lietuvai, Iranas mus veiks lygiai taip pat, kaip ir visą vakarų pasaulį -- netiesiogiai. Manau, niekas negalvoja, kad Irano tikslas susikūrus atominį ginklą -- nušluoti juo Izraelį. Nors Achmadinežado retorika tikrai tiesmukiška ir agresyvi, visi supranta (ir Irano vadovybė, ir JAV, ir Izraelis. Izraelis gal kiek mažiau..), kad toks ėjimas tolygus savižudybei. O Irano vadovybėje ne savižudžiai. Branduolinis ginklas, kaip matome praktikoje, yra ne puolamasis ginklas, ir net ne gynybinis, o veikiau statuso, autoriteto, „lygio“ simbolis. Pavyzdžių daug -- Indija, Pakistanas, Izraelis pagaliau.. Tačiau Irano atveju yra pavojingas mišinys -- branduolinės valstybės „etiketė“ ir radikalus islamas. Pavojingas todėl, kad islamistų traukos centru bus nebe Afganistano pasipriešinimas bedieviams kiaulėms amerikiečiams, o Iranas. Irane visokiems panašaus plauko veikėjams ir organizacijoms labai tinkamos sąlygos. O kai prie visko pridėsim branduolinį ginklą, ir savotišką neliečiamumą, tikrai niekam nuo to geriau nebus. Bent jau vakarų pasauliui tai tikrai -- juk mūsų civilizacijos ir nukreipta dauguma neigiamų islamistų pasisakymų. Ir tie islamistai, rodos, greitai turės naują „bazę“, kuri juos gins atominiu skydu.
Ir žinoma, kaip ir buvo teisingai pastebėta, Irano „bomba“ destabilizuos regioną. Nejaukiau pradės jaustis ne tokios radikalios šalys-kaimynės. Ir negalima atmesti galimybės, kad bombos neužsinorės ir kitos regiono šalys -- pavyzdžiui, Egiptas.
PS teikiant komentarą, prašymas įvestį Captcha, tsakant, simbolizuoja:
http://img199.imageshack.us/img199/4453/peacei.png
JAV žada savo pajėgas iš Irako išvesti iki 2012 metų, jei ne anksčiau. Taigi, JAV, kaip gynėja, artimiausiu metu atrodo nekaip. Juolab, kad Iranas ir dabar turi daug palaikytojų Irake. O dėl prevencinių smūgių -- ir JAV, ir Izraelis tai gali padaryti neįsiveldami į didelį karą. Prisiminkim, kaip Izraelis išbombardavo atominius reaktorius Sirijoje ir Irake. Arba JAV desantininkų operacijas vaduojant įkalintus JAV asmenis iš Irano kalėjimų (nustebsit, kaip tai buvo daroma). Aišku, branduolinio smūgio tikimybė -- gerokai mažesnė.
Pastebėtina, kad kol JAV kariuomenė sėdi Irake, Irano atsakas atrodo išties ganėtinai abejotinas. Todėl labai didelė tikimybė, kad Izraelis ar netgi JAV norėtų suduoti prevencinį smūgį dar iki išvedant kariuomenę iš Irako.
O dėl islamo -- problema yra mesianizmas. Būtent mesianistinės, „vienintelį teisingą“ tikėjimą nešančios ideologijos tampa agresorėmis, o kuo ta ideologija „teisingesnė“, tuo ji agresyvesnė. Pavyzdžių -- gyvas galas, pradedant kryžiaus žygiais ir baigiant nacizmu bei komunizmu. Ir netgi demokratiniu JAV mesianizmu. Visur tiesioginė koreliacija su netikėliams nešamomis „teisingomis tiesomis“.
Ir tikra tiesa, kad įsigijus branduolinį ginklą vienai valstybei, jo užsinori ir kaimynės. Labai panaši situacija -- Kinijos, Indijos ir Pakistano, kur Kinijos sukurtas branduolinis ginklas paskatino atominę bombą pasigaminti Indiją, o šios sukurtas branduolinis ginklas -- paskatino Pakistaną, o jau Pakistano branduoliniai bandymai sukėlė pristabdytos Indijos programos atnaujinimą.
P.S. mane irgi laikas nuo laiko Captcha nustebina savo atitikimais 🙂