Račas, Užkalnis ir dundukai

Du garsiausi Lietuvos internetų herojai – Artūras Račas ir Andrius Užkalnis, susipliekę, staiga man sukėlė mintį, ištrynusią mano požiūrį į Račą, apvertusią mano požiūrį į dundukus aukštyn kojomis, nors ir nepalietusią Andriaus Užkalnio. Tad tebūnie tai mano lepta į visuotinę egzegezę, jau esamo diskurso reinterpretacija ir bandymas sukurti metapožiūrį.

Jei kas neskaitėte, pirmas istorijos etapas – pas Artūrą Račą: http://racas.lt/citata-355-rasytojas-a-uzkalnis-apie-tragiska-lietuvos-ziniasklaidos-bukle/
O antras etapas – viename iš Andriaus Užkalnio blogų:
http://uzkalnis.blogspot.com/

Mintis brendo, jau ilgokai brendo. Šiandien ją suformulavau: dundukai išties yra dundukai. Ir, tiesą sakant, Artūras Račas dar švelniai juos pavadino. Žmonės, kurie onanizuojasi savo žodyninėmis išraiškomis, kartodami visokias gražias frazes, bet nesugebėdami nei sugalvoti, nei išreikšti, nei suformuluoti bent kiek rišlesnės minties, net svetimos išsakyti – tai išties dundukai. Kai toks dundukas nesupranta net elementaraus loginio trinario, o kalbėdamas apie praktines aibes, neskiria aibių nuo poaibių ar net paskirų sudedamųjų, tai demonstruoja ne ką kitą, o tikrą mikrointelektą, bukumą, kvailumą ir ne ką kitą, o tą patį dundukiškumą.

O ką Račas? O Račas tiesiog turi tokią publiką. Jis ramus, geras, doras žmogus, ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine, stengiasi nei musės nenuskriaust, kovot už gėrį, o su savo dundukais susišneka kažkaip. Tai ką gi jam daryti? Rašyti aštrybių ir vulgariai plūstis, kaip aš – kultūra neleidžia. Taip žiauriai čiuptelt publikai už kiaušinių, kaip kad kartais Monika Bončkutė ar patsai Andrius Užkalnis padaro – moralė neleidžia. O protingai ką nors parašys – publiką praras. Tai ir apsiriboja tuo, kad kala savo dundukams iki bukiausio elementarizmo suprimityvintas mintis – tokias, kurias net ir dundukai supranta.

Taigi, vargšas Račas, nors kartą ir neapsikentė, išvadino savo dundukus dundukais, bet ir toliau su tais dundukiškais dundukais cackinasi. Aš juos aišku būčiau išvadinęs pseudointelektualiniais dalbajobais, kita vertus, masinių akcijų man neprireikia daryti: žmonės, skaitantys mano blogą, visgi turi kardinaliai daugiau intelekto. Aišku, jei neskaitysim kai kurių zombių, kurie irgi turi teisę egzistuoti. Račo situacija – kiek kita.

Iš kur kyla Račo, kaip visiškos nuobodos, įvaizdis? Iš tų pačių dundukų. Tai masinė projekcija į Račą. Tai spąstai, į kuriuos pakliuvęs, autorius įklimpsta ir negali ištrūkt. Žmogus, ėmęs diskutuoti su glamūriškus žodžių kratinius trysčiojančiais durniais, išsitepa tuo pseudointelektualiniu mėšlu nuo galvos iki kojų, jis tampa pasmerktu: pradėjęs diskusiją ir priverstas kristi iki to paties dundukiško lygio, jis praranda intelektualią publiką. Dundukiškumas – tai tipinis pasyviai agresyvus elgesys, kai dundukas – intelektinis šiukšlė, įsitveria už pranašesnio žmogaus, imdamas tiesiog parazituoti ant svetimo intelekto.

Žvelgdamas į savo blogą, manau, kad mano sprendimas siųsti bukus komentatorius vulgaria kryptimi – pasiteisino. Mano tekstus skaitantys žmonės su manim nesutinka, mane plūsta, su manim nebijo diskutuoti, tačiau žino: komentatorius lekia lauk ne už keiksmus ar prieštaravimus, o už bukumą ir, ypač – už bandymus demonstruoti savo bukumą taip, lyg tai būtų pranašumas ir vertybė (tipiški atvejai iš serijos "aš to nesuprantu – vadinasi, oponentas neteisus, ir tegul pabando tai paneigti"). Bet ar galėtų Artūras Račas savo dundukus pasiųsti taip pat atvirai, kaip aš? Manau, kad ne. Jis pernelyg kultūringas. Didžiausias bandymas buvo tasai straipsnis apie dundukus. Bet tai – per silpna priemonė.

O ką dundukai? O dundukai buki.

Rokiškis Rabinovičius rašo jūsų džiaugsmui

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Dalinkitės visur: Share on Facebook0Share on Google+0Share on LinkedIn0Tweet about this on Twitter

18 thoughts on “Račas, Užkalnis ir dundukai

  1. kreivarankis

    Na aš kaip vienas iš tų, tegaliu pastebėti, kad Račas 2010 metais kažkos pavargęs savo bloge atrodo. Prieš metus būdavo visko, o dabar daugiausia citatos arba aiškinimasis su kitais rašinėtojais arba kas nors apie LRT tarybos posėdžius. Irgi neblogai bet jau nebe tas, kas anskčiau būdavo.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Taip, kas tik parašo pas Račą komentarą -- tas ir dundukas. Aš irgi dabar dundukas, nes ten tris komentarus parašiau. Gal ir ketvirtą dar parašysiu.

      Reply
      1. kreivarankis

        Na, aš tai jau seniai žinau. Nieko tokio, šis žodis jau seniai nustojo tos vertės, kurią jūs suteikiate šiame savo tekste. Tai titulas ir daug kas juos didžiuojasi 😉

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Panašu, kad Račas sugeba sunaikinti ištisų žodžių prasmę 😀 O gal ne Račas, o gal jo dundukai? 😀

          Reply
  2. Anonymous

    Pati analizė man pasirodė tiksli. Nežinau, kaip čia išeina dėl atsakomybės: ar įbridęs į purvą gali vadintis purvo auka, ar visgi jis, kaip suaugęs žmogus, yra pats padaręs pasirinkimą?
    Toks gėrio siekimas, bejėgiškai einant už pavadžio savo labai neintelektualiai auditorijai, galbūt ir nekaltas, gal net ir doras, tik nežinau, ar labai patrauklus.
    Ponas Račas mano bloge parašė, kad anksčiau apie mane buvo geresnės nuomonės (įtariu, dėl to, kad jaučiasi privaląs kiekvienoje diskusijoje tarti paskutinį žodį, nes iš tos bejėgystės, kurią čia tiksliai aprašė Rokiškis, kyla šiokie tokie kompleksai ir galios demonstravimas).
    Moralas turbūt yra toks, kad darbas kiekvienai auditorijai turi ir savo reikalavimus, ir savo kainą.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      Žinot, gerbiamasai, man čia labai įdomi religinė interpretacija, kuri šiam reiškiniui puikiai tiktų.
      Galėčiau pasakyti banaliai -- tai kaina už populiarumą, tai yra tas AŠ, kurį tenka atiduoti Šėtonui už šlovę, bet visgi tai truputį sudėtingiau.
      Pirmiausiai tai aukojimas, savęs aukojimas vardan ko? Vardan dundukų, vardan minios -- jos atvedimo tieson, jos išganymo. Bet ar parduota savastis sugrįžta? Bijau, kad ne.
      Žmogus, norintis atkartoti Jėzaus kelią, turi turėti savy tiek jėgos, kad net mirtis neatimtų šventumo. Toks žmogus turi atmesti gundymus, bet priimti iššūkius, atlaikyti pažeminimus ir likti savimi net tada, kai likti savimi neįmanoma. Velykos -- kaip tik tinkama aliuzija: Jėzaus prisikėlimas simbolizuoja ne kūno nemarumą ar stebuklus, jis demonstruoja, kad netgi mirtis negali nužudyti Žodžio.
      Račas nėra Jėzus, jis tik bando tapti šventuoju: sąžine, tolerancija, gėriu, tačiau tai nuodėmingas šventasis, pasidavęs gundymams. Dundukai -- tai atmatos, tai ir yra ta vulgari, klastinga, tuščia minia, kuri sugundo ir priverčia kristi, tai Šėtonas. Eidamas link savo dundukų, Račas neša jiems tiesą, tampa garbinamu ir krenta, nesupratęs savo pražūties.
      Tai kritusio šventojo kelias. Ar pavyks Račui atsistoti ant kojų, tarti tiesos, tolerancijos, meilės žodį, atmetant šiukšles nuo savęs? Tai pamatysime kitose serialo dalyse.

      Reply
      1. Anonymous

        serialas tęsiasi
        Manau, kad tolerancijos žodžio gali tekti palaukti: šiuo metu, man rodos, išgyvenama nuoskaudos -- stiprios, bet nepripažintos -- stadija, kurią iliustruoja štai toks A.Račo ir Bobutės duetas niekaip nesibaigiančiame sraute, jau peržengusiame 200 komentarų, kas net tam tinklaraščiui pradeda būti nemažai. Čia panašiai į Byvį ir Bathedą, pasigirsta gaivus paaugliškas krizenimas, slapčia pagaidinus skriaudikus (nelyg paaugliai, išteplioję fekalijomis fizikos kabineto duris). Malonu pažymėti, kad tarpais net priartėjama prie humoro.

        Artūras Račas
        Balandis 5, 2010 6:11 vakare | Nuoroda | Atsakyti
        mielas Rokiški, man susidaro įspūdis, kad dabar asmenų, besivadinančiais Lietuvos intelektualais, garbės reikalu tapo pavaryti ant manęs ir mano tinklaraščio. Jei nuo to pasijaučiate dar intelektualesni – aš už jus visus labai džiaugiuosi.
        Bobutė
        Balandis 5, 2010 7:00 vakare | Nuoroda | Atsakyti
        Manau, kad esate neteisus… Galimai pagrindinis jų tikslas, kaip jau minėjau savo komentare (žr. aukščiau -Balandis 1, 2010 10:28 vakare), yra noras pritraukti dėmesį savo blog’ams… Ponas Rokiškis tą parodė ypač atvirai (žr. komentarą Rokiškis
        Balandis 5, 2010 2:41 vakare)…
        Beje, informuoti žmonės teigia žiną, kad Rokiškis ir p. A. Užkalnis yra vienas ir tas pats asmuo…
        Įvertinus jų mąstymo bei minčių reiškimo stereotipus, manau, kad toks teiginys gali būti visiškai teisingas…
        Bobutė
        Balandis 5, 2010 7:01 vakare | Nuoroda | Atsakyti
        Nušoko…
        Buvo skirta p. A. Račui.
        Artūras Račas
        Balandis 5, 2010 7:13 vakare | Nuoroda | Atsakyti
        miela Bobute, kodėl jūs taip iš karto… “neteisus” . Juk ir tamsta galite klysti, o aš galiu būti teisus:) Be to, manau, kad mano spėjimas nepreštarauja jūsiškiui – šiek tiek daugiau lankytojų dar labiau patvirtintų jų intelektualumą ir išskirtinumą. Tiesa, jų neturėtų būti daugiau nei 100-200, nes tada dingtų visas išskirtinumas.
        O tamstos spėjimas, kad Rokiškis ir A.Užkalnis yra tas pats asmuo, yra tikrai klaidingas.
        Bobutė
        Balandis 5, 2010 7:37 vakare | Nuoroda | Atsakyti
        Kaip bebūtų skaudu mano savimeilei, bet pripažįstu – galiu klysti net ir aš.:)
        Bet šiuo atveju…
        Manau, kad jiems reikia tik platesnės auditorijos savo blog’ose, nes, spėju, kad jiems ir į galvą negali šauti, kad kažkokios šiukšlės (taip p. Rokiškis vadina komentatorius, komentuojančius čia)galėtų pabrėžti jų neprilygstamą intelektą, jau nekalbant apie tai, kad TOKS intelektas aplamai galėtų reikalauti kokio tai patvirtinimo… Manau, jiems tai aksioma…:)
        Bet, bala nematė, gal esam teisūs abu…:)
        Bet Jūs tikrai tikrai žinot, kad tai skirtingi asmenys?
        Man sunku būtų patikėti, kad tokioj mažoj šaly, vienu metu net du tokie genijai gimė…:)
        Artūras Račas
        Balandis 5, 2010 7:39 vakare | Nuoroda | Atsakyti
        gal metai buvo derlingi arba su daugiau radiacijos…
        Bobutė
        Balandis 5, 2010 7:52 vakare | Nuoroda
        Na, nebent radiacija galima paaiškinti…:) Bet jos turėjo būti itin daug…:)

        Reply
        1. rokiskis Post author

          Re: serialas tęsiasi
          Nelaimingas Račas nepripažįsta savo kritimo. O mintis apie tai, kad aš taip kaupiu lankytojus -- nuostabi. Jaudinanti tiesiog 😀
          Ypač puikus Račo šūksnis -- „garbės reikalu tapo pavaryti ant manęs ir mano tinklaraščio“: matomai jis net neperskaitė, ką apie jį parašiau 😀

          Reply
  3. xerksas

    1) „O Račas ne veltui vadinamas žurnalistikos sąžine“
    Būtų galima sužinoti, kas jį taip vadina? Ypač -- iš žurnalistų tarpo;
    2) Manyčiau, pamatinė teksto prielaida nėra teisinga.

    Reply
    1. rokiskis Post author

      1) Kad ir Andrius Užkalnis 😀
      2) Žinoma, kad taip, bet ne visa prielaida, o tik vienas jos elementas. Kita vertus, detalizuok.
      BTW, tu, sakyčiau, ryški išimtis. Nesuprantu, ką veiki toj dundukų gaujoj su visokiom savo debiliškas projekcijas skleidžiančiom bobutėm ir kitais žodiniais bezdaliais, nesugebančiais ne tai kad argumentuot, bet netgi trystelt normaliai.

      Reply
      1. Anonymous

        Re: Bobutės ir kt.
        Aš kaip tik esu skaidrus it rasos lašelis. Apie mane viskas išpasakota: tik reikia atsirinkti, kas tiesa ir kas melas.

        Reply
        1. Anonymous

          Re: Bobutės ir kt.
          Persiprašau, pamiršau prisijungti; čia aš, tikrai aš.

          Reply
  4. Anonymous

    Rokiski, papasakok geriau ne apie Raca, o apie save, kuo uzsiiminejai iki 1997? Vezei prostitutes i Lenkija is Lietuvos ir Baltarusijos? O kaip ten buvo su tom kelionem, kur zmones ant ledo palikdavai Lenkijoje, kurie masinu i Vokietija pirkt vaziuodavo? Labai pelningai budavo svetimus daiktus ir dokumentus parduot? Ar dar turi belaruska pilietybe, Rabinoviciau?

    Reply

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *